Senelės pasaka ir naujametinis kepsnys + desertas

Su Naujaisiais Metais. Ir nesvarbu, kad vėluoju beveik dvi savaites. O vėluoju, nes apšerkšniję mūsų žiemos/ balta balta kur dairais

DSCF4996

Pusnynuos nykštykai miega

DSCF4998

Brenda pušys eglės iš pusnynų ir išbrist niekaip negal

DSCF5013

Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų

DSCF4962

Baigiam tą eiliuotą sodomiją.

DSCF4977

Jūsų dėmesiui – tai, kaip pietavau Naujųjų Metų dieną. Ne išvakarėse, o būtent šventinę pirmąją dieną.

Man reikėjo:

  • apie 1 kg kiaulienos nugarinės;
  • 2 svogūnų;
  • česnako galvutės;
  • 2 morkų;
  • saliero šaknies;
  • paprikos;
  • kadagio uogų (kokia laimė buvo jas rasti ant kadagių apsnigtame miške);
  • pipirų, druskos, aliejaus;
  • labai svarbu – 200 ml balto sauso putojančio vyno (kokia laimė, kad nuo išvakarių puotos liko būtent tiek kAvos (ne kavOs).

Produktų nuotraukos nesulauksite šį kartą. Taigi, nugarinę nuplaunam, nupjaustom taukų liekanas, nusausinam, iš visų pusių subadom siauru peiliu. Į skyles prikišame česnako skiltelių. Visą gabalą įtriname aliejumi, pabarstom pipirais ir paliekam pusvalandžiui pailsėti. Tada įkaitiname savo mylimiausią sunkią keptuvę (su ranteliais grilinimui dar neturiu) ir apkepame nugarinės gabalą po keletą minučių iš visų pusių. Be fanatizmo, bet tiek, kad užsivertų mėsos poros. Gilesnėje keptuvėje arba storapadžiame puode, be fanatizmo vėl gi, apkepiname pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, kapotas morkas, šiaudeliais pjaustytą salierą, pas kuriuose netrukus perkeliame apkeptą nugarinę. Viską pabarstome trupučiu pipirų bei kadagio uogomis. Užpilame baltu vynu. Jokiu būdu ne raudonu. Putojantis – idealu.

DSCF5070

Uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies gerą valandą, retkarčiais apversdami nugarinę. Prieš išjungiant viryklę, įpjaustome papriką. Paliekame dar 15-20 minučių uždengtą, kad paprikos suminkštėtų nuo liekaninės kaitros.

DSCF5079

Patiekiame su lengvu raudonu vynu (Pinot Noir), ryžiais bei svogūnų uogiene (ačiū giminėms iš Kauno).

DSCF5080

Silpnaregiai puotauja kartu

DSCF5081

Paprastai, po sočių pietų norisi rūk choder kokio deserto.

  • Pora bananų;
  • stiklinė riebios grietinėlės;
  • šaukštas vanilinio cukraus;
  • keletas stiklinių pieno;
  • truputis melasos cukraus;
  • keletas maraskininių vyšnių.

DSCF5072

Grietinėlę plakam su vaniliniu cukrumi, pieną su bananais ir melasos cukrumi. Supilame į kokteilines taures (kas turi), ant viršaus dedame plaktą grietinėlę, laimei, ji neskęsta. Akcentas – vyšnia ant viršaus.

DSCF5075

Buvo malonu.

Reklama

Apie Lietuvą ir šerną

Per pastaruosius keletą mėnesių turėjau malonumo išmaišyti visą Lietuvą. Hjustone, Lietuva prašmatni! Ypač pro visureigio langą. Pamačiau labai daug grožio, bjaurasties, turto, skurdo, gėrio, melo ir tiesos. Bet didžiausią įspūdį paliko nedidelis trikampėlis Jonavos rajone tarp Neries ir Šventosios. Ten, miškų glūdumoje, upių apsupty nėra tiltų, beveik nėra jokių kelių, pavieniai kaimai apleisti, gamta laukinė ir beveik nepaliesta žmogaus. Toks jausmas, kad esi Sibire, o temstant apima jei ne nerimas, tai kažkoks nenusakomas ilgesys, rusų vadinamas тоска зелёная. Nenuostabu, kad šiose apulinkėse įsikūrė andai nuo persekiojimų bėgę rusai sentikiai, nes pasiekti šį kraštą net su visureigiu nebuvo lengva, ypač lapkričio vidury.

Miškuose ten bei šen galima aptikti sentikių kapinių. Nepaisant nepatogaus privažiavimo ir to, kad žmonių čia nedaug begyvena, jos neatrodo apleistos. O Perelozų vietovėje (kaimu tos vietos vadinti neapsiverčia liežuvis, nes visi namai tušti) stovi graži medinė cerkvė, kurioje, panašu, kartais renkasi tikintieji.

