Kelionė JAV. 6 diena – Route 66 pabaiga

Aš toks tinginys, kad niekaip negaliu pratęsti savo kelionės aprašymo.

Šeštą kelionės dieną mes įveikėme visą Route 66 ir pasiekėme Santa Moniką prie Ramiojo vandenyno. Kadangi Los Andželas ir apylinkės kosmonautiškai brangus miestas, iš anksto nusprendėme nakvoti važiuoti link Santa Barbaros arba Venturos į šiaurę.

Iš ryto paliekame blakes ir tarakonus Needlese ir traukiame per Mochavės dykumą link Barstow miesto, garsėjančio savo outletais.

Man patinka važiuoti per dykumą: mašinų nedaug, už lango šviečia saulė ir karšta, o mašinoje jaukiai vėsu, tu siurbčioji saldų gėrimą su ledukais, o tavo bendrakeleivis apspangęs nuo vadiaros ir nepajėgia kelti isterijų. Kol kas. Ties Barstow nusukame iš greitkelio ir važiuojame palei Santa Fe geležinkelio liniją.

Barstow greitai užkandu Burger Kinge, nes nieko geriau nepavyksta rasti, o ieškoti nėra laiko, jau vidurdienis, mes skubame link vandenyno, o mano bendrakeleivyje bunda isteriška sterva.

Kuo arčiau Los Andželas, tuo intensyvesnis eismas, kelyje daugiau psichų, daugiau eismo juostų. Ties Sen Bernardino miestu išprotėjo navigacija: mes valandą klaidžiojome po viadukus ir nuvažiavimus, nors GPS rodo, kad važiuojame per laukus. Panašu, kad navigatoriaus žemėlapiai nespėja atsinaujinti kartu su beprotišku Kalifornijos gyvenimo tempu. Netrukus pasiekiame Pasadeną, jaukų ir ramų miestelį prie Los Andželo. Ten nusuku iš greitkelio, o navigatoriuje nustatau, kad niekada nevestų mūsų greitkeliais. Vakarop mums tai atsilieps malonia staigmena.

Šunkeliais (sąlyginai, nes nuolat važiuojam per gyvenamuosius rajonus) pasiekiame Holivudą. Iš principo man nepatinka būti miestuose, o tokiuose, kur minios žmonių ir intensyvus eismas mane ištinka nepasitenkinimas. Ypač kai visi nori fotkintis prie Holivudo ženklo.

Nusprendžiame privažiuoti arčiau, bet tai neįmanoma. Paliekame mašiną nelegaliai priparkuotą ir leidžiamės pėsti. Pakeliui malonūs ženklai, laukiu kada pas mus tokie atsiras:

Užsiknisę lipti į kalną, nusprendžiame, kad užteks ir tokios nuotraukos prie Holivudo ženklo.

Leidžiamės nuo Holivudo kalvų link Holivudo bulvaro, to, kur daug žvaigždžių ant šaligatvio.

Slampinėjame, fotkinamės, siunčiame pinigų kaulytojus, narkomanus, bomžus ir kekšes velniop. Netikėtai imame suprasti, kad nesilankėme tulike nuo pat ryto. Bet nėra nei prekybos centrų, nei degalinių kur galėtume nusilengvinti. Apsidžiaugiame radę Stabaksą. Užsisakome kavos ir bėgame į tuliką, kuris, pasirodo, kaip tyčia out of order. Be to kad ir taip esu mižnius, dar išgeriu kavos. Jaučiu, kad tuoj bus blogai. Prieinu prie policininkų labai piktai vaikančių valkatas iš bulvaro, klausiu ar yra viešų tulikų kur netoli. Jie nuoširdžiai juokiasi ir sako, kad nėra. Klausiu, o kaip sprendžiama myžimo problema. Sako – niekaip. Klausiu, o kur jūs, pareigūnai myžate? Sako – nuovadoje, bet ten pašaliniams negalima. Tik dabar, kai sėdžiu prie kompo tuščia pūsle atsipalaidavęs, lengvai sugalvoju šimtus būdų kaip išspręsti šį reikalą (tarkim, paklausti vietinių bomžų kur jie myža), bet tada minioje žmonių su sprogstančia pūsle neliko nieko kito, kaip pasiimti trypiantį bendrakeleivį ir dumti į mašiną. Greitai vairuoju per Holivudo kamščius iki artimiausios degalinės. Laimei ji netoli. Bėgu į vidų, sakau berniukui už prekystalio, pilk man kurą, o aš į tuliką. Sako, palauk palauk, eini pats ir įsipili, o tulikas, brangusis europieti, out of order. Bet tiek to, eik pasinaudok tarnybiniu. Koks aš buvau dėkingas, kad net vėliau nepykau už tai, kad benzinas kainavo 5 USD už galoną, vietoj tradicinių 3 likusioje Kalifornijoje! Tuo tarpu mano bendrakeleivį išvijo iš degalinės, ir jam teko myžti tiesiog gatvėje, nes jau buvo šakės.

