Kepti ledai

Neįtikėtina, bet realu. Ko tik neišmoko Harvarde. Kaip tik užsirašiau naujai studijų programai nuo sausio pabaigos, o pastarąją programą einu į pabaigą. Ir kaip tik Nauji Metai ir nusimato desertų laikas, todėl kepame ledus. Reikės:

  • 0.5 l paprastų ledų, tarkim, vanilinių;
  • stiklinės kukurūzų dribsnių;
  • 2 kiaušinių baltymų;
  • žiupsnio cinamono;
  • 0.5 l aliejaus.

DSCF6203

Šaukštu išlukštename ledų rutuliukus, maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio.

DSCF6204

 

Ir dedame į šaldiklį kokiai valandai. O tuo tarpu sugrūdame ar kitaip susmulkiname dribsnius ir sumaišome su cinamonu.

DSCF6205

 

Išplakame baltymus, bet nebūtinai iki standžios putos, kiek mažiau.

DSCF6206

 

Atvėsintus ledų rutuliukus apvoliojame baltyme, o po to dribsniuose.

DSCF6209

Ir vėl paliekame šaldiklyje bent porai valandų.

Tada smarkiai įkaitiname puode aliejų.

DSCF6210

 

Ir kepame po 15-20 sekundžių po vieną ledų rutuliuką, išimame ant servetėlės, kad sugertų aliejų. Galiausiai, valgome.

DSCF6213

 

Labai įdomus derinys, tik reikia skubiai valgyti, kol dangalas neatvėso. Skanaus. Ir laimingų Naujųjų Metų.

 

Reklama

Kuklūs naminiai ledai

Esu gaminęs ledus ne vieną kartą, bet dažniausiai su lengvu šiknos galvos skausmu, nes reikėjo įdėti šiokių tokių pastangų ir laiko. Ačiū Harvardui, šiandien gaminsime ledus be jokio vargo ir investicijų. Simplemente. Tik mokslinis požiūris ir vandens savybė neužšalti žemiau 0°C, jei jame yra nemaža druskos koncentracija. Mums reikės:

  • 100 ml riebios grietinėlės;
  • 100 ml pieno;
  • 20 g cukraus, pagulėjusio bent keletą mėnesių su vanilės ankštimi;
  • 200 g druskos;
  • 600 g ledo (kol kas šaldžiausi pats, bet už kokio mėnesio tiks ir nuo šaligatvio);
  • Neblogai turėti užsegamus maišelius: vieną 0.5 talpos, kitą – bent 1 l; jei neturite – ne bėda, tiks ir Maximos.

Šių produktų proporcijų užtenka dviems geroms porcijoms ledų. Norite daugiau – atitinkamai dvigubinkite ar dešimtgubinkite kiekius, na, gal nebent ledukų ir druskos santykis gali būti panašus.

DSCF5981

Pieną, grietinėlę ir cukrų supilame į mažesnįjį maišelį ir užrakinam.

DSCF5983

 

Ledukus ir druską beriame į didesnįjį.

DSCF5985

Ten pat keliauja mažasis maišelis. Užsimauname pirštines ir švelniai masažuojame maišelius, kad žemiau 0°C krentanti temperatūra tolygiai pasiskirstytų po ledų mišinį. Nereikia smarkiai trinti, kad neprakiurtų maišeliai. Ir ilgai to daryti nereikia, maždaug po 15 minučių galima patikrinti ledų konsistenciją. Man tiek laiko pakako, bet jei ledai dar nesustingę, nesidrovime dar rankomis pamaloninti maišelių. O tada skanaujame gryną, be jokių tirštiklių, E621 ar kitų priedų, plombyrą.

DSCF5989

 

“O kur desertas?“ netikėtai paklaus smaližius, skaitantis šį receptą? Ką gi, prašome: vienas

DSCF5965

 

du

DSCF5966

 

trys

DSCF5972

 

Visai nieko rudenėjančiame miške. Skanaus.

Tradicinis filmų TOP50. 25-21 vietos:

25. Pasiutę šunys – pirmasis Tarantino filmas, kurį pamačiau šauniame XX a. 10-ajame dešimtmetyje tada dar veikusiame “Vilniaus“ kino teatre, kuriame buvo baras. Kaip dabar atsimenu, išgėriau tą dieną pienišką kokteilį, po kurio ilgai vėmiau. Bet reto rafinuoto žiaurumo filmą pažiūrėjau iki galo. Timas Rotas – aktorius iš didžiosios A. Nėščioms ir vaikams iki 29 metų nerekomenduojama.

24. Pikaso nuotykiai – dar vienas filmas iš seniau. Žiūrėjau jį, leipdamas juokais, kai mokiausi gal X, gal XI klasėje ir ilgai su klasiokais aptarinėjome juokelius iš scenarijaus. Vėl žiūrėjau neseniai ir leipau juokais. Na, kad ir iš klasikinės Agua scenos.

