Praėjusio laiko ispaniškas troškinys

Aš jau pasiekiau tokį amžių, kai imu gręžiotis į praeitį su replikomis “o mano laikais… žolė žalesnė, žemuogės saldesnės, saulėlydžiai gražesni“. Xule, saulėlydžiai, aš ir saulėtekių sulaukdavau, ne taip kaip dabar. Ir pakeldavau daugiau. Ir net ant centrifugos kokius 2.5 G. Žinoma, ir dabar dar nenuplikau ir net frotinio chalato neįsigijau, bet tai, kad jums galiu paporinti keletą istorijų ar padainuoti kokią senstančio ciniko nevykėlio, taip nieko ir nepasiekusio, nieko neišmokusio ir niekam neįdomaus, dainą – štai ji –

tik patvirtina mano nesulaikomą ir nesugrąžinamą senėjimo procesą.

Šia liūdna nata ir galėčiau baigti šitą rašinėlį, bet kadangi visi susirinkome čia paėsti – ką gi, neriame į nesveiko, cholesterolio kupino patiekalo degustavimą. Por favor, mums reikės:

• iki 1 kg neriebios kiaulienos; norite riebios – neribokite savęs;
• dviejų paprikų;
• svogūno;
• česnako;
• poro;
• keleto grybų;
• 1 chalapenio;
• 0.5 kg batatų arba paprastų bulvių;

tyc

• prieskonių: juodųjų pipirų, saldžiosios paprikos, čili miltelių, čiobrelio šakelių (deja, tokią šaltą vasarą neradau miške);
• druskos, šaukšto aliejaus;
• čiorizo dešros palką (taip šitas patiekalas zajabys su čorizo ar kita aštria česnakine dešra, bet aš šitą dešrą ir vieną galiu suvalgyti).

Batatus ar bulves skutam, pjaustom griežinėliais ir kepame orkaitėje, pašlakstę aliejumi 200°C temperatūroje kol paskrus – na jūs patys žinote.

Viskas, ką galime nuveikti kol kepa batatai – šaukšte įkaitinto aliejaus kepam iki gražaus apskrudimo stambiai kubeliais pjaustytą mėsą.

Kai apkeps – beriam visus prieskonius, maišom ir sumažinam kaitrą po keptuve iki minimumo. Taip pat stambiai pjaustom paprikas ir svogūną.

Svogūnas kartu su cielom česnako skiltelėm metam pas apkepusią mėsą (šitoje vietoje gali atkeliauti ir šaibomis pjaustyta čiorizo dešra).

Vėliau – kapotas chalapenis.

Vėliau – paprika ir grybai.

O prieš pat pabaigą, kai paprika suminkštės kaip senelio smegenys ir mėsa spės pasitroškinti – šiek tiek smulkinto poro.

Valgom su žaliom aseitunom, užgerdami raudona Rioja… ai blyn, aš gi nebegeriu.

Užtat valgau senėjimo procesą spartinantį pyragą su keletu antioksidantų.

Arba tokį:

Bet tada dviese, stengiantis pamiršti prostatos problemas ir erekcijos sutrikimus.

Bičas agresyviai dėvi pončą.

Aš būsiu jūsų virėjas: tortiljos su plėšyta kiauliena ir gaidžių snapais

Atnešiau jums šviežio sintpopo iš Kanados:

Aš apimtas lengvos euforijos nuo ką tik suvalgytos riebios tortiljos, nealkoholinio (aha, pabrėžiu, jūs, griobani Lietuvos talibai) alaus ir šitos dainos. Aš pasiryžęs tapti jūsų virėju, tik pasamdykite mane kas nors, porfavor! Žiūrėkite, kaip moku iš xujnios padaryt gerą maistą. Imu:

• gabalą poriebės kiaulės sprandinės ar mentės iki 1 kg;
• dvi skardines raudonų konservuotų pupelių;
• du tradicinės orientacijos ir vieną raudoną svogūną;
• keletą skiltelių česnako;
• 5-6 didelių pomidorų;
• du tris chalapenius, jei nerandu – imu paprastą čiliaką;
• laimą;
• kalendros lapų;
• prieskonių: maltos kalendros, malto kumino, rūkytos paprikos ir čili miltelių, druskos.

