Rusiška pagunda: Pavlovos desertas

Kažkoks nesveika gražus ruduo, svečiai iš Ispanijos ir kiaušinių perteklius šaldytuve pastūmėjo mane grįžti į šį blogą ir sublizgėti nesudėtingu ir prašmatniu receptu. Man taip nutinka, kad į galvą šauna idėja fix ir negaliu nusiraminti, kol jos neįgyvendinu. Taip atsitiko su desertu Pavlova: kažkur perskaičiau receptą, pamačiau nuotrauką ir siaubingai užsimaniau jo, kad net seilėmis aptaškiau klaviatūrą. Be to, aplankė svečiai iš Ispanijos ir gavau užsakymą juos nustebinti, o gerieji kaimynai agrovilniečiai, auginantys cukinijas ir vištas savo 6 arų sklypelyje, padovanojo kalną naminių kiaušinių, kuriuos ir pabandžiau paversti desertu. Ispanus, beje, šalia rusiško deserto, stebinau kitu rusišku patiekalu – solianka. Tegul ir toliau užsieniečiai galvoja, kad mes rusai, kalbantys keista tarme, bet valgantys tuos pačius, vakarų europiečių akimis žiūrint, laukinius ir egzotinius patiekalus.

Pavlovai reikia pasiruošti gerą parą prieš vartojimą. Todėl traukiam ant virtuvės stalo iš vakaro:

• 5-6 kiaušinius;
• 150 + 20 g cukraus;
• 150 g maskarponės;
• 150 ml riebios grietinėlės;
• saują šviežių rūgščių uogų pagal preferencijas: braškių, bruknių, spanguolių (mano atveju – šilauogės);
• 1 a. š. krakmolo;
• 1 a. š. acto.

Kalbant apie actą, gal geriau imti chaliavną, bet gaivų obuolių, o spiritinio geriau vengti. Turiu prašmatnaus balzamiko, kuris, mano spėjimu pagal skonį turėtų tikti, bet pabijojau, kad gali sugadinti morengą. Todėl, kai ruošiu kitą kartą Pavlovą, užlašinsiu balzamiko jau ant paruošto deserto, o šitame įraše padarysiu apdeitą ir papasakosiu apie potyrius. O kol kas – ruošiame morengą: atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių (šiuos išmetam arba panaudojame gogalmogaliui) ir fanatiškai plakame tol, kol putos bus standžios ir apvertus dubenį nekris. Tada plakdami įberiame šaukštą cukraus, plakame keletą minučių, kol cukrus neištirps, vėl beriame šaukštą cukraus, plakame ir taip toliau, kol nesuplaksime 150 g cukraus su baltymu. Tai gali užtrukti kokių 15-20 minučių. Pas mane, jei ką, plakiklis įkaito. Tuo tarpu įjungiame orkaitę ir kaitiname iki 120°C, ant kepimo skardos klojame kepimo popierių, atsargiai iškrečiame suplaktas putas, suformuojame ugnikalnio formos kūgį su krateriu vidury ir šauname į orkaitę.

Po pusvalandžio temperatūrą sumažiname iki 100°C ir pamirštame. Po trijų valandų išjungiame orkaitę, bet jos neatidarome dar bent 8 valandas, tobiš per naktį. Ryte ištraukiam morengą ir orkaitės.

Darom kremą: triname maskarponę su 20 g cukraus, kol padarome vientisą masę, į kurią pilame grietinėlę, jei turime, pilame šlakelį vanilės esencijos, ir plakame ant lengvų plakiklio apsukų, kol grietinėlė nebebus skysta, o ją galima kabinti šaukštu ir krauti ant morengo. Barstome ant viršaus uogomis.

Ta-dam! O tolesnė pagunda – šio rudens top muzika. Ta pati daina, kurią “Traukinių žymėjime“ Diana dainavo Markui Rentonui, o klipo mergina panaši į mano motiną, kurios nepažinojau.

Būti gurmanu – rudeniškas pautų šašlykas

Skirtumą tarp gurmė ir gurmano įsisąmoninau jau ankstyvoje paauglystėje, gliaudydamas tarybinius detektyvus. Na ir dar pranciškonas bei laisvamanis padėjo. Taigi, prisipažinsiu: mėgstu skaniai ir egzotiškai pavalgyti, kartais ir daug. Tačiau mane baugina restoranai su išpederastintais patiekalais, kuriuos net nežinočiau kaip valgyti. Na, Jūs nutuokiate apie ką aš. Taigi, šiandien užsiminsiu apie tai, kaip valgo gurmanai, o gurmė bus pasiųsti na**ui.

Žadėjau avino pautų šašlyką? Šekit. Dienos vėsta. Lapai gelsta, tuoj voratinkliai ims skraidyti. Ilgu, blia. Kad taip nebūtų, kuriame laužą, kad būtų daug anglių. Ką Jūs naudosite – ниибёт, gali būti ir lapuočių malkos, ir medžio anglys. O geriausia – svarainių ir akacijų šakos. Bet užsiknisit. Imam:

• 4-6 avino pautus prieš tai valandą pamirkytus laaaabai silpnam acto tirpale (kokio 1%);
• daržovių: cukinijų, paprikų, čiliakų;
• žalumynų: svogūnų laiškų, kalendros, petražolių;
• džiūvėsėlių;
• prieskonių: čili miltelių, kumino, druskos.

