Varguolio plovas su abrikosais

Kaip jau ir užtrukau su naujais receptais. Viskas dėl nesibaigiančių studijų. Ką tik pabaigiau vieną kulinarijos kursą Harvarde, dabar pradėjau maisto chemijos kursą Makgilo universitete. Pertraukose tarp chemijos uždavinių stengiuosi užkąsti. O kai pajamos labai ribotos, taupydamas nusiperku:

• avies karką, kuri neįtikėtinai pigi;
• puskilį morkų;
• tris svogūnus;
• galvą česnako;
• porą saujų džiovintų abrikosų;
• puskilį ar kiek daugiau ryžių;
• druskos, stiklinę aliejaus;
• prieskonių: kalendros sėklų, kumino, šafrano, čili.

Morkas pjaustome šiaudais, svogūnus – žiedais.

 

Karką kepame gerai įkaitintame aliejuje, pabarstydami druska ir kalendros sėklomis.

 

Gražiai apskrudiname iš visų pusių, išimame. Riebaluose kepame morkas, išimame, kepame svogūnus, jiems suminkštėjus grąžiname morkas.

 

Kiek pakepame, grąžiname karką, dedame česnako galvą, čili pipirus, užpilame šaltu vandeniu, kad apsemtų viską.

 

Troškiname ant lėtos ugnies 40 minučių. Arba valandą. Arba kol karkos mėsa ims pati luptis nuo kaulo. Arba kol namiškiai ir įnamiai ims zirzti, kad nuo aromato išalko ir nebegali ilgiau laukti. Tada dedame nuplautus abrikosus ir šafraną.

 

Po 5 minučių – perplautus ryžius ir kuminą.

 

Dabar negalima atsitraukti nuo puodo. Sumažiname ugnį iki minimumo ir švelniai glostome ryžius šaukštu taip, kad formuotume kūgį puodo vidury. Taip darbuojamės tol, kol beveik nebelieka laisvo skysčio puode. Tada išjungiame ugnį ir sandariai uždengę puodą paliekame pusvalandžiui plovui pribręsti. Skanaujame su vienu geriausių lietuvišku alumi. Dar neblogas “Raudonųjų dobilų“.

 

Silpnaregiams

 

Nebrangu, kuklu ir skanu.

Avienos troškinys be išsidirbinėjimų

Offtopas: rytais dažnai valgau avižinę košę: greitai paruošiama, sveika, skanu ir pigu. Iki šiol, nesusimąstydamas pirkdavau Brüggen arba Axa avižas vien dėl to, kad jos pigiausios. Ir štai, dabar susigundžiau lietuviška šiek tiek brangesne, bet akcijine Galintos koše. Nu ir ką, nuo šiol visiems viešai ir privačiai skelbsiu, kad niekas nepirktų šio šlamšto, jei nenori apsinuodyti pelėsiais. Nepirkite Galintos košių – jos supelijusios. Ir kitiems praneškite. Maža to, jų t.y. Galintos galvoms ir galvutėms pofig, ką apie juos mano paprastas pirkėjas, nes kokybės linijos ar kokios panašios tarnybos jie neturi.

O dabar grįžkime prie šios dienos recepto.

Keista, kad mūsuose nemėgstama aviena. Dvigubai keista, kad lietuviai avieną valgė ilgus šimtmečius, o štai XX ir XXI amžių sandūroje aviena lietuviškos virtuvės užribyje. Nors ženklai rodo, kad avelės grįžta ant mūsų stalo, tie mieli švelnūs, švarūs padarėliai, kurių mėsytė, jei yra bent kiek riebalų, turi pikantišką pievų kvapą.

Šiandien Jūsų dėmesiui pristatau, mano galva, tipišką lietuvišką patiekalą, kokį tarp pasninkavimo šveisdavo pasiturintis ūkininkas ties Molėtais ar Luokės apylinkėse, kur žemės ne itin derlingos, užtat kalvotos pievos – idealios avims.

