Pats paprasčiausias šokoladinis Kaprio tortas

Kaip bičas, nukankintas narzano, atėjus naujiems metams nusprendžiau jo nebevartoti. Na bent kurį laiką. Bet nestipri abstinencija nepalieka nė akimirkai, ir įkyri priklausomybė alkoholiui išstumiama dar įkyresnio potraukio cukrui. Todėl šiandien gaminsime labai paprastą, bet tobulai skanų Kaprio tortą, dar vadinamą Torta Caprese.

# kol rašiau šias eilutes, man netikėtai gimė idėja pakeisti savo leisgyvį pseudokulinarinį blogą ir visas kuklias kūrybines jėgas mesti kilniam tikslui dalintis savo alkoholiko patirtimi su gležnų kūnelių ir skystų protelių šiuolaikiniu jaunimu, kad atgrasyčiau juos nuo stikliuko; arba suvienyti jėgas su jau pažengusiais alchašais ir kandimis  kovoje su žaliuoju slibinu. Bepostrigaudamas apie gėrimą, įsmeigęs pageltusias nuo gėrimo akis į monitorių, prisiminiau vieną gražiausių XX a. 9-ojo dešimtmečio rusiškų dainų, nei tai apie hepatitą, nei tai apie mirtį, nei tai apie tėvystę ar meilę (gaila, kad neišliko geros kokybės klipo).

O kol nuo dainos kūnas eina pagaugais ir lieju bronzos ašaras, kad 90-ieji niekada nebegrįš, sudėlioju ant stalo reikiamus gluten-free ir paleodietinius ingridientus (beveik juokauju):

• 200 g juodo 70 proc. šokolado;
• 250 g migdolų miltų;
• 150 g sviesto;
• 5 kiaušinius;
• 150 g cukraus.

Darome baine-marie su sulaužytom šokolado plytelėmis, o kas nežino kas tai – tiesiog užkaičia puodą su vandeniu ant viryklės, o stiklinį ar metalinį dubenį su šokoladu ir sviestu stato ant puodo, kad verdantis vanduo neliestų dubens dugno. Šokoladas ir sviestas turi ištirpti ant garų, aha. Nepamirštam nuolat maišyti silikonine mentele arba mediniu šaukštu. Kai ištirps, atidedame, kad atvėstų, o tuo tarpu užkaičiame orkaitę ant 160°C ir sutepame torto formą sviestu, o dar geriau – išklojame kepimo popieriumi. Kol kaista orkaitė ir vėsta šokoladas, atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių į atskirus indus. Trynius plakame su cukrumi iki nebeliks cukraus kristalų ir maišome su atvėsusia šokolado mase.

Ech, šliūkštelėčiau Galliano likerio į mišinį, bet juk negalima. Anei Krakeno romo negalima. Nieko negalima. Galima tik Išplakti kiaušinio baltymus iki standžių putų; nebūtinai kaip morengui, be fanatizmo. Ir sumaišom su šokoladine mase ir migdolų miltais.

Mišinį išdrebiame į kepimo formą ir pašauname į įkaitusią orkaitę lygiai 45 minutėms. Iškepusį tortą atsargiai išimame su visa forma ir leidžiame atvėsti kokį pusvalandį, tada atsargiai perkeliame į didelę serviravimo lėkštę ir paliekam atvėsti iki kambario temperatūros. Dėmesio, keliam atsargiai, nes tortas gana minkštas, jis dar bręsta kurį laiką iš savo endoterminės energijos. Tada per sietelį pabarstome cukraus pudra.

Taigi, jei viską darėte teisingai ir niekur nesusimovėte, išeigoje turėsite tobulą desertą be jokių miltų, trapia plutele išorėje ir drėgnai šiltu vidumi. Siūlau tiekti su puodeliu espresso.

Ir kas nors nupirkit man normalų fotiką arba Google Pixel 3a telefoną, kiek galima su tokiom nuotraukom gąsdinti žmones?

