Jautienos išpjova

Man nuolat nesiseka su gera mėsa: tai mane apgauna turgaus mėsininkai, tai iškepu padangos konsistencijos steikus, tai dar kas nors. Tuoj gudručiai ims komentuoti: o ką tu padarei, kad tau pasisektų? Padariau – nusipirkau iš ūkininko šarolė telyčios išpjovą, dar prakutėlių vadinimą tenderloiną. Iškart sakau, kad geras steikas gali gautis tik iš geros mėsos, todėl svarbu rasti patikimą ūkininką. Normaliame pasaulyje mėsą žmonės miestuose perka iš mėsininko, bet Vilniuje nesu sutikęs nei vieno padoraus mėsininko: arba griobani hipsteriai su neadekvačiom kainom, arba sovietinio kirpimo turgaus sukčiai. Todėl skipinu mėsininkus ir perku tiesiai iš šaunaus ūkininko.

Dabar apie pačią išpjovą: kažkas ims šaipytis, esą išpjova – lepių poniučių steikas: be riebalų, sveika ir be skonio, o tikri vyrai raito riebius sirloinus, ribajus ar T-bounus. Šįkart ėmiau ir keletą T-bounų – steikų su kaulu. Juos kepiau ant anglių lauke ir nieko ten mandro nebuvo: druska ir pipirai prieš kepant, 5 minutės iš vienos pusės, 4 – iš kitos, vyniojam į foliją ir, palaukę 15 minučių valgom po vaiskiu spalio pabaigos dangumi. O štai kepti išpjovą – rizikuojame nemenkos vertės mėsos gabalu, todėl ruošiamės atsakingai.

Imame išpjovos kilogramą.

Stop, stop, stop… Kas čia per baltos plėvės? Su jomis mėsa bus kaip vidpadis. Kaip minėjau, pirkau mėsą iš ūkininko, ne iš mėsininko, o ūkininkai žmonės paprasti, atpjauna gabalą ir viskas. Plėves ir riebalus labai aštriu peiliu teks išpjaustyti pačiam. Arba mokėkite mėsininkui.

Va, dabar kiek geriau. Kaip pirmam kartui sueis.

Kitas svarbus aspektas – mėsa turi būti brandinta bent dvi savaites. Todėl šiuolaikiškas ūkininkas mėsą parduoda vakuumuotą, be sąlyčio su oru, o mes savo ruožtu laikome tokią mėsą tas kelias savaites šaldytuve. Per tą laiką mėsoje esantys enzimai suminkštins ją. Šviežios skerdienos nerekomenduoju.

Paliekame sutvarkytą mėsą valandai kambario temperatūroje, nusausiname drėgmę popieriniu rankšluosčiu. O per tą laiką pasiruošiam ingredientus garnyrui: bulves, pastarnoko šaknį, didelį svogūną ir keletą grybų. Taip, šampinjonai idealiai tinka. Mano kuklia nuomone miško grybai turi per stiprų aromatą ir nedera su išpjova.

Būtinai atsidarome dekantuoti du butelius ryškaus tanininio vyno: išgeriam taurę ar dvi kol gaminame, taurės reikės padažui, o prie gatavo patiekalo jau tikrai reikės antro butelio.

Mėsą reikėtų truputį pamarinuoti: šlakelis kokybiško alyvuogių aliejaus, žiupsnis rupios druskos ir keletas žiupsnių grūstų juodųjų pipirų.

Sumaišome, kruopščiai aptepame mėsą iš visų pusių ir paliekame dar 20 minučių kambario temperatūroje.

Per tą laiką galima orkaitėje išsikepti arba gruzdintuvėje pasigruzdinti bulvių. Kol ten jos kepa, ateina laikas kepti mėsą. Visų pirma, įkaitiname orkaitę iki 275°C. O ant viryklės įkaitiname plieninę arba ketaus keptuvę su trupučiu alyvuogių aliejaus ir kepame mėsą ant gana aukštos kaitros po 4-5 minutes iš visų pusių, kad mėsos sultis uždarytume viduje.

Siūlau viską aplinkui apdangstyti popieriniais rankšluosčiais, nes riebalai šaudys ir taškysis. Mėsa turi gražiai apskrusti.