Imam:

• 700 g avienos šonkaulių;
• 3-4 svogūnus;
• 1-2 morkas;
• 1-2 bulves;
• cukiniją;
• 1/4 kopūsto;
• česnaką;
• pomidorą (rūgšties balansui palaikyti);
• džiovintas pasilla čiliakas (čia grynai mano opcija);
• kalendros sėklos, kuminas, druska.

Nuo šonkauliukų nupjaustom lajų, plėves, supjaustome pagal šonkaulius. Gilioje keptuvėje arba puode įkaitiname šaukštą bekvapio aliejaus, kad imtų dūmyti, dedame avelę ir kepame iki gražiai apskrus, pabarstome kalendra bei rupia druska. Išimame.

Visas daržoves supjaustome pailgais šiaudeliais, tik svogūnus – žiedais, pomidorą – smulkiai. Česnaką ir čiliaką paliekame.

Riebaluose, likusiuose po mėsos, apkepiname morkas ir svogūnus, kol truputį suminkštės.

Grąžiname šonkaulius, dedam česnaką ir pipirą, pabarstome kalendra, užpilame kokiu litru verdančio vandens.

Uždengiame ir troškiname pusvalandį arba daugiau ant vidutiniškos ugnies. Pabarstome kuminu. Tada dedame bulves.

Patroškinam 10-15 minučių, dedame cukiniją.

Patroškiname 2 minutes, dedame kopūstą.

Patroškinam 5 minutes. Dedame smulkintą pomidorą. Išjungiam viryklę. Palaukiam dar bent 10 minučių. Dedam į lėkštę, pasibarstome grūstais pipirais ir svaiginamės.

Užgeriu tai škotišku samagonu, bet gerai ir lietuvišku, jei turite. Troškintas česnakas, mmmmmm, akliems.

Skanaus, nešalkite ir valgykite riebiai šiomis dienomis.

 

Elementari sriuba, kai skauda galvą

Pamaniau, kad savaitę reikia pradėti itin lengvu akcentu – sriuba. Ir ji bus paprasta, kaip 2*2. Sakoma, kad ji padeda, kai “iš ryto skauda galvą – buvau užstūmęs jušką” (cė). Ką gi, nežinau, nebandžiau gaivintis ja, bet kad ji –  skrandžio veiklą skatinantis patiekalas, guldau galvą. Po dubenėlio šios sriubos galite sukimšti kad ir visą Pekino antį. Beje, keista, bet kinai dažniausiai sriubas valgo po pagrindinių patiekalų (gal ponas Vincentas Sakas mane pataisys?).

Nieko gudraus nesitikėkite. Dviems asmenims užviriname litrą pusantro iš anksto paruošto kiaulienos arba jautienos sultinio, pagardinto Sičuanio pipirais. Kol kaista sultinys, pasiruošiame daržoves: morką, agurką ir grybų, pvz. šiitake arba Didžiosios Kinų Sienos kerpenio (psilocybus murus kinensis) hehehe. Tiks ir džiovintas baravykas.

 

Į verdantį sultinį sudedame grybus, po minutės – morkas, įpilame šaukštą šviesaus sojų padažo. Po minutės pusantros dedame agurką, pilame vieną ar du šaukštus ryžių acto. Išjungiame viryklę, pilame sriubą į dubenėlį. Pagardiname šaukštu kepintų (arba nekepintų) sezamų aliejaus ir žiupsniu smulkintų svogūno laiškų. Skanaus.

 

Šiukštu nepiktnaudžiaukite alkoholiu ir, juolabiau, kvaišalais.

Senelės pasaka ir naujametinis kepsnys + desertas

Su Naujaisiais Metais. Ir nesvarbu, kad vėluoju beveik dvi savaites. O vėluoju, nes apšerkšniję mūsų žiemos/ balta balta kur dairais

Pusnynuos nykštykai miega

Brenda pušys eglės iš pusnynų ir išbrist niekaip negal

Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų

Baigiam tą eiliuotą sodomiją.

Jūsų dėmesiui – tai, kaip pietavau Naujųjų Metų dieną. Ne išvakarėse, o būtent šventinę pirmąją dieną.

