Nevilties receptas – lietuviški švilpikai

Būna dienų, kai galva neverda tiek, kad nesugalvoji ką pasigaminti pietums ar vakarienei. Eina, tuomet, su ašaromis akyse tarp parduotuvės lentynų ir nematai nieko, kas potencialiai taptų maistu. Apima neviltis. Tada grįžti kaip našlaitis tuščiomis namo per pusnis ir, pyst

 

gamini bet ką. Na, ne bet ką, o karamelizuotas morkas su cukinija ir česnaku, kepi vištienos krūtinėlę, apvoliotą kiaušinio plakinyje bei kokose su namine adžika. Arba, pyst,

 

salotas iš alyvuogių, pomidorų ir prašmatnaus griuerio, kurį, kažkodėl, Maxima paleido po 30 lt/kg.

Bet būna dienų, kai iš nevilties imi:

• 1 kg bulvių;
• apie 300-400 g miltų;
• porą kiaušinių;
• bryzą lašinių;
• svogūną;
• 300 ml grietinės;
• žiupsnį gelsvės;
• druskos, pipirų.

Be jokios vilties verdame bulves, jei naminės – su lupena, o išvirę – sugrūdam, leidžiame atvėsti, pasikūkčiodami įmušame kiaušinius, po truputį, maišydami, beriame miltus, kol tešla beveik nelips prie rankų. Ai, iš sielvarto pamiršau paminėti, kad į tešla galime įmaišyti truputį aliejaus, gerai ir saulėgrąžų. Tešla, jei matote pro ašaras, turi atrodyti tipo taip:

 

Kočiojame, lankstome, formuojame savo švilpikus mums patinkančia forma. Man patinka šita forma:

 

Įdomu, ką apie mano nuotaikų kaitą ir šią formą mano šitas vyriškis?

 

Pašauname skardą su švilpikais į iki 200°C įkaitintą orkaitę. O kol švilpikai ramiai kepa, pasigaminame padažą.

 

Smulkiai pjaustytus lašinius ir svogūnus ramiai be fanatizmo pakepiname, sumažiname kaitrą iki minimumo, pilame grietinę, beriame gelsvę, truputį juodųjų pipirų, po truputį maišome, kol grietinė sušils. Viskas, nuimame keptuvę nuo aukuro. Tuo tarpu švilpikai bus iškepę per kokį pusvalandį ar 40 minučių. Išimame į lėkštę, pilame padažą, užgeriame kvietiniu alumi.

 

Vis dar akys sulipę nuo ašarų? Ne bėda:

Nom nom nom, skanaus. Nebeliūdna? Gyvenimas šviesesnis? Tai, kol kramtote, filmų TOP50. Priešpirmutinis penketukas. Nedaug kentėti liko.

10. Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis – pats spalvingiausias ir efektyviausias Grynavėjaus filmas. Tai – tikrasis menas, su puikia scenografija, muzika, scenarijumi, vaidyba. Ir stipriomis emocijomis. O atmosfera tokia panaši į tai, kas vyksta mūsų gyvenime: turiu pinigų ir galios – darau ką noriu.

9. Pieno kaina – mažai kam žinoma (vos pavyko rasti treilerį, ką jau kalbėti apie ištraukas) stulbinanti naujazelandietiška pasaka. Apie meilę, žinoma. Ir apie tai, kas būna po “…ir jie ilgai ir laimingai gyveno“. Jaudinantis.

8. Tvin Pyksas: Ugnie, keliauk su manim – be abejo, turiu atiduoti duoklę Lynčui už Kopą, Prarastą greitkelį, Žmogų-dramblį… Serialas, aišku geras. Bet mes juk kalbame apie filmus, antraip šiame sąraše būtų ir “Sostų karai“.

7. Milerio sąnkryža – filmas tarsi žaidimas su mirtimi, nuolat gaunant į dūdą. Ilgai sukama afera, kurios tikslo ir prasmės neįmanoma suprasti iki pabaigos. Ką gi, brolių Koenų vienas pirmųjų filmų.

