Moliūgų sklindžiai per daug rimtiems

Why so serioussss?

Kad nebūtumėte tokie rimti, kepsime sklindžius su moliūgais. Tam, kad linksmintumės iš ryto, iš vakaro paruošime:

• Vieną nedidelį arba pusę vidutinio moliūgo;
• 2 kiaušinius;
• šaukštą rudojo cukraus;
• pusę pakelio kepimo miltelių;
• 150 g speltos miltų (OK, nesigraužkite ir imkite paprastus);
• 200 ml pasukų (geriau neraugintų, bet iš bėdos tiks ir raugintos);
• sviesto kepimui.

Moliūgą perpjauname ir kepame orkaitėje 170°C temperatūroje apie valandą, o tiksliau – kol suminkštės.

Keptą moliūgą nulupame ir sumalame su smulkintuvu. Įmušame į masę du kiaušinius, įmaišome miltus, kepimo miltelius ir pasukas ir viską kruopščiai išmaišome. Jei moliūgas nesaldus, pridedame rudojo cukraus, bet mano nuomone ir taip mes visur per daug dedame cukraus. Tešlą, kuri turi būti skystos grietinės konsistencijos, paliekame uždengtą šaldytuve iki ryto. O ryte imame gerą storą keptuvę, įkaitiname, ištepame sviestu, liejame sklindžius per visą keptuvę ir kepame ant vidutinės kaitros.

Dabar achtung labai svarbi detalė: sklindžius dedame į krūvą, kurios, šiukštu nejudiname ir vaikome nuo jos peiliu visus išbadėjusius. Geri stori sklindžiai turi subręsti nuo savo pačių kaitros kaip bręsta ką tik iškeptas geras steikas, turėkite tai omenyje. Kai iškepsite visus sklindžius, o tai užtruks, patikėkite manimi, krūvą apverčiame ir vualia, galima valgyti su klevų sirupu ir grietinėle (arba rūgščiu jogurtu).

Nebūkite tokie rimti, nes didžiausios nesąmonės pasaulyje daromos tik rimta veido išraiška.

 

Aviena su moliūgu: neimkit, vaikai, pagaliuko…

Spėjau į nuvažiuojantį Chanukos traukinį. Laimingos Chanukos, mano (ne)apipjaustyti broliai!

Nesitikėkite provokacijų. Nesu tikras, ar patiekalas, kurio receptą pateiksiu žemiau, tikrai yra žydiškas. Kaip bebūtų, žydas, kuris apie jį papasakojo, patikino, kad tai klasikinis rytinės Viduržemio jūros pakrantės virtuvės pavyzdys. Na, lietuviškieji žydofobai gali nusiraminti – aškenazių virtuve čia net nedvelkia. Pažiūrėkime, ką gi pasiūlys mums peisuotieji mūsų bičiuliai nuo Jeršalaimo apylinkių.

O jie siūlo paimti truputį čili miltelių, grūstų juodųjų pipirų ir grūsto עברית- kamon (kumino).

 

Sumaišyti prieskonius su alyvuogių aliejumi ir ištepti šiuo mišiniu ėriuko eskalopiukus.

 

Pamarinuoti mėselę keletą valandų, o tada apkepinti šaukšte alyvuogių aliejaus. Neilgai, vos keletą minučių iš vienos ir keletą – iš kitos pusės, kad mėselė apskrustų.

 

Dar mūsų peisuotieji draugai siūlo paimti truputį daržovių ir kitų ingredientų:

• aštuntadalį vidutinio moliūgo;
• svogūną;
• truputį cukinijos;
• saują džiovintų slyvų;
• šaukštą medaus;
• taurę balto vyno;
• gerą žiupsnį mėtų (geriau šviežių, bet kur jų dabar gauti?);
• druskos, žalumynų.

Toliau jie siūlo stambiai supjaustyti svogūną ir lengvai pakepti po ėriuko kepimo likusiuose riebaluose. Be to, supjaustyti daržoves stambesniais gabalėliais. Sako, sudėkite ėriuko mėsytę, keptus svogūnus beigi daržoves ir slyvas į kaitrai atsparų indą, padrabstykite tolygiai medaus, gausiai – mėtos, užpilkite kuo? neteisingai! ne avies pienu, o taure balto vyno, pabarstykite druska, uždenkite folija ir pašaukite į orkaitę. Gal kokiai valandai, gal mažiau.

