Keletas vasaros receptų

Nežinau kaip Jums, bet man vasara baigiasi, kai nurausta šermukšnių uogos. O šiemet jos nuraudo kaip niekada anksti – maždaug prieš dvi savaites. Labai greitai prabėgo ši vasara, kad net nespėjau papostinti jokių receptų. Tai nereiškia, kad negaminau nieko įdomaus. Tiesiog ne visada fotografavau, ne visada turėjau noro ar jėgų rašyti. Bet trumpą vasarinių receptų kompiliaciją pateiksiu Jūsų dėmesiui.

Štai – savo daržo gėrybės: cukinijos, baklažanai, paprikos, pabarstytos pipirais bei šviežiais laukiniais raudonėliais, pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Visa tai kepama orkaitėje 200ºC temperatūroje apie pusvalandį.

Daromas padažas iš medaus, citrinos sulčių, druskos ir grūsto česnako.

Ir patiekiama su blanširuotom (nuplikytom verdančiu vandeniu ir palaikytom lediniame vandenyje) šparaginėm pupelėm.

Arba kitas receptas: stir and fry variacija gamtoje su cukinijom, paprika, morkom, saldžiais svogūnais, sojos padaže marinuota kiauliena. Daržovės pjaustomos juostelėm, mėsa taip pat ir pusvalandžiui užpilama sojos padažo ir piprų mišiniu. Svogūnai ketvirčiuojami. Maksimaliai virš laužo įkaitinamas vokas, pilamas šaukštas aliejaus. Daržovės kepamos po keliolika sekundžių iš eilės: morkos, cukinijos su paprika.

Tada svogūnų ketvirčiai, galiausiai – mėsa, ji kepinama ne ilgiau kaip 10 sekundžių, tada į voką grąžinmos daržovės.

Viskas maišoma, dedamas kapotas imbieras, kapotas čili pipiras, pilamas sojos padažas, actas, beriamas cukrus. Prieš nuimant voką nuo ugnies dar beriamas kapotas česnakas.

Dar vienas kelioninis receptas – višta, kepta tešloje (arba molyje). Iš vakaro višta marinuojama aliejaus, čipotlių, kmynų ir čiobrelių marinate – tiesiog aptepama. Beje, prieš tai, subadyta siauru peiliu ir “prikimšta“ į skylutes česnako skiltelių.

Kitą dieną užkuriamas laužas (mano atveju – krosnis). Iš miltų ir vandens daromas didžiulis blynas,

į kurį kruopščiai, nepaliekant nė menkiausio plyšio, vyniojama višta.

Tas didelis miltuotas (sakau, galima sukti it į molinį blyną) kamuolys metamas į laužo žarijas arba į gerai įkaitintą krosnį maždaug valandai.

Rezultatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekoks.

Tačiau mes tos sudegusios ir anglimis aplipusios tešlos galime ir nevalgyti. Mus domina tik sultinga kvapni vištiena, tūnanti viduje. (Pupki, nenumanai, kodėl neradau tos esminės vištos nuotraukos?).

Kol kas tiek, ilgainiui Jūsų dėmesio dar laukia keleto upių aprašymai. Tad, so long yo!

Reklama

Dar kartą iš Italijos: Ossobuco + gremolada

Nors ir buvo Italijos rinktinė išprašyta iš mundialio, tai ne priežastis neparašyti apie šlovingąją Apeninų virtuvę. Kartais susimąstau, kurios tautos virtuvė man arčiausiai širdies. Deja, tikrai ne lietuvių, nors galima rasti tikrų perlų ir tarp lietuviškų receptų. Patinka man ir kiniška, ir meksikietiška, ir indų, bet itališka, ko gero, dėl savo paprastumo, produktų prieinamumo, sveikumo, diversiškumo – mano mylimiausia.

Pavadinimas skamba pompastiškai? Įtarinai? Išverčiu į žmonių kalbą: ossobuco – veršio koja, troškinta vyne su daržovėmis; gremolada (kažkodėl lietuviškai – gremolata) – priedas, nes padažu to pavadinti neapsiverčia liežuvis, prie ossobuco.

