Mangų čatnis Andriui Kubiliui

Sveiki, gerbiamas Andriau Kubiliau,

rašau Jums išreikšdamas savo didelį dėkingumą ir savo paramą už Jūsų milžiniškas pastangas ištraukti Lietuvą iš pelkės. Be kita ko, esu asmeniškai dėkingas Jums už neįkainojamą indėlį į mano ir mano šeimos gerovės augimą, už Jūsų begalinį rūpestį, man ruošiant naujus patiekalus. Atsidėkodamas Jums, dedikuoju Jums, o taip pat visoms Lietuvos balzakėms, šį prašmatnų receptą.

Jeigu Jūs pastebėjote, antraštėje figūruoja žodis čatnis. Tai va, Andriau Kubiliau, žinokite, kad šitoje vietoje aš Jus apipisau. Ir jus, mielosios balzakės, taip pat. Patikėkite, ne iš blogos valios. Tiesiog šiais laikais kiekviena save gerbianti balzakė žino, kas yra čatnis, netgi, pramokusi iš Beatos Nicholson, pasigamina pati ir patiekia užsukusioms savaitgalio šardonė bokaliukui draugėms. Tačiau jos nežino, kas yra ačaras. O Jūs, Andriau Kubiliau, ar vaišinate savo draugus čatnio užtepėlėmis? Žinoma, kad ne, todėl siūlau Jums vieną įstabų receptą. Deja, tai ne čatnis, o ačaras, marinuotas mangas. Tik pasinaudojęs tokia apgaule, aš galiu prisivilioti balzakes į savo kuklų tinklaraštį.

Aš nenoriu Jūsų, gerbiamasis, labai varginti teorinėmis proklamacijomis, tik paminėsiu, kad skirtingai nuo mūsų, europiečių, marinuojančių daržoves acto tirpaluose, indai tai daro aliejuje.

Pradėsiu dar nuo vienos padėkos, tik ne Jums, o vienam geram jaunajam mičiūrininkui, užauginusiam puikius mirtinai aštrius čiliakus ir nepagailėjusiam keleto mano eksperimentams.

Taip, tai pats aštriausias pasaulyje savaime augantis čili pipiras, aštrumu nusileidžiantis tik ašarinėms dujoms ir grynam plutoniui. Kaip supratote, mūsų ačarui reikės pusės tokio pipiro ir dviejų neprinokuisų mangų, kokius tik ir teparduoda mūsų parduotuvėse. Mangams nuskutam odą ir supjaustom kubeliais.

Dedame į stiklinį arba keramikinį indą, užberiame 1 arbatiniu šaukšteliu rupios druskos ir 0.5 a.š. ciberžolės.

Kruopščiai išmaišome, sandariai uždengiame ir statome saulėkaiton… Ajajajai, Andriau Kubiliau, aš suprantu, kad Jūs nesate stebukladarys ir saulės Lietuvoje, ypač Lapkričio mėnesį, Jūs neparūpinote. Tiek to, vietoje saulėkaitos, statome indą su mangais ant radiatoriaus arba ant šildomų grindų nakčiai. Arba net parai. po tiek laiko druska išstumia visą drėgmę iš mango, o ciberžolė atlieka antiseptiko vaidmenį.

Skystį nupilame, o gabalėlius kruopščiai nusausiname servėtėlėmis. Dabar pasiruošiame prieskonius: 0.5 a.š. maltos ožragės, 0.5 a.š. ant sausos keptuvės pakepto kumino, laimą ir čiliaką.

Čiliaką kapojame labai smulkiai ir su pirštinėmis, kad paskui, gink Dieve, nesugalvotume paliesti kokio gyvybiškai svarbaus organo.

Užberiame ant mango gabalėlių, išspaudžiame laimo sultis ir išmaišome.

Jei neturite šviežio čili, drąsiai naudokite 2-4 a.š. čili miltelių, skoniui didelės įtakos tai neturi. Taigi, mūsų mango gabalėliai, likę be vandens, dabar godžiai sugers bet ką, kas jiems bus pakišta, o šiuo atveju – prieskonius, laimo sultis ir čili kapsiciną. Tegul tai trunka, tarkime, keletą valandų. Ir štai, galiausiai paskutinis šio sudėtingo proceso etapas. Jam reikės tik 0.5 stiklinės bekvapio aliejaus ir 1 a.š. garstyčių sėklų.

Aliejų su sėklomis stipriai įkaitiname keptuvėje, kol ims rūkti dūmai ir uždengę dangčiu, antraip garstyčių sėklos apšaudys visą virtuvę, nuimam nuo viryklės ir leidžiame atvėsti. Tada užpilame mangus, sudėtus į nedidelius stiklainėlius.

Galima valgyti iškart, bet rekomenduoju palaikyti bent naktį šaldytuve, o tada jau prie mėsos, šaltos keptos vištienos arba net varškės sūrio… Nom nom nom. Būkite laimingas, Andriau Kubiliau.

Gal dar norite sužinoti mano 5 mėgstamiausius filmus? Tada prašom:

5. Kin-dza-dza – fantastinė fantastiška komedija su genialiomis paslėptomis idėjomis. Georgijaus Danelijos genialūs išradimai – pepelacas, gravicapa, čatlas ar kiti naujadarai tvirtai įsirėžė į daugelio mano kartos žmonių kasdienybę. Kū!

4. Klerkai 2 – kaip matote, be Kevino Smito filmų negaliu apsieiti. Pirmoji Klerkų dalis – pats pirmas jo filmas. Neprastas, bet antroji dalis jį gerokai pranoksta. Visas veiksmas vyksta vienoje užkandinėje, tačiau nuobodu tikrai nėra: žaismingi dialogai, ciniški pokštai, saikingi keiksmažodžiai ir nuoširdi meilė. Patikėkite, bet filmas tikrai jautriai nuoširdus.