 

Po valandos išjungiame orkaitę. Nė neabejoju, kad kvepia gardžiai. Va čia tai košer!

 

Na ir jūs, mano mielieji silpnaregiai, nenusiminkite.

 

Šalom. Tikiuosi, kad po šio recepto, Lietuvoje bent kiek sumažėjo ksenofobų.

Dūžtantys rudeniniai moliūgai. Meilė Amerikai 3

Visų kalbų, apie neapykantą JAV ir jų vykdomai politikai, fone, išdrįsiu dar kartą atverti širdį ir išreikšti savo susižavėjimą Amerika. Tarp kitko, ta meilė ėjo per kančias, nuo neapykantos per abejingumą. Už tai, kad amerikiečių mokslas pats pažangiausias, už tai, kad religiniai fanatikai – patys tūpiausi, už tai, kad turi MTV ir išrado moliūgus, kukurūzus ir kalakutus. Ava adore:

Šitą maisto nuotraukų kompiliaciją norėčiau paįvairinti ir amerikietiško filmo apžvalga. Mano galva, tai – geriausias šiųmetis (rašau tai 2012 m.) filmas. Vadinasi jis Virš įstatymo aka Lawless. Žanrą drįsčiau įvardinti kaip film noir, juoba, kad scenarijų ir muziką filmui parašė pats Nikas Keivas. Taip, atmosfera tamsi, smurto daug, bet, tuo pačiu, spalvos labai šviesios, net naktinėse scenose. Kas gali būti geriau už samogoną, Virdžinijos tabaką, kaimiečius, mielą ausiai Potomako tartį ir pamokslininko dukterį? Nebent Gajaus Pyrso vaidyba. Tas šunsnukis nerealus. Deja, Garis Oldmanas truputį nuvylė, tikėjausi daugiau iš jo.
Beje, režisierius, Keivas ir Pyrsas jau bendradarbiavo puikiame filme apie Australiją. Irgi rekomenduoju.
O tuo tarpu, grįžtame į apniukusią Lietuvą, susirandam saldesnių moliūgų ir…
…spaudžiam sultis

Achtung, palaukime, kol nusistovės krakmolas, tada mėgaujamės.
…kepame keksą

…kitą

…iš šių produktų darom

…fantastisch pudingą

Neapsiribojame tik moliūgais – citrininis pyragas tegul sutraukia burną

Tiek moliūgienos šiandien. Nežinau kada pasirodysiu čia kitą kartą, bet keliausime į Čekiją, Ispaniją arba Meksiką. Jūs tik išsirinkite, būkite geri.

Klasikinės samosos

Gyvenimas taip ir ritasi žemyn į pakalnę, o vėliau, žiūrėk, vėl kyla aukštyn. Ir taip tęsiasi, tas permanentinis nepastovumas, tas dieviškojo oscilografo outputas – jis negali būti kitoks – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, hipnotizuoja.

Ir bėga mūsų dienos it paranojiškame sapne

Šiandien gaminsime patiekalą, tiksliau užkandį, idealiai tinkantį Gavėniai: pasnikišką, sotų, nepretenzingą ir skanų. Taip, indiški patiekalai gelbėja tada, kai vengiu mėsos. Ir alkoholio. Ir lytinių santykių. Reikės:

• 5-6 bulvių;
• 100 g moliūgo;
• saujos žirnių;
• svogūno, česnako, imbiero;
• puskilio miltų;
• gy arba aliejaus;
• prieskonių: asafetidos, maltos kalendros, kumino, čili, ciberžolės, cinamono ir ožragės;
• druskos, šilto vandens.

Iš pradžių išverdame bulves ir paliekame atvėsti. Kaip virti bulves, manau, nieko mokyti nereikia. Tada ruošiame tešlą: sijotus miltus maišome su 100 g išlydyto gy arba aliejaus ir pirštų galais formuojame kažką panašaus į trupinius.