23. Svetimi – jei manote, kad kalbu apie lietuvišką serialą – labai klystate. Prieš 30 m. sukurta Skoto, Kamerono ir Finčerio sukurta fantastika dar ir šiandien žiūrisi patraukliai, o ksenomorfas – lig šiol baisiausias Holivudo sukurtas monstras. Jei kas neturi laiko, gali pažiūrėti sutrumptintą versiją. Tarp kitko, antra dalis geriausia.

22. Terminatorius 2 – dar vienas Kamerono šedevras. Ir vėl antroji dalis geriausia iš visų. Ir aš už tai, kad Arnis taptų prezidentu.

21. Žiedų valdovas – labai vykusi ekranizacija, skirtingai nuo Hobito. Kai skaičiau knygą, būtent taip viską įsivaizdavau, kaip nufilmavo Piteris Džeksonas. Būtina žiūrėti, ypač vaikams.

Velykinis širšių medus su estišku akcentu

Skirtingai nei “Aukso veršio“ personažas Koreika, nemėgstu aš virtų kiaušinių. Ypač minkštai virtų. Ir, mano galva, yra daugybė geresnių būdų kaip suvartoti kiaušinius. Ir Velykos man čia ne rodiklis. Vienas jų – taip vadinamas širšių medus. Kaip visi prisimename iš biologijos pamokų, širšės ir vapsvos neša patį skaniausią medų pasaulyje, ne tai kad kokios ten bitės. Tik svarbu tinkamai tas širšes penėti: kad neštų gerą medų, jos turi gerti šviežius vištų kiaušinius, saldintą tirštintą pieną, lesti cukraus pudrą, maukti gryną spiritą. Ar aš paminėjau spiritą? Va, čia ir prasideda bėdos: Lietuvos Vyriausybė nusprendė, kad Lietuvos širšės nenusipelnė gerti kokybišką 96% stiprumo spiritą. Taigi, norėdami kopinėti širšių medų, susiduriame su rimta kliūtimi: Lietuvoje legaliai įsigyti spirito neįmanoma. O štai kitose Europos sąjungos šalyse jo galima įsigyti net prekybos centruose. Taigi, mano tikslą pamelžti širšes, išgelbėjo Spamui kelionė į Saaremą. Ačiū, mažuli.

Taigi, reikalingus produktus išvardinau, papildomai pridedu šlakelį Vana Tallinno, kad aromatas būtų švelnesnis.

Na gerai, ne spiritas tai, bet gėrimas 80% irgi gerai.

Atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių. Baltymus atidedame iki kito recepto, o 4-5 trynius triname su keletu šaukštų cukraus pudra. Tada maišome skardinę tirštinto pieno. Tada pilame 100 ml spirito ir 10 ml Vana Tallinno.

Pilstom į nedidelius stiklainėlius, statom juos į šaldytuvą, išlenkiam taurę su Kiškiu Piškiu.

Ilgai svarsčiau ką man su tuo medum daryt – ne mano tai pramoga. Pabandžiau apdročinti juo prašmatnius saldymedžio ledus – nieko gero.

Išdalinau moterims – gal gausiu kokių bonusų.

Apie indiškus ledus, moterų orgazmą ir emancipaciją

Nebijau būti nepopuliarus, tačiau negaliu visko juk savyje laikyti, matydamas akivaizdžias neteisybes, vemiamas mums į veidus iš televizijos ekranų bei moteriškų žurnalų, žalojančias ne tik geltonsnapių mažvaikių glebius protelius, bet sumaišančias mintis net tokiems patyrusiems sekso ekspertams, kaip Pupkis. Aš vis laukiu, kad šie vaikinai sugriaus tą “Cosmo“ ir kitų nesąmoningų žurnalų, “Nusivylusių namų šeimininkių“ (hmmm, o gal kabučių nereikėjo?..) bei “Sekso ir miesto“ herojų paskleistą mitą, neva moters orgazmas realiai egzistuoja. Nieko panašaus nesu regėjęs per savo audringą gyvenimą. Jo paprasčiausiai nėra. Kaip ir mitinio G taško. Esu beveik tikras, kad ir paslaptingasis klitoris yra sumanytas žiaurių moterų, kad turėtų kuo pamuštruoti savo minkštakūnius vyrus tik tam, kad parodytų savo viršenybę: tipo, būk mielas, pamasažuok už tai, kad taip kentėjau gimdydama tavo vaikus. Cha! kaip galima masažuot tą, ko nėra? O tie liurbiai tiki ir pasiduoda anų valiai.