3. Tas pats Miunchauzenas mano mylimiausias vaikystės filmas, palikęs giliausią pėdsaką mano besiformuojančioje psichikoje. Nežinau ar man pavyko užaugti tokiu, kaip mokė Jankovskio herojus, ne man spręsti. Bet aš bent jau stengiausi. Nemeluoti sau. “Nusišypsokite, ponai, protinga veido išraiška – tai dar ne proto požymis“. Nuorodoje – labiausiai jaudinanti scena kino istorijoje ever.

2. Arizonos sapnas – Emiras Kusturica su savo Balkanų čigonais kartais užknisa. Bet tai, ką jis padarė Amerikoje apie amerikietišką svajonę atperka visas jo nuodėmes. Filmas ir linksmas, ir liūdnas. Manau, kad jis apie tapimą asmenybe, apie atsisveikinimą su infantilija, savotiška dvasinė defloracija.

1. Kovos klubas – tai vyriškas filmas, nors ne apie muštynes. Tai filmas apie muštynes su savimi. Apie streso ėdamą ofiso planktoną, apie vienišų motinų kartos vyrus, apie vienkartinius draugus, apie persisotinimą. Apie 25-ąjį kadrą mūsų gyvenime, kurio, mes, deja, dažniausiai nepastebime.

Nevilties receptas – lietuviški švilpikai

Būna dienų, kai galva neverda tiek, kad nesugalvoji ką pasigaminti pietums ar vakarienei. Eina, tuomet, su ašaromis akyse tarp parduotuvės lentynų ir nematai nieko, kas potencialiai taptų maistu. Apima neviltis. Tada grįžti kaip našlaitis tuščiomis namo per pusnis ir, pyst

 

gamini bet ką. Na, ne bet ką, o karamelizuotas morkas su cukinija ir česnaku, kepi vištienos krūtinėlę, apvoliotą kiaušinio plakinyje bei kokose su namine adžika. Arba, pyst,

 

salotas iš alyvuogių, pomidorų ir prašmatnaus griuerio, kurį, kažkodėl, Maxima paleido po 30 lt/kg.

Bet būna dienų, kai iš nevilties imi:

• 1 kg bulvių;
• apie 300-400 g miltų;
• porą kiaušinių;
• bryzą lašinių;
• svogūną;
• 300 ml grietinės;
• žiupsnį gelsvės;
• druskos, pipirų.

Be jokios vilties verdame bulves, jei naminės – su lupena, o išvirę – sugrūdam, leidžiame atvėsti, pasikūkčiodami įmušame kiaušinius, po truputį, maišydami, beriame miltus, kol tešla beveik nelips prie rankų. Ai, iš sielvarto pamiršau paminėti, kad į tešla galime įmaišyti truputį aliejaus, gerai ir saulėgrąžų. Tešla, jei matote pro ašaras, turi atrodyti tipo taip:

 

Kočiojame, lankstome, formuojame savo švilpikus mums patinkančia forma. Man patinka šita forma:

 

Įdomu, ką apie mano nuotaikų kaitą ir šią formą mano šitas vyriškis?

 

Pašauname skardą su švilpikais į iki 200°C įkaitintą orkaitę. O kol švilpikai ramiai kepa, pasigaminame padažą.

 

Smulkiai pjaustytus lašinius ir svogūnus ramiai be fanatizmo pakepiname, sumažiname kaitrą iki minimumo, pilame grietinę, beriame gelsvę, truputį juodųjų pipirų, po truputį maišome, kol grietinė sušils. Viskas, nuimame keptuvę nuo aukuro. Tuo tarpu švilpikai bus iškepę per kokį pusvalandį ar 40 minučių. Išimame į lėkštę, pilame padažą, užgeriame kvietiniu alumi.

 

Vis dar akys sulipę nuo ašarų? Ne bėda:

Nom nom nom, skanaus. Nebeliūdna? Gyvenimas šviesesnis? Tai, kol kramtote, filmų TOP50. Priešpirmutinis penketukas. Nedaug kentėti liko.

10. Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis – pats spalvingiausias ir efektyviausias Grynavėjaus filmas. Tai – tikrasis menas, su puikia scenografija, muzika, scenarijumi, vaidyba. Ir stipriomis emocijomis. O atmosfera tokia panaši į tai, kas vyksta mūsų gyvenime: turiu pinigų ir galios – darau ką noriu.

9. Pieno kaina – mažai kam žinoma (vos pavyko rasti treilerį, ką jau kalbėti apie ištraukas) stulbinanti naujazelandietiška pasaka. Apie meilę, žinoma. Ir apie tai, kas būna po “…ir jie ilgai ir laimingai gyveno“. Jaudinantis.

8. Tvin Pyksas: Ugnie, keliauk su manim – be abejo, turiu atiduoti duoklę Lynčui už Kopą, Prarastą greitkelį, Žmogų-dramblį… Serialas, aišku geras. Bet mes juk kalbame apie filmus, antraip šiame sąraše būtų ir “Sostų karai“.

7. Milerio sąnkryža – filmas tarsi žaidimas su mirtimi, nuolat gaunant į dūdą. Ilgai sukama afera, kurios tikslo ir prasmės neįmanoma suprasti iki pabaigos. Ką gi, brolių Koenų vienas pirmųjų filmų.

6. O broli, kur tu? – dar vienas Koenų šedevras: spalvinga, linksma ir šviesi Homero “Odisėjos“ interpretacija. Įkvepia visada ieškoti kelio pas brangiausius žmones, kokie pavojai ar pagundos betykotų ir koks nevykėlis bebūtum.

 

Bledski makaronai – pasta puttanesca

Tikiuosi, kad nesusilauksiu sankcijų iš cenzūros dėl pavadinimo. Antra vertus, iš dainos žodžių neišmesi, kaip nuvalkiotai tai beskambėtų. Šiaip, niekada nebuvau nusiteikęs prieš kekšes ir netgi atvirkščiai – visada buvau už jų legalizavimą, kad moterys gautų už savo sunkų darbą bent jau socialines garantijas, o darbo kodeksas garantuotų saugumą darbo vietoje. Deja, mūsų davatkiška visuomenė moka tik pasmerkti, pamiršdama priesaką: kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į mane akmenį.