Man reikėjo:

• apie 1 kg kiaulienos nugarinės;
• 2 svogūnų;
• česnako galvutės;
• 2 morkų;
• saliero šaknies;
• paprikos;
• kadagio uogų (kokia laimė buvo jas rasti ant kadagių apsnigtame miške);
• pipirų, druskos, aliejaus;
• labai svarbu – 200 ml balto sauso putojančio vyno (kokia laimė, kad nuo išvakarių puotos liko būtent tiek kAvos (ne kavOs).

Produktų nuotraukos nesulauksite šį kartą. Taigi, nugarinę nuplaunam, nupjaustom taukų liekanas, nusausinam, iš visų pusių subadom siauru peiliu. Į skyles prikišame česnako skiltelių. Visą gabalą įtriname aliejumi, pabarstom pipirais ir paliekam pusvalandžiui pailsėti. Tada įkaitiname savo mylimiausią sunkią keptuvę (su ranteliais grilinimui dar neturiu) ir apkepame nugarinės gabalą po keletą minučių iš visų pusių. Be fanatizmo, bet tiek, kad užsivertų mėsos poros. Gilesnėje keptuvėje arba storapadžiame puode, be fanatizmo vėl gi, apkepiname pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, kapotas morkas, šiaudeliais pjaustytą salierą, pas kuriuose netrukus perkeliame apkeptą nugarinę. Viską pabarstome trupučiu pipirų bei kadagio uogomis. Užpilame baltu vynu. Jokiu būdu ne raudonu. Putojantis – idealu.

Uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies gerą valandą, retkarčiais apversdami nugarinę. Prieš išjungiant viryklę, įpjaustome papriką. Paliekame dar 15-20 minučių uždengtą, kad paprikos suminkštėtų nuo liekaninės kaitros.

Patiekiame su lengvu raudonu vynu (Pinot Noir), ryžiais bei svogūnų uogiene (ačiū giminėms iš Kauno).

Silpnaregiai puotauja kartu

Paprastai, po sočių pietų norisi rūk choder kokio deserto.

• Pora bananų;
• stiklinė riebios grietinėlės;
• šaukštas vanilinio cukraus;
• keletas stiklinių pieno;
• truputis melasos cukraus;
• keletas maraskininių vyšnių.

Grietinėlę plakam su vaniliniu cukrumi, pieną su bananais ir melasos cukrumi. Supilame į kokteilines taures (kas turi), ant viršaus dedame plaktą grietinėlę, laimei, ji neskęsta. Akcentas – vyšnia ant viršaus.

Buvo malonu.

Šildanti kalėdinė chašlama

Kalėdos ir Nauji Metai praūžė, žmonės atsigavo nuo daugiadienių, ir atėjo laikas paskelbti tai, ką pižonai valgė per esmines šventes. Naujametinį receptą parašysiu artimiausiu metu. O dabar – armėniški vėdarai, cepelinai ir cibulienė viename ant Kalėdinio stalo. Jei Kalėdų naktį pasiklysite Aragaco apylinkėse ir, siaučiant kalnų pūgai, užklysite į Gurgeno Ter-Sarkisiano, dirbančio Teghero bažnyčios sargu, namelį, būtinai būsite pavaišinti armėniška chašlama ir stikleliu šilkmedžio uogų degtinės. Bet ar įsivaizduojate ką turėjo nuveikti šaunusis Gurgenas, kad paruoštų puodą kvapniosios chašlamos?

Atsibudęs ryte, Gurgenas pabučiavo žmoną Arpi ir per pusnis išskubėjo pas kaimyną Genelį, vienintelį Teghero kaimelyje auginantį avis. Anas vakar papjovė ėriuką Kalėdoms, o ne tokiam turtingam Gurgenui pažadėjo ėriuko kojas. Grįžęs namo, Gurgenas ėriuko kojas sukapojo per sąnarius ir kruopščiai nuplovė.