Tada po truputį pilame šilto vandens ir minkome, kol gausis elastinga tešla, kurią suvyniojame į plėvelę ir padedame šiltai, kol ruošime įdarą.

Keptuvėje su trupučiu gy kepiname visus prieskonius, išskyrus asafetidą, kol virtuvę užpildys aromatas, tada dedame smulkiai pjaustytą svogūną, česnaką ir imbierą.

Po kelių minučių dedam kubeliais pjaustyto moliūgo arba, jei kas neturi – žiedinio kopūsto arba brokolio. Troškiname ant vidutinės ugnies, kad moliūgas suminkštėtų, tada beriame žirnius. Aš naudojau šaldytus, bet, be abejo, geriausia – švieži.

Patroškiname keletą minučių, beriame žiupsnį asafetidos, išjungiame viryklę, maišome šias daržoves su virtom bulvėm ir triname kočėlu į grubią košę, jokiu būdu ne piure.

Dabar kočiojame tešlą. Maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio gabalėlį.

 

Daliname šį blyną į 6-8 lygias dalis, ant kurių dedame maždaug po šaukštą daržovių košės.

Lenkiame kampus į viršų ir formuojame piramidę. Ar tetraedrą? Ei, geometrai, patikslinkite, nes bijau suklysti.

Ne, vaikučiai, šito dar valgyti nederėtų, tai dar ne viskas. Reikia šiuos pyragėlius iškepti dideliame kiekyje gy arba aliejaus ant stiprios ugnies iš visų pusių bent po keletą minučių. Na, spalva pasakys, kad jau gana. Va dabar – skanaus.

Skaniausios šios samosos kol karštos su mėtų ar obuolių čatniu. Bet aš jau, dovanokite, šį kartą patingėsiu ir čatnio nedarysiu, tad gerai ir su rūgščiu jogurtu.

Indijoje samosas dalina praktiškai ant kiekvieno kampo. Jos tokios pigios, kad dažnai net primoka, kad tik jas kas imtų.

Kepta skumbrė – pirmas receptas iš naujos virtuvės

Va jau treti metai įpusėjo, kai aš vienas kalbuosi su tariamais skaitytojais. Nesu tikras ar kas mane skaito. Gal aš čia veltui tarškinu klavišais: labai nedaug feedbacko sulaukiu iš Jūsų, nors, spėju, Jūs apie mane žinote beveik viską. Visos mano nuodėmės ir trūkumai Jums kaip ant delno. Visas grafomaniškas bejėgiškumas ir kulinarinis profanizmas. Ir jei kartais sulaukiu kokio komentaro ar pastabos, labai džiaugiuosi, nes tada išdidžiai niuktelnu sau ir manausi esąs gal ir ne labai vykęs, bet pakenčiamas virtuvės mėgėjų lygos atstovas.

Besikraustant į naują landynę, nelaimei išdaužiau beveik visas taures. Ir dabar belieka gurkšnoti vieno salyklo viskį iš marsalos stiklinės ir svarstyti, ką čia dabar tokio pagaminus…

Labiausiai mėgstu žuvį, ir nors, esu labai nuskriaustas, gyvendamas Vilniuje be jokios galimybės kasdien valgyti ją šviežią, visgi radau išeitį. Bet tik šiam kartui. Jūsų dėmėsiui – jos didenybė šaldyta skumbrė! Ta-daaam!

Šalia poros skumbrių dar matote:

• alyvuogių aliejaus;
• druskos;
• pipirų;
• moliūgo, bulvių, pastarnoko ir raudonėlių – garnyrui.

Ką aš darau: visų pirma išskrodžiu skumbres, nuplaunu ir nupjaunu filė nuo stuburo. Dedu filė odele į viršų ant folija išklotos skardos ir aptepu aliejaus, druskos ir grūstų pipirų mišiniu.

Įkaitinu orkaitės grilį iki 250ﹾC ir dedu 5 minutėms žuvį ant viršutinės orkaitės lentynos. Jei grilio nėra orkaitėje, galima tai daryti virš žarijų, aha, bus dar geriau. Po 5 minučių, skumbrę ištraukiu, apverčiu ir aptepu tuo pačiu mišiniu pusę be odos.