6. O broli, kur tu? – dar vienas Koenų šedevras: spalvinga, linksma ir šviesi Homero “Odisėjos“ interpretacija. Įkvepia visada ieškoti kelio pas brangiausius žmones, kokie pavojai ar pagundos betykotų ir koks nevykėlis bebūtum.

 

Gyvenimo darnos krizė

Sveiki visi, kas dar užeinate čia. Nuo paskutinio įrašo praėjo geras pusmetis. Ir tai nereiškia, kad negaminau, neplaukiojau baidare ar, kad išsisėmiau. Tiesiog prasidėjo gyvenimo darnos krizė. Čia panašiai, kaip vidurio amžiaus krizė, bet daug įdomiau. Ištikus tokiai krizei, ruoši maistą, pamiršęs fotokamerą, dėdamas vis mažiau prieskonių, gerdamas vis pigesnį alkoholį ir suklusdamas, kai televizoriuje pradeda transliuoti reklamą: “Pajutę pirmus lytinio susijaudinimo simptomus, gerkite po dvi “***zino“ kapsules prieš miegą. Jei erzinantis erekcijos pojūtis nepraeina, kreipkitės į savo gydytoją ar vaistininką“.

Ne, šiandien mes nieko negaminsime (nors meluoju, kaip tik kepsiu moliūgo pyragą), receptų nedėsime, o tik prisiminsime, ką Igelis spėjo nufotografuoti, gamindamas maistą per pastarąjį pusmetį. Jei kam bus įdomu – aprašysiu ir receptus. Bet, maldauju, nespauskite manęs, aš toks jautrus, kaip atviras danties nervas (apie kitas asociacijas leisiu sau patylėti). Voila.

Makaronai pene su pievagrybiais, šonine, džiovintais pomidorais, rozmarinu ir grietine. Prieš:

Ir po:

Jogurtinė kukurūzinė duona su rozmarinu. Prieš:

Ir po:

Menkių kepenėlės su kiaušiniu, pomidoru ir virtomis bulvėmis. Nepiktnaudžiaukim, nes menkės kaupia sunkiuosius metalus. Bet kaip skanu!

Grilyje keptos dorados su laimu, užgeriant kremanu (pigusis, bet neprastasis šampano brolis.

Lietuviškas bigmakas: folijoje lauže kepta bulvė su lašiniais ir svogūnu.

Šviežios midijos su sviesto, balto vyno, morkų, pastarnokų, petražolių ir česnako padažu.

Ir dar: tegul pyksta ant manęs puritonai ir davatkos, bet negaliu susilaikyti, neįdėjęs šios nuostabios nuotraukos. Vintažas, 1969 m. Ir tas, kas pasakys, kad moterims netinka trikampiai ir juos reikia skusti, tegul pirmas meta į mane akmenį

Pabaigai – vintažinė daina.

Iš tų laikų, kai nereikėjo segtis diržo net priekyje sėdintiems automobilio keleiviams.

Apie Lietuvą ir šerną

Per pastaruosius keletą mėnesių turėjau malonumo išmaišyti visą Lietuvą. Hjustone, Lietuva prašmatni! Ypač pro visureigio langą. Pamačiau labai daug grožio, bjaurasties, turto, skurdo, gėrio, melo ir tiesos. Bet didžiausią įspūdį paliko nedidelis trikampėlis Jonavos rajone tarp Neries ir Šventosios. Ten, miškų glūdumoje, upių apsupty nėra tiltų, beveik nėra jokių kelių, pavieniai kaimai apleisti, gamta laukinė ir beveik nepaliesta žmogaus. Toks jausmas, kad esi Sibire, o temstant apima jei ne nerimas, tai kažkoks nenusakomas ilgesys, rusų vadinamas тоска зелёная. Nenuostabu, kad šiose apulinkėse įsikūrė andai nuo persekiojimų bėgę rusai sentikiai, nes pasiekti šį kraštą net su visureigiu nebuvo lengva, ypač lapkričio vidury.