Toliau ramiai ir atsipalaidavęs per Beverly Hillsą pasiekėme Santa Moniką, palikome mašiną mokamoje aikštelėje ir patraukėme link vandenyno.

O ten pyrsas į vandenyną – tokia Palanga su cukraus vatomis, kukurūzų burbuolėmis, atrakcionais ir miniomis žmonių.

Vanduo ledinis, bangos didelės, bet vis tiek galvoju – išsimaudysiu. Bet mano bendrakeleivis sukėlė sceną ir mes turėjome važiuoti į numatytą nakvynės vietą Venturoje, nes jau vakarėjo. Nusiteikiau išsimaudyti kur nors pakeliui.

Kaip minėjau, navigatoriuje nusistačiau, kad aplenktume greitkelius. Tokiu būdu, iš pradžių važiavome palei vandenyną iki Malibu, o po to per kalnus Malholando keliu.

Tai buvo maloniausia šios dienos dalis: važiavimas besileidžiančios saulės spinduliais užlietais serpantinais. Atstumą iki Venturos greitkeliu galima įveikti per valandą. Malholando keliu važiavome beveik tris valandas, bet buvo labai smagu. Netikėtai saulė dingo į keistą rūką ir viskas aplink sutemo, kai nuo kalnų ėmėme vėl leistis link vandenyno.

Jau visai sutemus pasiekėme Venturą ir apsistojome jaukiame motelyje pas indus. Vakarieniauti patraukėme į prašmatnų meksikiečių restoraną, nes nusprendėme, kad užkandinių gana. Restorano prašmatnumas pasireiškė tik kainomis ir pasipūtusiais padavėjais su kostiumais. Aš išgėriau keletą margaritų.

Ir suvalgiau privalomą sevičę iš žalios vietinės žuvies.

Kitą dieną turėjo prasidėti antrasis mūsų kelionės etapas per nacionalinius parkus ir Laukinius Vakarus.

 

Reklama

Pica – takoskyra tarp paprastumo ir kokybės

Pakalbėkime apie picą, regis tokį paprastą, ubagišką fast foodinį patiekalą, kurį Europos Komisija priskyrė prie kulinarinio paveldo. Mano galva, šis patiekalas, kartu su burgeriais, kebabais ir barščiais, gali būti toks, koks patinka galutiniam vartotojui. Kita vertus, kažkokių minimalių kanonų turi būti laikomasi. Tarkim, aš niekaip negaliu suvokti Vilniaus miegamųjų rajonų prekybos centruose įsikūrusių <sarcasm mode on>picerijų</sarcasm mode off> populiarumo priežasčių. Na gerai, kainos ten patrauklios, bet picų sudėtis tokia, kaip ir 1989 m. Antakalnio g. 102 name įsikūrusioje kavinėje, kuri vadinosi “Mini kavinė“ ir pirmoji Lietuvoje pradėjo pardavinėti picas, kurios su picomis neturėjo nieko bendro: sūrio imitacija, kumpio imitacija, paplotėlio imitacija, net kečupo imitacija. Paskui netikėtai atėjo 2017 m. su savo Beatu Nicholsonu ir jo “Jurgiu ir drakonu“, kur tarsi ir teisingos picos, bet, pizdec, kokios brangios ir neskanios, nepaisant to, kad kepamos malkų krosnyje. Taip, aš toks padugnė, kad darau antireklamą, nes JiD picos tikrai neskanios, dėl ko aš piktas kaip šeškas.

O juk vienai skaniai picai reikia tiek nedaug:

  • 200 g miltų;
  • trupučio (apie 100 ml) šilto vandens;
  • 7 g sausų mielių;
  • 5 g druskos;
  • žiupsnio tarkuoto Parmos sūrio;
  • San Marzano pomidorų (skardinėse irgi būna);
  • normalios itališkos mocarelos;
  • šviežio baziliko arba raudonėlio lapelių;
  • alyvuogių aliejaus, aišku extra virgin;
  • bet kokių priedų, jei nenorite Margheritos.

Picos padui maišome miltus, mieles, druską ir šiltą vandenį ir minkome, kol bus elastinga tešla kaip Monicos Belucci krūtys. Uždengiame drėgnu rankšluostėliu ir paliekame kildintis bent valandą. Po valandos rankomis tampome tešlą iki plono apskrito paplotėlio formos. Italai draudžia naudoti kočėlą, bet nemanau, kad tai mauvais ton naudotis priemonėmis.