Grąžinu kepti po griliu dar 10 minučių. O dar prieš kepant žuvį, orkaitėje išsikepu bulvių, o ketaus keptuvėje, ant labai lengvos ugnies, pastarnoko ir moliūgo su trupučiu alyvuogių aliejaus su raudonėliu.

Pašlakstau žuvį citrinos sultimis. Mmmm, iš vienos pusės, skumbrė labai riebi ir naudinga žuvis, turinti medžiagų, reikalingų mūsų smegenų vystymuisi. Iš kitos, kai kas sako, kad skumbrė kaupia gyvsidabrį. Bet aš Jums išduosiu dar vieną paslaptį: gyvsidabris pavojingas tik įkvėpus jo garų, tad drąsiai galite valgyti… skumbres, ne termometrus, aišku. Bet, užtikrinu, nenumirsite ir suvalgę termometro turinį.

Skanaus, valgykite daug žuvies ir nebūkite pikti.

Kalakutas šokolade. Meilė Amerikai 2

Apleidau aš maisto ruošimą. Viską apleidau. Na, įdomybes kartais panaršau internetuose. O šiaip, slampinėju po namus su nudrengtom treninginėm kelnėm, smirdančiu megztiniu ir keikiuosi.  Šiandien gavau pasiūlymą sudalyvauti laidoje Pirmas pasimatymas. Ir svarstau: ar verta paaukoti keletą gyvenimo valandų už malonumą patrolinti kiaunes? Gal tiek to. Geriau atsikelti ryte, pasiimti šautuvą, eiti į virtuvę ir gaminti pietus. Reikės:

• užsiauginto moliūgo;
• užsiaugintų kukurūzų;
• užsiaugintų kalendrų;
• turginio kalakuto filė;
• svogūno;
• česnako;
• pomidorų savose sultyse;
• čiliako;
• džiovintų abrikosų;
• kukurūzų aliejaus
• prieskonių: jūros druskos; kakavos, kumino, kalendrų sėklos, raudonėlių.

O dabar greitai greitai, nes aš čia ne to atėjau, smulkiai pjaustome svogūną, česnaką, kepiname su trupučiu aliejaus, barstome kuminu ir raudonėliu. Kai svogūnai suminkštės, dedame supjaustytą kalakutieną ir pabarstome kalendrų sėklomis.

Pakepiname truputį mėsą, pilame pomidorus su visomis sultimis, dedame šaukštą kakavos, čiliaką, smulkintus abrikosus ir troškiname pusvalandį. Ai, ir pasūdome. Po to dedame smulkintą moliūgą. Nedaug, dėl aromato.

Troškiname dar 10 minučių. Patiekiame su virtomis kukurūzų burbuolėmis, keptomis bulvėmis, pasibarstę šviežia kalendra. Užgerti šį patiekalą būtinai tik burbonu.

Greitai, kol dar nepamiršau, kaip troškinti farširuotas paprikas:

Turinys ant puodo dugno, manau suprasite. O paprikas kemšam kepintais svogūnais, kapota mėsa ir aldente ryžiais beigi raugerškio uogomis.

Skanaus.

O dabar – dėl ko susirinkome. Turiu mintį sukurti blogą, šį kart ne kulinarinį. Jei Jūs man padėsite, gal pavyks, jei ne – dar kartą įsitikinsiu, kad Lietuva pasaulio šiknaskylė. Siųskite nuotraukas, panašias į tas, kur įdėjau žemiau, pačių darytas ar kitų, man į elektroninį paštą igelis@gmail.com su trumpu aprašymu. Jei surinksime kritinę masę fotkių, bent 20, manau projektą pradėsiu.

1983 m. Jei pastebėjote, paminklo girtam Gedimimui dar nė kvapo, skulptūrų ant Arkikatedros frontono irgi nėra. Čia aš su mama ir patėviu, jei ką.

~1998 m. Tikslios datos nepamenu. VU IF kiemas. Norėjau padaryti nuotrauką į kitą kiemo pusę, deja, pasažas jau įstiklintas, nelabai pavyko susiorientuoti erdvėje. Bus daugiau.