Laimei, italai mažiau davatkiška tauta nei lietuviai, todėl nepasigėdijo ir sukūrė virtualų paminklą prostitutėms – pasta puttanesca, kas lietuviškai būtų kekšių makaronai. Liūdną istoriją apie tai, kaip Neapolio lūšnynuose atsirado šis patiekalas, galite patys pasiskaityti internetuose. O mes jį pasigaminsime, išreikšdami pagarbą seniausios profesijos damoms. Mums reikės:

• iki 0.5 kg taljatele ar kitų geresnių makaronų;
• pomidorų (savo sultyse);
• (juodų) alyvuogių;
• (marinuotų) kaparėlių;
• keleto ančiuvių (arba jų pastos);
• keleto skiltelių česnako;
• raudonėlių, juodųjų pipirų, druskos, aliejaus;
• Parmos arba pekorino sūrio.

Kaip visada, makaronus verdame dideliame puode su daug vandens iki aldente būsenos arba tiek, kiek nurodyta ant pakuotės -2 min. Kol makaronai verda, keptuvėje įkaitiname aliejaus šaukštą ir kepiname raudonėlius, česnakus, alyvuoges, smulkintus ančiuvius ir kaparėlius. Jei pastebėjote, šiam receptui nereikalingi svogūnai, kas labai reta makaronų padažams.

 

 

Kiek patroškinus šį mišinį, dedami pomidorai ir visa tai troškinama ant lėtos ugnies apie 20 minučių.

 

Patiekiama su kapotomis petražolėmis (jei turime), grūstais juodaisiais pipirais ir tarkuotu kietu sūriu.

 

Negėda šį patiekalą valgyti kekšėms, nebus gėda ir man. Skanaus. Ir pakelkime taurelę į parsiduodančių moterų sveikatą. Cin cin.

 

Ir pabaigai, filmų TOP50. Artėjame prie atomazgos. 15-11 vietos.

15. Septyni samurajai – mano mėgstamiausias Kurosavos filmas. Pamėgau jį vaikystėje labai keistomis aplinkybėmis: tada buvo ant bangos rytų kovos menų filmai su Briusu Li ar apie nindzes. Pradėjau žiūrėti šį filmą su viltimi, kad ir čia bus gerų muštynių. Žiūrėdamas taip įsijaučiau, kad net neatkreipiau dėmesio, kad čia nėra jokių muštynių ir filmas visai ne apie tai, o apie pareigą ir garbę. Aha, dar prieš 20-25 metus mums skiepijo tokias vertybes.

14. Dogma – dar vienas gudriojo trolio Kevino Smito šedevras apie Dievą, angelus ir davatkiškumą. Imponuoja tai, kad kai filmas buvo išleistas, prie kino teatrų ir Miramax būstinės rinkosi tūkstančiai davatkų ir religinių psichų protestuoti prieš tokią bedievystę, ir kartais tarp protestuotojų pasirodydavo ir pats režisierius. Ką jis ten veikė? Protestavo.

13. Traukinių žymėjimas – kontraversiškas filmas: iš vienos pusės narkomanai-herojai labai žavūs ir kieti, iš kitos – narkotikuose žavesio ir romantizmo nedaugiau nei yrančiame kūne. Tarp kitko, dainos “Perfect day“ autorius Lou Reed mirė vos prieš keletą savaičių. Tikiuosi, narkotikai čia niekuo dėti.

12. Negyvėlis – epinė istorija apie mirtį ir kelionę į pomirtinį pasaulį. Jei manai esąs gyvas, toli gražu nebūtinai taip yra iš tikrųjų. Mano galva, šio filmo žavesys slepiasi tobulai parinktame veiksmo laikotarpyje ir vietoje: XX a. pradžios Laukiniai Vakarai.

11. Šventė – kokiais 1998 ar panašiai, keletas Danijos kino menininkų pasirašė Dogme peticiją, kurioje įsipareigojo kurti gryną kiną: be efektų, pagražinimų, net be lydinčios muzikos. Buvo sukurti keli filmai po Dogme šūkiu. “Šventė“ – pats įspūdingiausias savo istorija, aktorių vaidyba ir, ypač, jausmais, kuriuos sukelia.

Netradicinė grikių košė

Vis dar per mažai dėmesio skiriu pusryčių meniu. O šitą receptą puoselėjau taip ilgai, kad jau ėmė rodytis, kad jį esu išpostinęs prieš n metų. Būtent prieš n metų aš su juo susidūriau Švedijoj, nors nesu tikras, jog tai švediškas patiekalas, tačiau, bala nematė, priskirkime jį prie švediškų patiekalų. Juoba, švedai, turiu omeny kaimo švedus, ypač Skonės ar Siodermanlando kraštų, valgo daug grikių.

Norėčiau dar pabrėžti, kad šis patiekalas yra saldus, kitoks nei daugelis įpratęs valgyti grikius. Pradedam. Vienai porcijai mums reikės:

• stiklinaitės grikių;
• banano;
• 50 g sezamo sėklų;
• saujos razinų (na, aš panaudojau džiovintus mangus, bet razinos tikrai geriau).

Iš karto nuplauname ir užpilame razinas verdančiu vandeniu.

 

Tegul mirksta. O tada imamės labai svarbios procedūros – grikių plovimo. Šiaip, rekomenduočiau plauti visas kruopas prieš virimą. Ypač grikius, ryčius ir žirnius. Keletą kartų tekančiu šaltu vandeniu.

Perplautus grikius užkaičiame ant stiprios ugnies su nemažu kiekiu vandens. Vos tik užvirs vanduo, jį nupilame ir dar kartą perplauname šaltu vandeniu. Žinote kodėl taip reikia? Todėl:

 

Po pirmo virimo susidaro daug nemalonių drumzlių. Kaip ir po pirmo virimo mėsos ar kaulų – tą pirminį sultinį būtina išpilti.