Būtų galima mėsą dėti su visa keptuve į orkaitę, bet mums prireiks tų riebalų padažui. Todėl perkeliame mėsą į karštą skardą ar kitą karščiui atsparų indą, statome į įkaitintą orkaitę, smeigiame orkaitės termometrą taip, kad jutiklis būtų pačiame mėsos gabalo centre. Kepame kol termometras rodys 50°C mėsai su krauju, 53°C medium kepsniui, 55°C – well done kepsniui. Turėkite omenyje, kad po kepimo mėsą suvyniosime į foliją ir palaikysime 10-15 minučių ir per tą laiką vidinė temperatūra kils ir pasieks reikiamas reikšmes (55, 57 ir 60 atitinkamai).

Kol kepa, labai greitai ruošiame padažą (nespėjau fotografupti): smulkiai pjaustom pastarnoką, svogūną ir apkepame po mėsos likusiuose riebaluose. Dedame plonais griežinėliais pjaustytus grybus, pakepame keletą minučių, pilame 100 ml raudono vyno, troškiname, pasūdome, pilame šlakelį Vursterio padažo. Troškiname, kol išgaruoja drėgmės perteklius.

Kaip minėjau, mėsą išėmus iš orkaitės reikia palaikyti folijoje ir tik tada pjaustyti nykščio storumo riekėmis.

Tiekiame su bulvėmis ir grybų padažu. Tadam!

Gyvenime nebuvau valgęs švelnesnės su sultingesnės mėsos. Pagal konsistenciją ji netgi panašesnė į putėsius nei kepsnį.

Na o prie vyriško maisto turi būti ir vyriška muzika. Atradau šią grupę prieš keletą metų ir kuo daugiau klausau, tuo labiau jie man patinka. Į jų koncertą tikrai eičiau. Jie gali būti romantiški, linksmi, brutalūs, profesionalūs arba beviltiški

Antis, asilo ausys ir sielos duona

Vasara jau čia pat! Tuoj grilinsim ir čilinsim.

Sumaniau sugrūsti tris receptus į vieną, juoba, kad jie susiję ir vienas kitą papildo. Pedantiškai pagal sąrašą:

1. Išsikepsime šviežios duonos.
2. Išsikepsime anties krūtinėlės steikus.
3. Pasigaminsime buritų.

Tuoj pradės visi krizenti, tipo, kuo čia dabar nustebinsi, che che? Ne mano darbas stebinti, mano darbas skaniai valgyti. Todėl iš vakaro pasiruošiu tešlą duonai:

• 450 g speltos miltų (gali būti kvietiniai);
• 300 ml gazuoto vandens;
• 4 g sausų mielių;
• 10 g druskos;
• šaukštas aliejaus.

Tai bus pagrindas švabiškai sielos duonai arba duonai sieloms. Trumpai: švabai – kiek kitaip kalbantys vokiečiai, kepa šią duoną šimtus metų ir vadina ją Schäwbischen Seelen – švabų sielų [duona]. Tradiciškai – tai vėlinių duona, bet dabar ją galima kepti kasdien, ar ne?

Viską, išskyrus aliejų, sumaišome ir minkome apie 15-20 minučių, kol tešla nustos lipti prie rankų. Dedam į aliejumi išteptą indą, kruopščiai uždengiame ir paliekame šaldytuve iki ryto. Ryte padaliname tešlą į 5 dalis, suformuojame pailgas bagetes, pabarstome rupia druska ir kmynais ir paliekame uždengtas rankšluostėliu ant kepimo skardos pusvalandžiui pakilti. Geriausia kepti orkaitėje su garų funkcija 10 minučių 240°C temperatūroje, o po to dar 15 minučių be garų, kad apskrustų. Jei nėra garų funkcijos, galima ant orkaitės dugno padėti indelį su vandeniu arba ledukais. Iškeptą duoną pusvalandžiui suvyniojame į rankšluostį.

Jeigu perlaužtą šiltą bandelę aptepti sviestu arba pamirkyti alyvuogių aliejuje ir lėtai suvalgyti, galima išgirsti kaip angelų choras gieda

Bet keliaukime prie mūsų pagrindinių patiekalų. Turime anties krūtinėlę. Iš jos reikia išspausti taukus, kurių prireiks mūsų kitam patiekalui, o kaip šalutinis produktas mus pradžiugins krūtinėlių steikai.

Įpjauname nuplautų ir nusausintų krūtinėlių odelę skersai ir išilgai.

