Apie Lietuvą ir šerną

Per pastaruosius keletą mėnesių turėjau malonumo išmaišyti visą Lietuvą. Hjustone, Lietuva prašmatni! Ypač pro visureigio langą. Pamačiau labai daug grožio, bjaurasties, turto, skurdo, gėrio, melo ir tiesos. Bet didžiausią įspūdį paliko nedidelis trikampėlis Jonavos rajone tarp Neries ir Šventosios. Ten, miškų glūdumoje, upių apsupty nėra tiltų, beveik nėra jokių kelių, pavieniai kaimai apleisti, gamta laukinė ir beveik nepaliesta žmogaus. Toks jausmas, kad esi Sibire, o temstant apima jei ne nerimas, tai kažkoks nenusakomas ilgesys, rusų vadinamas тоска зелёная. Nenuostabu, kad šiose apulinkėse įsikūrė andai nuo persekiojimų bėgę rusai sentikiai, nes pasiekti šį kraštą net su visureigiu nebuvo lengva, ypač lapkričio vidury.

Miškuose ten bei šen galima aptikti sentikių kapinių. Nepaisant nepatogaus privažiavimo ir to, kad žmonių čia nedaug begyvena, jos neatrodo apleistos. O Perelozų vietovėje (kaimu tos vietos vadinti neapsiverčia liežuvis, nes visi namai tušti) stovi graži medinė cerkvė, kurioje, panašu, kartais renkasi tikintieji.

Per Perelozus teka visiems žinomas upelis Lietava.

Kažkokie pseudoistorikai paskelbė, kad, esą Lietuvos pavadinimas kilo nuo šio griovio

pavadinimo.

Kaip jau minėjau, šios apylinkės laukinės, žvėrių daugybė. Pametus kelią, teko važiuoti ir meškotakiais, vilkų pėdsakais, o stirnos ir kiškiai stAčiai patys lipo į automobilio saloną. Bet labiausiai nustebino šernas, jaunas dar, panašu, kad šio pavasario. Tai tas tekis bandė įsibrauti į vairuotojo vietą ir išvažiuoti, bet buvo mandagiai išprašytas. Pamatęs, kad nepavyks ištrūkti iš girios, šernas nuleido kanopas ir nusprendė nusižudyti. Jis tiesiog nusišovė. Ir persipjovė pilvą, paleido sau žarnas. Tada nusidyrė kailį ir išsidarinėjo. Kas man beliko? Tik pasiimti minkštutėlę jo nugarinės išpjovą ir vieną kumpį.

Grįžau namo ir išpjovą iškart padėjau ant folijos, įjungiau orkaitę 200ﹾC. Mėsą pašlakščiau alyvuogių aliejumi, pabarsčiau grūstais kvapiaisiais piprais, įmečiau keletą megaaštrių čili žvakučių ir keletą šakelių čiobrelio. Padejavau, kad neturiu kadagio uogų. Ir, susukęs į foliją, nebėręs druskos, pašoviau į orkaitę.

Po pusvalandžio foliją išvyniojau, kad mėsa truputį paskrustų ir įdėjau kubeliais pjaustytų moliūgų ir smulkintų porų.

Palaikiau orkaitėje dar keletą minučių, kad tik moliūgas suminkštėtų, pabarsčiau viską Himalajų druska. Voila-blia. Skanaus.

O ką daryti su šerno kumpiu? Na, kaulą išpjoviau ir išviriau nerealų sultinį su pastarnokais. Užteks penkioms sriuboms, gygygy. O mėsa tiks šašlykui, manau.

Taigi, mėsą supjaustau graikinio riešuto dydžio gabalėliais. Jokiu būdu neišmetu lašinių – juos supjaustau perpus  mažesniais gabalėliais. Viską užpilu puse butelio koktaus božolė iš Vynotekos (keletas žodžių apie šią parduotuvę: akivaizdžiai pavadinimas neatitinka parduodamų prekių, pagal mane galėtų sėkmingai pasivadinti Rašaloteka; nepaisant to, reikia pripažinti, ten galima įsigyti nebrangių ir kokybiškų stipriųjų gėrimų), įpjaustau 3-4 svogūno galvutes, pusę galvos česnako, įmetu po pundelį peletrūno, raudonėlio ir čiobrelių, pabarstau grūstais juodaisiais pipirais

ir palieku balkone porai dienų, keletą kartų pamaišydamas.

