Senelės pasaka ir naujametinis kepsnys + desertas

Su Naujaisiais Metais. Ir nesvarbu, kad vėluoju beveik dvi savaites. O vėluoju, nes apšerkšniję mūsų žiemos/ balta balta kur dairais

DSCF4996

Pusnynuos nykštykai miega

DSCF4998

Brenda pušys eglės iš pusnynų ir išbrist niekaip negal

DSCF5013

Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų

DSCF4962

Baigiam tą eiliuotą sodomiją.

DSCF4977

Jūsų dėmesiui – tai, kaip pietavau Naujųjų Metų dieną. Ne išvakarėse, o būtent šventinę pirmąją dieną.

Man reikėjo:

  • apie 1 kg kiaulienos nugarinės;
  • 2 svogūnų;
  • česnako galvutės;
  • 2 morkų;
  • saliero šaknies;
  • paprikos;
  • kadagio uogų (kokia laimė buvo jas rasti ant kadagių apsnigtame miške);
  • pipirų, druskos, aliejaus;
  • labai svarbu – 200 ml balto sauso putojančio vyno (kokia laimė, kad nuo išvakarių puotos liko būtent tiek kAvos (ne kavOs).

Produktų nuotraukos nesulauksite šį kartą. Taigi, nugarinę nuplaunam, nupjaustom taukų liekanas, nusausinam, iš visų pusių subadom siauru peiliu. Į skyles prikišame česnako skiltelių. Visą gabalą įtriname aliejumi, pabarstom pipirais ir paliekam pusvalandžiui pailsėti. Tada įkaitiname savo mylimiausią sunkią keptuvę (su ranteliais grilinimui dar neturiu) ir apkepame nugarinės gabalą po keletą minučių iš visų pusių. Be fanatizmo, bet tiek, kad užsivertų mėsos poros. Gilesnėje keptuvėje arba storapadžiame puode, be fanatizmo vėl gi, apkepiname pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, kapotas morkas, šiaudeliais pjaustytą salierą, pas kuriuose netrukus perkeliame apkeptą nugarinę. Viską pabarstome trupučiu pipirų bei kadagio uogomis. Užpilame baltu vynu. Jokiu būdu ne raudonu. Putojantis – idealu.

DSCF5070

Uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies gerą valandą, retkarčiais apversdami nugarinę. Prieš išjungiant viryklę, įpjaustome papriką. Paliekame dar 15-20 minučių uždengtą, kad paprikos suminkštėtų nuo liekaninės kaitros.

DSCF5079

Patiekiame su lengvu raudonu vynu (Pinot Noir), ryžiais bei svogūnų uogiene (ačiū giminėms iš Kauno).

DSCF5080

Silpnaregiai puotauja kartu

DSCF5081

Paprastai, po sočių pietų norisi rūk choder kokio deserto.

  • Pora bananų;
  • stiklinė riebios grietinėlės;
  • šaukštas vanilinio cukraus;
  • keletas stiklinių pieno;
  • truputis melasos cukraus;
  • keletas maraskininių vyšnių.

DSCF5072

Grietinėlę plakam su vaniliniu cukrumi, pieną su bananais ir melasos cukrumi. Supilame į kokteilines taures (kas turi), ant viršaus dedame plaktą grietinėlę, laimei, ji neskęsta. Akcentas – vyšnia ant viršaus.

DSCF5075

Buvo malonu.

Mačo maistas

Atsikeli ryte, nuotaika puiki, taip ir išdulkintum ką nors, jautiesi žvėrimi (netikėtas ekspromtas, che che). Išlendi iš miegamojo į virtuvę, užsimaišai kokteilį.

Chule, 50/50 sauso vermuto ir gero džino, gera alyvuogė, o dar geriau – dvi kalamatos. Pusryčiaujame tik taip, nes esame tikri vyrai. Oooo, kur žmona? Gamina salotas?

(Versti, manau, nereikia)

Šiknon salotas, vyrai valgo tikrą maistą.

  • 1 kg šaldytų krevečių;
  • šaukštas kokosų aliejaus (tiks ir kitas, bet tada geriau bekvapis);
  • imbiero pirštas;
  • pusė česnako;
  • šviežias čiliakas, bet neturiu, naudoju rūkyto čipotlio miltelius;
  • šaukštas žuvų arba sojos padažo.

Ok, krevetes išlukštenam, normalūs bičai kiautų neišmeta, o verda pizdatą sultinį, bet tai – kita istorija. O dabar: apystambiai kapojam imbierą, česnaką. Įkaitiname šaukštą kokoso aliejaus keptuvėje ar voke.

Kokosų aliejus turi unikalių savybių: jo degimo temperatūra yra labai aukšta (kiek žinau, aukštesnę turi tik lydytas sviestas), kas leidžia vikriam kulinarui maksimaliai jį įkaitinti, nebijant, kad suirs žmogaus organizmui reikalingos riebiosios rūgštys. Šį kartą nedemonstruojame fanatizmo ir aliejų kaitiname nesmarkiai – mums svarbu išsaugoti kokosų aromatą. Dedame kapotą imbierą.

Pakepiname kol pajusime imbiero aromatą ir iškart metame išlukštentų krevečių kūnelius bei pilame truputį žuvų arba sojos padažo.

