Greitos krevetės “Apsilaižyk pirštus“

Šiandien irgi nešvaistysiu jūsų brangaus laiko. Ir net nemoralizuosiu. Eskaluojame žuvies temą. Nors krevetės – ne žuvys, o jūros tarakonai, reikės:

• 0.5 kg krevečių (nevirtų, tai reiškia, ne rožinių, o šviežių);

• laimo arba citrinos;
• keleto skiltelių česnako;
• 100 g sviesto;
• lauro lapų, keleto žirnelių kvapiųjų pipirų, druskos.

Krevetes nuplauname, nurauname galvas, bet kiautą paliekame. Aišku, galima ir kiautą nuimti, bet tada neliks sąvokos “apsilaižyk pirštus“. Užverdame vandenį su lauro lapais, druska ir citrinos riekelėmis. Įspėju, kad citrinos žievė suteiks patiekalui šiokio tokio kartumo, todėl, jei to nenorite, tiesiog išspauskite į vandenį citrinos sultis.

Krevetes verdame vos keletą minučių, kol taps rožinėmis. Dėmesio, pervirtos krevetės virsta padangomis!

Krevetes nukošiame, atidedame šiltai ir labai greitai išlydome sviestą, kuriame bukvalei pusę minutės apkepiname traiškytą česnaką. Šiuo padažu apipilame krevetes. Patiekiame su šviežiomis šiltomis bandelėmis (kad būtų kuo padažą surinkti) arba bent jau skrebučiais ir tamsiu alumi.

Valgome tik pirštais, lukštendami krevetes ir dažydami jas sviesto padaže. Silpnaregiai irgi smaguriauja.

Lengvas lyrinis nuokrypis. Gal ne visiems ponams priimtinas, bet mano galva, tikras lietuviškas Kūčių patiekalas: miltuose apvoliota, nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje trumpai apkepta strimėlė su bulvių-morkų koše. Tai – tikras varguolių maistas, bet jei jau mes tapatinamės su Kūdikėliu Jėzumi bei jo dailide tėveliu ir nekalta mamyte, turėtume maitintis taip.

Linksmų švenčių. Ir tegul gyvūnėliai prakalba šiąnakt jūsų tvarteliuose.

Dar vienas afrodiziakas – elementarios krevetės

Aš visą amžinybę galėčiau žiūrėti į ugnį, tekantį vandenį ir šį vaizdo klipą:

Džonis Kešas, manau, šypsosi danguje ir pritariamai linksi galva. Ir prie Seat merginų priima dar vieną mano mūzą.

 

(Juk sakiau, kad apie mūzas b.d.)

Na o mūzų įkvėptam šios dienos receptui pasiruošiame:

• 0.5 kg virtų (galima ir šviežių) krevečių;
• butelį rizlingo arba šardonė;
• 50 g sviesto;
• pusę česnako;
• pusę citrinos;
• petražolės arba pastarnoko šaknį;
• lauro lapą ir porą kvapiųjų pipirų.

 

Šaknelę lengvai kepiname svieste su lauro lapu ir pipirais ir taure balto sauso vyno.

 

Kai šaknelė suminkštės, t.y. maždaug po 8 minučių, dedame krevetes ir stambiai kapotą česnaką.

 

Jei krevetės virtos, pakanka tik sušildyti jas padaže, kelis kartus pamaišant. Šviežias tektų patroškinti 15 minučių. Išspaudžiame truputį citrinos sulčių ant krevečių. Patiekiame su prancūziška bagete bei, žinoma, baltu vynu.

 

Lukštename krevetes ir rankomis maitiname savo mūzas. Kai krevetės suvalgytos, mirkom duoną į padažą – tai dar skaniau. Jokių stalo įrankių.

Ir Jums  meilės.