Avių Gurgeno šeima neaugino, tačiau žmona karštomis vasaromis puoselėjo nemažą daržą ant akmenuoto Aragaco ugnikalnio šlaito. Ir jos pastangų dėka, visą žiemą Ter-Sarkisianai turėjo daržovių. Štai ir dabar, Gurgenas iš rūselio atsinešė:

• keletą bulvių;
• keletą pavytusių morkų;
• saliero šaknį;
• pastarnoko šaknį;
• porą kvapnių paprikų;
• porą svogūnų;
• česnaką.

Kaip bebūtų keista, bet nieko ypatingo, kad paruoštų stebuklingą patiekalą, Gurgenas nedaro. Jis tik keletą valandų verda ėriuko kojas dideliame puode ant silpnos ugnies. Verda tol, kol mėsa ima luptis nuo kaulelių. Tada deda visą neluptą česnaką, žiedais kapotą svogūną, stambiai pjaustytas bulves, morkas, salierą ir pastarnoką, beria gerą žiupsnį druskos, pipirų, saujoje trintų kumino sėklų. Kiek vėliau, beveik prieš išjungiant ugnį po puodu, įdeda stambiai pjaustytas paprikas.

Ir, kai į apšalusį trobelės langą pasibeldžiate Jūs, sušalę, išsigandę ir alkani, Gurgenas Jus, kaip garbingiausius svečius sodina prie stalo, pila taurelę šilkmedžio degtinės, o jo žmona skuba patiekti lėkštę kvapnios virtos avienos ir virtų daržovių – tai ir yra chašlama.

Skanaus, ir būkite svetingesni.

Suvalgyti pūdą druskos (N-18, griežtai)

Labai negudrausiu, o tiesiog išversiu savo seną receptą. Ir nepatingėsiu net pasikeikti, tad, nepilnamečiai, malonėkite spustelėti kryžiuką savo vogtų ViMdousų lango dešinėje, tėvų pirkto Mako kairėje ar kreivai sudiegto Gnome3 viduryje. Viskas? Suaugusieji, galim pratęsti?

Jums, be abejo, kils klausimų, kodėl aš išvariau mažvaikius? Taigi tie dibilai perskaitys receptą ir sugalvos, kad gali be pasekmių suėsti 16 kg druskos, o paskui už pasekmes man atsakinėt? A? Jie gi dar nemoka tarp eilučių skaityt, ne tai, kad Jūs.

Pradedam. Lengvai vakarienei reikės:

• kokių 2 kg druskos, pačios pigiausios, xule (nu ne asilai gi mes tempti namo 16 kg? O paskui juos suėsti per vakarienę, nesvarbu, kad su seksualiniu (in advance) partneriu;
• rozmarino šakelės;
• 0,5 kg morkų (ochochoooo);
• čili pipiro;
• 50 g sviesto;
• na ir smulkmės kokios: 4 nedidelių pirmo ir paskutinio šviežumo ešerių ar poros didesnių; galima ir vieną gerą jūros ešerį, kaip pirminiame recepte – bus dar geriau).

Užkuriame orkaitę 200-220ﹾC karščiui. Kol kaista – išdarinėjame žuvį, išpjaunam žiaunas, bet, šiukštu, neskutam. Kokia žuvis bebūtų. Tai labai svarbu, pedantai – įsidėmėkite. Nuplautiems kūneliams į pilvų ertmes kišam truputį rozmarino. Nedaug, juk nenorime valgyti eglės skonio žuvies druskos.

Toliau. Ant skardos pilame druskos sluoksnį, maždaug 1-1,5 cm storio.

Pašarvojame ešerių kūnelius, taip parodydami jiems deramą pagarbą.

Užkasame kūnelius storu druskos sluoksniu, kad neliktų jokių skylių.

Galim, dėl viso pikto, dar pasūdyti mūsų patiekalą. Dedam skardą su žuvimis į įkaitintą virtuvinį pepelacą ir palydim į 20 minučių kelionę laike. Kol žuvys keliauja, mes ne tik, kad nesixoderinam, bet net negirtuokliaujam ir neveltėdžiaujam. O skutam ir supjaustom morkas beigi sukapojame čiliaką. Pastarąjį apkepiname truputį svieste.