Per keletą dienų mėsa visiškai suminkštėjo. Iš pradžių planavau kepti šašlyką ant laužo. Deja, numatytą dieną smarkiai lijo ir pūtė stiprus vėjas – ne pats geriausias oras iškyloms. Bet gerą šašlyką galima iškepti ir orkaitėje.

Laimei, šaldytuve radau kiaulienos lašinių. Tinka tik nesūdyti ir nerūkyti. Taigi, ant skardos patiesiau folijos, ant folijos padėliojau nedidelių lašinių gabalėlių.

Orkaitę įkaitinau maksimaliai, o kol ji kaito, ant medinių iešmelių suvėriau šernieną, stengdamasis kaitalioti mėsą su šerno lašiniais. Tada ant skardos su lašiniais padėjau groteles, o ant jų – šernienos vėrinukus.

Pašoviau šią konstrukciją į orkaitę, o po ja pastačiau dubenėlį su verdančiu vandeniu – kad kepama mėsa nedžiūtų. Nelindau į orkaitę, kol viršutinė mėsos pusė ant vėrinukų neėmė po truputį skrusti, tuomet juos apverčiau.

Spėju, daugeliui kyla klausimas, kam tie kiaulienos lašiniai reikalingi? Ne, aš jų nevalgiau, tačiau lydydamiesi jie neleido šernienai džiūti, be to, šiek tiek dūmijo, sukurdami pseudolaužo efektą. Taip imitavau tikrą laužą savo virtuvėje.

Va kas gavosi:

Valgiau su lavašu, acte marinuotais svogūnais, blanširuotom paprikom, marinuotais chalapeniais, dažiau į aštrų čili padažą, užgėriau šviežiai spaustomis granatų sultimis. Dėl Dievo meilės, labai skanu. Ir net skudučių formos šonkauliukai buvo prašmatnūs. Skanaus ir Jums, silpnaregiai:

 

Žeimena pavasarį arba tualetiniai lietuvių bruožai

Kaip ir žadėjau, pateiksiu Jūsų teismui keletą nuotraukų iš savaitgalio ekskursijos baidare Žeimenos upe. Bet prieš tai…

Keletą paskutinių savaičių turėjau šiknos skausmo skaityti paskaitas mūsų provincijos elitui vieno elitinio Vilniaus viešbučio elitinėse konferencijų salėse. Aš seniai įtariau, kad mes, lietuviai, kaip buvome mužikai, taip liksime jais per amžių amžius. Ir niekas to nepakeis: nei kembridžai ar mit, nei gučiai, nei Vienos pokyliai, aipadai, kandinskiai, nei tai, kad mes tapsime gėjais. Nors tai madinga ir kosmopolitiška. Ir štai sėdžiu aš per kavos pertraukėlę ant elitinės viešbučio taburetės ir stebiu gyvus to įrodymus. Matau prakutusius, šiek tiek išsilavinusius, jei ne miestelėnais, tai bent miesčionimis save vadinančius žmones. Matau kaip tie žmonės geria kavą iš arbatai skirtų puodelių ir niekaip nesuprantu kodėl? Gal kad daugiau telpa? Bet juk jei maža vieno puodelio, galima įsipilti dar…

Einu į elitinį tualetą ir žinau ką ten rasiu: vanduo pisuare nenuleistas. Regis, paspausti mygtuką – misija neįmanoma. Įdomu tai, kad nuleisti vandenį pisuaruose lietuviams nepavyksta niekur, pradedant viešbučiais, baigiant LRT tualetais. Mąsčiau kodėl, ir suvokiau, kad, greičiausiai todėl, kad ilgus amžius lietuviai lengvinosi už namo arba kluono kampo, ilgainiui išsikasė lauko išvietes, kuriose nieko nuleidinėt nereikia (beje, tie Vakarų kaimiečiai, kurie nuo baudžiavos atleisti dar XIV-XV a., net XXI a. lauko išvietėse pridirbę į duobę įmeta gerą kastuvą durpių arba pjuvenų, mūsuose dar to nemačiau). Atsiradus WC tipo tualetams lietuvių būstuose XX a. vidury, dabar didžioji dalis jau moka nuleisti vandenį. Tam išmokti prireikė vos 50 metų. O štai pisuarai – vis dar  mįslė. Ir aš dėl to drąsiai galiu apkaltinti Akropolius, kurių tulikų pisuaruose vanduo nuleidžiamas automatiškai.