Taigi, pautus supjautom į kokias keturias dalis, maunam ant iešmo, pabarstom džiūvėsėliais ir čili. Daržoves – maksimaliais gabalais. Jokios druskos!

Jei lauže pakankamai daug karštų anglių ir nebeliko ugnies – pradedam kepti.

Daržovės juoduoja ir svyla? Viskas normaliai, taip ir turi būti.

Jos iškepė pirma, tad jų vietą užima kiaulienos šonkauliukai (čia tarp kitko).

Svarbu neperkepti pautų, mums juk nereikia trintukų. Turi būti traški plutelė ir minkštas sultingas vidus. Pakaks 15 minučių, pabarstom druska ir kuminu prieš nuimdami nuo žarijų.

Na o daržves nuvalome, kad nebeliktų degėsių. Laimei, tai paprasta, nes tereikia nulupti atšokusią odelę (kairėje žaliava, dešinėje – maistas).

Kas toliau? Valgom su žalumynais ir lavašu, užgerdami baltu vynu arba baltu alum.

Skanaus, gurmanai.

Ir nesvarbu, kad prisivalgėme, vis vien širdyje nerimas ir liūdesys, ar ne? Tas nelemtas ruduo, kai išskrenda gervės, kai trumpėja dienos, kai vis rečiau išeina maudytis ežere. Ir veidai niaukiasi, mažėja šypsenų, moterų sijonus keičia kelnės, sodrios lūpos praranda sultis ir vis dažniau skeldėja. Ką tik siautėjome vasaros fiestoje, dabar santūriai einame į gelstantį parką. It was summer, now it’s autumn…

Širvinta – upė tingiavimui, nebent susiruošėte troškinti karką

Karštis užvaldė mūsų kraštus, kūnus ir sielas. Vieni ieško vėsos šaldytuvuose, kiti – vėsina santykius, treti – atsiduoda karščiui. O štai mes kovojame su juo vandeniu. Važiuojame 40 km į šiaurę nuo Vilniaus, kur termometrų stulpeliai nenumaldomai muša 35°C rekordus. Štai čia:

Keletas kilometrų nuo autostrados Naujųjų Viesų kaimas. Tikslas – ramiai pasimaudyti, neskubant nuplaukti kiek duos Dievas, o vakare išsitroškinti kiaulės karką ir keletą uodegų su žirniais.

Derėtų pripžinti, kad Širvinta ne itin tinka normaliam plaukimui baidare. Nepatyrėme jokių nuotykių: nei užvartų, nei rėvų, srovė pastovi, rami, net norėdami, nesugebėjome apsiversti. O be to, ir gamta neypatinga – aplink vien dirbami laukai arba pievos. Užtat norintiems tiesiog ramiai pasimaudyti – ideali vieta net su vaikais. Nepaisant to, kad vanduo gana drumstas (spėju nuo molio), dugnas visur puikus, kietas priemolis. O ko dar reikia tinginiams?

Pūūūūkšt

Na, dar galima atsišaldyti aplinkai draugiškame CFC-free šaldytuve gaiviųjų gėrimų.

Ir ramiai, stebint lėtai pro baidarės bortus praplaukiančius skardžius,

laukti pensijos. Na ar bent vakaro vėsos, kai gulėsi po atviru dangumi, skaičiuosi žvaigždes ir užmigsi kūdikio miegu žolėje. Ai, tiesa, prieš tai dar buvo karka. Prireiks:

• karkos itself;
• poros kiaulių uodegėlių (nebūtinai);
• svogūno;
• morkų;
• česnako;
• čiliako;
• bulvių;
• poros saujų skaldytų žirnių;
• prieskonių: lauro lapų, juodųjų, kvapiųjų pipirų žirnelių, kadagio uogų bla bla bla, vienu žodžiu, to, kas Jums prie širdies ar kelioniniame krepšyje.

Karką, uodegas, svogūną, česnaką verdame, nugraibydami putas, kokią valandą. Dedame prieskonius.

Uždengiame ir lėtai troškiname dar valandą, o geriau 2. Per tą laiką snaudžiame arba ragauname alų.

Tada sudedame supjaustytas bulves, morkas, o ant viršaus užberiame perrinktus ir perplautus žirnius. Troškiname lėtai dar valandą.

Žiūrim ką turim: mėsa bei oda nuo karkos turi kristi vos palietus šaukštu, žirniai turi būti perkandami. Jei taip, pasibarstome šviežia kalendra. Pirmyn, tiek laukta, kad negalima delsti. Alus dera, be abejo.

Ryte vėl laukia sunkus triūsas: maudynės, plūduriavimas, lietaus laukimas, aklių spiečiai ir nieko įdomaus pačioje upėje. Baigiame kelionę Liukonyse.

Vos įsėdome į automobilį, prapliupo liūtis su škvalu. Kelyje tarp Kernavės ir Dūkštų vėjas nuvertė didžiulį medį skersai plento.

Gerai, kad mes jau nebebaidarėje, pamaniau, o tuo tarpu vairuotoja spaudė gazą iki 60 mylių per valandą.