Tada sujungiame su morkomis.

Kepame neilgai, kad tik vos vos suminkštėtų morkos, bet liktų traškios.

Aaa, štai ir žuvys prisirpo! Ištraukiam skardą iš orkaitės, palaukiam, kol truputį atvės druska, o paskum atsargiai nudaužom ją nuo žuvų – mat, druska apie žuvis bus sukietėjusi. Būtų neblogai nubraukti visą druską nuo žuvies kūnelio kokiu šepetėliu. Ir jau viskas, galima tiekti ant stalo.

Trumparegiai netrukus ima klausinėti: o nesūru? O ir ne nesūru, atrėšiu, nebent druskos pateko į ešerio vidų. Jei ne – lupam žvynus su oda. Tipo taip

Tai – tikras žuvies skonis. Ji neperkepa, neišdžiūsta, nesukrenta. Labai švelni, sultinga ir minkša, bet tuo pačiu ir stangri žuvis ( nagaliu juk sakyti – mėsa). Paragvę taip ruoštos žuvies, ypač, jei ji ką tik pagauta jūroje, Jūs nenorėsite jokiais kitais būdais gamintos žuvies. Skanaus.

Ką gi, lengvai užkandę, galima pamažu dročinti savo pimpalus iki aldente būdenos, labai nepersistenkime.

PS: jei kam trūksta druskos patiekale, gali pasibarstyti valgio metu

Troškintas Easter Bunny – kaip sugadinti Velykas visiems

Velykų šiemet nebus. O todėl, kad uždubasinau Velykinį Kiškutį, o be jo, kaip žinia, Velykos tokios pat nevykusios kaip Kalėdos be Kalėdų Senelio. Maža to, kad uždubasinau tą gyvulį, tai dar nudyriau kailį, pasiėmiau letenėlę kaip raktų pakabuką, iš vidaus organų, t.y.: širdies, kepenėlių, inkstų ir pautukų, pasitaisiau prašmatniausią savo gyvenime pastą,

o ir kūnelį ištroškinau grietinėlėje. Tam man reikėjo:

• nakties, kad triušis pasimarinuotų citrinos sultyse, alyvuogių aliejuje ir pankilio sėklose (aišku, kad be druskos);
• 3 morkų;
• pusės saliero šaknies;
• poro;
• 200 ml grietinėlės;
• aliejaus, druskos, baltųjų pipirų.

Tai, kaip supratote, triušis buvo sukapotas ir užmarinuotas nakčiai. Kitą dieną, nuvalytos, nuplautos ir supjaustytos daržovės.

Tada triušio gabalėliai apkepinami, kad susidarytų traški plutelė. Tada ketaus keptuvės arba puodo dugnas išklojamas morkomis, dedama apkepta mėsa, į tarpus prikišant saliero. Užpilama grietinėle, tuputį pasūdoma. Kai pasitroškins 20 minučių ant silpnos ugnies, dedami porai.

Dar patroškinama 10-15 minučių, tuo tarpu grūdami baltieji pipirai.

Prieš pabaigą patiekalas pabarstomas pipirais. Patiekiama su bulvių koše, pagardinta gelsve, tarkuotais šviežiais burokėliais su svogūno laiškais, Modenos actu, nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi, jūros druska, “Globus“ žirneliais, viską pabarsčius šviežiu raudonėliu ir dar kartą baltaisiais pipirais.

Tai taip lietuviška, kad man tikrai negėda dėl nužudyto Easter Bunny. Skanaus.

Buvo sriuba, dabar pagrindinis patiekalas, dar liko desertas (iš šio velykinio ciklo).

Traškios baklažanų juostelės

Dažnas manęs klausia kaip pagaminti baklažanus, kad jie nebūtų riebūs. Bėda ta, kad kepami ar troškinami baklažanai sugeria labai daug riebalų. Kaip baklažanai kepami ant grilio ar orkaitėje praktiškai be riebalų, jau pasakojau. Dabar papasakosiu apie paradoksalų būdą: kuo daugiau riebalų keptuvėje, tuo mažiau jų prisigers baklažanas.