Įjungiame kaisti antinę ar kitą keramikinį indą orkaitėje 175°C temperatūroje. Kol kaista, dedame anties krūtinėles į šaltą keptuvę odele į apačią ir statome keptuvę ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Nejudiname 4-5 minutes. Per tą laiką pribėga daug taukų, juos nupilame į atskirą dubenėlį, apverčiame krūtinėles keptuvėje ir laukiame dar 5-6 minutes. Per tą laiką įkaito antinė orkaitėje, į ją keliauja druska ir juodais pipirais pabarstytos krūtinėlės dar kokioms 7-8 minutėms.

Išimtą antinę kruopščiai apklojame aliuminio folija ir paliekame ilsėtis 15 minučių. Per tą laiką galima išsikepti bulvių, išsivirti ryžių ar pasigaminti padažą. Aš mėgstu su raugintais kopūstais, bruknių uogiene ir balzaminiu actu. Štai taip kaimietiškai:

Daug kas sako, kad anties krūtinėlė sausa. Nieko panašaus: sultinga, minkšta ir geresnė už jautienos antrekotą.

O dabar pats laikas panaudoti anties taukus tex-mex buritoms. Nepamenu ar sakiau jums, kad buritos meksikietiškai – asilo ausys? Pats buritų gerumas ir nuostabumas – aštrus, aromatingas, spalvingas padažas bėgantis per rankas ir smakrą valgymo metu. Ir anties taukai turi tai užtikrinti. Kiti ingredientai:

• 0.5 kg kubeliais pjaustytos kalakutienos arba vištienos;
• anties taukai;
• daržovės – kas jums patinka; man patinka paprika, pomidoras ir pusė pankolio; kartais – cukinija, baklažanas ar moliūgas;
• šviežias čili, nedidelis svogūnas ir 5 česnako skiltelės;
• indelis konservuotų pupelių;
• ryšulėlis kalendrų;
• prieskoniai: maltos kalendros, maltas kuminas, nemaltas kuminas, raudonėlis, rūkyta paprika, aštri paprika, juodieji pipirai;
• nebūtina, bet aš labai mėgstu: stambiai tarkuotas pekorino sūris ir gabalėlis čorizo dešros, supjaustytos kubeliais.

Keptuvėje ant šlakelio aliejaus lengvai apkepame kubeliais pjaustytą papriką ir pankolį, kad vos suminkštėtų.

Išimame į lėkštę, keptuvėje lydome anties taukus ir ant didelės kaitos, pabarstę nemaltu kuminu, apkepame mėsą, mano atveju – kalakutieną. Kai gražiai apskrunda, mažiname kaitą ir dedame sukapotą čiliaką, svogūną ir česnaką. Pamaišant kepame pora minučių, beriame visus prieskonius ir kapotą čiorizo.

Gerai viską išmaišome, kad prieskoniai ištirptų riebaluose. Po poros minučių dedame smulkiai pjaustytą pomidorą ir truputį pasūdome.

Dar po poros minučių grąžiname į keptuvę daržoves ir dedame pupeles be skysčio (aš beje, mėgstu dideles sviestines), išmaišome ir keletą minučių patroškiname, kad pupelės sušiltų. Dabar didelęje keptuvėje šildome tortiljų paplotėlius. Galima kepti pačiam, galima nusipirkti. Ant karšto papločio beriame tarkuotą sūrį, dedame troškinį ir gausiai beriame kapotais kalendrų lapais.

Vyniojame, valgome, užgeriame alumi ir apsilaistome taukais.

Prisimeniau laikus, kai muzika, kokią groja Gogol Bordello arba Tiger Lillies dar nebuvo mainstrymas, kai niekas nežinojo kas yra Shelta ir Peaky Blinders, kai kiečiausias radijo žokėjas buvo Giedrius Drukteinis ir šita grupė atvažiavo į Vilnių, o ją apšildė Björk.

Paslaptingas Elektros dingimas: kaip gopnikas kepė manų pyragą

Ar dažnas susiduria nūdienos Lietuvoje su mįslingai pradingstančia elektra? Su vandeniu kartą metuose susiduriu nuolat, o štai elektra niekada nedingsta. O jei dingsta, imu gūglinti ir randu štai ką (geriausia, ką pavyko šiais metais rasti

Bet nuo aukštų materijų eikime prie žemiškųjų ir kepame pyragą iš manų, tokį paprastą, kad net gėda. Reikės:

• 3 kiaušinių;
• 200 g kefyro;
• 200 g cukraus;
• 200 g manų kruopų;
• 100 g sviesto;
• žiupsnelio kepimo miltelių;
• apelsino;
• citrinos.