Antrą virimą pradedame su nedideliu kiekiu vandens ant silpnos ugnies po dangčiu. Kad kruopos lėtai brinktų ir šustų. O tuo tarpu smulkintuvu sutriname, kiek įmanoma, sausas sezamo sėklas,

po truputį įpilant razinų nuoviro. Daug nereikia, kad padažas būtų grietinės konsistencijos. Pabaigoje įpjaustome bananą ir dar truputį paplakame.

Grikiai turėtų išvirti per 15-20 minučių, kai tik susigers visas vanduo į juos. Patiekiame su sezamo padažu bei mirkytomis razinomis. Kai kas mėgsta paskaninti iš vakaro užmerktomis linų sėmenimis.

 

Tai mano viena mėgstamiausių košių, nes sezamo padažas saldus, su kartumo nata, o grikiai, po praplovimo neutralūs ir birūs. Skanaus.

Ir tradicinis filmų TOP50. 20-16 vietos:

20. Geras, blogas ir bjaurus – stulbinantis vesternas, nors derėtų pabrėžti, kad tai nėra tikrasis vesternas, o taip vadinamas “spaghetti western“, kurių daug prikepė italai, o ypač – Serdžio Leonė. Ir šie vesternai tikrai įdomesni už amerikietiškus. Nu ir Enio Marikonė, aha.

19. 12 kėdžių – man asmeniškai ši versija daug mielesnė už Leonido Gaidajaus režisuotąją. Gal ana versija linksmesnė, paprastesnė, o ši – šedevras: Marko Zacharovo scenarijus, muzika, Papanovo ir Mironovo vaidyba – nesu matęs geresnės vaidybos (Замрите ангелы, смотрите – я играю).

18. Bulvarinis skaitalas – turbūt nėra nei vieno, nemačiusio šio filmo, būtų tai apsitorčinęs hipsteris, girtas banditas, spuoguotas paauglys ar supermama riebaluotais plaukais. Kas daro šį filmą šedevru? Dialogai ir nenuspėjamas siužetas, kuris nenuspėjamas, net jei žiūrite šį filmą šimtąjį kartą.

17. Legenda apie Narajaną – stiprus, graudus ir pamokantis filmas apie pasiaukojimą. Įdomus tuo, kad be pagražinimų parodytas valstiečių gyvenimas. Toks jis buvo ir Japonijoje, ir XIX a. Lietuvoje: su kanibalistiniu (ne, anaiptol žmogienos niekas nevalgo) požiūriu į išgyvenimą, taip būdingu žemdirbių kultūroms.

16. Apsigimę žudikai – Tarantino scenarijus – anaiptol ne stipriausia filmo pusė. Daug daugiau padarė režsierius Oliveris Stounas, išnagrinėjęs neapykantos ir smurto anatomiją. Ir nors žmogžudystės ir žiaurumas romantizuojami, Stounas pateikia istoriją hiperbolizuotai, todėl visiškai nesinori būti tokiu (anti)herojumi kaip Mikis Ir Melori Noksai.

Kuklūs naminiai ledai

Esu gaminęs ledus ne vieną kartą, bet dažniausiai su lengvu šiknos galvos skausmu, nes reikėjo įdėti šiokių tokių pastangų ir laiko. Ačiū Harvardui, šiandien gaminsime ledus be jokio vargo ir investicijų. Simplemente. Tik mokslinis požiūris ir vandens savybė neužšalti žemiau 0°C, jei jame yra nemaža druskos koncentracija. Mums reikės:

• 100 ml riebios grietinėlės;
• 100 ml pieno;
• 20 g cukraus, pagulėjusio bent keletą mėnesių su vanilės ankštimi;
• 200 g druskos;
• 600 g ledo (kol kas šaldžiausi pats, bet už kokio mėnesio tiks ir nuo šaligatvio);
• Neblogai turėti užsegamus maišelius: vieną 0.5 talpos, kitą – bent 1 l; jei neturite – ne bėda, tiks ir Maximos.

Šių produktų proporcijų užtenka dviems geroms porcijoms ledų. Norite daugiau – atitinkamai dvigubinkite ar dešimtgubinkite kiekius, na, gal nebent ledukų ir druskos santykis gali būti panašus.

Pieną, grietinėlę ir cukrų supilame į mažesnįjį maišelį ir užrakinam.

 

Ledukus ir druską beriame į didesnįjį.

Ten pat keliauja mažasis maišelis. Užsimauname pirštines ir švelniai masažuojame maišelius, kad žemiau 0°C krentanti temperatūra tolygiai pasiskirstytų po ledų mišinį. Nereikia smarkiai trinti, kad neprakiurtų maišeliai. Ir ilgai to daryti nereikia, maždaug po 15 minučių galima patikrinti ledų konsistenciją. Man tiek laiko pakako, bet jei ledai dar nesustingę, nesidrovime dar rankomis pamaloninti maišelių. O tada skanaujame gryną, be jokių tirštiklių, E621 ar kitų priedų, plombyrą.

 

“O kur desertas?“ netikėtai paklaus smaližius, skaitantis šį receptą? Ką gi, prašome: vienas

 

du

 

trys

 

Visai nieko rudenėjančiame miške. Skanaus.

Tradicinis filmų TOP50. 25-21 vietos:

25. Pasiutę šunys – pirmasis Tarantino filmas, kurį pamačiau šauniame XX a. 10-ajame dešimtmetyje tada dar veikusiame “Vilniaus“ kino teatre, kuriame buvo baras. Kaip dabar atsimenu, išgėriau tą dieną pienišką kokteilį, po kurio ilgai vėmiau. Bet reto rafinuoto žiaurumo filmą pažiūrėjau iki galo. Timas Rotas – aktorius iš didžiosios A. Nėščioms ir vaikams iki 29 metų nerekomenduojama.