Luiziana namuose – gumbo su šamu

Jeigu turėčiau galimybę keliauti po JAV, būtinai aplankyčiau šiaurės rytus dėl jūros gėrybių, Teksasą dėl Tex-Mex bei Luizianą dėl prancūziško paveldo. O ryškiausia prancūziško kulinarinio paveldo žvaigždė – prašmatnusis patiekalas gumbo, dažniausiai gaminamas iš gėlavandenių žuvų, krevečių bei šventosios trejybės: svogūnų, paprikos ir salierų. Apie tai, kaip formavosi kreolų ir kažūnų virtuvė galite pasiskaityti patys. Tuo tarpu aš skubu pranešti, kad Merkio šamų augintojai (kaip suprantu, su Merkio upe nedaug kas juos sieja) buvo tokie malonūs, kad padovanojo man visą gyvą šamą, aha, kad aš galėčiau Jums papasakoti, kaip gaminamas tikras naujaorleanietiškas gumbo. Ar kalbainiai pataisys mane, kad reikia šį patiekalą vadinti gumbas?

Trumpai apie xaliavną šamą: gyvo svorio iš akies buvo kiek virš 1 kg. Visų pirma, šamą reikia nugalabyti. Laimei, skirtingai nuo daugelio kitų žuvų, jo daužyti nereikia, pakanka padėti šaltai ir Jūsų niekas nevadins žudiku. Tada dorojam: galva sudaro bene trečdalį viso kūno. Iš pradžių maniau ją panaudoti, kaip visada darau su kitomis žuvimis, žuvienei, tačiau, deja, labai daug vargo su žiaunomis, praktiškai neįmanoma jų išimti. Žvynų nėra. Tikrų vidurių beveik neradau, bet užtat labai daug ikrų. Deja, ne eršketo, tad na liubitelia. Kaulas, praktiškai, tik vienas, tad ašakų galima nebijoti. Nežinau kaip kiti doroja šamus, bet aš išpjoviau filė: aštriu peiliu nuo abiejų šonų nupjoviau gražius plokščius galablus išilgai stuburo, o tada labai nesunkiai nulupau odą. Dorojimo proceso nefotkinau, nes rankos buvo kruvinos iki pažastų. Gal kitą kartą nufilmuosiu, nes skirtingai nuo kitų gėlavandenių žuvų dorojimo, šamas buvo tikras malonumas.

Ką gi, dabar pradedam ruošti gumbo. Reikės:

• šamo filė apie 500 g;
• saujos krevečių;
• minėtos “šventosios trejybės“: svogūno, paprikos, saliero stiebų – maždaug panšiomis proporcijomis;
• keleto skiltelių česnako;
• 5 šaukštų miltų;
• 3-4 šaukštų lydyto sviesto (nuotraukoje ką tik pagamintas, dar skystas) arba aliejaus;
• morkos;
• citrinos;
• Kajeno pipirų, druskos;
• petražolių arba kalendros;
• ybiškių (deja, visame Vilniuje nei šviežių, nei šaldytų neradau, o pernai augintos darže neužderėjo, bliamba, tad apsieisime be jų).

Pradedam nuo to, kad išlukštename krevetes, bet kiautų neišmetame, o su morkomis verdame sultinį.

Kol verda sultinys, pjaustome daržoves ir viską patogiai susidėliojame, nes reikės suktis greitai. Tada įkaitiname ketaus keptuvę ar šiaip kokį storapadį puodą ir pradedam ruošti prancūzų, kreolų ir kažūnų kulinarijos pamatinį padažą rū (pranc. roux). Kažkada norėjau jo gamybą aprašyti atskiru rašinėliu, bet tiek to, vietos jis daug šiame recepte neužims: keptuvėje gerai įkaitiname lydytą sviestą aka gy, aliejų arba taukus (šiukštu, sviestas čia netiks – padažas svils ir bus kartus) ir beriame miltus. Plakame šluotele nesustodami.