Sviestą ištirpiname iš anksto, kad atvėstų. Kiaušinius plakame, po truputį pilame cukrų, plakame, pilame kefyrą ir lydytą sviestą, plakame, beriame kruopas su kepimo milteliais, plakame, tarkuojame apelsino ir citrinos žievę.

Formą aptepame sviestu, įpilame tešlą ir paliekame pusvalandžiui manams išbrinkti.

Įkaitiname orkaitę iki 180ºC ir pašauname. Kepame 30 minčių.

Išėmę leidžiame atvėsti truputį, apverčiame į lėkštę. Galima pabarstyti cukraus pudra ar ten kokiais melisų lapeliais dėl grožio. O galima tiesiog suvalgyti nepuošiant.

Prieš dieną, beje gaminau lazaniją su pomidorų padažu. Turiu jums keletą svarbių žinučių: niekada iš anksto nevirkite lazanijos lakštų. Jie sausi dedami į formą ir užpilami skystu padažu – pomidorų ar tuo pačiu bešameliu.

Mano atveju tai jautienos faršą truputį pakepiau su svogūnu, gerais pomidorais savo sultyse ir daug česnako, papildomai padėjau čorizo dešros, raudonėlio ir šviežių pomidorų. Būtinai reikia atsidaryti pigaus raudono Itališko rašalo.

Pašauti į 190°C orkaitę, kepti kokių 25-30 minučių, išimti, dėti mocarelą, rikotą ar pekoriną, kas jums arčiau širdies. Pas mane mocarela ir lietuviškas avių sūris iš Ūtos.

Kepti dar 10 minučių, kol sūris išsilydys.

Ir lakštai jau bus gerai persisunkę padažu ir gatavi.

Ai, po pirmo ir kol kas paskutinio mano video susilaukiau pastabų, esą atrodau “Soooo gayyy“. Tai kad nesusidarytumėte klaidingos nuomonės:

 

 

Praėjusio laiko ispaniškas troškinys

Aš jau pasiekiau tokį amžių, kai imu gręžiotis į praeitį su replikomis “o mano laikais… žolė žalesnė, žemuogės saldesnės, saulėlydžiai gražesni“. Xule, saulėlydžiai, aš ir saulėtekių sulaukdavau, ne taip kaip dabar. Ir pakeldavau daugiau. Ir net ant centrifugos kokius 2.5 G. Žinoma, ir dabar dar nenuplikau ir net frotinio chalato neįsigijau, bet tai, kad jums galiu paporinti keletą istorijų ar padainuoti kokią senstančio ciniko nevykėlio, taip nieko ir nepasiekusio, nieko neišmokusio ir niekam neįdomaus, dainą – štai ji –

tik patvirtina mano nesulaikomą ir nesugrąžinamą senėjimo procesą.

Šia liūdna nata ir galėčiau baigti šitą rašinėlį, bet kadangi visi susirinkome čia paėsti – ką gi, neriame į nesveiko, cholesterolio kupino patiekalo degustavimą. Por favor, mums reikės:

• iki 1 kg neriebios kiaulienos; norite riebios – neribokite savęs;
• dviejų paprikų;
• svogūno;
• česnako;
• poro;
• keleto grybų;
• 1 chalapenio;
• 0.5 kg batatų arba paprastų bulvių;

tyc

• prieskonių: juodųjų pipirų, saldžiosios paprikos, čili miltelių, čiobrelio šakelių (deja, tokią šaltą vasarą neradau miške);
• druskos, šaukšto aliejaus;
• čiorizo dešros palką (taip šitas patiekalas zajabys su čorizo ar kita aštria česnakine dešra, bet aš šitą dešrą ir vieną galiu suvalgyti).

Batatus ar bulves skutam, pjaustom griežinėliais ir kepame orkaitėje, pašlakstę aliejumi 200°C temperatūroje kol paskrus – na jūs patys žinote.

Viskas, ką galime nuveikti kol kepa batatai – šaukšte įkaitinto aliejaus kepam iki gražaus apskrudimo stambiai kubeliais pjaustytą mėsą.

Kai apkeps – beriam visus prieskonius, maišom ir sumažinam kaitrą po keptuve iki minimumo. Taip pat stambiai pjaustom paprikas ir svogūną.