Paprastus svogūnus pjaustau stambiais žiedais ir kartu su česnako skiltelėm dedu į ketaus puodą.

Ant viršaus dedu vientisą kiaulienos gabalą, ištrintą prieskoniais.

Ant dugno įpilu šaukštą obuolių acto. Uždengiu ir pašaunu į orkaitę, įkaitintą iki 100°C. Viskas, puodą galima pamiršti kokioms 5-6 valandoms.

O kol troškinasi mėsa, geriu madafaking nealkoholinį alų, klausau Allie X

ir gaminu gaidžių snapus. Jei kam kilo klausimų – tai salsa pico de gallo. Kubeliais pjaustau raudoną svogūną, čiliakus,

o pomidorus, prieš tai pašalinęs sėklides ir sultis, irgi supjaustau kubeliais. Pridedu kalendros lapų, druskos ir laimo sulčių.

Štai ir prabėgo 6 valandos, lendu į orkaitę, atidengiu puodą ir, įvertinęs, kad ten yra kažkiek padažo iš mėsos ir svogūnų, įmetu konservuotas pupeles. Po kokių 15 minučių, kai pupelės sušilo ir susimaišė su padažu, dviem šakutėmis suplėšau kiaulieną, kurią dedu ant pašildyto tortiljos blyno.

Papildomai – pupelių su riebiu padažu.

Galima užsidėti sūrio ir, žinoma, gaidžio snapų.

Mano tortiljos padas kiek perkaitintas ir pasidarė trapus, todėl mano tortilja virto taco.

Bet nuo to tik išlošiau, ypač su nealkoholiniu alumi. Ir dar – pasiūlymas trumparegiams akliesiems.

Baltojo alaus degustacija su liuliais

Turėjome tamsaus ir šviesaus alaus degustacijas. Atėjo laikas ir kvietiniam alui. Bet kad nereikėtų gerti ant tuščio skrandžio, ruošiame kažkokią užkandą. Žiūrime ką čia turime…

Fui, koks smirdantis! Ne ne ne, sūris prie kvietinio alaus netiks.

Gal…

Apžiūrėkime iš arčiau

Gal ir nieko, bet daug vargo. Gal geriau tiesiog kiaulė? Pavyzdžiui kokie 3 kg rinktinės liesos nugarinės ant 10-12 žmonių. Planuojame liulia kebabą. Pradedame pjaustyti. Iš pradžių – plonais griežinėliais.

 

Aha, po to – plonom juostelėm.

Po to – mažais, labai mažais kubeliais.

Turbūt daugelis susižavės tokiu primityviu faršo gaminimo būdu, bet patikėkite, malti mėsos negalima. Gautą faršą maišome su prieskoniais: kuminu, chmeli-suneli, čili milteliais, raudonėliu, kalendra.

Nededame druskos, nepilame acto ar citrinos sulčių. Tik padedame šaltai. (Galima dar įdėti 300 g smulkiai kapotų ėriuko riebalų, bet čia kaip kam patinka; man – liesiau).

Kitą dieną užkuriame kepsninę ir žiūrime kokio alaus turime:

1. Vilkmergės kvietinis;

2. Gubernijos kvietinis;

3. Kalnapilio White Select;

4. Švyturio baltas;

5. Volfo Engelmano balta pinta;

6. Ambercity kvietinis;

7. Colomba (korsikietiškas kvietinis);

8. Kronenburg 1664 blanc (gamina Švyturys);

9. Kauno kvietinis;

10. Utenos kvietinis;

11. Valentins Hefeweisssbier.

Iš arčiau

Ir dar

Malkos sudegė, susidarė daug anglių. Bandom verti ant iešmų, bet, apimti nevilties, matome, kad mėsa nesilaiko ir krenta į anglis. Tada atsidūstame, lipdome apvalius kotletus ir kepame ant grotelių.

Kepdami pabarstome druska.

O kol kepa mėsa, aklo vertinimo metu buvo nustatytas alus nugalėtojas (vertino 7 žmonių komisija).