Ai, įsijaučiau, grįžkime prie Žeimenos.

Buvo labai saulėta, šalta ir vėjuota. Veidas įdegė kaip kalnuose, be to dar ir nušalo. Saulė iš viršaus, saulė iš apačios.

Labai patiko toks reiškinys: pakrantės krūmų ar medžių šakos, merkiamos srovės, dėl minusinės temperatūros apauga ledokšniais, kurie saulėje spindėjo kaip milžiniški deimantai. Nerealu. Bet nufotkinti nepavyko.

Be to, aptikome geležinį šaltinį.

Keistus pakrantės krūmus

Pusmetrio storumo ledo lytis

Be kita ko, valgėme ant laužo ruoštus makaronus su pomidorų, čili ir rūkyto kumpio padažu.

Galima ir lauže išsikepti bulvių beigi svogūnų, folijoje, žinoma.

Grįžtant prie tualetų temos, ar galite įsivaizduoti kokiais tikslais naudojami bidė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vidurinės mokyklos mergaičių tualete? Aš nedrįstu.

Soliankos fenomenas lietuvių kalboje: šiupininė

Sveiki, mažučiai Jūs mano. Va ir priėjome tą lemtingą vietą, kur skubiai turime sugalvoti naujadarą. Juk turime rizotui pavadinti daugiaryžį? O cepelinui – didžkukulį? Turim. O kaimynų kulinarijos šedevrui – neturim. Na kaip lietuviškai solianka, a? Įsivaizduoju, tūlas kalbininkas tuoj nusivalys snargliną panosę ir drėbtels, esą, galima būtų pavadinti šiupinine… Gerai, gyvuly, atrėžčiau, gal ir tiks, bet aš labai tuo abejoju. Mat, šiupinys man asocijuojasi su jovalu, gaminamu iš to, kas liko po daugiadienių arba iš to, kas liko žmogaus be fantazijos šaldytuve keletą dienų iki atlyginimo. Jei žvelgtume į kulinarinį Lietuvos paveldą, pastebėtume, kad šiupiniuose vyrauja kiauliena, pupos, kruopos beigi ropės. Tuo tarpu soliankoje, nors produktai ir varijuoja, pastebima ryški raugintų ir marinuotų gėrybių bei jautienos dominantė. Gerai čia aš… Kita vertus, solianka gali būti ir be jautienos, o iš žuvies, bet čia kita istorija. Ai, pakaks čia tų semantinių blevyzgų, gaminame solianką iš mėsos (iš žuvies gaminsim, kai kas nors pagaus man eršketą ar bent jau starkį).

Reikės:

• gero stipraus jautienos sultinio (normalūs žmonės verdasi iš anksto ir laiko šaldiklyje bent keletą litrų);
• saujos perlinių kruopų užmerktų prieš 12 valandų;
• rūkyto kumpelio; galima pamaišyti su rūkyta šonine ir rūkyta dešra;
• saujos džiovintų baravykų; turintiems sūdytų (nemarinuotų, jibytute) pasisekė labiau;
• svogūno;
• česnako;
• raugintų agurkų su trupučiu rasalo;
• saujos kaparėlių;
• saujos alyvuogių;
• keleto marinuotų chalapenių gabalėlių;
• geros pomidorų pastos (ne kečupo) arba poros pomidorų savose sultyse;
• citrinos;
• prieskonių: lauro lapų, kvapiųjų pipirų; jei turime – krapų, petražolių.
• grietinės – būtinai.

Sultinį užkaičiame su lauro lapais ir kvapiaisiais pipirais. Kai užvirs, metame džiovintus grybus ir mirkytas kruopas, pasūdome vos vos. Tegul kunkuliuoja pamažu. Tuo tarpu pjaustome kumpelį ir visas kitas rūkytas gerybes ir pakepiname aromatingame nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje.

Aš pjaustau stambiai, bet plonai – man taip patinka. Kiekvienas pjausto kaip mėgsta.