24. Pikaso nuotykiai – dar vienas filmas iš seniau. Žiūrėjau jį, leipdamas juokais, kai mokiausi gal X, gal XI klasėje ir ilgai su klasiokais aptarinėjome juokelius iš scenarijaus. Vėl žiūrėjau neseniai ir leipau juokais. Na, kad ir iš klasikinės Agua scenos.

23. Svetimi – jei manote, kad kalbu apie lietuvišką serialą – labai klystate. Prieš 30 m. sukurta Skoto, Kamerono ir Finčerio sukurta fantastika dar ir šiandien žiūrisi patraukliai, o ksenomorfas – lig šiol baisiausias Holivudo sukurtas monstras. Jei kas neturi laiko, gali pažiūrėti sutrumptintą versiją. Tarp kitko, antra dalis geriausia.

22. Terminatorius 2 – dar vienas Kamerono šedevras. Ir vėl antroji dalis geriausia iš visų. Ir aš už tai, kad Arnis taptų prezidentu.

21. Žiedų valdovas – labai vykusi ekranizacija, skirtingai nuo Hobito. Kai skaičiau knygą, būtent taip viską įsivaizdavau, kaip nufilmavo Piteris Džeksonas. Būtina žiūrėti, ypač vaikams.

Bolonės makaronai

Šiandien apsieisime be Harvardo pamokėlių. Nereikės jokių idiotiškų svarstyklių ar termometrų, jokių mandrų pavadinimų ar pižoniškų padažų. Gaminsime paprastą ir sotų naminį patiekalą, maisto produktus seikėsime iš akies, o užgersime pigiu vieno euro vertės rašalu. Jūsų dėmesiui – spaghetti bolognese, kuriam pagaminti reikės:

• Pakelio gerų grano duro spagečių (norintiems kruštis – darome naminius su kiaušiniu);
• puskilio maltos jautienos;
• 800 g naminių savo sultyse konservuotų pomidorų;
• raudono svogūno;
• keleto skiltelių česnako;
• saujos raudonėlių;
• gero šlako gero alyvuogių aliejaus.

Ar turiu jums pasakoti kaip virti makaronus iki aldente būsenos? Tikiuosi, kad tai mokate kaip “Tėve mūsų“, o jei atsiras tokių virtuvės bezbožnikų, kurie nemoka, komentaruose palikite namų adresą ir 20 lt. – atvažiuosiu ir atliksiu kulinarinį egzorcizmą.

Pradžioje į įkaitintą aliejų metame česnako skiltelių puseles ir raudonėlius (arba čiobrelius).

 

Kai tik česnakas ims gražiai geltonuoti, o namai prisipildys raudonėlių aromato, visa tai išmetame į šiukšliadėžę, paliekame tik aromatizuotą aliejų. Tada pora minučių kepiname smulkintą svogūną.

 

Dedame maltą mėsą, kepiname, kad pasikeistų spalva iš gražios raudonos į šlykščią pilką, ir pilame iš anksto blenderiu ar dar kuo nors smulkintus pomidorus (šviežių nemėginkite, jie čia netiks).

 

Pasūdome, įspaudžiame keletą lašų citrinos sulčių ir lėtai troškiname pusvalandį, kol smarkiai sumažės drėgmės. Tiekiame su iš anksto paruoštais makaronais, petražolėmis ir dekantuotu rašalu. Pabarstome grūstais juodaisiais pipirais.

Ir jokio sūrio, per favore. Ir akloms ragazze, nebadaukite:

 

Tradiciškai filmų TOP50. Nuo 30 iki 26 vietos.

30. Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris – praėjusį kartą minėjau, kad Kim Ki Duko filmai visi labai skirtingi: vieni apie meilę (Sala), apie motinos meilę (Pieta), apie draugystę (Samarietė), vienatvę (Tušti namai). O štai Pavasaris… pateikia tikrą budistišką požiūrį į pasaulį.

29. Moteris, kuri dainuoja – jei atvirai, atspardyčiau šikną tam “genijui“, kuris taip išvertė pavadinimą. Dar vienas filmas apie tikrą meilę karą. Sukrečiantis, atimantis bet kokį tikėjimą gerumu ir žmonėmis, bet tuo pačiu tą tikėjimą sutvirtinantis.

28. Donis Darko – geriausias filmas apie mokyklą. Mano kartos tipažai, mano kartos muzika. Gal kiek primena mano mokyklą.  Oi, pamiršau pažymėti, kad  siužetas tikrai nenuobodus, o mintys gana lynčiškos.

27. Zatoiči – šiaip mėgstu visus mafuko Takešio Kitano filmus. Šitą pasirinkau tik dėl man vienam ir dar vienam žmogui žinomos priežasties.

26. Vagišiai – įmantriai susukta fabula, išminties perlai dialoguose, nepakartojamas kokni slengas, čigonai ir, žinoma, garso takelis.

Tobulų kiaušinių fejerija: kiaušiniai sous-vide, Benedikto kiaušiniai ir sauce hollandaise

Antraštėje žodis kiaušiniai pakartotas tris kartus. Ne prieš gera tai. Mano studijoms Harvarde įsibėgėjus, tęsiame pokalbį baltymų koaguliavimą ir terminius virsmus. Šį kartą papasakosiu kaip išsivirti tobulus kiaušinius dviem panašiais metodais: naujovišku sous-vide (tariama sū vyd) bei senu klasikiniu Benedikto. Kaip bonusas – olandiškas padažas prie Benedikto kiaušinių.

Iš paskaitų sužinojau, kad, norint paruošti tobulą kiaušinį, nebūtina jo virti. Palaikytas 40 minučių, o geriau valandą, 57°C temperatūros vandenyje, kiaušinis lieka žalias, bet absoliučiai sterilus ir tinkamas visokiems tiramisu ir totoriškiems bifšteksams. 62°C vandenyje tiek pat laikytas kiaušinis yra vadinamas tobulu: baltymas jau sutrauktas, o trynys kreminės tekstūros, malonaus aromato beigi be jokių salmoneliozės požymių. Tokio rezultato, laikant kiaušinį verdančiame vandenyje, jūs niekada nepasieksite: laikysite 3 minutes – trynys bus skystas ir šaltas, tobiš – nesterilus, laikysite 5 ir daugiau min. – trynys praranda kreminę tekstūrą ir kaifo jį valgant – jokio.