1 vieta. Utenos kvietinis aromatizuotas su dideliu atitrūkimu nuo kitų surinko 60 balų iš 70 galimų. Kas galėjo patikėti? Prieš degustaciją visi vienbalsiai tvirtino, kad tai šūdas. Igelis davė 9 balus.

2-3 vietos. 1664 blanc ir Kalnapilio White Select gavo 40 iš 70. Buvo įtarimas, kad Švyturys, įsigijęs šio alaus receptą, pradėjo taikyti tiek Utenoje, tiek Klaipėdoje. Igelis davė 2 balus 1664 ir 7 Kalnapiliui.

4-7 vietos. Daug alų surinko ta patį balų skaičių: Vilniaus alaus gamybos Ambercity, Švyturys, Valentinas ir Gubernija gavo po 38 balus. Igelis davė atitinkamai po 8, 6, 4 ir 5.

8 vieta. Nedaug atsiliko Volfas Engelman su 37 balais (iš Igelio – 4 taškai).

9 vieta. Korsikietiška Colomba surinko 35 balus ir 5 iš Igelio (šis alus verdamas su žolelėmis, todėl jį supainioti su kitais buvo sunku).

10 vieta. Vilkmergė gavo 33 balus. Igelis įvertino 3 balais.

11 vieta. Blogiausiai iš visų pasirodė Kauno kvietinis, surinkęs 26 balus (3 iš Igelio).

Išvada viena: nuo šiol teks pirkti Utenos kvietinį. Deja.

A, štai ir mėsytė iškepė. Bet prieš tai greitai paruošiame šiltas keptų daržovių salotas: ant žarijų keptos paprikos, baklažanai, cukinijos ir vienas čiliakas smulkinami, traiškoma skiltelė česnako, pilama aliejaus, beriama druskos, kapojama šviežia kalendra, spaudžiama pusė citrinos, beriama lukštentų granatų sėklų.

Padažui: natūralus riebus (20%) jogurtas su mėtom, traiškyta skiltele česnako, šlakeliu aliejaus ir žiupsniu druskos. Garnyrui: acte marinuoti svogūnai. Lavašas kaip opcija.

Nom nom nom. Štai taip atrodo korporaciniai liuliai.

Ir supranti, kad tave pasaulyje supa daugybė mažų stebuklų. O kartais ir didelių. Tereikia mokėti juos pamatyti. Pavyzdžiui, pažiūrėti į giedrą naktinį rudens dangų.

 

Kulinarinė kelionė į Viduržemio jūrą

Šiandien nebus jokių naujų receptų, nes tingiu ką nors virti. Ir kepti. Užtat jūsų dėmesiui siūlau truputį šiltos jūros

gražių užpakalių

ir sotaus korsikietiško maisto. Pradedam? Pradžiai balto naminio sausiuko su ledukais

Tada užkandžiui midijų su šonine balto vyno padaže su svogūnais ir petražolėm (garnyrui, aišku, gruzdintos bulvytės)

Oi, vakarui pakaks, persivalgom. O kas kitą dieną? Kuklūs kaimietiški pietūs. Užkandis – 5 rūšys vytintų kumpių ir dešrų (atsiprašau, nuotrauką suvalgiau). Toliau – starteris. Sriuba su makaronais, kažkas panašaus į italų minestronę (šiukštu nesakykit korsikiečiams, kad jie neoriginalūs!)

Pagrindinis patiekalas – ant laužo keptas ėriukas arba laukinis paršiukas (pasirinktinai) su bulvėmis

Renkamės ėriuką, bet po to gailimės, nes paršiukas tiesiog stebuklingas

Toliau – sūriai su figų uogiene

Desertui – mirtos ledai. Ypač rekomenduoju.

Kaip gi be kavos? Bet čia korsikiečiai atsilieka net nuo turkų, nekalbant apie italus

Dar alkani? Gerai, važiuojam į kitą restoraną. Starteris – vorinio krabo sriuba

Toliau – insalata su karambola ir žaliais pievagrybiais

Atėjęs padavėjas teiraujasi ar ponai valgys mėsą? Tada siūlo šį raudoną

O, štai ir medium raw veršiena. Skanaus

Sūriai su figų uogiene, kaip gi be to…

Desertui – šokoladiniai putėsiai. Blyn, duokit antrą porciją!