Svogūnas kartu su cielom česnako skiltelėm metam pas apkepusią mėsą (šitoje vietoje gali atkeliauti ir šaibomis pjaustyta čiorizo dešra).

Vėliau – kapotas chalapenis.

Vėliau – paprika ir grybai.

O prieš pat pabaigą, kai paprika suminkštės kaip senelio smegenys ir mėsa spės pasitroškinti – šiek tiek smulkinto poro.

Valgom su žaliom aseitunom, užgerdami raudona Rioja… ai blyn, aš gi nebegeriu.

Užtat valgau senėjimo procesą spartinantį pyragą su keletu antioksidantų.

Arba tokį:

Bet tada dviese, stengiantis pamiršti prostatos problemas ir erekcijos sutrikimus.

Bičas agresyviai dėvi pončą.

Aš būsiu jūsų virėjas: tortiljos su plėšyta kiauliena ir gaidžių snapais

Atnešiau jums šviežio sintpopo iš Kanados:

Aš apimtas lengvos euforijos nuo ką tik suvalgytos riebios tortiljos, nealkoholinio (aha, pabrėžiu, jūs, griobani Lietuvos talibai) alaus ir šitos dainos. Aš pasiryžęs tapti jūsų virėju, tik pasamdykite mane kas nors, porfavor! Žiūrėkite, kaip moku iš xujnios padaryt gerą maistą. Imu:

• gabalą poriebės kiaulės sprandinės ar mentės iki 1 kg;
• dvi skardines raudonų konservuotų pupelių;
• du tradicinės orientacijos ir vieną raudoną svogūną;
• keletą skiltelių česnako;
• 5-6 didelių pomidorų;
• du tris chalapenius, jei nerandu – imu paprastą čiliaką;
• laimą;
• kalendros lapų;
• prieskonių: maltos kalendros, malto kumino, rūkytos paprikos ir čili miltelių, druskos.

Paprastus svogūnus pjaustau stambiais žiedais ir kartu su česnako skiltelėm dedu į ketaus puodą.

Ant viršaus dedu vientisą kiaulienos gabalą, ištrintą prieskoniais.

Ant dugno įpilu šaukštą obuolių acto. Uždengiu ir pašaunu į orkaitę, įkaitintą iki 100°C. Viskas, puodą galima pamiršti kokioms 5-6 valandoms.

O kol troškinasi mėsa, geriu madafaking nealkoholinį alų, klausau Allie X

ir gaminu gaidžių snapus. Jei kam kilo klausimų – tai salsa pico de gallo. Kubeliais pjaustau raudoną svogūną, čiliakus,

o pomidorus, prieš tai pašalinęs sėklides ir sultis, irgi supjaustau kubeliais. Pridedu kalendros lapų, druskos ir laimo sulčių.

Štai ir prabėgo 6 valandos, lendu į orkaitę, atidengiu puodą ir, įvertinęs, kad ten yra kažkiek padažo iš mėsos ir svogūnų, įmetu konservuotas pupeles. Po kokių 15 minučių, kai pupelės sušilo ir susimaišė su padažu, dviem šakutėmis suplėšau kiaulieną, kurią dedu ant pašildyto tortiljos blyno.

Papildomai – pupelių su riebiu padažu.

Galima užsidėti sūrio ir, žinoma, gaidžio snapų.

Mano tortiljos padas kiek perkaitintas ir pasidarė trapus, todėl mano tortilja virto taco.

Bet nuo to tik išlošiau, ypač su nealkoholiniu alumi. Ir dar – pasiūlymas trumparegiams akliesiems.

Šopska salotos po ilgos pertraukos (ir čanachai)

Sveiki, tikiuosi nepamiršote manęs. Nesiteisinsiu kodėl ilgai nerašiau. Tiesą sakant ne tik nerašiau, bet ir negaminau, nevalgiau ir negėriau. Todėl po ilgo badmečio, siūlau lengvą ir paprastą patiekalą – bulgariškas šopska salotos. Prieš keletą metų vykusiuose geriausio Europos Sąjungos nacionalinio patiekalo rinkimuose, jei neklystu, šios salotos nugalėjo, antroje vietoje palikdamos lietuviškus šaltibarščius. Lietuviškus…

Be trispalvių pomidorų dar imame:

• daug raudonų paprikų;
• pora agurkų;
• baltąjį arba raudonąjį svogūną;
• petražolių;
• aliejaus, acto;
• alyvuogių;
• dėmesio! Sirene sūrio. Galima ir brinzos, o blogiausiu atveju – fetos.