Tačiau, norint paruošti sous-vide kiaušinį yra didelė problema: reikia arba brangaus divaiso, arba gerokai pasikeikti. Aš pradedu keiktis ir man reikės:

• keleto kiaušinių;
• termometro.

Ir… viskas.

Užkaičiame du puodus vandens: viename dideliame puode įkaitiname tiek vandens iki 62°C, kad pakaktų apsemti kiaušinius, mažesniame, apie litrą ar du, vandenį užviriname. Didįjį puodą nuimam nuo viryklės ir dedame į vandenį kambario temperatūros kiaušinius (tiesiai iš šaldytuvo suskils nachren).

Toliau viskas labai paprasta, tik nuobodu: neleidžiame puode vandeniui atvėsti mažiau 60°C, todėl, maždaug kas pusantros-dvi minutes teks šliūkštelėti kokių 50 ml verdančio vandens. Nepersistengiame – temperatūra didžiajame puode negali viršyti 63°C. Kaip supratote, taip prie puodo su kiaušiniais trinamės apie 40 minučių. Sako, kad minimaliai užtenka ir 25, bet čia idealiomis sąlygomis, turint aukščiau minėtą divaisą.

Pasibaigus kankinančiai procedūrai išimame kiaušinius iš puodo ir perliejame šaltu vandeniu. Rezultatas:

 

Nesikukliname ir pasidarome sumuštinį: riekelė skrudintos tamsios duonelės, truputis majonezo (hmm, dar ne, ne mano naminis) ir sous-vide kiaušinis.

 

Tikrai skanu, bet sakau – neverta švaistyti tiek jėgų, laiko ir kantrybės. Todėl einame klasikiniu keliu. Jam reikės:

• keleto kiaušinių;
• 2 kiaušinių trynių;
• 30 g sviesto;
• šlakelio citrinos sulčių;
• šlakelio acto;
• skrudintos duonos;
• rūkytos šoninės ar kumpio;
• druskos, pipirų.

Išleidžiame paruoštus du trynius į dubenėlį, kurį statome ant puodo su karštu vandeniu, ir plakame šluotele kokia tris minutes. Dedame po vieną mažą gabalėlį sviestą.

 

Ir plakame, kol sviestas ištirps. Pilame truputėlį citrinos sulčių ir beriame po žiupsnį druskos bei juodųjų pipirų.

 

Tai – mūsų olandiškas padažas. Jį atidedame šiltai. O tada užverdame puode vandenį, pilame truputį acto, beriame žiupsnį druskos. Po vieną kiaušinį atsargiai įmušame į patogų dubenėlį (aš dar perkošiau kiaušinius per rėtį, kad atsikratyčiau tuo skystu baltymu, lieka tik tąsusis).

Puode maišome šaukštu vandenį, kad viduryje susidarytų sūkurys, į kurį švelniai įleidžiame kiaušinį.

Gretai, bet atsargiai pakartojame procedūrą su kitais kiaušiniais. Virti rekomenduoju ne ilgiau 2 minučių. Atsargiai išimame su kiaurasamčiu.

Kol ten ką, keptuvėje pašildome (nekepame, o tik pašildome) kumpio ar šoninės riekeles.

 

Na, ir paskrudiname duoną. Ką toliau daryti, pasakys intuicija.

 

Šitaip daug skaniau ir paprasčiau.

Pabaigai – filmų top50.  31-35 vietos.

35. Ostina Pauresas: Šnipas, kuris mane suvedžiojo – Maikas Maiersas ir mane suvedžiojo dar prieš tapdamas Šreku. Juokinga įvairių bondų ir indianų džounsų parodija.

34. Boratas – tą patį galiu pasakyti ir apie Sašą Baroną Koeną – jis mane taip pat sužavėjo. Tarp nešvankių juokelių prasimuša ir subtilus humoras. Ir galimybė pasijuokti iš žydų nebaudžiamam.

33. Linksmi žaidimėliai – režisierius Michaelis Hanekė, mano galva, geriausias visų laikų žmogaus sielos anatomas, ypač jos tamsiosios pusės. O šitas filmas – geriausia sielos autopsija. Ir dar kartą pasikartosiu – geras filmas nebūtinai turi sukelti gerus jausmus. Tarp kitko, panašius jausmus man yra sukėlęs neseniai Anapilin  išėjusio Aleksejaus Balabanovo “Krovinys 200“.

32. Tromeo ir Džiuljeta – šekspyriška meilės istorija, pasibaigusi laimingai. Ką aš noriu pabrėžti apie šį filmą: pasirodo ir pogrindyje be pinigų galima kurti įdomų kiną, na ir kas kad hiperbolizuotą. Ir superinė filmo daina.

31. Sala – filmas apie skausmingą meilę. Tik tiek. Režisierius Kim Ki Dukas kiekviename filme vis kitoks. Kitą kartą pasakysiu kodėl.

Mató – politizuota katalūniška rikota

Mano studijos Harvarde įsibėgejo. Prasidėjo antrosios savaitės sesija, kurios metu nagrinėjamas terminis maisto apdorojimas, specifinė šiluma ir latentinė slaptoji šiluma, kurios supratimą geriausiai iliustruoti naminės rikotos receptu. Kad būtų įdomiau, vietoj itališkos rikotos pasigaminkime panašų kitos nelaimingos Europos tautos – katalūnų – patiekalą mató. Kodėl Katalonija? Todėl, kad laikas duoti jai laisvę. Aš apskritai už tai, kad būtų kuo daugiau laisvės: laisvę katalūnams, laisvę baskams, laisvę Tibetui, laisvę Kos… Tebūnie būsiu apkaltintas dvigubais standartais, bet esu įsitikinęs, kad Kosovo je Srbija!, o Abchazija ir Pietų Osetija – Sakartvelo.