Apskrudusią mėsą metame į sultinį. Smulkiai pjaustome svogūną, kepame tuose pat riebaluose, kur kepė kumpis. Pjaustome raugintus agurkus. Labai nesmulkinam.

Metame pas svogūną draugijai. Kepame ant silpnos ugnies keletą minučių. Dedame pomidorus/ pastą.

Pakepiname dar keletą minučių, dedame viską į puodą su sultiniu. Ten pat pilame stiklinę raugintų agurkų arba raugintų kopūstų rasalo. Verdame ant silpnos ugnies dar keletą minučių, išjungiame viryklę, dedame perplautus kaparėlius ir alyvuoges ir, jei turime – žalumynų. Leidžiame sriubai pailsėti 20 minučių. Patiekiame su kapotu česnaku, kapotais chalapeniais, citrina, grietine, juoda rugine duona ir stikleliu atšaldytos šnabės.

Mmmmm, šiais metais dar nesu nieko skaniau valgęs. Pažiūrėkite, niam niam

Dabar lauksiu eršketo.

Gal anksčiau ir minėjau, bet pasikartosiu: pasikeiskite savo DNS serverius, bo Lietuvos interneto paslaugų tiekėjai mala šūdą ir nesirūpina savo klientais. Jei rūpinatės savo kompiuterio saugumu, savo vaikais ir Jums aktualus naršymo greitis – pasinaudokite mano patarimu. Windows vartotojai Internet Protocol Properties prie “Preferred DNS server“ rašo 208.67.222.222, prie “Alternate DNS server“ – 208.67.220.220. Linuxistai terminale rašo:

$ sudo cp /etc/resolv.conf /etc/resolv.conf.auto

$ gksudo gedit /etc/dhcp3/dhclient.conf

prideda eilutę

prepend domain-name-servers 208.67.222.222,208.67.220.220;

išsaugo, išeina.

$ sudo ifdown eth0 && sudo ifup eth0

(eth0 – Jūsų tinklo kortos vardas, kuris nebūtinai yra eth0).

Plačiau

Saldžiosios šaknelės su kumpiu

Atėjus tikroms rudeniškoms darganos, ne nuodėmė sukirsti ką nors riebesnio. Ta proga einam į turgų ir nusiperkam pigios kiaulienos. Aš pirkau nedidelį gabalą kumpio su kaulu, su oda ir su trupučiu riebalų. Bet į turgų, visų pirma, verta nueiti dėl sezono prekės – įvairių šaknelių. Salierai, morkos, pastarnokai, petražolės, griežčiai, ropės, ridikai, kaliaropės, krienai, burokėliai, burokai… o kiek dar pamiršau?

Šiandien imu tik kai kurias šaknis:

• salierą;
• pastarnoką;
• morkų;
• pankolį*;
• svogūną;
• keletą skiltelių česnako;
• džiovintų slyvų;
• kumpio gabalą;
• pipirų, maltos kalendros, lauro ir saliero lapų – prieskoniams.

*pankolį perku Rimi, turguje nesu matęs. Nors ir kaip nemėgstu šio tinklo, būten ten pankoliai pigiausi Vilniuje.

Šakneles susipkautom kaip kam patinka, o kumpį nuplaunam, nusausinam ir kepame giliame puode, su lauro lapais, pabarstydami kalendra ir pipirais, kad gražiai apskrustų, užsidarytų poros, o mėsa būtų sultinga ir minkšta.

Tada dedame svogūno griežinėlius, kai šie suminkštės – pjaustytas morkas, salierą, pastarnoką, pilame stiklinę kitą vandens arba balto vyno, jei negaila, uždengiam ir paliekam pusvalandžiui ant silpnos ugnies. Netrukus ateina ir pankolio bei slyvų valanda.

Troškiname dar kokį pusvalandį, dedam kapotą česnaką ir džiovintus saliero lapus. Išjungiame viryklę, išimame kumpį ir nupjaustom nuo kaulo mėsą, kurią grąžiname į puodą. Paliekame uždengtą puodą dar dešimčiai minučių. Patiekiame su rugine duona, raugintais čiliakais ir, būtinai, su krienais. Žinoma, ir su atitinkamu gėrimu.

Skanaus. Po tokio maisto ir darganos nebaisios.