Į gilią lėkštę pjaustome pomidorus stambiai (tarp kitko, pomidorai turi būti mėsingi, ne sultingi), paprikas ilgais plonais šiaudeliais, svogūną postambiais šiaudeliais (jokiu būdu ne žiedais ar pusžiedžiais), agurką nuskutam ir pjaustom postambiai.

Užpilam alyvuogių aliejumi, pašlakstome balzaminiu actu, sutrupiname saują sūrio, įmetame keletą alyvuogių, pripešiojame petražolių.

Druskos nereikia, jei sūris tinkamas. Skanaus.

O tiems, kas pasiilgo mėsos – čanachai pauostyti:

Kaip daryti čanachus? Į molinį indelį ant dugno dedame riebios avienos gabalėlius, žiupsnį druskos, svogūno pusžiedžių, morkos griežinėlius, baklažano kubelius, saliero juosteles, vėl druskos, stambių bulvės kubelių, druskos, chmeli suneli, pomidoro riekelių, šakelę mairūno, nedidelį čiliaką, žiupsnį druskos. Įpilame truputį verdančio vandens, uždengiame ir pašauname į iki 200ºC įkaitintą orkaitę.

Paliekam dviem valandom. Prieš pabaigą užberiam žiupsnį kapoto česnako.

 

Baltojo alaus degustacija su liuliais

Turėjome tamsaus ir šviesaus alaus degustacijas. Atėjo laikas ir kvietiniam alui. Bet kad nereikėtų gerti ant tuščio skrandžio, ruošiame kažkokią užkandą. Žiūrime ką čia turime…

Fui, koks smirdantis! Ne ne ne, sūris prie kvietinio alaus netiks.

Gal…

Apžiūrėkime iš arčiau

Gal ir nieko, bet daug vargo. Gal geriau tiesiog kiaulė? Pavyzdžiui kokie 3 kg rinktinės liesos nugarinės ant 10-12 žmonių. Planuojame liulia kebabą. Pradedame pjaustyti. Iš pradžių – plonais griežinėliais.

 

Aha, po to – plonom juostelėm.

Po to – mažais, labai mažais kubeliais.

Turbūt daugelis susižavės tokiu primityviu faršo gaminimo būdu, bet patikėkite, malti mėsos negalima. Gautą faršą maišome su prieskoniais: kuminu, chmeli-suneli, čili milteliais, raudonėliu, kalendra.

Nededame druskos, nepilame acto ar citrinos sulčių. Tik padedame šaltai. (Galima dar įdėti 300 g smulkiai kapotų ėriuko riebalų, bet čia kaip kam patinka; man – liesiau).

Kitą dieną užkuriame kepsninę ir žiūrime kokio alaus turime:

1. Vilkmergės kvietinis;

2. Gubernijos kvietinis;

3. Kalnapilio White Select;

4. Švyturio baltas;

5. Volfo Engelmano balta pinta;

6. Ambercity kvietinis;

7. Colomba (korsikietiškas kvietinis);

8. Kronenburg 1664 blanc (gamina Švyturys);

9. Kauno kvietinis;

10. Utenos kvietinis;

11. Valentins Hefeweisssbier.

Iš arčiau

Ir dar

Malkos sudegė, susidarė daug anglių. Bandom verti ant iešmų, bet, apimti nevilties, matome, kad mėsa nesilaiko ir krenta į anglis. Tada atsidūstame, lipdome apvalius kotletus ir kepame ant grotelių.

Kepdami pabarstome druska.

O kol kepa mėsa, aklo vertinimo metu buvo nustatytas alus nugalėtojas (vertino 7 žmonių komisija).

1 vieta. Utenos kvietinis aromatizuotas su dideliu atitrūkimu nuo kitų surinko 60 balų iš 70 galimų. Kas galėjo patikėti? Prieš degustaciją visi vienbalsiai tvirtino, kad tai šūdas. Igelis davė 9 balus.

2-3 vietos. 1664 blanc ir Kalnapilio White Select gavo 40 iš 70. Buvo įtarimas, kad Švyturys, įsigijęs šio alaus receptą, pradėjo taikyti tiek Utenoje, tiek Klaipėdoje. Igelis davė 2 balus 1664 ir 7 Kalnapiliui.