Ant paplotėlio pašlakstome aliejaus, pabarstome tarkuoto Parmos – ne Džiugo – sūrio. Dedame smulkintus San Marzano pomidorus (šioje vietoje aš linkstu nukrypti nuo kanonų, nes ši pomidorų veislė šviežia Lietuvoje neįmanoma, o skardinėje kainuoja virš dviejų eurų, todėl, manau, galima rinktis kitą mėsingų ir nesultingų pomidorų veislę). Plėšome mocarelą – tikrai ne Vilkyškių ar Rakiškią, o itališką, nors nebūtinai buivolių pieno – pakaks ir karvių. Plėšome baziliko lapelių ir

kišame į malkomis iškūrentą krosnį iki 240°C įkaitintą orkaitę ir kepame minutę pusantros, kol ištirps mocarela. Voila!

Galima tą pačią picą padaryti skalsesnę, uždėdami papildomų ingredientų.

Tada reikėtų kiek ilgiau kepti, bent 5 minutes ir žemesnėje temperatūroje.

O grįžtant 1990-uosius, turbūt atsiras žmonių, kam ši muzika bus tokia pat saldi kaip ir man.

“Falšyva” Pizza Margherita – nu ir ką jūs man? Nuteisit?

Pagaliau įvyko! Italai pažabojo visokius buterbrodų kepėjus, pasiekdami, kad š. negali vadintis Margherita – Europos įstatymai gina griežtą klasikinę receptūrą, tuo pačiu ir pavadinimą. O kada baigsis picos su šlapianka?

Bet manęs tai neliečia. Nepaisant, kad neturiu buivolių pieno mocarelos ir neapolietiškų pomidorų, savo kepinį vadinu Margherita. Prašome pateikinėti ieškinius, muahahaha.

Picai per dvi standartines skardas reikės:

  • 1,5 stiklinės miltų (padui);
  • 1/3 pakelio arba 4 g sausų mielių (padui);
  • Žiupsnio cukraus (padui);
  • 1/4 stiklinės šilto vandens (padui);
  • 1 skarba gerų itališkų konservuotų pomidorų (padažui);
  • mažo svogūno (padažui);
  • 1-2 skiltelių česnako (padažui);
  • žiupsnio džiovinto raudonėlio (padažui);
  • vokiškos pseudomocarelos (itališkos niekada neteko matyti PC);
  • šviežio baziliko;
  • rupios jūros druskos;
  • extra vergine alyvuogių aliejaus.

dscf1659

Pradedame nuo raugo tešlai: mielės, cukrus, 2 šaukštai šilto vandens ir 2 šaukštai miltų sumaišomi ir paliekami pusvalandžiui.

dscf1660

Darome tešlą: ant stalo supilame kauburėlį iš stiklinės miltų ir padarom virduryje skylę, į kurią pilame raugą ir 1/4 stiklinės šilto vandens. Išmaišome ir minkome, vis pabarstydami sauja miltų iki tešla bus, na Jūs patys žinote, į ką panaši. Iš gauto kiekio tešlos turi išeiti du picos padai.

dscf1662

Tešlą dedame į dubenį, uždengiame švariu rankšluosčiu ir šiltai laikome apie valandą, kol jos tūris padvigubės. Kol tešla kyla, susipjaustome sūrį ir gaminame pomidorų padažą: aromatizuojame ant keptuvės alyvuogių aliejų raudonėliais, apkepame smulkiai pjaustytą svogūną, dedame pomidorus su visom sultim ir troškiname ant vidutinės ugnies maždaug pusvalandį, kol padažas nebetekės. Suberiame kapotą česnaką. Viskas.

dscf1663

Jei tešla iškilo, galima kočioti picos padą – jo storis neturi viršyti 2-3 mm. Nepamirštam aliejumi patepti skardą. Ant pado tepame padažą.

dscf1664

 

Tada dedame mocarelą ir pabarstome rupia druska.

dscf1665

 

Pašauname skardą į iš anksto iki 200 laipsnių įkaitintą orkatę. Kepame 10-15 minučių. Išimame, pabarstome baziliko lapais.

dscf1667

 

Prego, skanaus, mano brangieji silpnaregiai.

dscf1669

 

Paprastai pica valgoma ne apdergus ją Suslos kečupu, o pašlaksčius alyvuogių aliejumi ir pabarsčius juodaisiais pipirais.

Prisipažinsiu, tik viena skarda buvo skirta Margheritai – ir tai tik выебонуй, antroji pica buvo žymiai maistingesnė. Raz:

dscf1666

 

Papildomi produktai: cukinija, šampinjonai, alyvuogės, rakletė. Dva:

dscf1671

 

Atsiprašau už nekokį vaizdelį – patingėjau imti švarią lėkštę fotosesijai.