Kokią riebalinę terpę naudoti? Kadangi baklažanus kepsime maksimaliai aukštoje temperatūroje, pasistenkime naudoti kuo aukštesnio degimo laipsnio aliejų: garstyčių, avokadų, žemės riešutų ar sezamo. Beje, paskutiame savo poste pamiršau padėkoti žaviems Žaliakalnio ponams už nuostabų sezamo aliejų. Ačiū, brangieji ir brangiosios.

Mums prireiks:

• poros baklažanų;
• poros morkų;
• mažos cukinijos ir keleto Briuxelio kopūstų (nebūtinai);
• mažo svogūno;
• česnako;
• kiaušinio baltymo;
• šaukšto krakmolo;
• šaukšto cukraus;
• sojos padažo;
• ryžių acto;
• aliejaus – naudoju garstyčių.

Daržoves, bent jau baklažanus ir morkas, pjaustome šiaudeliais.

Kiaušinio baltymą atsainiai išplakame, pridėdami truputį krakmolo. Plakinys turėtų būti nei per skystas, nei per tirštas.

Plakinį ir kelis lašus sojos padažo užpilame ant baklažanų. Išmaišome juosteles taip, kad plakinys kuo geriau pasiskirstytų.

Įkaitiname keptuvėje ar voke pusę ar net du trečdalius stiklinės aliejaus. Maksimaliai. Pusę minutės kepame morkas, išimame, pusę minutės kepame cukiniją su kopūstais.

Išimame. Iki minutės arba kol ims skrusti kepame baklažanų juosteles. Patariu kepti mažesnėmis partijomis.

Sumažiname ugnį iki vidutinės, į keptuvę beriame šaukštą cukraus, pilame acto, sojos padažo, sugrąžiname visas keptas daržoves, dedame svogūną, intensyviai maišydami kepame 20 sekundžių. Išjungiame viryklę. Dedame kapotą česnaką. Aš kiek perlaikiau baklažanus padaže, jie nebuvo tokie traškūs kaip norėtųsi. Bet Jums, tikiu, pavyks.

Skanaus, brangieji, iš Žaliakalnio. Ir visiems kitiems linkiu.

Apie vedybas ir žuvienę

Kaip elgtis, kai santykiai pasiekia tokią ribą, po kurios moteris pagaliau parodo tikrąjį savo veidą? Ne tą, pačios suformuotą, kuris jai pačiai atrodo pats patraukliausiais (apie tai, kaip klysta moterys, bandydamos mums apdumti akis, apsimesdamos lieknesnėmis, jaunesnėmis ir kitokiomis -esnėmis, galima bus padiskutuoti ruošiant kokį nors bjauriai komplikuotą patiekalą), o tikrą, nepagražintą, nepaslėptą po makiažo pagrindu, perkreiptą mėnesinių skausmo, blizgantį nuo varvančios nosies. O  dar tie jos pačios prasimanyti, esą “papildomi“ kilogramai… Taigi, ateina laikas apsispręsti: atsisakyti nemokamo (ar tikrai?) sekso ar vesti?

Aš, sekdamas Sokrato patarimu, vesčiau: jei išsirinksiu gerą žmoną – būsiu laimingas, jei blogą – tapsiu filosofu. Abiem atvejais neprašausiu, net ir atsisakęs daugybės pigių malonumų: miegojimo vienam, savigailos priepuolių po pjankių, per kurias niekas nedavė ir išjungto mobiliako.

Besiruošdamas vestuvėms, kiekvienas vyras turi sublizgėti virtuvėje. Vieni, kaip Jūsų nuolankus tarnas, gali blizgėti ilgai kaip Saulė, kiti – kaip meteorai staigiai perskrosti naktinį dangų. Bet kokiu atveju, moteris to nepamirš. Ir po 50 bendro gyvenimo metų. Pats paprasčiausias ir vyriškiausias būdas sublizgėti – išvirti žuvienę. Tai turi mokėti daryti kiekvienas vyras, jei ne – jis gėjus, jei jam atrodo, kad jis ne gėjus ir jis vis vien nemoka – jis latentinis gėjus, jei jis prieštaraus mano žodžiams – jis pyderas (nieko bendro su seksualine orientacija).