Per Perelozus teka visiems žinomas upelis Lietava.

Kažkokie pseudoistorikai paskelbė, kad, esą Lietuvos pavadinimas kilo nuo šio griovio

pavadinimo.

Kaip jau minėjau, šios apylinkės laukinės, žvėrių daugybė. Pametus kelią, teko važiuoti ir meškotakiais, vilkų pėdsakais, o stirnos ir kiškiai stAčiai patys lipo į automobilio saloną. Bet labiausiai nustebino šernas, jaunas dar, panašu, kad šio pavasario. Tai tas tekis bandė įsibrauti į vairuotojo vietą ir išvažiuoti, bet buvo mandagiai išprašytas. Pamatęs, kad nepavyks ištrūkti iš girios, šernas nuleido kanopas ir nusprendė nusižudyti. Jis tiesiog nusišovė. Ir persipjovė pilvą, paleido sau žarnas. Tada nusidyrė kailį ir išsidarinėjo. Kas man beliko? Tik pasiimti minkštutėlę jo nugarinės išpjovą ir vieną kumpį.

Grįžau namo ir išpjovą iškart padėjau ant folijos, įjungiau orkaitę 200ﹾC. Mėsą pašlakščiau alyvuogių aliejumi, pabarsčiau grūstais kvapiaisiais piprais, įmečiau keletą megaaštrių čili žvakučių ir keletą šakelių čiobrelio. Padejavau, kad neturiu kadagio uogų. Ir, susukęs į foliją, nebėręs druskos, pašoviau į orkaitę.

Po pusvalandžio foliją išvyniojau, kad mėsa truputį paskrustų ir įdėjau kubeliais pjaustytų moliūgų ir smulkintų porų.

Palaikiau orkaitėje dar keletą minučių, kad tik moliūgas suminkštėtų, pabarsčiau viską Himalajų druska. Voila-blia. Skanaus.

O ką daryti su šerno kumpiu? Na, kaulą išpjoviau ir išviriau nerealų sultinį su pastarnokais. Užteks penkioms sriuboms, gygygy. O mėsa tiks šašlykui, manau.

Taigi, mėsą supjaustau graikinio riešuto dydžio gabalėliais. Jokiu būdu neišmetu lašinių – juos supjaustau perpus  mažesniais gabalėliais. Viską užpilu puse butelio koktaus božolė iš Vynotekos (keletas žodžių apie šią parduotuvę: akivaizdžiai pavadinimas neatitinka parduodamų prekių, pagal mane galėtų sėkmingai pasivadinti Rašaloteka; nepaisant to, reikia pripažinti, ten galima įsigyti nebrangių ir kokybiškų stipriųjų gėrimų), įpjaustau 3-4 svogūno galvutes, pusę galvos česnako, įmetu po pundelį peletrūno, raudonėlio ir čiobrelių, pabarstau grūstais juodaisiais pipirais

ir palieku balkone porai dienų, keletą kartų pamaišydamas.

Per keletą dienų mėsa visiškai suminkštėjo. Iš pradžių planavau kepti šašlyką ant laužo. Deja, numatytą dieną smarkiai lijo ir pūtė stiprus vėjas – ne pats geriausias oras iškyloms. Bet gerą šašlyką galima iškepti ir orkaitėje.

Laimei, šaldytuve radau kiaulienos lašinių. Tinka tik nesūdyti ir nerūkyti. Taigi, ant skardos patiesiau folijos, ant folijos padėliojau nedidelių lašinių gabalėlių.

Orkaitę įkaitinau maksimaliai, o kol ji kaito, ant medinių iešmelių suvėriau šernieną, stengdamasis kaitalioti mėsą su šerno lašiniais. Tada ant skardos su lašiniais padėjau groteles, o ant jų – šernienos vėrinukus.

Pašoviau šią konstrukciją į orkaitę, o po ja pastačiau dubenėlį su verdančiu vandeniu – kad kepama mėsa nedžiūtų. Nelindau į orkaitę, kol viršutinė mėsos pusė ant vėrinukų neėmė po truputį skrusti, tuomet juos apverčiau.

Spėju, daugeliui kyla klausimas, kam tie kiaulienos lašiniai reikalingi? Ne, aš jų nevalgiau, tačiau lydydamiesi jie neleido šernienai džiūti, be to, šiek tiek dūmijo, sukurdami pseudolaužo efektą. Taip imitavau tikrą laužą savo virtuvėje.

Va kas gavosi:

Valgiau su lavašu, acte marinuotais svogūnais, blanširuotom paprikom, marinuotais chalapeniais, dažiau į aštrų čili padažą, užgėriau šviežiai spaustomis granatų sultimis. Dėl Dievo meilės, labai skanu. Ir net skudučių formos šonkauliukai buvo prašmatnūs. Skanaus ir Jums, silpnaregiai: