Pats paprasčiausias šokoladinis Kaprio tortas

Kaip bičas, nukankintas narzano, atėjus naujiems metams nusprendžiau jo nebevartoti. Na bent kurį laiką. Bet nestipri abstinencija nepalieka nė akimirkai, ir įkyri priklausomybė alkoholiui išstumiama dar įkyresnio potraukio cukrui. Todėl šiandien gaminsime labai paprastą, bet tobulai skanų Kaprio tortą, dar vadinamą Torta Caprese.

# kol rašiau šias eilutes, man netikėtai gimė idėja pakeisti savo leisgyvį pseudokulinarinį blogą ir visas kuklias kūrybines jėgas mesti kilniam tikslui dalintis savo alkoholiko patirtimi su gležnų kūnelių ir skystų protelių šiuolaikiniu jaunimu, kad atgrasyčiau juos nuo stikliuko; arba suvienyti jėgas su jau pažengusiais alchašais ir kandimis  kovoje su žaliuoju slibinu. Bepostrigaudamas apie gėrimą, įsmeigęs pageltusias nuo gėrimo akis į monitorių, prisiminiau vieną gražiausių XX a. 9-ojo dešimtmečio rusiškų dainų, nei tai apie hepatitą, nei tai apie mirtį, nei tai apie tėvystę ar meilę (gaila, kad neišliko geros kokybės klipo).

O kol nuo dainos kūnas eina pagaugais ir lieju bronzos ašaras, kad 90-ieji niekada nebegrįš, sudėlioju ant stalo reikiamus gluten-free ir paleodietinius ingridientus (beveik juokauju):

• 200 g juodo 70 proc. šokolado;
• 250 g migdolų miltų;
• 150 g sviesto;
• 5 kiaušinius;
• 150 g cukraus.

Darome baine-marie su sulaužytom šokolado plytelėmis, o kas nežino kas tai – tiesiog užkaičia puodą su vandeniu ant viryklės, o stiklinį ar metalinį dubenį su šokoladu ir sviestu stato ant puodo, kad verdantis vanduo neliestų dubens dugno. Šokoladas ir sviestas turi ištirpti ant garų, aha. Nepamirštam nuolat maišyti silikonine mentele arba mediniu šaukštu. Kai ištirps, atidedame, kad atvėstų, o tuo tarpu užkaičiame orkaitę ant 160°C ir sutepame torto formą sviestu, o dar geriau – išklojame kepimo popieriumi. Kol kaista orkaitė ir vėsta šokoladas, atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių į atskirus indus. Trynius plakame su cukrumi iki nebeliks cukraus kristalų ir maišome su atvėsusia šokolado mase.

Ech, šliūkštelėčiau Galliano likerio į mišinį, bet juk negalima. Anei Krakeno romo negalima. Nieko negalima. Galima tik Išplakti kiaušinio baltymus iki standžių putų; nebūtinai kaip morengui, be fanatizmo. Ir sumaišom su šokoladine mase ir migdolų miltais.

Mišinį išdrebiame į kepimo formą ir pašauname į įkaitusią orkaitę lygiai 45 minutėms. Iškepusį tortą atsargiai išimame su visa forma ir leidžiame atvėsti kokį pusvalandį, tada atsargiai perkeliame į didelę serviravimo lėkštę ir paliekam atvėsti iki kambario temperatūros. Dėmesio, keliam atsargiai, nes tortas gana minkštas, jis dar bręsta kurį laiką iš savo endoterminės energijos. Tada per sietelį pabarstome cukraus pudra.

Taigi, jei viską darėte teisingai ir niekur nesusimovėte, išeigoje turėsite tobulą desertą be jokių miltų, trapia plutele išorėje ir drėgnai šiltu vidumi. Siūlau tiekti su puodeliu espresso.

Ir kas nors nupirkit man normalų fotiką arba Google Pixel 3a telefoną, kiek galima su tokiom nuotraukom gąsdinti žmones?

Rusiška pagunda: Pavlovos desertas

Kažkoks nesveika gražus ruduo, svečiai iš Ispanijos ir kiaušinių perteklius šaldytuve pastūmėjo mane grįžti į šį blogą ir sublizgėti nesudėtingu ir prašmatniu receptu. Man taip nutinka, kad į galvą šauna idėja fix ir negaliu nusiraminti, kol jos neįgyvendinu. Taip atsitiko su desertu Pavlova: kažkur perskaičiau receptą, pamačiau nuotrauką ir siaubingai užsimaniau jo, kad net seilėmis aptaškiau klaviatūrą. Be to, aplankė svečiai iš Ispanijos ir gavau užsakymą juos nustebinti, o gerieji kaimynai agrovilniečiai, auginantys cukinijas ir vištas savo 6 arų sklypelyje, padovanojo kalną naminių kiaušinių, kuriuos ir pabandžiau paversti desertu. Ispanus, beje, šalia rusiško deserto, stebinau kitu rusišku patiekalu – solianka. Tegul ir toliau užsieniečiai galvoja, kad mes rusai, kalbantys keista tarme, bet valgantys tuos pačius, vakarų europiečių akimis žiūrint, laukinius ir egzotinius patiekalus.

Pavlovai reikia pasiruošti gerą parą prieš vartojimą. Todėl traukiam ant virtuvės stalo iš vakaro:

• 5-6 kiaušinius;
• 150 + 20 g cukraus;
• 150 g maskarponės;
• 150 ml riebios grietinėlės;
• saują šviežių rūgščių uogų pagal preferencijas: braškių, bruknių, spanguolių (mano atveju – šilauogės);
• 1 a. š. krakmolo;
• 1 a. š. acto.

Kalbant apie actą, gal geriau imti chaliavną, bet gaivų obuolių, o spiritinio geriau vengti. Turiu prašmatnaus balzamiko, kuris, mano spėjimu pagal skonį turėtų tikti, bet pabijojau, kad gali sugadinti morengą. Todėl, kai ruošiu kitą kartą Pavlovą, užlašinsiu balzamiko jau ant paruošto deserto, o šitame įraše padarysiu apdeitą ir papasakosiu apie potyrius. O kol kas – ruošiame morengą: atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių (šiuos išmetam arba panaudojame gogalmogaliui) ir fanatiškai plakame tol, kol putos bus standžios ir apvertus dubenį nekris. Tada plakdami įberiame šaukštą cukraus, plakame keletą minučių, kol cukrus neištirps, vėl beriame šaukštą cukraus, plakame ir taip toliau, kol nesuplaksime 150 g cukraus su baltymu. Tai gali užtrukti kokių 15-20 minučių. Pas mane, jei ką, plakiklis įkaito. Tuo tarpu įjungiame orkaitę ir kaitiname iki 120°C, ant kepimo skardos klojame kepimo popierių, atsargiai iškrečiame suplaktas putas, suformuojame ugnikalnio formos kūgį su krateriu vidury ir šauname į orkaitę.

Po pusvalandžio temperatūrą sumažiname iki 100°C ir pamirštame. Po trijų valandų išjungiame orkaitę, bet jos neatidarome dar bent 8 valandas, tobiš per naktį. Ryte ištraukiam morengą ir orkaitės.

Darom kremą: triname maskarponę su 20 g cukraus, kol padarome vientisą masę, į kurią pilame grietinėlę, jei turime, pilame šlakelį vanilės esencijos, ir plakame ant lengvų plakiklio apsukų, kol grietinėlė nebebus skysta, o ją galima kabinti šaukštu ir krauti ant morengo. Barstome ant viršaus uogomis.

Ta-dam! O tolesnė pagunda – šio rudens top muzika. Ta pati daina, kurią “Traukinių žymėjime“ Diana dainavo Markui Rentonui, o klipo mergina panaši į mano motiną, kurios nepažinojau.

Co to za Igelkot su marinuotais kiaušiniais?

Jei jums koktu nuo ateinančių Velykų, nuo vašku arba acetoniniais dažais marginamų kiaušinių, pataisų lėkštėse, žagarėlių ir kitų lietuviškos tradicijos siaubų – atsipalaiduokite.

Visų pirma, atsakykime į klausimą: co to za Igelkot, rašo šitame bloge?

Kodėl kiaušiniai? ir dar marinuoti? Todėl, kad tai – geriausia užkanda prie bet kokio alkoholio. Na, ir galų gale, pataikysime į velykinę natą.

Jei kiaušininiai išvirė, atvėsiname juos ir išlukštename. Be 10-15 kiaušinių, taip pat mums reikės:

• šaukšto druskos;
• dviejų šaukštų cukraus;
• 150 ml acto;
• 900 ml vandens;
• prieskoniai, iš kurių pasirinkau gvazdikėlius, lauro lapus, kvapiuosius pipirus, čili pipirus, kardamonus ir bezdalo, o tiksliau sieros vandenilio kvapo druską; labai tiktų anyžius arba žvaigždinis anyžius, česnakas.
• dažikliai, iš kurių pasirinkau nedidelį tarkuotą burokėlį ir ciberžolę; galima dažyti bet kuo: pomidorų pasta – raudonai, sojos padažu – rudai, špinatais – žaliai, sepijomis – juodai ir t.t.

Prieskoniai

Ir H2S prisotinta druska, che che

Užviriname maždaug 900 ml vandens su 150 ml acto (galima balzamiką naudot, jei negaila babkių, bet puikiai tinka ryžių arba obuolių) ir tarkuotu burokėliu arba ciberžole (ar kitu dažikliu), ištirpinam cukrų ir druską. Kol verda, beriam į nuplikytus stiklainius prieskonius.

O kiaušinius subadome dantų krapštuku. Aš įsivaizduoju kokios fantazijos ir godos kyla. Geras bandymas, feministės, bet ne.

Subadytus kiaušinius dedam į stiklainius, užpilame marinadu

atvėsiname, uždarome ir paslepiame šaldytuve bent keletui dienų, o geriau – iki Velykų. Parašysiu atsiliepimus, kai ištestuosiu.

Plikytų kiaušinių blynai

Skamba baisiai ir skausmingai. Bet nesibaiminkite, nei vienas vyras, gaminant šiuos blynus, nenukentėjo. Aš tikiuosi, po šio recepto bus pasotinti visi blynų mylėtojai iki kitų Užgavėnių. Varom:

• 3-4 kiaušinių;
• 400 g miltų;
• 0.5 l kefyro;
• 50-70 g lydyto sviesto;
• 1 šaukšto cukraus;
• 1 a.š. sodos (gesinti nereikia, kefyras tai padarys);
• žiupsnio druskos;
• dėmesio! 300-400 ml verdančio vandens.

Atkreipiu dėmesį, kad kiaušiniai ir kefyras turi būti kambario temperatūros.

Kiaušinius gerai išplakame iki putų su cukrumi ir druska. Nesustodami plakti, po truputį pilame verdantį vandenį. Plakame keletą minučių, kad verdantis vanduo nesutrauktų kiaušinių.

 

Plakdami pilame kefyrą. Plakame dar keletą minučių. Beriame sodą. Po šaukštą beriame miltus ir vis plakame, kol tešla bus lietinių konsistencijos. Pilame išlydytą ir atvėsintą sviestą.

 

Kaip ir visus blynus, kepame ketaus keptuvėje be papildomų riebalų. Blynai gaunasi švelnūs it šilkas, porėti ir lengvi.

 

Pats tas su brie sūriu. Skanaus ir žiema tenegrįžta.

Vyriški blynai su krienais, svogūnais ir mėsa

Šios savaitės visi receptai skirti blynams. Stengsiuosi iki antradienio, t.y. Užgavėnių, maksimaliai užpildyti blynų receptų vakuumą lietuviškoje blogosferoje. Be ilgų preliudijų imamės žžostkos kulinarinės penetracijos. Reikės:

• 400 g miltų;
• puslitrio pieno;
• dviejų kiaušinių;
• didelio svogūno arba poros mažų;
• 50 g lydyto sviesto arba gy;
• 1 a.š. sodos ir kelių lašų acto jai užgesinti;
• žiupsnio druskos.

Svogūną itin smulkiai pjaustome ir kepame lydytame svieste iki gabalėliai taps permatomi. Šiukštu, neilgiau!

 

Kiaušinius plakame su trupučiu druskos.

 

Jie tarsi panašūs į prasigėrusį valdininką paburkusiais paakiais, sakantį: “Ėė, blia, aš su Brazausku gėriau…“

Sumalam tam valdininkui snukį iki putų, kad nepistų proto.

 

Beriame miltus, pilame pieną, užgesintą sodą,

plakame lietinių konsistencijos tešlą, papildomai įmaišome keptus svogūnus su visais riebalais.

 

Kepame ketaus keptuvėje be riebalų – jų ir taip turėtų pakakti.

 

Blynus kertame su krienais ir iš anksto orkaitėje su česnaku ir džiovintomis slyvomis kepta sprandine.

 

Skanesnių blynų, ko gero, nesu ragavęs. Pažiūrėkite:

 

Ir nusigraužiau nagus, kad užgerti neturėjau pipirinės su medumi. Skanaus. Bus daugiau blynų.

Istoriniai blynai su raugu

Artėjančių Užgavėnių kontekste siūlau keletą blynų receptų. Ne šiaip kokių lietinių, o true blynų, užmaišytų pagal skirtingas technologijas. Šiandien, eskaluodami vakarykštę raugo temą, kepsime blynus su raugu. Iš principo, tai yra mieliniai blynai, tik su malonia rūgščia nata. Kodėl?Nes raugas yra niekas kitas, kaip laktobacilų ir mielių kolonija. Ten dar keletas kitų bakterijų rūšių, tačiau jos nei naudingos, nei kenksmingos. Jei jau užvedėm kalbą apie raugą, tai kokybiškas raugas kvepia prabangiu šampanu už kokius $200 už butelį, o jei būti visai tiksliam, tai šampanas kvepia raugu, nes šampaną ir gamina rauge gyvenantys mikroorganizmai. O jei netyčia atsitiko, kad jūsų raugas turi acetono kvapą – neišsigąskite, tai reiškia, kad jūsų rauge vyrauja ne laktobacilos, o glitimą ėdančios bakterijos, kurios, kaip minėjau, nėra nei blogos, nei geros. Tokį raugą tereikia pamaitinti keletą kartų sausu daviniu ir jis atsigaus.

Dovanokite, užsikalbėjau, kepame šampanu kvepiančius blynus. Jiems reikės:

• stiklinės kitos raugo;
• puskilio miltų;
• puslitrio pieno, gal kiek daugiau;
• 50-100 g sviesto;
• 2 kiaušinių;
• poros šaukštų cukraus;
• 0.5 stiklinės nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• žiupsnio druskos.

Visų pirma, atskiriame kiaušinių trynius nuo baltymų. Kol kas atidedame. Raugą praskiedžiame trupučiu šilto vandens dideliame dubenyje. Pamažu įsijojame miltus, beriame cukrų, įmaišome trynius.

 

Paminkome truputį. O tada šildome pieną ir jame tirpiname sviestą. Bet pienas turi būti šiltas, ne karštas, ne daugiau 40ºC.

 

Pilame į tešlą ir maišome, nepamirštame druskos. Kai tešla bus padorios lietinių konsistencijos, gal kiek tirštesnė, įmaišome saulėgrąžų aliejų.

 

Paliekame uždengtą tešlą 2-3 valandom šiltoje vietoje. Ji turėtų gerokai išsipūsti per tą laiką.

 

Čia dar ne viskas. Jei pamenate, mums liko kiaušinių baltymai. Juos išplakame iki standžios putos ir atsargiai įmaišome į tešlą.

 

Dabar kepame, be jokių riebalų ketaus keptuvėje (na gerai, prieš pilant tešlą pirmajam blynui reikėtų patepti aliejumi keptuvės dugną, bet vėliau tikrai nereikia).

Jei neturim ketaus, tiks bet kokia netraukianti keptuvė. Iškeptus blynus krauname į krūvą, patys nevalgom ir įnamius vaikome nuo blynų, nes jie dar nesubrendę.

 

Įspėju, kad tai ne desertiniai saldūs blyneliai, tai – sotūs pusryčiai drūtam, darbščiam, rūgštelę mėgstančiam vyrui ir jo moteriai. Patiekiami, paprastai su grietine ir ikrais, bet, kadangi nesu labai darbštus, tai ikram neuždirbu. Tik rūgščiam jogurtui.

 

Dar neblogai turėtų šie blynai eiti su medumi, bet čia jau на любителя. Iš arčiau silpnaregiams.

 

Miltai dar nesibaigė mano aruoduose, todėl, pažadu, iki Užgavėnių dar bus blynų. Laimės ir laisvės, broliai ir seserys

Neįvertinti tirpstantys šokoladiniai pyragėliai

Ne viskas šiame sušiktam gyvenime sekasi taip, kaip mes planuojame. Mes dedame milžiniškas pastangas, o jų niekas nepastebi, mes verčiame kalnus, o to niekam nereikia, mes kuriame šedevrus, kurių niekas nevertina. Ne, šį kartą aš ne apie save, o apie penkis muzikantus, penkias dainas, kurios liko nepastebėtos ir iškeliavo užmarštin. Ir apie penkis mažus pyragėlius, sumautus keksiukus, kurie man nepavyko. Tam, kad nepavyktų tirpstantys šokoladiniai keksiukai (angl. molten chocolate cake), mums reikės:

• 120 g tarkuoto juodo šokolado;
• 100 g sviesto;
• 120 g cukraus;
• 5 kiaušinių;
• 60 g miltų;
• 0.5 g druskos;
• aliuminio folijos.

Sviestą supjaustome į dubenėlį, ten pat beriame tarkuotą šokoladą, dubenėlį dedame ant puodo, kuriame yra vandens, puodą – ant viryklės. Nesmarkiai kaitiname, kol sviestas ir šokoladas ims tirpti.

Po truputį maišome. Kai ištirps, nuimame nuo viryklės ir paliekame atvėsti. Tuo tarpu plakame kiaušinius su cukrumi.

Aha, šokoladas atvėso.

Po truputį maišome į kiaušinių plakinį.

Galiausiai beriame miltus, sumaišytus su druska.

Artėja sunkiausias pyragėlių gaminimo etapas. Jei turite nedidelius indelius, viskas OK, į juos pilate tešlą. Jei ne, gaminamės formeles patys:švaraus alaus butelio apatinę dalį apvyniojame keletu sluoksnių aliuminio folijos, kurią atsargiai nutraukiame nuo butelio.

Štai ir turime vienkartines formeles. Bet mūsų iššūkiai dar nesibaigė. Dabar turime apsispręsti kokiu metodu termiškai apdorosime tešlą. Daugelis linkę rėkti, kad reikia kepti orkaitėje. Kiti, labiau išprusę, sakys, kad reikia kepti orkaitėje verdančio vandens vonelėje. Ką gi, užbėgdamas už akių, rodau kas gaunasi kepant orkaitėje. Prieš kepimą:

Po 15 minučių kepimo 170°C:

Taigi, tai tikrai ne tirpstantys šokoladiniai pyragėliai, o paprasti keksiukai, kokius jau mes gaminome. O mūsų tikslas, kad pyragėliai tiesiogine prasme tirptų. Ir čia mums į pagalbą skuba Harvardo universitetas. Jo profesūra rekomenduoja pyragėlius virti, aha. Taigi, pilame tešlos į aliuminines formeles (geriau iš anksto patepkime jas aliejumi iš vidaus, antraip prilips, kaip man atsitiko).

Formeles dedame į didelį puodą, į kurį atsargiai pilame verdantį vandenį iki pusės formelės aukščio. Puodą statome ant viryklės ir uždengiame. Labai svarbu po dangčiu (t.y. tiesiog ant puodo užmesti) patiesti rankšluostį, kad susiformavęs kondensatas nekristų ant pyragėlių. Deja, viso proceso nepavyko fotografuoti, nes reikėjo sparčiai suktis. Vanduo puode turi nestipriai kunkuliuoti. Pyragėliai verdami apie 12 minučių. Galiausiai mes gauname pyragėlius su plona plutele, kurią prapjovus ar perkandus, viduje randame stulbinančiai skanų, švelnų, šiltą kremą.

Žinau, atrodo nekaip, bet tai nežmoniškai skanu, o tekstūra angeliška. Ar žinote, kad tokius pyragėlius valgo fėjos, vienaragiai bei angelai, po to bezda drugeliai ir vemia vaivorykštėmis?

Straipsnelio pradžioje užsiminiau apie penkias neįvertintas dainas. Jos liko nepastebėtos radijo stočių, aš neabejoju, kad jas esate girdėję nedaugelis. Tačiau, mano galva, jos pernelyg geros, kad neatkreipčiau dėmesio į jas.

1. The Pierces “Please Forgive Me“. Deja, šios dainos Jūs nerasite nei jūtubėj, nei vimeo, nei maispeise. Net googlas kažkodėl panaikinęs bet kokią informaciją apie šią dainą, gal dėl to, kad tai koveris, kažkokio apsiseilėjusio britų berniuko dainos. Originalas visiškai nevertas dėmesio, o štai sesutės “The Pierces“ iš Alabamos padarė šedevrą. Šią išgirdau tokiame vidutiniškame anglų filme “I give it a year“. Jei nuėjote nuoroda į rusų piratų tinklalapį, kurį pasiūliau, ir nusprendėte paklausyti šios dainos, tiesiog spauskite mėlyna play mygtuką (ten tik dvi identiškos dainos versijos). Tarp kitko, duetas “The Pierces“ ir šiaip nepelnytai nepopuliarus.

2. Vanessa Daou “Sunday Afternoons“. Visada maniau, kad ši daina – tik kokybiškas popsas, bet kai rašiau šią apžvalgą, sužinojau, kad tai – acid jazz. Hmmm.

3. Ardis “Sweet As A Candy“. Šiurpuliukai eina nuo šios dainos. Ir kaip ir pirmuoju atveju, ją labai sunku rasti jūtubėj. Keletą kartų ji buvo užblokuota, tad skubėkite pasiklausyti. Atlikėja Ardis – natūraziluota švedė iš Dominikos. Ji sugebėjo išgarsėti Švedijoje tik viena daina, kurią, galbūt, girdėjote net Jūs.

4. Babybird “Babybird“. Šios grupės stilius toks įmantrus, kad, mano manymu, jie aplenkė laiką, dėl ko netapo populiarūs. Ir niekada netaps. Gal ir gerai, nes dėl nedidelės kainos, juos kada nors kas nors atsiveš į Lietuvą.

5. Hidroelektra “Anastasia, ar tu myli mane?“. Ilgai galvojau, kol pasirinkau šią dainą (ir šią grupę). Aš manu, kad jie taip pat aplenkė laiką bent 30 metų. Tada juos vadino pankais. Kokie jie, nafig, pankai? Tik dėl to, kad buvo kitokie, nei tarkim, Fojė ar Antis?

Tobulų kiaušinių fejerija: kiaušiniai sous-vide, Benedikto kiaušiniai ir sauce hollandaise

Antraštėje žodis kiaušiniai pakartotas tris kartus. Ne prieš gera tai. Mano studijoms Harvarde įsibėgėjus, tęsiame pokalbį baltymų koaguliavimą ir terminius virsmus. Šį kartą papasakosiu kaip išsivirti tobulus kiaušinius dviem panašiais metodais: naujovišku sous-vide (tariama sū vyd) bei senu klasikiniu Benedikto. Kaip bonusas – olandiškas padažas prie Benedikto kiaušinių.

Iš paskaitų sužinojau, kad, norint paruošti tobulą kiaušinį, nebūtina jo virti. Palaikytas 40 minučių, o geriau valandą, 57°C temperatūros vandenyje, kiaušinis lieka žalias, bet absoliučiai sterilus ir tinkamas visokiems tiramisu ir totoriškiems bifšteksams. 62°C vandenyje tiek pat laikytas kiaušinis yra vadinamas tobulu: baltymas jau sutrauktas, o trynys kreminės tekstūros, malonaus aromato beigi be jokių salmoneliozės požymių. Tokio rezultato, laikant kiaušinį verdančiame vandenyje, jūs niekada nepasieksite: laikysite 3 minutes – trynys bus skystas ir šaltas, tobiš – nesterilus, laikysite 5 ir daugiau min. – trynys praranda kreminę tekstūrą ir kaifo jį valgant – jokio.

Tačiau, norint paruošti sous-vide kiaušinį yra didelė problema: reikia arba brangaus divaiso, arba gerokai pasikeikti. Aš pradedu keiktis ir man reikės:

• keleto kiaušinių;
• termometro.

Ir… viskas.

Užkaičiame du puodus vandens: viename dideliame puode įkaitiname tiek vandens iki 62°C, kad pakaktų apsemti kiaušinius, mažesniame, apie litrą ar du, vandenį užviriname. Didįjį puodą nuimam nuo viryklės ir dedame į vandenį kambario temperatūros kiaušinius (tiesiai iš šaldytuvo suskils nachren).

Toliau viskas labai paprasta, tik nuobodu: neleidžiame puode vandeniui atvėsti mažiau 60°C, todėl, maždaug kas pusantros-dvi minutes teks šliūkštelėti kokių 50 ml verdančio vandens. Nepersistengiame – temperatūra didžiajame puode negali viršyti 63°C. Kaip supratote, taip prie puodo su kiaušiniais trinamės apie 40 minučių. Sako, kad minimaliai užtenka ir 25, bet čia idealiomis sąlygomis, turint aukščiau minėtą divaisą.

Pasibaigus kankinančiai procedūrai išimame kiaušinius iš puodo ir perliejame šaltu vandeniu. Rezultatas:

 

Nesikukliname ir pasidarome sumuštinį: riekelė skrudintos tamsios duonelės, truputis majonezo (hmm, dar ne, ne mano naminis) ir sous-vide kiaušinis.

 

Tikrai skanu, bet sakau – neverta švaistyti tiek jėgų, laiko ir kantrybės. Todėl einame klasikiniu keliu. Jam reikės:

• keleto kiaušinių;
• 2 kiaušinių trynių;
• 30 g sviesto;
• šlakelio citrinos sulčių;
• šlakelio acto;
• skrudintos duonos;
• rūkytos šoninės ar kumpio;
• druskos, pipirų.

Išleidžiame paruoštus du trynius į dubenėlį, kurį statome ant puodo su karštu vandeniu, ir plakame šluotele kokia tris minutes. Dedame po vieną mažą gabalėlį sviestą.

 

Ir plakame, kol sviestas ištirps. Pilame truputėlį citrinos sulčių ir beriame po žiupsnį druskos bei juodųjų pipirų.

 

Tai – mūsų olandiškas padažas. Jį atidedame šiltai. O tada užverdame puode vandenį, pilame truputį acto, beriame žiupsnį druskos. Po vieną kiaušinį atsargiai įmušame į patogų dubenėlį (aš dar perkošiau kiaušinius per rėtį, kad atsikratyčiau tuo skystu baltymu, lieka tik tąsusis).

Puode maišome šaukštu vandenį, kad viduryje susidarytų sūkurys, į kurį švelniai įleidžiame kiaušinį.

Gretai, bet atsargiai pakartojame procedūrą su kitais kiaušiniais. Virti rekomenduoju ne ilgiau 2 minučių. Atsargiai išimame su kiaurasamčiu.

Kol ten ką, keptuvėje pašildome (nekepame, o tik pašildome) kumpio ar šoninės riekeles.

 

Na, ir paskrudiname duoną. Ką toliau daryti, pasakys intuicija.

 

Šitaip daug skaniau ir paprasčiau.

Pabaigai – filmų top50.  31-35 vietos.

35. Ostina Pauresas: Šnipas, kuris mane suvedžiojo – Maikas Maiersas ir mane suvedžiojo dar prieš tapdamas Šreku. Juokinga įvairių bondų ir indianų džounsų parodija.

34. Boratas – tą patį galiu pasakyti ir apie Sašą Baroną Koeną – jis mane taip pat sužavėjo. Tarp nešvankių juokelių prasimuša ir subtilus humoras. Ir galimybė pasijuokti iš žydų nebaudžiamam.

33. Linksmi žaidimėliai – režisierius Michaelis Hanekė, mano galva, geriausias visų laikų žmogaus sielos anatomas, ypač jos tamsiosios pusės. O šitas filmas – geriausia sielos autopsija. Ir dar kartą pasikartosiu – geras filmas nebūtinai turi sukelti gerus jausmus. Tarp kitko, panašius jausmus man yra sukėlęs neseniai Anapilin  išėjusio Aleksejaus Balabanovo “Krovinys 200“.

32. Tromeo ir Džiuljeta – šekspyriška meilės istorija, pasibaigusi laimingai. Ką aš noriu pabrėžti apie šį filmą: pasirodo ir pogrindyje be pinigų galima kurti įdomų kiną, na ir kas kad hiperbolizuotą. Ir superinė filmo daina.

31. Sala – filmas apie skausmingą meilę. Tik tiek. Režisierius Kim Ki Dukas kiekviename filme vis kitoks. Kitą kartą pasakysiu kodėl.

Tortilla española – sotūs pusryčiai

Kai išgirstame žodį “tortija“, iškart įsivaizduojame Meksiką ir aštrius patiekalus su pupelėmis ir pomidorų padažais. Bet šiandien, mes kalbėsime apie tradicinę ispanišką tortiją, nieko bendro neturinčią su varganais, bet pasakiškai skaniai besimaitinančiais Meksikos piemenimis ar narkotikų šmugelninkais. Nesu ispanų kalbos žinovas, bet man regis, tortija ispaniškai yra tiesiog blynas.

Šiandien, savaitgalio rytą atsibudęs, pagalvojau, kad norėčiau ne lengvo užkandžio, o sotaus patiekalo. Kai šaldytuve radau vytintų dešrelių, keletą kiaušinių ir vakarykščių virtų bulvių, net nesuabejojau, ką šįryt kirsiu pusryčiams.

Kiaušinius lengvai išplakame su druska ir pipirais. Atidedame.

Keptuvėje be riebalų pakepiname griežinėliais pjaustytas dešreles (čiorizo būtų tobula), atidedame.

Toje pačioje keptuvėje įkaitiname nemažai alyvuogių aliejaus ir apskrudiname griežinėliais pjaustytas bulves. Kai apskrus – grąžiname dešreles.

Visa tai apipilame plaktais kiaušiniais ir negailėdami pabarstome rūkytų čili milteliais.

Pakepame minutę maksimum, apverčiame ir nuimame nuo viryklės. Patiekiame su šviežiais kvapniais pomidorais, gausiais žalumynais ala baziliku, kalendra, petražolėmis… Aha, įsisvajojau… Bus gerai ir rauginti agurkai ir marinuotas chalapenis.

Nieko gudraus, pasakysite. Užtat dabar galima daug nuveikti per dieną. Skanaus.

Ačma – adžariškas chačapuris

Liūdna kartais pasidaro, apasilankius prekybos centruose Vilniuje. Spėju, kad ir kituose miestuose ne ką geriau: šviežių daržovių nėra, mėsos nėra, žuvis – tik už pirmojo ir, tuo pačiu, paskutioniojo šviežumo ribų. O šiandien nusivyliau, nes sūrių pasirinkimas apgailėtinas. Kaip gi man pagaminti gruzinišką chačapurį, kai neturiu nei imeretietiško sūrio, nei sulugunio ir net brinzos. Apie maconi irgi galima tik pasvajoti. Bet chačapurio labai norisi, tad ieškau pakaitalų.

Ieškome parduotuvėse:

• 3 stiklines miltų;
• 0,5 stiklinės pieno;
• 5-6 šaukštai nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• 2 kaiušinio baltymų – tryniais patepsime pyragėlio viršų;
• keletas šaukštų cukraus, žiupsnis druskos, 1/4 šaukštelio sodos, gesintos citrinos sultimis.

Tai buvo tešlai reikalingi ingredientai. Įdarui reikės:

• 0,5 kg fetos sūrio, imkime patį brangiausią, kokį tik rasime parduotuvėje;
• 3 kiaušinių;
• šviežios kalendros arba petražolių ryšulėlio.

Pradedam nuo tešlos: maišom visus nurodytus ingredinetus, minkom iki labai standžios tešlos, standesnės nei jaunamartės krūtys. Vyniojam į plėvelę ir dedam pusvalandžiui į šaldytuvą.

 

Tuo tarpu smulkiname sūrį, kapojame kalendrą, įmušame kiaušinius.

 

Intensyviai išmaišome įdarą.

 

Tešlą padaliname į penkias dalis, kočiojame 5 lakštus. Ant skardos dedame aliejumi pateptą kepimo popierių, ant šio – pirmąjį tešlos lakštą, ant kurio – ketvirtadalį įdaro.

 

Dedame antrąjį tešlos lakštą ir vėl – ketvirtį įdaro. Ir taip iki penktojo tešlos lakšto, kurį aptepame plaktais kiaušinio tryniais.

 

Pašauname į iš anksto iki 170 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame iki paviršius gražiai paskrus, maždaug pusvalandį. Tipo taip:

 

Patiekiame su šviežių kopūstų ir marinuotų kaparėlių salotomis. Ir su alum. Skanaus.