Miškuose ten bei šen galima aptikti sentikių kapinių. Nepaisant nepatogaus privažiavimo ir to, kad žmonių čia nedaug begyvena, jos neatrodo apleistos. O Perelozų vietovėje (kaimu tos vietos vadinti neapsiverčia liežuvis, nes visi namai tušti) stovi graži medinė cerkvė, kurioje, panašu, kartais renkasi tikintieji.

Per Perelozus teka visiems žinomas upelis Lietava.

Kažkokie pseudoistorikai paskelbė, kad, esą Lietuvos pavadinimas kilo nuo šio griovio

pavadinimo.

Kaip jau minėjau, šios apylinkės laukinės, žvėrių daugybė. Pametus kelią, teko važiuoti ir meškotakiais, vilkų pėdsakais, o stirnos ir kiškiai stAčiai patys lipo į automobilio saloną. Bet labiausiai nustebino šernas, jaunas dar, panašu, kad šio pavasario. Tai tas tekis bandė įsibrauti į vairuotojo vietą ir išvažiuoti, bet buvo mandagiai išprašytas. Pamatęs, kad nepavyks ištrūkti iš girios, šernas nuleido kanopas ir nusprendė nusižudyti. Jis tiesiog nusišovė. Ir persipjovė pilvą, paleido sau žarnas. Tada nusidyrė kailį ir išsidarinėjo. Kas man beliko? Tik pasiimti minkštutėlę jo nugarinės išpjovą ir vieną kumpį.

Grįžau namo ir išpjovą iškart padėjau ant folijos, įjungiau orkaitę 200ﹾC. Mėsą pašlakščiau alyvuogių aliejumi, pabarsčiau grūstais kvapiaisiais piprais, įmečiau keletą megaaštrių čili žvakučių ir keletą šakelių čiobrelio. Padejavau, kad neturiu kadagio uogų. Ir, susukęs į foliją, nebėręs druskos, pašoviau į orkaitę.

Po pusvalandžio foliją išvyniojau, kad mėsa truputį paskrustų ir įdėjau kubeliais pjaustytų moliūgų ir smulkintų porų.

Palaikiau orkaitėje dar keletą minučių, kad tik moliūgas suminkštėtų, pabarsčiau viską Himalajų druska. Voila-blia. Skanaus.

O ką daryti su šerno kumpiu? Na, kaulą išpjoviau ir išviriau nerealų sultinį su pastarnokais. Užteks penkioms sriuboms, gygygy. O mėsa tiks šašlykui, manau.

Taigi, mėsą supjaustau graikinio riešuto dydžio gabalėliais. Jokiu būdu neišmetu lašinių – juos supjaustau perpus  mažesniais gabalėliais. Viską užpilu puse butelio koktaus božolė iš Vynotekos (keletas žodžių apie šią parduotuvę: akivaizdžiai pavadinimas neatitinka parduodamų prekių, pagal mane galėtų sėkmingai pasivadinti Rašaloteka; nepaisant to, reikia pripažinti, ten galima įsigyti nebrangių ir kokybiškų stipriųjų gėrimų), įpjaustau 3-4 svogūno galvutes, pusę galvos česnako, įmetu po pundelį peletrūno, raudonėlio ir čiobrelių, pabarstau grūstais juodaisiais pipirais

ir palieku balkone porai dienų, keletą kartų pamaišydamas.

Per keletą dienų mėsa visiškai suminkštėjo. Iš pradžių planavau kepti šašlyką ant laužo. Deja, numatytą dieną smarkiai lijo ir pūtė stiprus vėjas – ne pats geriausias oras iškyloms. Bet gerą šašlyką galima iškepti ir orkaitėje.