Iškart išjungiame viryklę, nes krevetės ir taip virtos, jas reikia tik pašildyti ir prisotinti padažo aromatu, tad intensyviai maišome keptuvės turinį, dedame kapotą česnaką ir čiliaką arba čipotlį, kaip mano atveju.

Viskas, pilame krevetes su visu padažu ant jau išvirtų ryžių arba “stiklinių“ ryžių makaronų. Patiekiame su bananais, o jei turime – ir su šviežia kalendra beigi laimo sultimis. Užgeriame rūkyto salyklo alumi. Arba šiaip alumi.

Žinokite, čipotlio, t.y. rūkyto čiliako ir Märzeno, t.y. rūkyto salyklo alaus, dermė nereali, kažkas fantastiško. Ir kas sakė, kad tikti mačo turi valgyti steiką su krauju? Silpnaregiai?

Skanaus. Vyrai, vienykimės!

Kovojam su karščiu: Gazpacho ir Sangria de Cava

Ką, mažuliai, karšta? Nieko baisaus, Andalūzijoje bei Katalonijoje dar karščiau, todėl ten protingi žmonės išmoko pasigaminti gaiviųjų maistų ir gėrimų. Ką reikia daryti? Visų pirma, užsišaldome šaldiklyje kuo daugiau ledukų. Kiek tik tilps. Jie dabar tikrai neprapuls. Pradžiai pasidarome normalaus limonado: į ąsotį su šaltu mineraliniu (geriau negazuotu) vandeniu išgręžiame keletą citrinų arba laimų, pagal poreikį beriame rudojo cukraus, ištirpiname jį, tada dedame daug ledukų. Viskas elementaru. Dar galim įsimesti mėtų ar melisų lapų.

Čia buvo tik lengvas apšilimas (bugaga). Pasigaminkime gaspačio – šaltos ispaniškos daržovių sriubos. Prireiks:

  • keleto pomidorų;
  • keleto skirtingų spalvų paprikų;
  • pusės raudono svogūno;
  • 2-3 skiltelių česnako;
  • poros agurkų;
  • žiupsnio kumino;
  • čili pipiro (geriau šviežio);
  • vyno acto, alyvuogių aliejaus, druskos;
  • daug ledukų.

Nenustebkite, mano pomidorai netradicinės orientacijos, bet puikiai tinka ir paprasti raudonieji, kad tik prinokę ir kvapnūs būtų. Jų viršūnėles kryžmai įpjauname ir nuplikome verdančiu vandeniu.

Taip bus paprasčiau nulupti odeles. Taip pat galima pasielgti ir su paprikomis, tik daug vargo.

Visas daržoves, išskyrus agurkus, supjaustome stambiais gabalais, užberiame grūstu kuminu.

Ir stropiai viską perdirbame smulkintuvu. Aha, iki košelės.

Dedame jūros druskos, pilame gerą šaukštą vyno acto, keletą šaukštų alyvuogių aliejaus, dedame pusapskritimiais supjaustytus agurkus. Išmaišome ir uždengtą indą su sriuba dedame į šaldytuvą bent 4 valandoms, geriau 6, kad atšaltų.

Ką veikiame tuo metu? Neee, nesėsime sudėję rankų, o ruošiame sangriją, bet ne tokią, kurią mums bando prakišti kabakuose, o katalonietišką iš putojančio vyno – sangria de cava. Geriausiai šiai sangrijai tiktų nebrangi káva (kirčiuojame pirmąjį skiemenį) – kataloniškas putojantis vynas. Man, kaip variantas, labai patinka natūraliai fermentuoto Alitos putojančio sausojo ar briuto kainos ir kokybės santykis: gerti vienas jis pakankamai bjaurus, bet tokiems lengviems kokteiliams – pats tas. Be vyno, dar reikės apelsinų, apelsinų sulčių, citrininio limonado ir, žinoma, daug ledukų.

Visi skystieji ingredientai turėtų būti atšaldyti. Į 3 litrų ąsotėlį dedame daug ledukų, pilame sultis, limonadą, šampūsiką, skiltelėmis pjaustytus apelsinus. Paskui, mediniu šaukštu patraiškom tuos apelsinus. Viskas, pilame į taures. Nepamirštam įsidėti dar ledukų.

Saulė jau nusisuko vakarop ir šviečia į priešingą namo fasadą, tad galima išeiti į balkoną mūvint tik trumpikėmis, kojas iškišti pro turėklų groteles, sėdėti aukštai, siurbčioti sangriją ir spjauti į karštį. Dabar jau net išdrįstama mirktelėti simpatiškai merginai gretimame balkone. Ji atsako šypsena, bet besimezgantį pokalbį nutraukia jos balkone pasirodęs pliktelėjęs diedas, kamuojamas vidurio amžiaus krizės. Ai, ir man ant peties kažkas uždeda mažą ranką ir nebyliai reikalauja lengvos vakarienės. Ką gi, einu dar paskrudinsiu sužiedėjusios duonos ant sausos keptuvės. Čia prie gaspačio. Į dubenėlį pilu sriubos, dedu daug ledukų, truputį žalumynų.

Juk nebaisūs jokie karščiai, ar ne? Skanaus, brangieji silpnaregiai.

Ir dažniau mirksėkite kaimynėms bei kaimynams – gal kada kaimyniški santykiai išsivystys, o tai dabar net nesisveikiname vieni su kitais. Graudu.

Receptai inspiruoti:

PS. Gracias, mi Vida por sangría.