Kai tik padažas ims gelsti – mažiname ugnį iki viditiniškos ir, vis palakant šluotele, stebime, kaip pamažu kinta spalva. Daugeliui prancūziškų patiekalų pakanka geltono rū. Gumbo gi paprastai gaminamas su rudos, šokoladinio kremo spalvos rū. Aš truputėlį, kaip vėliau paaiškėjo – be reikalo, pabijojau, kad prisvilinsiu, tad mano variantas buvo tarpinis, bet, apskritai, rekomenduočiau tamsų rū.

Taigi, kai rū pasieks pageidaujamą atspalvį, dedame supjaustytas daržoves ir, maišydami, kepame 5-7 minutes, kol jos ims minkštėti.

Dabar jau galima pilti karštą krevečių sultinį, viską pasūdyti ir, uždengus palikti troškintis ant silpnos ugnies 20 minučių. Maišyti nebūtina.

O štai ir šamo eilė: dedame kąsneliai pjaustytą filė.

Žuvis labai švelni, tad jai pakanka 5 minučių pavirti padaže. Tada dedam kapotą česnaką, krevetes (jei šviežios – dedam kartu su žuvim), truputį juodųjų pipirų.

Palaikom uždengę 10 minučių, dedam į dubenėlį ant prėskų ryžių, spaudžiam daug citrinos, gausiai pasibarstome Kajeno pipirais bei žalumynais. Voila!

Bon apetit

Krevetės, kaip vaistas nuo cerebr(al)inio sekso

Dar kartą apie seksą. Kodėl gi ne? Yra seksas vaginalinis, visi puikiai apie jį žinome. Yra oralinis, visiems jis patinka, ar ne? Yra seksas analinis, spėju, nedaugelis įsivaizduoja kas tas yr. Bet dažniausiai pasaulyje praktikuojamas cerebralinis seksas, kai patneriai pisa vienas kito smegenis. Ir nebūtinai lytiniais organais. Aš nežinau, kodėl jis taip patinka žmonėms – juk jis veda į santykių krizę, barnius, skyrybas, stresą ir kitas nelaimes. Kaip jo išvengti? Pradžiai, apsimauname ant galvos kelnaites… gerai, juokauju. Pradžiai, puoselėkime tradicinį seksą… Bet čia pats sau paprieštarausiu: šiais lygių galimybių laikais nebemadinga rūpintis kaip patenkinti moterį – tegul savo orgazmu rūpinasi kiekvienas pats. Kas pasakys, kad aš neteisus, tegul pirmas meta į mane akmenį.

Gana apie seksą, pakalbam apie šios dienos patiekalą, kuris, beje, veikia kaip afrodiziakas, atveria čiakras ir veikia profilaktiškai prieš cerebrinį seksą.

Mums prireiks:

• keleto saujų lukštentų virtų krevečių;
• poros sultingų kvapnių pomidorų;
• jaunų pupelių ankščių;
• svogūno;
• česnako;
• druskos, juodųjų grūstų pipirų, aliejaus.

Apkepiname smulkiai pjaustytą svogūną, dedam pjaustytas ankštis.

Kiek vėliau nuluptus ir sukapotus pomidorus.

Troškiname 10-15 minučių, pasūdome, dedame krevetes.

Išjungiame viryklę, pabarstome pipirais. Patiekiame su virtais ryžiais. Ir namuose užaugintu chalapeniu. Vienas:

Du:

Ir jei dar po to trūksta energijos – jums padės… jums padės…

Skanaus ir nepiskite vieni kitiems proto.

Kai trūksta žalumos – žalios salotos

Nors kalendorinis pavasaris įsibėgėjo, gamtoje dar nyku ir šalta, ką paliudijo ir šio savaitgalio ekskursija su baidare Žeimena nuo Pabradės iki Santakos (apie tai plačiau kitame fotoreportaže). Vienu žodžiu, pavasaris man sako: “Čiulpk

Į tai neturiu jokių kontrargumentų, todėl nusiperku žalių daržovių bei keletą papildomų detalių:

• cukiniją;
• brokolį;
• papriką;
• džiovinto baziliko;
• pažaliavusio alyvuogių aliejaus;
• virtų krevečių;
• apelsiną;
• nu ten, visokių pipirų, druskos…

Pasiguosiu: naujajame bute viryklė tokia pasenusi, kad nepavyksta daryti strir-fry patiekalų. Tenka suktis, paprastai troškinant daržoves. Pirmiausia, jas stambiai supjaustau.