4-7 vietos. Daug alų surinko ta patį balų skaičių: Vilniaus alaus gamybos Ambercity, Švyturys, Valentinas ir Gubernija gavo po 38 balus. Igelis davė atitinkamai po 8, 6, 4 ir 5.

8 vieta. Nedaug atsiliko Volfas Engelman su 37 balais (iš Igelio – 4 taškai).

9 vieta. Korsikietiška Colomba surinko 35 balus ir 5 iš Igelio (šis alus verdamas su žolelėmis, todėl jį supainioti su kitais buvo sunku).

10 vieta. Vilkmergė gavo 33 balus. Igelis įvertino 3 balais.

11 vieta. Blogiausiai iš visų pasirodė Kauno kvietinis, surinkęs 26 balus (3 iš Igelio).

Išvada viena: nuo šiol teks pirkti Utenos kvietinį. Deja.

A, štai ir mėsytė iškepė. Bet prieš tai greitai paruošiame šiltas keptų daržovių salotas: ant žarijų keptos paprikos, baklažanai, cukinijos ir vienas čiliakas smulkinami, traiškoma skiltelė česnako, pilama aliejaus, beriama druskos, kapojama šviežia kalendra, spaudžiama pusė citrinos, beriama lukštentų granatų sėklų.

Padažui: natūralus riebus (20%) jogurtas su mėtom, traiškyta skiltele česnako, šlakeliu aliejaus ir žiupsniu druskos. Garnyrui: acte marinuoti svogūnai. Lavašas kaip opcija.

Nom nom nom. Štai taip atrodo korporaciniai liuliai.

Ir supranti, kad tave pasaulyje supa daugybė mažų stebuklų. O kartais ir didelių. Tereikia mokėti juos pamatyti. Pavyzdžiui, pažiūrėti į giedrą naktinį rudens dangų.

 

Kulinarinė kelionė į Viduržemio jūrą

Šiandien nebus jokių naujų receptų, nes tingiu ką nors virti. Ir kepti. Užtat jūsų dėmesiui siūlau truputį šiltos jūros

gražių užpakalių

ir sotaus korsikietiško maisto. Pradedam? Pradžiai balto naminio sausiuko su ledukais

Tada užkandžiui midijų su šonine balto vyno padaže su svogūnais ir petražolėm (garnyrui, aišku, gruzdintos bulvytės)

Oi, vakarui pakaks, persivalgom. O kas kitą dieną? Kuklūs kaimietiški pietūs. Užkandis – 5 rūšys vytintų kumpių ir dešrų (atsiprašau, nuotrauką suvalgiau). Toliau – starteris. Sriuba su makaronais, kažkas panašaus į italų minestronę (šiukštu nesakykit korsikiečiams, kad jie neoriginalūs!)

Pagrindinis patiekalas – ant laužo keptas ėriukas arba laukinis paršiukas (pasirinktinai) su bulvėmis

Renkamės ėriuką, bet po to gailimės, nes paršiukas tiesiog stebuklingas

Toliau – sūriai su figų uogiene

Desertui – mirtos ledai. Ypač rekomenduoju.

Kaip gi be kavos? Bet čia korsikiečiai atsilieka net nuo turkų, nekalbant apie italus

Dar alkani? Gerai, važiuojam į kitą restoraną. Starteris – vorinio krabo sriuba

Toliau – insalata su karambola ir žaliais pievagrybiais

Atėjęs padavėjas teiraujasi ar ponai valgys mėsą? Tada siūlo šį raudoną

O, štai ir medium raw veršiena. Skanaus

Sūriai su figų uogiene, kaip gi be to…

Desertui – šokoladiniai putėsiai. Blyn, duokit antrą porciją!

Gana? Na, tada kukli vakarienė. Tarkim, salotos su vytintu žambonu

Naminiai taljateliai su žuvim

Arba ravioliai su rikota ir špinatais.

Deserto? Biskvitinio vaisinio pyrago, tateno ar tik vynuogių?

Žiū, ryte dar liko euras kavai

Pabučiuojam trumpalaikio romano merginą

Ir au revoir, mon amour, je ne t’aim plus

Paskutinės vasaros dienos čachochbili, už kurį galima nužudyti

Gamardžioba, brangieji. Šiandien paskutinė vasaros diena, todėl gaminsime kažką ypatingo. Tai bus – gruziniškas patiekalas čachochbili. Paprastai jis ruošiamas iš viščiuko laukinio fazano. Mes gi savo laukinį fazaną gaudome prekybos centre arba turguje. Dar daugiau – mūsų laukinis fazanas, kurį sumedžiojome, buvo sudarytas tik iš blauzdelių: nei galvos, nei vidurių, nei sparnų – tik geras kilogramas blauzdelių.