Be jokios abejonės, šį milanietišką patiekalą geriausia gaminti lauke ant laužo ar bent ketaus katile, jei namie. Man šį savaitgalį nuskilo pabūti gamtoje ir pirmąkart savarankiškai paruošti osobuką.

Į kelionę pasiimu:

  • veršio kojos gabalą (šlaunis turi daugiau mėsos, bet blauzda autentiškiau; be to, veršio koją patartina sukapoti kuo plonesniais “steikiukais“; deja, pachmielnas turgaus mėsininkas įnirtingai ignoravo mano pageidavimą, pedalinęs blauzdą vos į tris dalis);
  • du didelius svogūnus;
  • tris ketrurias morkas;
  • penkis šešis saliero stiebus;
  • dvi česnako galvas;
  • butelį nebrangaus balto sauso vyno;
  • 50 g sviesto;
  • alyvuogių aliejaus;

Prieskonių:

  • saują petražolių su šaknim;
  • lauro lapų;
  • kvapiųjų bei dvigubai mažiau juodųjų pipirų;
  • šakelę rozmarino (šviežio, bet radau tik džiovintų pelų);

Gremoladai:

  • vieną apelsiną;
  • dvi tris skilteles česnako;
  • ryšulėlį petražolių;
  • alyvuogių aliejaus.

Tikiuosi, nieko nepamiršau.

Visų pirma, susikuriam nedidelį, bet padorų laužą iš beržinių malkų. Pušinės tikrai netiks. Kol įsidegs, galime postambiai susipjaustyti morkas, salierus ir svogūnus.

Į katiliuką pilam pusę stiklinės alyvuogių aliejaus, metam sviestą, kai tik ištirps, dedam kojos gabalėlius. Apkepame iš visų pusių, pabarstydami druska ir maltais pipirais, kol gražiai apskrus.

Išimame iš katilo ir tuose pačiuose riebaluose kepiname svogūną,

vėliau pridedame morkas ir salierus, kad truputį pakeptų. Drąsiai pilame gerą pusbutelį vyno, uždengiame katilą ir skubame ruošti prieskonius: į marlės ar binto skiautę suvyniojame pipirus, lauro lapus,

įpiname rozmarino bei petražolių šakeles. Tai vadinama bouquet garni – žolelių puokšte. Dedame ją į katilą kartu su cielom česnako galvom.

Perpjoviau vieną česnako galvą grynai estetiniais sumetimais, skoniui tas įtakos neturi.

Ką gi, grąžiname veršio kojos gabalėlius į katilą, statome ant laužo, uždengiame ir paliekame kokioms dviems valandoms.

Jokiu būdu nepamištam karts nuo karto apversti mėsos gabalus, palaikyti nelabai stiprią kaitrą po katilu ir paragauti troškinio. Bet ir per dažnai lįsti į katilą nėra ko. Jauskime saiką. Kol troškinasi, pabaigiame likusį nuo maisto gaminimo vyną, atsidarome dar vyno ar alaus, maloniai bendraujame su aplinkiniais, mėgaujamės saule, vėju, paukščių čiulbėjimu ir skiriame 5 minutes pasigaminti gremolatai.

Nutarkuojame vieno apelsino žievelę. Jei nėra tarkos, kaip mano atveju, supjautome ją kuo ploniau ir kuo smulkiau.

Dedame labai smulkiai kapotas česnako skilteles, smulkintas petražoles, užpilame keletu šaukštų alyvuogių aliejaus. Prego, gremolata paruošta:

Na va, mėsa troškinyje jau atšoko nuo kaulų, reiškiasi, galima pietauti. Beje, paprastai prie ossobuco patiekiamas šafraninis rizotas arba taljateliai (ilgi, plokšti makaronai). Aš netgi buvau pasiėmęs ryžių ir šafrano, bet negi turėjau mesti bendravimą ir alkoholio konsumpciją ir pulti ruošti rizotą? Bus gerai ir be papildomos angliavandenių dozės.

Iš katilo išgraibome ir išmetame lauk nuvytusią ir išsunktą žolelių puokštę. Dedame į lėkštę po gabalėlį mėsos, užpilame padažu su daržovėmis, pasibarstome gremolada. Skanaus.

Dolce vita, jeibohu.