Lipu nuo statinės ir einu virtuvėn. Mató pasigaminti namų sąlygomis – itin paprasta. Reikia vos 3 ingredienų:

• 1 l pieno (riebumas nesvarbu);
• 30 ml acto arba citrinos sulčių (su citrina, manau būtų natūraliau, bet kaip besuktume, rūgštis galutiniame produkte nedalyvauja, o štai priemaišos, esančios citrinoje, gali pakeisti produkto skonį, todėl rekomenduoju gryną actą, net ne balzaminį);
• 0.5 kg ledukų.
• (1 a.š. druskos, jei nusprendėte daryti rikotą)

Su produktais paprasta, o štai įrankių reikės gerokai daugiau: dviejų dubenų, puodo, koštuvo, marlės, šaukštų ir virtuvinio termometro.

Kaitiname pieną iki 92°C. Užvirti griežtai draudžiama. Kol kaista pienas, išlukštename ledukus į didelį dubenį

 

Ir užpilame šaltu vandeniu. Kai pienas pasiekė reikiama temperatūrą, nuimam nuo viryklės ir šliūkštelnam acto. Nemaišome, o leidžiame rūgščiai ramiai sutraukti pieną ir dedame puodą į dubenį su ledais.

 

Koaguliavęs pienas turi atvėsti labai greitai iki 36°C. Vos tik pasieks šią temperatūrą – dedame koštuvą ant dubens, keturlinką marlę ant koštuvo, sutrauktą pieną į marlę.

 

Atsargiai pamaišome, kad išrūgos lengviau išbėgtų, o mató suvyniojame į marlę ir kartu su visu puodu dedame bent valandai į šaldytuvą.

Skaniausi pusryčiai – mató su medumi, pekanų riešutais ir krekeriais.

 

Keista, mano pekanų riešutai perdėm panašūs į graikinius… Silpnaregiai, kaip manote, kokie ten riešutai?

 

Na ir pabaigai – flimų Top 50 nuo 40 iki 36 vietos:

40. Absoliuti tamsa – neįmantraus siužeto, nedidelio biudžeto, bet kažkuo užkabinantis fantastinis filmas. Gana vykęs Vino Dyzelio debiutas didžiajame ekrane ir nevykusios Rydiko epopėjos pradžia.

39.  Amerikos psichopatas (norite atidaryti nuorodą? Teks įrodyti jūtubei, kad jums 18+) – eilinis pavyzdys, kai filmas geresnis už knygą. Superinis garso takelis (kam patinka XX a. 9-ojo dešimtmečio rimtesnė muzika), daug sekso ir smurto, Kristianas Beilas vaidina gerai, o mane labiausiai sužavėjo šmaikščios citatos. Jei nuspręsite pažiūrėti šį filmą, įdėmiai sekite Beilo (anti)herojaus monologus bei dialogus.

38. Marsas atakuoja! – burtoniškai šmaikšti komedija, geriausi Holivudo aktoriai ir Anglijos dainininkai, netikėti siužeto posūkiai ir Sara Džesika Parker kalės kūnu – daugiau nieko nereikia.

37. Niujorko gaujos – epinė istorija, labai tinkanti prašmatni scenografija ir, žinoma, Danielis Dei-Liuisas. Paprastai filmuose išgyveni už pagrindinį herojų, bet šitame Dei-Liuiso vaidyba verčia nepastebėti pagrindinio herojaus (ginkdie, nesakau, kad DiKaprio vaidina prastai).

36. Varnas – nors nieko bendro su Alanu Po kūryba, ir scenarijus, nežinau, bet įtariu, paimtas iš komiksų, tai mano brandžios vaikystės filmas: niūri antiutopinė aplinka, The Cure, Siouxsie and the Banshees, Jesus and Mary Chain muzika, šaunusis Brendonas Ly, kurio, deja, po šio filmo neliko gyvųjų tarpe… Rekomenduoju Helovyno proga.

Subalansuoti baklažanai

Tesėdamas padažą pažadą (apie ką galvoju, tą rašau), pristatau savo pirmąjį namų darbą iš studijų Harvarde. Ne, receptas tikrai neįspūdingas, jau esu kažką panašaus daręs. Tačiau šį kartą maistas ruošiamas atsižvelgiant į riebalų, angliavandenių ir baltymų balansą. Harmonijai palaikyti reikės:

• 2 didelių baklažanų (aš ėmiau lietuviškus naminius, todėl jei gerokai mažesni);
• 133 (che che) ml raugintų pasukų;
• 120 ml riebesnio jogurto (be persikų ar agrastų, jobta);
• 120 + 20 ml alyvuogių aliejaus;
• 1-2 skilteles česnako;
• granatą;
• 7 ml (?) čiobrelių (aš ėmiau keletą šakelių iš akies);
• 3 g žagrenio (neturėjau, pakeičiau raudonėliu);
• po žiupsnį druskos ir pipirų.

Orkaitę kaitinam iki 200°C, baklažanus pjaustom išilgai, aptepam 20 ml aliejaus, dedam ant skardos, pabarstom čiobreliais, pipirais ir druska.

 

Aš padariau nusikaltimą – šalia padėjau kepti paprikas. Užbėgdamas už akių, manau, kad jos puikiai čia derėjo. Skardą pašaunam į orkaitę 40 minučių. O tuo tarpu sumaišom pasukas, jogurtą, likusį aliejų, traiškytą česnaką.

 

Truputį pasūdom ir dedam šaldytuvan, kol kepa daržovės. A, štai ir jos:

 

Beje, kol kepa daržovės, nepamirštam išsilukštenti granato sėklų.

Daržoves atvėsinam truputį, bet neatšaldom, apipilam padažu, pabarstome granato sėklomis ir žagreniu (jei turim).