Laimei, šaldytuve radau kiaulienos lašinių. Tinka tik nesūdyti ir nerūkyti. Taigi, ant skardos patiesiau folijos, ant folijos padėliojau nedidelių lašinių gabalėlių.

Orkaitę įkaitinau maksimaliai, o kol ji kaito, ant medinių iešmelių suvėriau šernieną, stengdamasis kaitalioti mėsą su šerno lašiniais. Tada ant skardos su lašiniais padėjau groteles, o ant jų – šernienos vėrinukus.

Pašoviau šią konstrukciją į orkaitę, o po ja pastačiau dubenėlį su verdančiu vandeniu – kad kepama mėsa nedžiūtų. Nelindau į orkaitę, kol viršutinė mėsos pusė ant vėrinukų neėmė po truputį skrusti, tuomet juos apverčiau.

Spėju, daugeliui kyla klausimas, kam tie kiaulienos lašiniai reikalingi? Ne, aš jų nevalgiau, tačiau lydydamiesi jie neleido šernienai džiūti, be to, šiek tiek dūmijo, sukurdami pseudolaužo efektą. Taip imitavau tikrą laužą savo virtuvėje.

Va kas gavosi:

Valgiau su lavašu, acte marinuotais svogūnais, blanširuotom paprikom, marinuotais chalapeniais, dažiau į aštrų čili padažą, užgėriau šviežiai spaustomis granatų sultimis. Dėl Dievo meilės, labai skanu. Ir net skudučių formos šonkauliukai buvo prašmatnūs. Skanaus ir Jums, silpnaregiai:

 

Barščiai

Labas,

užbėgdamas už akių bet kokioms spekuliacijoms, noriu pranešti visokio plauko cenzoriams, redaktoriams, prižiūrėtojams, kad šio įrašo paskutinėje nuotraukoje yra pavaizduota ne tai, ką jūs manote. Galite atlikti nuotraukos spektrinę analizę, kad įsitikintumėte, jog ten – vanduo iš čiaupo, o ne tai, ką jūsų liguista fantazija bando pasakyti. Čia dar vienas išbandymas jūsų ištvirkusiems protams: ką matote paveiksliuke?

pavogta iš http://www.frenblog.com/illusion/dolphin-illusion/

Taip, šiandien jūsų dėmesiui pateikiu paprastą barščių receptą. Pagrindiniai ingridientai:

• burokėlis;
• pora bulvių;
• gabalėlis kopūsto;
• morka;
• svogūnas;
• pora pomidorų (konservuotų arba šviežių);
• džiovintų grybų;
• kelios skiltelės česnako;
• truputis rūkytų arba sūdytų lašinukų;

• ir, svarbiausia, pora kubelių stipraus jautienos sultinio; štai jie, ką tik iš šaldiklio:

Kai tik kubeliai ištirps, įmetame visą svogūną ir smulkintus grybus į sultinį. Kai tik jis užvirs, sudedame griežinėliais supjaustytą morką, po 5 minučių – supjaustytas bulves, dar po 10 minučių – stambiai sutarkuotą burokėlį ir supjaustytą kopūstą. Verdame dar 10 minučių ant silpnos ugnies, įdedame smulkintus nužievintus pomidorus ir įberiame žiupsnį džiovinto mairūno. Dabar galime išjungti viryklę, uždengti puodą ir palikti sriubą “prisirpti” dar 10 minučių. Nepamirštame išmesti nuvirtą svogūną. Druskos neturėtų trūkti – sultinys buvo verdamas pakankamai sūrus, su kvapiaisias pipirais, lauro lapu, gvazdikėliais.

Tuo tarpu pasiskrudinam keletą riekučių juodos duonos, įtriname ją česnaku ir uždedame smulkiai pjaustytų lašinukų – taip barščius valgo ukrainiečiai. Pilame į dubenį sriubą, pagardiname pipirais, grietine ir petražolėmis. Skanaus.