Apie Lietuvą ir šerną

Per pastaruosius keletą mėnesių turėjau malonumo išmaišyti visą Lietuvą. Hjustone, Lietuva prašmatni! Ypač pro visureigio langą. Pamačiau labai daug grožio, bjaurasties, turto, skurdo, gėrio, melo ir tiesos. Bet didžiausią įspūdį paliko nedidelis trikampėlis Jonavos rajone tarp Neries ir Šventosios. Ten, miškų glūdumoje, upių apsupty nėra tiltų, beveik nėra jokių kelių, pavieniai kaimai apleisti, gamta laukinė ir beveik nepaliesta žmogaus. Toks jausmas, kad esi Sibire, o temstant apima jei ne nerimas, tai kažkoks nenusakomas ilgesys, rusų vadinamas тоска зелёная. Nenuostabu, kad šiose apulinkėse įsikūrė andai nuo persekiojimų bėgę rusai sentikiai, nes pasiekti šį kraštą net su visureigiu nebuvo lengva, ypač lapkričio vidury.

Miškuose ten bei šen galima aptikti sentikių kapinių. Nepaisant nepatogaus privažiavimo ir to, kad žmonių čia nedaug begyvena, jos neatrodo apleistos. O Perelozų vietovėje (kaimu tos vietos vadinti neapsiverčia liežuvis, nes visi namai tušti) stovi graži medinė cerkvė, kurioje, panašu, kartais renkasi tikintieji.

Per Perelozus teka visiems žinomas upelis Lietava.

Kažkokie pseudoistorikai paskelbė, kad, esą Lietuvos pavadinimas kilo nuo šio griovio

pavadinimo.

Kaip jau minėjau, šios apylinkės laukinės, žvėrių daugybė. Pametus kelią, teko važiuoti ir meškotakiais, vilkų pėdsakais, o stirnos ir kiškiai stAčiai patys lipo į automobilio saloną. Bet labiausiai nustebino šernas, jaunas dar, panašu, kad šio pavasario. Tai tas tekis bandė įsibrauti į vairuotojo vietą ir išvažiuoti, bet buvo mandagiai išprašytas. Pamatęs, kad nepavyks ištrūkti iš girios, šernas nuleido kanopas ir nusprendė nusižudyti. Jis tiesiog nusišovė. Ir persipjovė pilvą, paleido sau žarnas. Tada nusidyrė kailį ir išsidarinėjo. Kas man beliko? Tik pasiimti minkštutėlę jo nugarinės išpjovą ir vieną kumpį.

Grįžau namo ir išpjovą iškart padėjau ant folijos, įjungiau orkaitę 200ﹾC. Mėsą pašlakščiau alyvuogių aliejumi, pabarsčiau grūstais kvapiaisiais piprais, įmečiau keletą megaaštrių čili žvakučių ir keletą šakelių čiobrelio. Padejavau, kad neturiu kadagio uogų. Ir, susukęs į foliją, nebėręs druskos, pašoviau į orkaitę.

Po pusvalandžio foliją išvyniojau, kad mėsa truputį paskrustų ir įdėjau kubeliais pjaustytų moliūgų ir smulkintų porų.

Palaikiau orkaitėje dar keletą minučių, kad tik moliūgas suminkštėtų, pabarsčiau viską Himalajų druska. Voila-blia. Skanaus.

O ką daryti su šerno kumpiu? Na, kaulą išpjoviau ir išviriau nerealų sultinį su pastarnokais. Užteks penkioms sriuboms, gygygy. O mėsa tiks šašlykui, manau.

Taigi, mėsą supjaustau graikinio riešuto dydžio gabalėliais. Jokiu būdu neišmetu lašinių – juos supjaustau perpus  mažesniais gabalėliais. Viską užpilu puse butelio koktaus božolė iš Vynotekos (keletas žodžių apie šią parduotuvę: akivaizdžiai pavadinimas neatitinka parduodamų prekių, pagal mane galėtų sėkmingai pasivadinti Rašaloteka; nepaisant to, reikia pripažinti, ten galima įsigyti nebrangių ir kokybiškų stipriųjų gėrimų), įpjaustau 3-4 svogūno galvutes, pusę galvos česnako, įmetu po pundelį peletrūno, raudonėlio ir čiobrelių, pabarstau grūstais juodaisiais pipirais

ir palieku balkone porai dienų, keletą kartų pamaišydamas.

Per keletą dienų mėsa visiškai suminkštėjo. Iš pradžių planavau kepti šašlyką ant laužo. Deja, numatytą dieną smarkiai lijo ir pūtė stiprus vėjas – ne pats geriausias oras iškyloms. Bet gerą šašlyką galima iškepti ir orkaitėje.

