Pica – takoskyra tarp paprastumo ir kokybės

Pakalbėkime apie picą, regis tokį paprastą, ubagišką fast foodinį patiekalą, kurį Europos Komisija priskyrė prie kulinarinio paveldo. Mano galva, šis patiekalas, kartu su burgeriais, kebabais ir barščiais, gali būti toks, koks patinka galutiniam vartotojui. Kita vertus, kažkokių minimalių kanonų turi būti laikomasi. Tarkim, aš niekaip negaliu suvokti Vilniaus miegamųjų rajonų prekybos centruose įsikūrusių <sarcasm mode on>picerijų</sarcasm mode off> populiarumo priežasčių. Na gerai, kainos ten patrauklios, bet picų sudėtis tokia, kaip ir 1989 m. Antakalnio g. 102 name įsikūrusioje kavinėje, kuri vadinosi “Mini kavinė“ ir pirmoji Lietuvoje pradėjo pardavinėti picas, kurios su picomis neturėjo nieko bendro: sūrio imitacija, kumpio imitacija, paplotėlio imitacija, net kečupo imitacija. Paskui netikėtai atėjo 2017 m. su savo Beatu Nicholsonu ir jo “Jurgiu ir drakonu“, kur tarsi ir teisingos picos, bet, pizdec, kokios brangios ir neskanios, nepaisant to, kad kepamos malkų krosnyje. Taip, aš toks padugnė, kad darau antireklamą, nes JiD picos tikrai neskanios, dėl ko aš piktas kaip šeškas.

O juk vienai skaniai picai reikia tiek nedaug:

• 200 g miltų;
• trupučio (apie 100 ml) šilto vandens;
• 7 g sausų mielių;
• 5 g druskos;
• žiupsnio tarkuoto Parmos sūrio;
• San Marzano pomidorų (skardinėse irgi būna);
• normalios itališkos mocarelos;
• šviežio baziliko arba raudonėlio lapelių;
• alyvuogių aliejaus, aišku extra virgin;
• bet kokių priedų, jei nenorite Margheritos.

Picos padui maišome miltus, mieles, druską ir šiltą vandenį ir minkome, kol bus elastinga tešla kaip Monicos Belucci krūtys. Uždengiame drėgnu rankšluostėliu ir paliekame kildintis bent valandą. Po valandos rankomis tampome tešlą iki plono apskrito paplotėlio formos. Italai draudžia naudoti kočėlą, bet nemanau, kad tai mauvais ton naudotis priemonėmis.

Ant paplotėlio pašlakstome aliejaus, pabarstome tarkuoto Parmos – ne Džiugo – sūrio. Dedame smulkintus San Marzano pomidorus (šioje vietoje aš linkstu nukrypti nuo kanonų, nes ši pomidorų veislė šviežia Lietuvoje neįmanoma, o skardinėje kainuoja virš dviejų eurų, todėl, manau, galima rinktis kitą mėsingų ir nesultingų pomidorų veislę). Plėšome mocarelą – tikrai ne Vilkyškių ar Rakiškią, o itališką, nors nebūtinai buivolių pieno – pakaks ir karvių. Plėšome baziliko lapelių ir

kišame į malkomis iškūrentą krosnį iki 240°C įkaitintą orkaitę ir kepame minutę pusantros, kol ištirps mocarela. Voila!

Galima tą pačią picą padaryti skalsesnę, uždėdami papildomų ingredientų.

Tada reikėtų kiek ilgiau kepti, bent 5 minutes ir žemesnėje temperatūroje.

O grįžtant 1990-uosius, turbūt atsiras žmonių, kam ši muzika bus tokia pat saldi kaip ir man.

Prabėgusio laiko polenta

Turiu sukaupęs daugybę nuotraukų paruoštukų, kai gaminau vieną ar kitą patiekalą. Deja, daugelis receptų nuėjo užmarštin, nes nepamenu nei kodėl aš gaminau tuos patiekalus, nei pagal kokius produktų santykius, nei kokią istoriją rengiausi jums papasakoti. Tarkim, nieko nepamenu apie šitą pyragą su sūriu. Gal tai chačiapūris?

O tada kodėl aš tešlai paruošti naudojau pasukas?

Neprisimenu.

Kam buvo skirta šita prašmatniai marinuota vištiena?

Arba paprikų, fetos ir grikių užkepėlė su mocarela?

Sluoksniuotos tešlos pyragėliai su daržovėmis?

Arba kam reikalingas nepamatuotai ilgai ruošiamo, sūryme marinuoto viščiuko receptas?

Kam gali būti įdomus raugintuose kopūstuose troškintos avienos karkos receptas? Ir dar fotkintas telefonu..

Palaukite, aš turiu dar baisesnių senienų: polentos, gamintos prieš 10 metų, receptą. Ir fotkintą išmaniąja šlepete.

Tada dar buvo turto ir pritekliaus laikai, bet geras aliejus ar kukurūzų kruopos buvo deficitas. Norint paruošti gerą itališką polentą, reikia turėti:

• stiklinės kukurūzų kruopų;
• daržovių: brokolį, cukiniją ar bet ką, kas jums prie širdies: moliūgą, patisoną, artišokus, pankolius, smidrus, šparagines pupeles- galima vardinti be galo;
• svogūną, česnaką;
• mocarelos kumštelį;
• luitą parmezano;
• raudonėlio, druskos, pipirų;
• alyvuogių aliejaus;
• vyno zapivonui (nebūtinai).

Sunkiausia, ruošiant polentą, išvirti kukurūzus. Jie verda gana ilgai, nuo pusvalandžio iki 40 minučių, storapadžiame puode, nuolat maišant mediniu šaukštu. Stiklinę kruopų verdame trijose stiklinėse pasūdyto vandens.

Kol ten ką, apkepiname smulkiai pjaustytą svogūną, česnaką ir raudonėlį, pridedame cukinijos griežinėlių, blanširuojame brokolius.

Kai košė išvirs, drebiame ją iš puodo ant lentos ir formuojame kepalėlį.

Kai jis atvės, pjaustome riekelėmis, kurias dedame į aliejumi išteptą karščiui atsparų indą.

Uždedame daržovių, ir apklojame mocarelos griežinėliais. Kažkodėl aš atvirkščiai padariau.

Pašauname į 200°C įkaitintą orkaitę iki išsilydys mocarela, tada užberiame tarkuoto parmezano.

Va tiek to vargo. Nepraeis nė pusė metų, kai grįšiu su dar vienu šviežiu itališku receptu. O dabar – arrivederci!

Bulguro salotos

Sveiki, kaip jau suprantate, esu retas svečias šiame tinklaraštyje. Tikiuosi tai pakeisti netrukus. O kad nepamirštumėte kas čia šeimininkas, siūlau pačių skaniausių salotų receptą. Labai trumpai, nešvaistant laiko. Nežinantiems kas yra bulguras: tiesiog kvietinės kruopos, išvaizda panašios į ryžius, o sudėtimi ir skoniu – į kuskusą. Populiarios pas arabus ir turkus. Pirkti šias kruopas geriau iš turkų, ačiū Dievui, jų parduotuvėlių jau yra Vilniuje. Nepirkit tik pas gandonus iš “ekologiškų“ parduotuvių, ibo būsit durniai. Bet aš jums ne teisėjas.

Pradedame, tarp kitko, nuo daržovių: keleto burokėlių, paprikos, trupučio moliūgo, galime bet ką, kas tinka grilinti. Ir griliname. Kad ir orkaitėje. Aptepę aliejumi.

Iki gražiai apskrus.

O, štai ir bulguras + geras gabalas mocarelkino.

Kruopas perplaunam, beriame į puodą, užpilame verdančiu vandeniu, kad būtų per pirštą apsemtos ir lengvai verdame minutę dvi. Paliekame uždengtas, kad šustų ir sugertų vandenį. Mocarelą pjaustome kubais.

O, štai ir daržovės.

Irgi švelniai pjaustome ir rikiuojame su mocarela.

Maišome su karštom bulguro kruopom, kapota mėta arba petražolėm, geru šlaku alyvuogių aliejaus, citrinos sultimis.

Na, ir išmaišome.

 

Naminė duona ir naminis alus suteiks daugiau malonumo.

Ir silpnaregiams:

Kažkur mėtėsi chačapurio receptas, jei netingėsiu, netrukus įmesiu, jei kam rūpi.

Ir aš jus myliu.

“Falšyva” Pizza Margherita – nu ir ką jūs man? Nuteisit?

Pagaliau įvyko! Italai pažabojo visokius buterbrodų kepėjus, pasiekdami, kad š. negali vadintis Margherita – Europos įstatymai gina griežtą klasikinę receptūrą, tuo pačiu ir pavadinimą. O kada baigsis picos su šlapianka?

Bet manęs tai neliečia. Nepaisant, kad neturiu buivolių pieno mocarelos ir neapolietiškų pomidorų, savo kepinį vadinu Margherita. Prašome pateikinėti ieškinius, muahahaha.

Picai per dvi standartines skardas reikės:

• 1,5 stiklinės miltų (padui);
• 1/3 pakelio arba 4 g sausų mielių (padui);
• Žiupsnio cukraus (padui);
• 1/4 stiklinės šilto vandens (padui);
• 1 skarba gerų itališkų konservuotų pomidorų (padažui);
• mažo svogūno (padažui);
• 1-2 skiltelių česnako (padažui);
• žiupsnio džiovinto raudonėlio (padažui);
• vokiškos pseudomocarelos (itališkos niekada neteko matyti PC);
• šviežio baziliko;
• rupios jūros druskos;
• extra vergine alyvuogių aliejaus.

Pradedame nuo raugo tešlai: mielės, cukrus, 2 šaukštai šilto vandens ir 2 šaukštai miltų sumaišomi ir paliekami pusvalandžiui.

Darome tešlą: ant stalo supilame kauburėlį iš stiklinės miltų ir padarom virduryje skylę, į kurią pilame raugą ir 1/4 stiklinės šilto vandens. Išmaišome ir minkome, vis pabarstydami sauja miltų iki tešla bus, na Jūs patys žinote, į ką panaši. Iš gauto kiekio tešlos turi išeiti du picos padai.

Tešlą dedame į dubenį, uždengiame švariu rankšluosčiu ir šiltai laikome apie valandą, kol jos tūris padvigubės. Kol tešla kyla, susipjaustome sūrį ir gaminame pomidorų padažą: aromatizuojame ant keptuvės alyvuogių aliejų raudonėliais, apkepame smulkiai pjaustytą svogūną, dedame pomidorus su visom sultim ir troškiname ant vidutinės ugnies maždaug pusvalandį, kol padažas nebetekės. Suberiame kapotą česnaką. Viskas.

Jei tešla iškilo, galima kočioti picos padą – jo storis neturi viršyti 2-3 mm. Nepamirštam aliejumi patepti skardą. Ant pado tepame padažą.

 

Tada dedame mocarelą ir pabarstome rupia druska.

 

Pašauname skardą į iš anksto iki 200 laipsnių įkaitintą orkatę. Kepame 10-15 minučių. Išimame, pabarstome baziliko lapais.

 

Prego, skanaus, mano brangieji silpnaregiai.

 

Paprastai pica valgoma ne apdergus ją Suslos kečupu, o pašlaksčius alyvuogių aliejumi ir pabarsčius juodaisiais pipirais.

Prisipažinsiu, tik viena skarda buvo skirta Margheritai – ir tai tik выебонуй, antroji pica buvo žymiai maistingesnė. Raz:

 

Papildomi produktai: cukinija, šampinjonai, alyvuogės, rakletė. Dva:

 

Atsiprašau už nekokį vaizdelį – patingėjau imti švarią lėkštę fotosesijai.

Skrituliukų magija. Mažai raidžių

Neturiu šiandien nuotaikos. Gal todėl, kad kažkas naudoja DDos atakas prieš LiveJournal ir blogas.lt; kas tai galėtų būti?

Kalbant apie šios dienos patiekalą: jei kas neaišku – klauskite komentaruose.

Vienas:

Du:

Trys:

(kol rašau šį ilgą tekstą, pastebėjau, kad ir WordPress’as atakuojamas)

Keturi:

Penki:

Oj, atsiprašau, ne tie skrituliukai… penki:

Skanaus, gerieji žmonės. Susikaupkime, artėja Didžioji Savaitė.

Fokačia su sūriu prie alaus

Būna akimirkų kai geri alų, o užkąsti namuose nėra kuo. Tada pradedi raustis po podėlį, ieškodamas kokių nors angliavandenių. Neradęs nieko, prisimeni, kad turi miltų. Ką gi, galima išsikepti fokačios, paprasto papločio su kokiu nors pagerinimu. Prie alaus – pats tas. Dar pasiknisu šaldytuve ir štai – natiurmortas:

• stiklinė miltų;
• 250 g mocarelos;
• ryšulėlis petražolių;
• ketvirtis stiklinės aliejaus;
• kiaušinis;
• lauro lapai.

Tešlą darome paprastai: sumaišome miltus su aliejumi, pilame keletą šaukštų ledinio vandens, beriami žiupsnį druskos, gerai išminkome ir, suvynioję plėvelėje, paslepiame šaldytuve bent pusvalandžiui. Tada pjaustome sūrį.

Maišome su kapotom petražolėm, įmušam kiaušinį, beriame truputį kokių nors prieskonių.

Po pusvalandžio išimam tešlą iš šaldytuvo, padaliname į dvi dalis ir iškočiojame du plonus skardos dydžio lapus. Ant pirmojo dedame įdarą.

Antru lapu, be abejo, užklojame ir užkamšome, kad nebūtų skylių.