Gana? Na, tada kukli vakarienė. Tarkim, salotos su vytintu žambonu

Naminiai taljateliai su žuvim

Arba ravioliai su rikota ir špinatais.

Deserto? Biskvitinio vaisinio pyrago, tateno ar tik vynuogių?

Žiū, ryte dar liko euras kavai

Pabučiuojam trumpalaikio romano merginą

Ir au revoir, mon amour, je ne t’aim plus

Kiauliena meduje

Per tą laiką, kol nerašiau, teko ruošti maistą bendradarbiams viena ar kita proga. Štai, keleto mėnesių senumo receptas, pagal kurį penėjau kolegas alaus iškyloje į gamtą. Dvidešimčiai žmonių pamaitinti buvo įsigyta:

• 5 kg kiaulienos nugarinės su oda, riebalais ir kaulu, supjaustytos delno dydžio ir dviejų pirštų storumo gabalais;
• 0.8 l medaus;
• 0.5 stiklinės aliejaus;
• keleto didelių šaukštų rūkytos paprikos miltelių;
• šaukšto čili miltelių;
• keleto galvų česnako.

Medų, jei susicukravęs, tirpinam dubenyje virš karšto vandens vonelės, maišom su aliejumi.

Beriam prieskonius.

Ir trintą česnaką.

Turime marinatą. Atkreipiu dėmesį, kad druskos nereikia.

Dideliame inde, pvz. kibire, dėliojame sluoksnį mėsos.

 

Tepame marinatu, dedame kitą sluoksnį mėsos ir t.t. iki pabaigos.

Marinuojame per naktį. Kitą dieną važiuojame į gamtą, kuriame ugnį kepsninėje, sulaukiam daug žarijų, dedame mėsą ant grotelių, pabarstome druska, kepame 10-15 minučių.

Ir užgeriame skaniausiu alumi. Išduosiu paslaptį: man šią vasarą skaniausias –

Senelės pasaka ir naujametinis kepsnys + desertas

Su Naujaisiais Metais. Ir nesvarbu, kad vėluoju beveik dvi savaites. O vėluoju, nes apšerkšniję mūsų žiemos/ balta balta kur dairais

Pusnynuos nykštykai miega

Brenda pušys eglės iš pusnynų ir išbrist niekaip negal

Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų

Baigiam tą eiliuotą sodomiją.

Jūsų dėmesiui – tai, kaip pietavau Naujųjų Metų dieną. Ne išvakarėse, o būtent šventinę pirmąją dieną.

Man reikėjo:

• apie 1 kg kiaulienos nugarinės;
• 2 svogūnų;
• česnako galvutės;
• 2 morkų;
• saliero šaknies;
• paprikos;
• kadagio uogų (kokia laimė buvo jas rasti ant kadagių apsnigtame miške);
• pipirų, druskos, aliejaus;
• labai svarbu – 200 ml balto sauso putojančio vyno (kokia laimė, kad nuo išvakarių puotos liko būtent tiek kAvos (ne kavOs).

Produktų nuotraukos nesulauksite šį kartą. Taigi, nugarinę nuplaunam, nupjaustom taukų liekanas, nusausinam, iš visų pusių subadom siauru peiliu. Į skyles prikišame česnako skiltelių. Visą gabalą įtriname aliejumi, pabarstom pipirais ir paliekam pusvalandžiui pailsėti. Tada įkaitiname savo mylimiausią sunkią keptuvę (su ranteliais grilinimui dar neturiu) ir apkepame nugarinės gabalą po keletą minučių iš visų pusių. Be fanatizmo, bet tiek, kad užsivertų mėsos poros. Gilesnėje keptuvėje arba storapadžiame puode, be fanatizmo vėl gi, apkepiname pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, kapotas morkas, šiaudeliais pjaustytą salierą, pas kuriuose netrukus perkeliame apkeptą nugarinę. Viską pabarstome trupučiu pipirų bei kadagio uogomis. Užpilame baltu vynu. Jokiu būdu ne raudonu. Putojantis – idealu.

Uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies gerą valandą, retkarčiais apversdami nugarinę. Prieš išjungiant viryklę, įpjaustome papriką. Paliekame dar 15-20 minučių uždengtą, kad paprikos suminkštėtų nuo liekaninės kaitros.

Patiekiame su lengvu raudonu vynu (Pinot Noir), ryžiais bei svogūnų uogiene (ačiū giminėms iš Kauno).

Silpnaregiai puotauja kartu

Paprastai, po sočių pietų norisi rūk choder kokio deserto.

• Pora bananų;
• stiklinė riebios grietinėlės;
• šaukštas vanilinio cukraus;
• keletas stiklinių pieno;
• truputis melasos cukraus;
• keletas maraskininių vyšnių.

Grietinėlę plakam su vaniliniu cukrumi, pieną su bananais ir melasos cukrumi. Supilame į kokteilines taures (kas turi), ant viršaus dedame plaktą grietinėlę, laimei, ji neskęsta. Akcentas – vyšnia ant viršaus.

Buvo malonu.

Eksperimentas pavyko: dukart ruošta kiauliena, Sičuanio vizitinė kortelė

Tęsiame kinų virtuvės dienas lietuviškoje blogosferoje. Šiandien pasigaminkime žinomiausią Sičuanio provincijos patiekalą – Hui Guo Rou (niekas čia nesikeikia), dukart gamintą (ruoštą) kiaulieną (angl. double-cooked pork). Kadangi neturėjau kai kurių svarbių prieskonių, laisvai improvizavau, tačiau esminis patiekalo akcentas lieka tas pats.

Imam:

• apie 800 g kiaulienos kumpio su riebalų sluoksniu (svarbu!) ir oda;
• porą;
• svogūno laiškų;
• 2 šaukštus cukraus;
• tamsaus sojų padažo;
• ryžių acto;
• hoisino padažo, aš neturėjau, eksperimento vardan paėmiau žuvies padažo nam-pla (ir to, ir ano būna dideliuose PC;
• prieskonių pirmam kartui: Sičuanio pipirų, cinamono pagaliuką, žvaigždinio anyžiaus (galima keletą imbiero griežinėlių, bet aš nedėjau);

• prieskonių antram kartui: džiovintą čili pipirą, keleto česnako skiltelių, supjaustytų plonais griežinėliais.

Visų pirma, užverdame dideliam puode vandens, sudedame pirmajam kartui skirtus prieskonius ir į 2-3 gabalus padalintą mėsą. Verdame 30 minučių, išimam mėsą, nusausinam ir supjaustom va tokiais gabalėliais:

Maksimaliai įkaitiname keptuvę ar woką, įpilam šaukštą aliejaus, dedame susmulkintą čiliaką, po 5 sekundžių dedame mėsą (geriau kepti per du kartus) ir stir-fry principu kepame kol gražiai apskrus – 15-20 sekundžių. Pažadu, kad šaudys ir taukais aptaškys visą virtuvę. Mėsą išimam, taukus nupilam nafig į kloaką, dedam cukrų, maišom, po 5-7 sekundžių grąžinam mėsą, pilam sojos padažą, actą, hoisiną, maišom, mažinam ugnį iki vidutinės, dedam porą ir svogūnus.

Išjungiame viryklę, dedam į lėkštę. Viskas, skanaus. Nieko daugiau prie patiekalo nereikia – skanu taip, kad pirštus galima nusigraužti. Taip, riebu, bet juk žiema, reikia daug kalorijų, kad nesušaltume, ar ne?

 

Na ir silpnaregių žiūrovų pageidavimu:

Šonkauliukai prie alaus: kinietiška interpretacija

Lenkiu galvą prieš didžiąją kinų tautą ir jų istoriją. Yra ko pasimokyti iš kultūros, kurios šaknys toli toli praeityje, daug toliau, nei helenistinės ar net egiptiečių. Štai paklaus Jūsų koks užsienietis, kada Lietuvoje atsirado mūsų “pasididžiavimas” didžkukuliai, ir ką Jūs atsakysite? Mekensite apie tai, kad, galbūt prieš kokius varganus 100 metų juos iš VokiečiŲ (kirtis ant Ų) atsigabeno aškenaziai? O štai kinų, sakau kinų sąlyginai, nes kinų virtuvė labai diversiška, virtuvės pagrindai susiformavo mažiausiai prieš kokius 3000 metų, taigi. Ir nuolat vystosi. Todėl, kai tik imuosi gaminti ką nors iš kinų virtuvės, niekada neužduodu sau klausimo kodėl taip, o ne kitaip?, nes žinau, kad tai laiko patikrinti receptai ir jų patikimumo aš neturiu teisės vertinti.

Nesigilinkime dabar į politines vingrybes, Tibetą aš taip pat myliu, bet pabandykime pasigaminti paprastą ir greitą, bet tobulą užkandį prie alaus: šonkauliukų Wu Xi.

Imame:

• kiaulienos šonkauliukų – gerą kilogramą;

Užbėgdamas už akių, pasakysiu, kad aš paėmiau 0,5 kg, dėl ko labai gailėjausi – šonkauliukai buvo tiesiog nušluoti nuo stalo per 5 minutes

• pusę poro;
• 5-6 skilteles imbiero;
• 2-3 šaukštus medaus (galima ir dirbtinio ar net cukraus);
• pomidorų pastos (aš paėmiau šaldytą pomidorą);
• 3 šaukštus ryžių acto (tamsaus geriausia, bet Vilniuje dar nemačiau);
• 2 šaukštus tamsaus sojų padažo;
• 1 šaukštą aliejaus;

Taikome jau mano aprašytą stir-fry technologiją, todėl viso proceso aš  nespėjau nufotkinti.

Pradžioje nuplauname šonkaulius, supjaustome po vieną ir sumetam į puodą su verdančiu vandeniu. Šonkaulius tuojau pat išimame, vos tik vanduo užvirs vėl ir nuvarviname vandenį. Keptuvėje ar woke maksimaliai įkaitiname šaukštą aliejaus, metame šonkaulius ir, intensyviai maišydami, kepame 30 sekundžių, tiksliau, kol gražiai apskrus. Išimame, sumažiname ugnį iki vidutiniškos, pilame medų (arba cukrų), maišome, kol ims ruduoti, grąžiname šonkaulius, pilame actą, sojų padažą, maišome, metame supjautytą porą, susmulknitą pomidorą (arba pora šaukšų pastos) ir imbiero griežinėlius.

Viską išmaišome, užpilame vandeniu, kad apsemtų šonkauliukus ir paliekame kokioms 45-60 minučių, kol padažas sutirštės. Viskas. Pasibarstome sezamo sėklomis arba pjaustytais svogūno laiškais ir – vualia. Skanaus. Maldauju, su alumi.

PS: ir nepamirštam išsivalyti viryklės, kai pavalgysim, silpnaregiai.

Keletas vasaros receptų

Nežinau kaip Jums, bet man vasara baigiasi, kai nurausta šermukšnių uogos. O šiemet jos nuraudo kaip niekada anksti – maždaug prieš dvi savaites. Labai greitai prabėgo ši vasara, kad net nespėjau papostinti jokių receptų. Tai nereiškia, kad negaminau nieko įdomaus. Tiesiog ne visada fotografavau, ne visada turėjau noro ar jėgų rašyti. Bet trumpą vasarinių receptų kompiliaciją pateiksiu Jūsų dėmesiui.

Štai – savo daržo gėrybės: cukinijos, baklažanai, paprikos, pabarstytos pipirais bei šviežiais laukiniais raudonėliais, pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Visa tai kepama orkaitėje 200ºC temperatūroje apie pusvalandį.

Daromas padažas iš medaus, citrinos sulčių, druskos ir grūsto česnako.

Ir patiekiama su blanširuotom (nuplikytom verdančiu vandeniu ir palaikytom lediniame vandenyje) šparaginėm pupelėm.

Arba kitas receptas: stir and fry variacija gamtoje su cukinijom, paprika, morkom, saldžiais svogūnais, sojos padaže marinuota kiauliena. Daržovės pjaustomos juostelėm, mėsa taip pat ir pusvalandžiui užpilama sojos padažo ir piprų mišiniu. Svogūnai ketvirčiuojami. Maksimaliai virš laužo įkaitinamas vokas, pilamas šaukštas aliejaus. Daržovės kepamos po keliolika sekundžių iš eilės: morkos, cukinijos su paprika.