Sudedamosios dalys tiek rezultatas visiškai nesvarbu, svarbiausia, kad mokame. Ok, imam:

• 3 kuojas (Jūs, tikiuosi, suprantate, kad tai gali būti bet kokia žuvis?);
• 3 bulves;
• 2 morkas;
• petražolės šaknį;
• svogūną;
• truputį žalių petražolių, krapų, gelsvės, lauro lapų, baltųjų (juodųjų, kvapiųjų) pipirų.

Žuvis valom, skrodžiam, išpjaunam žiaunas, nuplaunam, nupjaunam galvas, uodegas, pelekus. Šias atraižas užpilam nemažu kiekiu vandens, dedam svogūną, pipirus, gelsvę, lauro lapus ir užkaičiame.

Verdame kokią valandą, tada nukošiame, kaulus ir kas liko – išmetam, turim pasilikti tik skaidrų sultinį. Į jį dedam supjaustytas morkas, petražolės šaknį, kiek vėliau – bulves. Paverdame 10 minučių, dedame stambiai supjaustytą likusią žuvį.

Verdame ne ilgiau kaip 10-12 minučių. Išjungiam viryklę, dedam į sriubą kapotas petražoles. Paliekame uždengtą puodą 15-20 minučių.

Patiekiame, žinoma, su grietine, juodais pipirai, juoda duona ir stikliuku šalto spirito. Juk nesiūlysim damai degtinės – tik gryną spiritą.

Saldžiosios šaknelės su kumpiu

Atėjus tikroms rudeniškoms darganos, ne nuodėmė sukirsti ką nors riebesnio. Ta proga einam į turgų ir nusiperkam pigios kiaulienos. Aš pirkau nedidelį gabalą kumpio su kaulu, su oda ir su trupučiu riebalų. Bet į turgų, visų pirma, verta nueiti dėl sezono prekės – įvairių šaknelių. Salierai, morkos, pastarnokai, petražolės, griežčiai, ropės, ridikai, kaliaropės, krienai, burokėliai, burokai… o kiek dar pamiršau?

Šiandien imu tik kai kurias šaknis:

• salierą;
• pastarnoką;
• morkų;
• pankolį*;
• svogūną;
• keletą skiltelių česnako;
• džiovintų slyvų;
• kumpio gabalą;
• pipirų, maltos kalendros, lauro ir saliero lapų – prieskoniams.

*pankolį perku Rimi, turguje nesu matęs. Nors ir kaip nemėgstu šio tinklo, būten ten pankoliai pigiausi Vilniuje.

Šakneles susipkautom kaip kam patinka, o kumpį nuplaunam, nusausinam ir kepame giliame puode, su lauro lapais, pabarstydami kalendra ir pipirais, kad gražiai apskrustų, užsidarytų poros, o mėsa būtų sultinga ir minkšta.

Tada dedame svogūno griežinėlius, kai šie suminkštės – pjaustytas morkas, salierą, pastarnoką, pilame stiklinę kitą vandens arba balto vyno, jei negaila, uždengiam ir paliekam pusvalandžiui ant silpnos ugnies. Netrukus ateina ir pankolio bei slyvų valanda.

Troškiname dar kokį pusvalandį, dedam kapotą česnaką ir džiovintus saliero lapus. Išjungiame viryklę, išimame kumpį ir nupjaustom nuo kaulo mėsą, kurią grąžiname į puodą. Paliekame uždengtą puodą dar dešimčiai minučių. Patiekiame su rugine duona, raugintais čiliakais ir, būtinai, su krienais. Žinoma, ir su atitinkamu gėrimu.

Skanaus. Po tokio maisto ir darganos nebaisios.