Sienos Trijų Karalių meduolis

Sienos – šiuo atveju tikrai ne sieninis, o iš tolimo Sienos miesto. Žinau, žinau, daug kam Siena asocijuojasi su Montepaschi. Bet Sienoje be krepšinio dar moka ir meduolius kepti. Vadinasi jie panforte di Siena. Dėl Trijų Karalių tai suimprovizavau, realiai, šis meduolis kepamas Kalėdoms. Bet argi nuodėmė svaigintis saldumynais?

Mums prireiks:

• 100 g migdolų;
• 100 g graikinių riešutų (išlukštentų);
• 100 g džiovintų figų;
• 100 g razinų;
• 150 g medaus;
• 100 g cukraus pudros;
• 1 šaukštų miltų ir 1 šaukštą avižų sėlenų (apie jas sugalvojau tik proceso eigoje, tad nenufotkinau);

• prieskonių: po 1 dalį muskato riešuto, imbiero, kalendros, gvazdikėlių ir 3 dalis cinamono; visi priekoniai malti, grūsti arba tarkuoti.

Migdolus užplikom verdančiu vandeniu, paliekam ir smulkiai supjaustom figas ir razinas. Baigėm? Nulupam migdolų žieveles ir pakepiname (migdolus, ne žieveles) su graikiniais riešutais ant sausos keptuvės pora minučių. Atvėsinam ir grubiai supjaustom. Pasisekė tiems, kas turi piestą:

Sumaišome vaisius, riešutus ir prieskonius. Dabar sumaišome medų su cukraus pudra ir padarome jiems šiltą vandens vonelę, va taip:

Nuolat maišome, kol mišinys suskystės, o tada pilame į riešutų-vaisių mišinį, išmaišome, pridedame miltus ir sėlenas, išmaišome. Įjungiam orkaitę 150 laipsnių, išklojam kepimo formą kepimo popieriumi, jį ištepame sviestu ir dedam mūsų tešlą į formą.

Pašaunam orkaitėn ir kepam 25-30 minučių. Stebime, kad nepradėtų degti. Viskas, nulupam pergamentą, susipjaustome norimo dydžio gabalėliais, pasibarstome cukraus pudra ir cinamonu, įsipilame sauso chereso ir dėkojame Aukščiausiajam už palaimą.

PS: galutinio rezultato, deja, negaliu Jums parodyti, nes meduolis buvo dar šiltas išgabentas svečiop. Na nebent tik šitą:

Būkite laimingi

K+M+B

Dviprasmiai migdoliniai morengai

Hola, po vakar pas mus liko 5 kiaušinio baltymai. Negi išmesim? Aišku ne. Panaudosime, kad netektų raudonuoti prieš moteris, kurioms išdalinome širšių medų. Be baltymų, che che, prireiks:

• pusės stiklinės cukraus pudros;
• rieškučių migdolų;
• žiupsnio cinamono;
• stipraus riešo, kad pavyktų tinkamai išplakti baltymus.

Gal ir pasikartosiu: norint gerai išplakti baltymus, juos reikia atvėsinti. Tad baltymus dedame į šaldyuvą, o indą, kuriame plaksime – į šaldiklį. O tuo tarpu, nuplikome migdolus verdančiu vandeniu – bus lengviau atsmaukti jų odeles. Kai jau atsmaukėme – truputį apkepiname juos ant sausos keptuvės.

Kai atvės – negailestingai suvarome smulkintuvu. Jei liks stambesnių gabalėlių – valio.

Kas dar? Aaa, sumaišome migdolus, cukraus pudrą, cinamoną.

Na o toliau – mano mylimiausias užsiėmimas: standžių putų plakimas rankiniu būdu. Trunka kokių 15 minučių, nors, aš galiu ir greičiau. Oi, nepatikėsite, kaip greitai aš galiu. Greitai tai aš moku!

Suplaktus baltymus atsargiai po truputį sumaišome su migdolų-cukraus mišiniu.

Po šaukštą dedame ant kepimo popieriumi užklotos skardos. Tikiuosi, kad jau įkaitinome orkaitę iki 150ﹾC? Puiku, kepame morengus bent 25 minutes. O tada – tadam!

Ne ne, dar negriebiam ryti, o palaukiame, kol atvės, tada atsargiai nulupame nuo popieriaus. Va dabar, skanaus.

Garantijos, kad pavyks, kad morengai bus traškūs – jokios. Linkiu sėkmės. Susitiksime kitą kartą su master class patiekalu.

Naujametinis Trentino meduolis

Pasiknaisiojęs internetuose, radau kad Italijoje yra vokiečių gyvenamas autonominis regionas – Trentinas. Šiaip, kaip didelis vokiško vyno ir itališkų desertų mylėtojas, pasirinkau šio regiono meduolį Zelteną. Kas gavosi? Pradžiai – 1990 metų (achtung! dvidešimties metų senumo) rizlingas, su maloniu dyzelino aromatu (išlaikyto rizlingo mylėtojai žino kas tai yra), sodria rūgštele.

O toliau tik konditerinės intuicijos šėlsmas. Nusiperkam:

• 100 g džiovintų figų;
• 100 g džiovintų kriaušių;
• 50 g džiovintų slyvų;
• 50 g džiovintų abrikosų;
• 50 g džiovintų datulių.

Šiuos vaisius užmerkiame šaltam vandeny 12 valandų prieš kepdami meduolius. Be to, dar prireiks:

• 200 g stambių razinų;
• 200 g migdolų;
• 50 g anakardžių;
• 50 g džiovintų vyšnių;
• stiklinės cukraus arba medaus;
• poros stiklinių miltų;
• gabalėlio sviesto;
• prieskonių: juodųjų pipirų, cinamono, kardamono, gvazdikėlių, žvaigždinio anyžiaus.

Razinas užmerkiame šiltame vandenyje arba rome 15 minučių. Riešutus užplikome verdančiu vandeniu – paprasčiau nulupti odeles. Migdolai turi būti švarūs!

Visus džiovintus vaisius, išskyrus vyšnias, supjaustome kubeliais, pridedame razinas, 2/3 smulkintų migdolų, cukrų, grūstus ar maltus prieskonius.

Paliekame pastovėti pusvalandį. Tada po truputį beriame miltus. Aš sijojau, nors nesu tikras ar šiam meduoliui to reikėjo. Minkome, kol pajusime, kad galime kočioti ir formuoti tešlą. Šiuo atveju, nieko bendro su krūtimis. Labai patogu kočioti tarp dviejų kepimo popieriaus lapų. Formą meduoliams suteikiame kokią tik šauna į galvą. Dedame ant sviestu sutepto popieriaus. Papuošiame džiovintomis vyšniomis, anakardžiais, likusiais migdolais.

Dedame skardą į iki 180°C įkaitintą orkaitę, kepame 15-20 minučių, kol gražiai paruduos.

Manote, kad ten miltai ant meduolio? Ar koksas? Sako, kad šioje dainoje PJ Harvey dainuoja apie koksą. Aš manau, kad ne, greičiausiai apie Dorseto uolas, kur prabėgo jos vaikystė.

Prieš 12-13 metų teko būti koncerte, kur PJ apšildė Portishead. Tada man, snarglinam pacukui, žinančiam tik vieną jos dainą, atrodė, kad taip ir turi būti. Dabar, žiūrint iš perspektyvos (che che), manau, kad PJ Harvey – galva, kaip pasakytų pikinės liemenės.

Laimingų Naujųjų. Nieko daugiau negaliu Jums palinkėti – tik Meilės. Jei turėsite JĄ, turėsite viską.