Be laukinio fazano pasiimame:

• keletą svogūnų;
• 4-5 pomidorus;
• keletą česnako galvučių;
• čili pipirą;
• žalumynų: baziliko, raudonėlio, kalendros;
• pora šaukštų adžikos;
• šaukštą pomidorų pastos;
• trupučio aliejaus;
• prieskonių: maltų čili pipirų, juodųjų pipirų, maltos kalendros ir chmeli-suneli mišinio bei druskos.

Sunkiame puode įkaitiname aliejų ir apkepame fazano gabalėlius, kad odelė gražiai apskrustų, o atskiroje keptuvėje kepame smulkiai pjaustytus svogūnus, kol taps permatomi. Kai fazano gabalėliai apskrus, uždengiame puodą, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame pusvalandžiui. Po pusvalandžio pas fazaną keliauja kepti svogūnai.

Uždengiame ir paliekame toliau troškintis Dėmesio! Papildomai jokio vandens nereikia, nes, per tą pusvalandį, kol po dangčiu troškinosi fazanas, mes pjaustėme pomidorus.

O tada patroškinome keletą minučių atskiroje keptuvėje (tarkim, kurioje apkepėm svogūnus), pabaigoje įmaišydami šaukštą pomidorų pastos.

Visa tai irgi keliauja į puodą su fazanu.

Štai jums ir papildomas skystis. Dabar galime gerai pasūdyti ir, dar po penkiolikos minučių troškinimo po dangčiu, įmaišome kapotą čiliaką, adžiką bei pusę kapotų žalumynų.

 

Po valandos nuo gaminimo pradžios mėsa jau turėtų po truputį atsiskyrinėti nuo kaulų, todėl dedame prieskonius, kapotą česnaką ir likusius žalumynus.

Išmaišome, uždengiame, išjungiame viryklę ir paliekame dar 15 minučių pastovėt.

Tiekiame su gruziniška duona, ryžiais arba tik su vynu.

Gaila, kad negaliu perduoti jums kvapų. Už dubenėlį čachochbili galėčiau nužudyti.

O tai, kad baigėsi vasara – labai liūdna. Ruduo užknisa.

Atostoginis vištienos šašlykas

Kaip žadėjau ankstesniame įraše, trumpai papasakosiu apie atostogas. Turėjau malonumo praleisti keletą savaičių Aukštaitijos nacionaliniame parke. Na, parkas – kaip parkas, ar ne?

Galima užsilipti ant Bitės ryšių bokšto. Arba ant Ginučių piliakalnio.

Nors dauguma, kažkodėl, dročina ant Ladakalnio, Ginučių piliakalnis man labiau patiko.

Galima prasieiti miško takeliu ir prisirinkti pilną skrybėlę lazdyno riešutų.

Arba pasigauti keletą lynų ir išsivirti prašmatnios šaltienos su paprika ir morkomis (deja, nefotkinau). Antros dienos tokia šaltiena – pati geriausia užkanda prie bet ko. Arba nukirsdinti gaidį ir iš jo krūtinėlės išsikepti šašlyką.

 

Tereikia tiek nedaug: sumaišyti supjaustytą mėsą, pašlakstytą citrinos sultimis su smulkiai supjaustytu svogūnu ir miške surinktais čiobreliais ir marinuoti gerą pusdienį. Tada suverti ant iešmų ir pabarstyti druska.

Sudeginti glėbį beržinių malkų ir kepti ant žarijų.

 

Kartu su paprikomis.

Patiekti su stebuklingai pigiu ir labai lietuvišku Astravo dvaro alumi.

Skanaus, toks patiekalas ir ankstyvą rudenį labai gerai: tarkim išsiruošiame grybauti ankstų ūkanotą rytą, po pietų užsikuriame laužą miško laukymėje, o vėsų vakarą mėgaujamės.

Tarp kitko, Labanoro džiunglėse, pasirodo, gyvena kažkokia laukinė gentis. Vieną laukinį žmogų pavyko nufotkinti ties kažkokia protaka tarp ežerų.

Būkite su laukiniais atsargūs.