Tada trumpai ir nesmarkiai apkepinu brokolius ir papriką su alyvuogių aliejumi, kiek vėliau, kai suminkštės paprika, dedu cukinijas, išspaudžiu apelsino sultis.

Truputį pasūdau, palieku troškintis 10 minučių. Pabarstau baziliku, išjungiu viryklę, dedu krevetes, išmaišau, uždengiu ir palaukiu, kol sušils krevetės. Lėkštėje galima pabarstyti pipirais arba sezamo sėklimis.

Kai kas sako, kad per daug alkoholio ne tik mano bloge, bet ir gyvenime. Ką gi, darau išvadas. O Jums – skanaus, laukite žibuoklių ir džiaukitės pasaulio dovanomis.

… o tuo tarpu orkaitėje lėtai kyla čiabata

Mačo maistas

Atsikeli ryte, nuotaika puiki, taip ir išdulkintum ką nors, jautiesi žvėrimi (netikėtas ekspromtas, che che). Išlendi iš miegamojo į virtuvę, užsimaišai kokteilį.

Chule, 50/50 sauso vermuto ir gero džino, gera alyvuogė, o dar geriau – dvi kalamatos. Pusryčiaujame tik taip, nes esame tikri vyrai. Oooo, kur žmona? Gamina salotas?

(Versti, manau, nereikia)

Šiknon salotas, vyrai valgo tikrą maistą.

• 1 kg šaldytų krevečių;
• šaukštas kokosų aliejaus (tiks ir kitas, bet tada geriau bekvapis);
• imbiero pirštas;
• pusė česnako;
• šviežias čiliakas, bet neturiu, naudoju rūkyto čipotlio miltelius;
• šaukštas žuvų arba sojos padažo.

Ok, krevetes išlukštenam, normalūs bičai kiautų neišmeta, o verda pizdatą sultinį, bet tai – kita istorija. O dabar: apystambiai kapojam imbierą, česnaką. Įkaitiname šaukštą kokoso aliejaus keptuvėje ar voke.

Kokosų aliejus turi unikalių savybių: jo degimo temperatūra yra labai aukšta (kiek žinau, aukštesnę turi tik lydytas sviestas), kas leidžia vikriam kulinarui maksimaliai jį įkaitinti, nebijant, kad suirs žmogaus organizmui reikalingos riebiosios rūgštys. Šį kartą nedemonstruojame fanatizmo ir aliejų kaitiname nesmarkiai – mums svarbu išsaugoti kokosų aromatą. Dedame kapotą imbierą.

Pakepiname kol pajusime imbiero aromatą ir iškart metame išlukštentų krevečių kūnelius bei pilame truputį žuvų arba sojos padažo.

Iškart išjungiame viryklę, nes krevetės ir taip virtos, jas reikia tik pašildyti ir prisotinti padažo aromatu, tad intensyviai maišome keptuvės turinį, dedame kapotą česnaką ir čiliaką arba čipotlį, kaip mano atveju.

Viskas, pilame krevetes su visu padažu ant jau išvirtų ryžių arba “stiklinių“ ryžių makaronų. Patiekiame su bananais, o jei turime – ir su šviežia kalendra beigi laimo sultimis. Užgeriame rūkyto salyklo alumi. Arba šiaip alumi.

Žinokite, čipotlio, t.y. rūkyto čiliako ir Märzeno, t.y. rūkyto salyklo alaus, dermė nereali, kažkas fantastiško. Ir kas sakė, kad tikti mačo turi valgyti steiką su krauju? Silpnaregiai?

Skanaus. Vyrai, vienykimės!