Tada svogūnų ketvirčiai, galiausiai – mėsa, ji kepinama ne ilgiau kaip 10 sekundžių, tada į voką grąžinmos daržovės.

Viskas maišoma, dedamas kapotas imbieras, kapotas čili pipiras, pilamas sojos padažas, actas, beriamas cukrus. Prieš nuimant voką nuo ugnies dar beriamas kapotas česnakas.

Dar vienas kelioninis receptas – višta, kepta tešloje (arba molyje). Iš vakaro višta marinuojama aliejaus, čipotlių, kmynų ir čiobrelių marinate – tiesiog aptepama. Beje, prieš tai, subadyta siauru peiliu ir “prikimšta“ į skylutes česnako skiltelių.

Kitą dieną užkuriamas laužas (mano atveju – krosnis). Iš miltų ir vandens daromas didžiulis blynas,

į kurį kruopščiai, nepaliekant nė menkiausio plyšio, vyniojama višta.

Tas didelis miltuotas (sakau, galima sukti it į molinį blyną) kamuolys metamas į laužo žarijas arba į gerai įkaitintą krosnį maždaug valandai.

Rezultatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekoks.

Tačiau mes tos sudegusios ir anglimis aplipusios tešlos galime ir nevalgyti. Mus domina tik sultinga kvapni vištiena, tūnanti viduje. (Pupki, nenumanai, kodėl neradau tos esminės vištos nuotraukos?).

Kol kas tiek, ilgainiui Jūsų dėmesio dar laukia keleto upių aprašymai. Tad, so long yo!

Dukart ruošta kiauliena atvirkščiai

Kažkada jau pasakojau kaip pasigaminti įžymiąją dukart ruoštą sičuanišką kiaulieną. Pasirodo, efektyviai galima ją dukart pasigaminti, procesą vykdant, kone atvirkščiai. Tam reikalui pasiruoškime:

• 0,5 kg gabalą riebios kiaulienos šoninės;
• Briuselio kopūstų arba špinatų;
• mažą svogūną arba askalotinių bei paprastų česnakų;
• imbiero gumbą;
• Hoisino beigi sojos padažų;
• geltonojo ryžių vyno, sauso chereso arba sauso vermuto.

Hoisiną pamiršau įtraukti į natiurmortą, štai jis:

Kiaulieną supjaustome stambiais šmoteliais, tipo taip:

ir marinuojame nuo pusvalandžio iki valandos su šaukštu sojos padažo ir geru šlaku vyno, žiūrint kokio turim.

Stambiai susipjaustome česnakus ir imbierą.

Kai mėsa pasimarinuos… aš sakiau mėsa? Atsiprašau, ten šoninė, mėsos ne kažin kiek. Kai šoninė pasimarinuos, dedame ją į įkaitintą keptuvę su keliais lašais aliejaus ir imbieru. Intensyviai maišydami, kepame ne ilgiau minutės ant maksimalios ugnies.

Spirgus išimame į lėkštę, taukus pilame priešui į veidą, jei neturim priešų – į klozetą.

Keptuvės nešluostom, vėl įkaitinam, bet tik vidutiniškai, ir dedam kopūstus beigi askalotinius česnakus ir kepam minutę dvi.

Grąžiname šoninę, dedame gerą šaukštą Hoisino padažo, išmaišome, sumažiname ugnį, pilame verdančio vandens, kad iki pusės apsemtų kopūstus ir paliekame troškintis pusvalandžiui. Manau, galima net uždengti keptuvę. Išjungiame viryklę, dedame kapotą česnaką.

Patiekiame su ryžiais ir kimči. Nėra kimči? Ne bėda, rauginti kopūstai dera geriau už bet ką.

Riebi šoninė visai neatrodo riebi, o truputį traški, su vos juntamu vermuto aromatu, salstelėjusi, gal kiek primena šokoladą, tad tam saldumui kompensuoti rauginti kopūstai ir reikalingi. Bliamba, kaip skanu. Tik pažiūrėkite:

PS. Dėmesio, upeiviai ar šiaip žmonės, važinėjantys pro Dūkštas: kaip ten vanduo Dūkštoje? Gal jau plaukiojama? Gal potvynis prasidėjo po lietaus?