Laimei, šaldytuve radau kiaulienos lašinių. Tinka tik nesūdyti ir nerūkyti. Taigi, ant skardos patiesiau folijos, ant folijos padėliojau nedidelių lašinių gabalėlių.

Orkaitę įkaitinau maksimaliai, o kol ji kaito, ant medinių iešmelių suvėriau šernieną, stengdamasis kaitalioti mėsą su šerno lašiniais. Tada ant skardos su lašiniais padėjau groteles, o ant jų – šernienos vėrinukus.

Pašoviau šią konstrukciją į orkaitę, o po ja pastačiau dubenėlį su verdančiu vandeniu – kad kepama mėsa nedžiūtų. Nelindau į orkaitę, kol viršutinė mėsos pusė ant vėrinukų neėmė po truputį skrusti, tuomet juos apverčiau.

Spėju, daugeliui kyla klausimas, kam tie kiaulienos lašiniai reikalingi? Ne, aš jų nevalgiau, tačiau lydydamiesi jie neleido šernienai džiūti, be to, šiek tiek dūmijo, sukurdami pseudolaužo efektą. Taip imitavau tikrą laužą savo virtuvėje.

Va kas gavosi:

Valgiau su lavašu, acte marinuotais svogūnais, blanširuotom paprikom, marinuotais chalapeniais, dažiau į aštrų čili padažą, užgėriau šviežiai spaustomis granatų sultimis. Dėl Dievo meilės, labai skanu. Ir net skudučių formos šonkauliukai buvo prašmatnūs. Skanaus ir Jums, silpnaregiai:

 

Reklama

Velykinis širšių medus su estišku akcentu

Skirtingai nei “Aukso veršio“ personažas Koreika, nemėgstu aš virtų kiaušinių. Ypač minkštai virtų. Ir, mano galva, yra daugybė geresnių būdų kaip suvartoti kiaušinius. Ir Velykos man čia ne rodiklis. Vienas jų – taip vadinamas širšių medus. Kaip visi prisimename iš biologijos pamokų, širšės ir vapsvos neša patį skaniausią medų pasaulyje, ne tai kad kokios ten bitės. Tik svarbu tinkamai tas širšes penėti: kad neštų gerą medų, jos turi gerti šviežius vištų kiaušinius, saldintą tirštintą pieną, lesti cukraus pudrą, maukti gryną spiritą. Ar aš paminėjau spiritą? Va, čia ir prasideda bėdos: Lietuvos Vyriausybė nusprendė, kad Lietuvos širšės nenusipelnė gerti kokybišką 96% stiprumo spiritą. Taigi, norėdami kopinėti širšių medų, susiduriame su rimta kliūtimi: Lietuvoje legaliai įsigyti spirito neįmanoma. O štai kitose Europos sąjungos šalyse jo galima įsigyti net prekybos centruose. Taigi, mano tikslą pamelžti širšes, išgelbėjo Spamui kelionė į Saaremą. Ačiū, mažuli.

Taigi, reikalingus produktus išvardinau, papildomai pridedu šlakelį Vana Tallinno, kad aromatas būtų švelnesnis.

Na gerai, ne spiritas tai, bet gėrimas 80% irgi gerai.

Atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių. Baltymus atidedame iki kito recepto, o 4-5 trynius triname su keletu šaukštų cukraus pudra. Tada maišome skardinę tirštinto pieno. Tada pilame 100 ml spirito ir 10 ml Vana Tallinno.

Pilstom į nedidelius stiklainėlius, statom juos į šaldytuvą, išlenkiam taurę su Kiškiu Piškiu.

Ilgai svarsčiau ką man su tuo medum daryt – ne mano tai pramoga. Pabandžiau apdročinti juo prašmatnius saldymedžio ledus – nieko gero.

Išdalinau moterims – gal gausiu kokių bonusų.