Dar kita skaudi tema – spekuliacijos moterų emancipacija miegamajame. Ne ne, nesu vyras šovinistas ar mačistas, nieko panašaus. Esu už lyčių lygybę, už lygiavertę partneryste tarp vyro ir moters; netikiu, kad vyrai neverkia ar kad egzistuoja bobos su kiaušais. Tikiu, kad moterys tiek pat sumanios kaip ir vyrai, o dauguma vyrų tiek pat žiopli blondinai, kiek anekdotuose apdainuojamos damos. Tikiu, kad jei bent pusė pasaulio valstybių ir korporacijų vadovių būtų moterys, nebeliktų karų, skurdo, korupcijos. Bet jei jau, mielosios moterys, sugalvojate emancipaciją atsinešti ir į lovą, nebedrįskite tikėtis preliudijų, interliudijų, glamonių po… ar KP, o būkite malonios, suspėkite viską per tas dvi tris kritines minutes ir išmokite tučtuojau užmigti – tai ir bus tikroji lyčių lygybė.

Ir dėl Dievo meilės, neskaičiuokite tų nelemtų kalorijų: vis vien mes jus mylime liesas ir apvalias, jaunas ir senas, blondines, brunetes ir rudes, imituojančias orgazmą ar drąsiai pripažįstančias, kad jo nėra. Užtat aš jums parodysiu kaip pasigaminti tobulus ledus.

Reikės:

  • litro pačio riebiausio pieno, kokį tik rasite;
  • jei pieno riebumas nesiekia bent 4%, imame 200 ml riebios grietinėlės;
  • 100-150 g palmių arba rudojo cukraus, galima medaus; velniai nematė, jei nieko nėra geriau, tiks ir runkelių cukrus;
  • saujalę kardamono;
  • palkutę cinamono;

Padažui:

  • 1 laimą arba pusę citrinos;
  • 1 piktą čili pipirą;
  • keletą šaukštų cukraus;
  • mažą mažą žiupsnelį druskos.

Užkaičiame puode ant smarkios ugnies pieno grietinėlės mišinį, dedame preiskonius.

Kai užvirs, nemažiname ugnies, bet nuolat maišome. Iš pradžių pienas taikysis išlipti iš puodo, tai papučiame į jį ar kaip kitaip nuraminame, po minutės jis nebelips lauk, o gražiai kunkuliuos.

Pienas virs, mes nuolat maišysime, kol nenugaruos maždaug trečdalis skysčio. Tai truks maždaug 15-20 minučių. Tada beriame cukrų, ir vis maišome. Pamažu pienas įgaus subtilią kreminę spalvą ir konsistenciją.

Ypatingai malonus saugumo ir švelnumo jausmas apima žiūrnt į šią masę ir ją maišant: rodos, kad glostai debesį. O dar tas aromatas!

Kai masės beliks pusė nuo pradinio kiekio, išimame prieskonius, išjungiame viryklę ir, kartkartėmis pamaišydami, laukiame kol atvės. Tada dedame į šaldiklį. Ir kas pusvalandį išimame išmaišyti.

Matote, kaip ledai stingsta ties kraštais? Galite spragtelėti pele ant nuotraukos – ji padidėja iki 800×600 pikselių rezoliucijos, bus geriau matyti. Mūsų tikslas – neleisti ledams stingti netolygiai, tad, maždaug kas pusvalandį, juos vis kruopščiai išmaišome. Kai pajusite, kad ledai sustingo tiek, kad maišyti sunku, jie limpa prie šaukšto, perdedame į mažesnius indelius ar, jei kas turi, į gražias formeles.

Per pertraukėles tarp maišymų ruošiame padažą, idealiai tinkantį prie šių ledų: smulkintuvu ar kombaine sukapojame čili pipirą, sumaišome su šviežiai spausto laimo ar pusės citrinos sultimis.

Truputį pakaitiname ant sausos keptuvės, beriame keletą šaukštų cukraus ir truputį druskos. Nuolat maišome, kol susiformuos graži raudona karamelė.

Patarčiau šį padažą ruošti prieš pat patiekiant ledus ant stalo, antraip jis sustings į ledinukus. Kita vertus, jį vėl galima suskystinti, trumpai pašildžius.

Ką gi, pilame ant ledų padažo ir vualia – skanaus. Beje, šie indiški ledai vadinasi kulfi. Aš asmeniškai, skanesnių ledų nesu valgęs.

Na o pabaigai – apie vyrų ir moterų partnerystę:

Euforinis citrusinis šerbetas

Laikas atvėsti. Tas laikas tęsiasi jau bene mėnesį – nors imk ir pasislėpk šaldiklyje. Bet ne, geriau prigrūsti ledų į save. O dar geriau, kad būtų ypatingai gaivu – šaldytų sulčių. Gaivu, kaip vėsios moters lūpos. Kaip šlapi marškinėliai, ką tik išlipus iš upės sietuvos. Kaip kofeino smūgis į smilkinius po mikroskopinio puodelio gero espresso. Kai nuo gaivos apima euforija. Norite sukelti sau euforiją, kai lauke 30°C karščio? Imam:

  • keletą laimų;
  • apelsiną;
  • citriną;
  • stiklinę cukraus;
  • stiklinę vandens;
  • pistacijų;
  • šaukštą grietinės;
  • alyvuogių aliejaus.