 

 

Gavosi tikrai gerai, nors pradėdamas gaminti buvau skeptiškai nusiteikęs pasukų ir aliejaus dideliam kiekiui padaže. Nu, bet mokslas eilinį kartą neapgavo – skonis tikrai buvo subalansuotas. Trumparegiams:

 

Anonsuodamas ateinančios savaitės namų darbus pranešu, kad… Ai, pamaniau, tegul lieka paslaptis. Beje, buvo vienas neprivalomas receptas – šokoladiniai sausainiai. Aš jo atsisakiau dėl savo tingumo, bet kada nors tikrai, pvz. Kalėdoms, padarysiu.

Ir kaip žadėjau praėjusį kartą – filmų top50. 44-41 vietos (pastebėjau, kad praėjusią savaitę pakišau 6 filmus, todėl balanso palaikymui dabar tik 4):

44. Rudens maratonas – paauglystėje žiūrėtas tūkstantį kartų. Filmas apie neišsipildžiusius lūkesčius. “Да, я алхаш.“

43. Nuo saulėlydžio iki aušros – andai kultinis filmas, dabar jau kaip nutrinta auksinė moneta: vertinga, bet neblizga. Truputį fapindavau ant Selmitos, ką jau slėpti.

42. Pavojingi ryšiai – viena geriausia visų laikų ekranizacijų apskritai. Barokinis seksualumas, intrigos ir meilė. Glen Klouz, nors ir nespindinti grožiu – itin patraukli moteris.

41. Baubas – įrodymas, kad geras filmas nebūtinai turi kelti geras emocijas. Košmariškai baisu buvo pirmą kartą, bijau ir dabar žiūrėti jį.

 

Kulinarija, kinas, šmėklos ir Harvardo universitetas

Taip jau išėjo, kad gyvenime duonai ir sviestui uždirbu, kaip jau atspėjote, ne maisto gaminimu. Ir net ne jo valgymu. Ir manau, kad jau per vėlu ką nors keisti ir, tarkim, pradėti lankyti virėjų kursus. Tačiau akiratį stengiuosi plėsti, stebėti kaip gamina protingesni ar labiau patyrę už mane. Visa tai praktika. Deja, teorinio pagrindo lig šiol neturėjau. Ir kaip tyčia, Harvardo (aha, to paties, kur Amerikoj) universitetas pasiūlo nemokamas interaktyvias studijas apie matematikos, chemijos ir fizikos siausmą virtuvėje. O išklausiusiems kursą ir atlikusiems tam tikras praktines kulinarines bei mokslines užduotis įteikia tikrą sertifikatą, kuris, beje, nuo šių metų Prancūzijoje ir Kinijoje pripažįstamas kaip oficialus dokumentas (naiviai tikiuosi, kad ir kitos šalys paseks šiuo pavyzdžiu). Kursą veda ne tik rimti mokslininkai, bet ir pasaulinio garso šefai, pavyzdžiui Ferran Adria.

Man laikas pradėti mokytis. Ir, darydamas kiekvienos savaitės namų užduotį ar įdomesnį laboratorinį, įmesiu receptus į čia.

Pirmam kartui – anaiptol ne receptas, o tik būdas nustatyti savo orkaitės tikrąją temperatūrą. Daugelis pažįstamų skundžiasi, kad turi įtarimą, esą jų orkaitėse aukštesnė temperatūra, nei rodo skalė. Ką gi, įvertinti nesunku.

Cukraus lydymosi temperatūra yra visuotinai žinoma – 186°C (kas netikite, pedowikia jums padės). Pagal ją ir kalibruosime savo orkaitę. Reikės: aliuminio folijos ir keleto šaukštų cukraus. Pradžioje įkaitiname orkaitę iki, tarkim, 177°C (jei skalė netiksli, galim imti 180°C). Kai įkaito, imam folijos lapelį su puse arbatinio šaukštelio cukraus ir uždarome orkaitėje. Po 15 minučių žiūrim. Tyc

 

Oi, atsiprašau, čia fėjos iš mano miško…

 

Aha, neišsilydė. Keliam temperatūrą 5°C, imam kitą cukraus partiją ir vėl 15 minučių. Tyc

 

Oi, ir vėl ne ta foto, čia tik miško šmėkla.

 

Irgi, apsilydė tik truputį. Keliam dar 5°C. Tyc

 

Ir vėl… kažkoks švytėjimas…

 

Dar ne? Nu keliam dar 5°C ir dar 15 minučių į orkaitę. Tyc

 

O, dabar tikrai ištirpo. Vadinasi, cukrus mano orkaitėje ištirpo tarp 187°C ir 192°C. Jei netingim, darom kalibravimo kreivę, jei tingim, skaičiuojame orkaitės temperatūros paklaidą pagal negudrią formulę:

Tpaklaida. = Tskalės + 186 – Ttirpimo (mano atveju Ttirpimo =187°C, nes imama apatinė intervalo riba). Man pasisekė, nes mano orkaitės paklaida vos +1°C.

O kad nebūtų taip nuobodu, pristatau savo mėgiamiausių filmų TOP50. Šia savaitę nuo 50 iki 45 vietos:

50. Prieš bangas – vienas iš nedaugelio (gal net vienintelis), kai verkiau.

49. Meilės formulė – jei nori tikros ir tyros meilės – ateik naktį ant šieno.

48. Būti Džonu Malkovičiumi – Džono Malkovičiaus kameo, šiza ir seksualioji Katerina Kyner.

47. Džėjus ir Tylenis Bobas kontratakuoja – gera muzika, mano vienas mylimiausių režisierių Kevinas Smitas (daro ne tik komedijas) ir labai juokinga. Žiūrimas geriau anglų kalba.

46. Bumeris – vienas geriausių paskutinio dešimtmečio rusų filmų. Ne, ne kriminalas veža, o epinis stilius. Labai panašu į Iliadą arba Odisėją.

45. Šuns širdis – geriausia Bulgakovo ekranizacija. Dar “Turbinų dienos“ nieko, bet tik ne miniTV “Meistras ir Margarita“.