Ir, žinoma, pašauname į maksimaliai įkaitintą orkaitę. Ne ilgiau kaip 15 minučių, nors turėtų pakakti 10-ies. Štai:

Na, va, ir prie alaus turime greitą ir nerealų užkandį.

Silpnaregiams irgi pilam alaus.

Skanaus. Ir ruošiamės Vilniaus regatai.

Epifanija, salotos ir dėkingumas už tai, ką turime

Lietuviškai sakant, kartais aplanko apreiškimas. Gal dėl nesibaigiančio karščio imi suvokti, kad be reikalo zyziame, nuolat kažkuo nepatenkinti, trokštame neįmanomų arba nereikšmingų dalykų. Tereikia apsidairyti, kad suprastume kiek daug gauname: besileidžiančią į jūrą saulę, mažą šiltą vaiko delną rankoje, išsiilgtos moters apkabinimą, pagaliau išsikrovusį mobilųjį telefoną. Ir už šias mažas epifanijas turėtume būti dėkingi.

Konkrečiai šįvakar esu dėkingas už:

• salotų lapus;
• pomidorus;
• raudoną svogūną, nors ir ne Krymo;
• gabalėlį mocarelos, bala nematė, kad ne feta ar brinza;
• puikias dideles alyvuoges;
• citriną, gerą šlaką alyvuogių aliejaus, druską ir čipotlio pipirus.

Nuplautus salotos lapus suplėšau, supjaustau postambiai pomidorus, nedideliais kubeliais sūrį, pusžiedžiais svogūną. Pridedu alyvuogių, pabarstau čipotliu, druska, išspaudžiu truputį citrinos, užpilu aliejumi.

Mėgaujuosiu su šviežia čiabata.

Užgeriu šeivamedžio arbatėle, praskiesta vandeniu 1:4 su ledukais. Tikras Švedijos skonis. Oi, kaip ilgiuosi Stokholmo Šergordo, plaukiojimo kanoja baltosiomis vasaros naktimis tarp tūkstančių salelių.

Vos nepamiršau silpnaregių:

Skanaus.

Štai ir lengvu erotizmu dvelkianti daina į temą (spaudžiam nuorodą, nes myspace klipų kažkodėl wordpressas nepalaiko, beje N-18).

PS. Naudoju Epiphany interneto naršyklę.

Empatija ir simpatija. Du jausmai, dvejos salotos

Ar žinote kas yra empatija ir simpatija? Ne, neklausiu apie žodžių reikšmę. Man įdomu, ar kas esate patyręs kažką panašaus. Nekalbu apie tą simpatiją, turiu omenyje užuojautą, pradinę šio žodžio reikšmę. Arba empatija: ar bandote suvokti ką jaučia mušamas mažas vaikas? prievartaujama moteris? žudomas senukas? Jei taip, vadinasi, mes dar nenužmogėjome, ar ne? Kodėl pradėjau tokia liūdna gaida? Šiandien padugnių, pochuistų, cinikų portale radau kupiną empatijos ir simpatijos kreatyvą. Tokį, prieš kurį nublanksta bet kokie biliūnai ar kudirkos. Aš retai pasiduodu emocijoms, ypač retai susigraudinu, bet tas kūrinys sugniuždė. Iš pradžių susigėdau savo juslumo: vajetau, visai apsiseilėjau. Bet paskaičiau komentarus ir supratau, kad net padonkai verkia. Norite perskaityti? Tik mokantiems rusų kalbą – KATINAS.

Grįžus iš darbo nieko nesinorėjo, tik prisilakti. Tik vėlyvą vakarą grįžo apetitas. Šaldytuve radau:

• cukiniją;
• kopūstą;
• pomidorą;
• papriką;
• tuno konservų;
• Parmos sūrio;
• mocarelos;
• vytintų alyvuogių;
• kalendros sėklų, citrinos sulčių, pipirų, druskos, aliejaus, druskos.

Labai greitai ir labai plonai supjaustau cukiniją.

Pabarstau malta kalendra, dedu smulkitą tuną, Parmos sūrio drožlių, saują alyvuogių, pabarstau pipirais, palaistau citrinos sultim.

Vieną turim. Toliau: kopūstui darau čiank čiank dideliu peiliu.

Dedu ant lėkštės, tada pomidorą skrituliais, papriką kubeliais, pabarstau rupia jūros druska, pipirais, palaistau alyvuogių aliejumi. Turim antrą.

Prie viso šito reikia mocarelos. Na ir atšaldyti balto vyno. Ибо нехуй.

Šiandien klausom muzikos? Ne, jokiu būdu, kitą pornografinį klipą išpostinsiu kitą kartą. Šiandien liūdime.

PS Kartais naudojuosi greitųjų žinučių klientu Empathy.