PS. Gersenės nuotraukos gausis su geresniais už manąjį fotoaparatą, ypač, jei naudosite štatyvą.

PPS. pagalba 1, pagalba 2

Žaidžiame skvošą su trinta sriuba

Jau ne pirmas kartas kai dedu trintos sriubos receptą. Ir netgi galite mesti į mane akmenį, nes ši sriuba niekuo neįpatinga – tos pačios daržovės, ta pati metodika kaip čia arba ten. Tačiau negaliu nepapostini seno recepto vien dėl smagaus pateikimo. Įdomumui reikės:

• cukinijos;
• trupučio brokolio;
• trupučio žiedinio kopūsto;
• gabalo saliero;
• petražolės šaknies;
• poros trijų morkų;
• svogūno;
• sultinio;
• druskos, pipirų, baziliko, pankolio sėklų, kumino;
• ir, tsakant, paties skvošo, tai yra kriaušės formos moliūgo.

Tai tas pats moliūgas, skonis jo nė kiek neįpatingas, tačiau forma mūsuose dar nauja.

Kol ten ką, užkaičiame orkaitę ir ant grotelių joje svilinam morkas, cukiniją ir ketvirčiuotą svogūną.

Kol svyla, užkaičiame truputį sultinio ir lėtai verdame kopūstinius bei šakninius ingredientus. Ir, perpjovę skvošą išilgai, išėmę sėklas, išpjovę minkštimą, skaptuojame gražiai jo vidų. Oba.

Kai daržovės orkaitėje gražiai paskrus, dedame jas į puodą, kur verda kitos daržvės, ten pat keliauja ir moliūgo minkštimas. Neilgai pavirę, tik kad suminkštėtų daržovės, išjugiam viryklę, dedam prieskonius, sūdom, triname viską smulkituvu ar, jei neturime, plikomis rankomis. Patiekiame su grietinėle, grietine, sūriu ar dar bala žino kas kam patinka, skvošo dubenėliuose, aha, gaiviai kvepiančiuose rugpjūčiu.

Skanaus, mažučiai. Dar laukia pasta, pagrindinis patiekalas, desertas.

Flanas su gorgoncola

Vėl atsidūriau lingvistinėje aklavietėje. Ir kaip taisyklingai įvardinti šį patiekalą? Kremas? Kiaušinienė? Pasirinkau flanas, nors nesu tikras ar toks žodis yra lietuvių kalboje. Kažkada gaminau saldų flaną. Šį kartą, Jūsų dėmesiui, flanas, atsiduodantis kilniaisiais pelėsiais.

Reikės:

• gabalo šviežio arba šaldyto moliūgo;
• stiklinės grietinėlės;
• 1-5 kiaušinių (radau tik vieną, bet kuo daugiau – tuo skaniau, galima naudoti vien tik trynius);
• gabalas prašmatnios gogoncolos sūrio.

Grietinėlę, kiaušinius ir moliūgo kubelius su trupučiu druskos metam į trintuvę.

Homogenizuojam. Nesmarkiai taip, kad būtų vienalytė masė, bet su savo tekstūra. Užkaičiame orkaitę iki kokių 160ﹾC. Moliūgo masę išpilstom į formeles, pabarstome grūstais pipirais.

Patrupiname gorgoncolos.

Formeles statome į gilesnę skardą, pripildytą verdančio vandens. Pašaunam į orkaitę.

Kepame maždaug 20 minučių. Flanas bus iškepęs, kai nebekibs ant įsmeigto peilio. Man tai reikėjo šviežios čiabatos ir rizlingo. Deja, čiabatos nesulaukiau, kol iškeps, o rizlingo nebuvo.

Nesitikėjau, kad bus taip skanu.

Lygiagrečiai gaminau desertą iš kaštainių.

Prisipažinsiu – nepavyko. Apgailėtinai atrodo ir apgailėtino skonio. Na, gal kiek gelbėjo plakta grietinėlė.

Skanaus.

Man dar kilo klausimas, šiaip, retorinis: ar atsirastų norinčių pietauti pas mane?