Užkaičiame puode stiklinę vandens, ištirpinam ten cukrų ir verdame ant labai lėtos ugnies keliolika minučių. Tuo tarpu spaudžiam iš vaisių sultis. Kai sirupas atvės – maišome su sultimis. Įtarkuojame truputį laimo žievelės.

Kai jau visai atvės – dedame šaukštą grietinės arba riebaus jogurto.

Viską kruopščiai išplakame ir pilame šią masę į šaldiklyje atvėsintus lėkštus indus, dedame į šaldiklį. Po valandos išimame ir kruopščiai perplakame. Vėl grąžiname į šaldiklį. Vėliau plakame kas pusvalandį kokius 5-6 kartus. Jei tingite plakti – įsigykite ledų mašiną. Tik aš manau, nafig kaupti namuose šlamštą? Gal geriau pamiklinti riešą?

Kol ten viskas stingsta, grūdame pistacijas.

Jei pakako kantrybės, pradedame gaivos seansą: į ledų indelį įsidedame keletą šaukštų šerbeto, pabarstome grūstomis pistacijomis, pašlakstome alyvuogių aliejumi ir vualiablia:

Ką galiu dar pridurti? Namuose taip karšta, kad šerbetas ištirpo per keletą akimirkų, kol ieškojau fotoaparato. Bet vis tiek neįtikėtinai gaivu.

Jei dar tęsis šie karščiai – ledų ir bus daugiau. Ir provokacijų.

Gelato di Ricotta – kaip pasigaminti ledų be specpriemonių

Štai ir praūžė šventės ir daugiabučiuose bei jų kiemuose tapo tylu, ramu ir jauku. Niekas nebepisa proto, todėl galima susikaupti ties darbu, kūryba, moterimis. Saldumynais taip pat. Atėjo ledų valgymo sezonas. Daug kas pasakys, kad vargas su tais ledais, reikia įgūdžių, brangių produktų, ledų mašinos, pagaliau. Nieko panašaus, prasisukau su kokiais 10 lt, be mašinos, sugaišau 20 minučių, palaukiau kelias valandas ir dabar mėgaujuosi. Galiu ir jums pasiūlyti.

Imam:

  • 0,5 kg rikotos (didesniuose PC tikrai yra, keisti niekuo nepatariu);
  • 400 ml riebios grietinėlės;
  • pusę stiklinės cukraus;
  • 4 kiaušinių trynius;
  • 50 ml romo (ech, gerai būtų šveicariško Kirchschnaps…);
  • pusės citrinos žievelės.

Kimbame į darbą pasiraitoję rankoves ir užsidėję prijuostę. Išplakame trynius su cukrumi iki standžių putų – geriau šluotele ar šakute, nėra taip sunku, bet jei jau tingim, tai galima ir plaktuvu. Plakdami kas kažkiek laiko vis šliūštelnam po truputį romo, nepamirštam ir į burną šliūkštelėt (su Havana Club – tik Cuba Libre). Po to šakute pertriname rikotą, kad neliktų gumulėlių, ir sumaišome su plaktais tryniais. Į  mišinį įtarkuojame citrinos žievelę. Dabar imamės grietinėlės: čia jau tikrai nepakenks plaktuvas. Plakame iki standžių putų, bet atsargiai, nepersistenkim, bo galim netyčia sumušt ir iki sviesto. Plaktą grietinėlę šaukštas po šaukšto atsargiai sumaišome su trynių ir rikotos mišiniu. Didesnį bliūdelį išklojame maistine plėvele, supilame paruoštą mišinį, išlyginame paviršių, uždengiame ir paslepiame šaldiklyje.

Be plėvelės ledai šals prie indo kraštų, formuosis gumulai bla bla bla, karoče, termodinamika. Šaldiklyje ledai turi stingti 3-4 valandas. Šiaip, nebūtina, bet geriau karts nuo karto juos pamaišyti, kad tolygiau stingtų. Na, aš palikau stingti per visą naktį. Ir štai ryte turėjau kuo smaguriauti.

Paskaninti geriausia šviežiom uogom, bet kadangi nesezonas, galima tarkuotu juodu šokoladu, pistacijom, migdolais, džiovintom figom. Užgeriu bealkoholiniu imbieriniu likeriu. Skanaus. Nesušalkite.

ir dar - iš paukščio skrydžioir dar – iš paukščio skrydžio