Mitai apie Lietuvą ir kaip aš viriau žiemos sriubą

Здаровенкi былы! Žiema eina į pabaigą, nors dar nedrįstu šių dienų vadinti pavasariu. Ir netgi ne dėl meteorologinių sąlygų. Štai daugelis Europos tautų jau mėgaujasi pirmaisiai pavasario daigais: kas kiaulpienių lapeliais, kas pirmąja dilgėle, kiti – žibuoklių žiedais ar net grybais. Mūsuose, deja, valgoma tik tai, kas liko nuo rudens derliaus. O liko, patikėkite, ne kažin kas. Prieš keletą dienų patyriau, kad kai kurie lietuviai vis dar tiki prekeivų ir nesąžiningų ūkinykų skleidžiamais pramanais. Norėdamas ir daugiau žmonių apsaugoti nuo akivaizdaus melo, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą mitų apie lietuviškas daržoves beigi vaisius. Mat, paplitusi nuomonė, esą Lietuvoje užaugintos sodo ir daržo gėrybės, būna geresnės, sveikesnės, ekologiškesnės, nuostabesnės. Skubu Jus nuliūdinti, deja, ne visada. Ir netgi šventvagiškai pareiškiu, kad iš esmės, jos niekuo nesiskiria nuo kitur užaugintų. Be abejo, nuosavam, uošvių, švogerių daržuose užaugintos gėrybės tikrai geresnės už ispaniškas ar olandiškas. Bet kalbant apie turguose ir prekybos centruose parduodamas “lietuviškas bulbikes ir pomidoryčius“ (cė), nepuoselėkime naivių iliuzijų. Visų pirma, Lenkijoje ar Lietuvoje naudojami pesticidai, herbicidai, trąšos yra absoliučiai identiškos, jų cheminė sudėtis vargu bau ar skiriasi. Nesitikėkime, kad lietuviškose daržovėse bus mažiau nitratų/ nitritų. Net jei ir smulkesnis ūkininkas, parduodantis savo derlių turguje, nenaudoja mineralinių trąšų (kuo aš, meskite į mane akmenį, netikiu), tai stopudovai ant laukų krato mėšlą, kuris, dalyvaudamas azoto cikle, virsta tais pačiais nitratais.

Nepaslaptis, kad didieji Biržų, Pasvalio ir Anykščių pramoniai sodai, kuriuose užauginama didžioji dalis mūsų mėgiamų trugaus obuolių, gausiai purškiami pesticidais ir herbicidais. Tad gerai pamąstykite, kai renkatės ką pirkti: lekiškus “Šampion“ obuolius po 2,5 lt/kg ar lietuviškus po 4 lt/kg. Kaip bebūtų gaila, jie vienodai nupurkšti.

Tarp kitko, apie braškes. Dažnai tenka važinėti po Lietuvos provinciją. Kaip manote, kokias mintis gali sukelti braškių laukai, kur po krūmeliais šen bei ten boluoja popierių skiautelės? Dar nesupykino? Aš asmeniškai pažįstu žmones, tręšiančius braškes lauko išviečių turiniu. Juk ekologiška, ar ne?

Apie sertifikuotą ekologinę produkciją irgi susidariau savo nuomonę ne iš trečių lūpų. Beje, tikrai ekologinius ūkius esu matęs tik Skandinavijoje, kur nei daržovės, nei vaisiai tikrai nėra tręšiami. Net jei tai neapsimoka.

Ta liūdna gaida ir pradedame virti sriubą iš žieminių nusususių daržovių. Imam:

  • morką;
  • porą bulvių;
  • gabalą saliero šaknies;
  • porą saujų Briukselio kopūstų;
  • keletą askaloninių svogūnėlių (kažkada dievagojausi, kad šalotai yra česnakai, prisipažįstu klydęs, pasitaisau – tai svogūnai);
  • 50 g sviesto;
  • litrą gero krevečių sultinio (na ir vištienos puiku);
  • prieskonių: pankolio, baziliko, čili miltelių, druskos.

Šaknines daržoves supjaustome nedideliais kubeliais.

O kol ten jos kubinasi, puodan šliūkštelnam šlakelį alyvuogių aliejaus, dedame sviesto gabalėlį ir statome ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Kai sviestas aptirps, beriame pankolio sėklas ir metame žiedais pjaustytus svogūnus.

Truputį pakepiname, beriame daržvių kubelius: pradžioje morkas, po kelių minučių salierą, kiek vėliau – bulves.

Truputį pakepiname, užpilame sultiniu, palaukiame, kol užvirs, dedame per pusę perpjautus kopūstėlius. Paverdame dar 10-15 minučių, kol kopūstai bus aldente, t.y. smagiai traškūs, nepervirę, bet jau nesunkiai kramtomi. Išjungiame viryklę, pagardiname sriubą baziliku. Džiovintu, aha, šviežias dar neišlindo iš lovelio. Pilame lėkštėn, išgręžiame truputį citrinos sulčių ir pasibarstome trupučiu čili.

Žiema, žiema, lauk iš kiemo, bliadj.

Skanaus. Dariau su krevečių ir džiovintų čiliakų (guachijų) nuoviru. Gavosi tikras italo-tailandietiškas fjūženas.