Kai aruodai tušti – lietuviški burokėliai

Į finansinę bedugnę galima kristi visą gyvenimą, taip ir nepasiekiant dugno. Juk tam ji ir yra – bedugnė. Ekonominio klestėjimo laikais, kai, nesukdamas galvos dėl kainos, pirkdavau šafraną, smidrus, vieno salyklo viskį ar jautienos išpjovas, niekada nesusimąstydavau ką valgo įvaryti į kampą žmonės. Aš ne apie sąmoningai laisvės keliu pasukusius valkatas ar bomžus, o apie statistinį lietuvį, dirbantį smirdančiame ofise, įkinkytą į ipotekos jungą ir atostogas leidžiantį tėvų darže. Paskutiniais metais pradėjau svarstyti ir daryti išvadas.

Makgilo universiteto paskaitose (jau minėjau, kad ką tik pradėjau kursą) buvo užduotis paskaičiuoti kokį procentą pajamų išleidžiame maistui. JAV gyventojai vidutiniškai išleidžia 7%, Vakarų Europos ir Australijos gyventojai – apie 10%, Indijos, Kinijos gyventojai – apie 30%, neturtingų Afrikos šalių gyventojai – virš 50% savo pajamų. Grubiai suskaičiavau kiek išleidžiu aš. Gėda sakyti – 37%. Ir to maisto kokybė toli gražu neprilygsta europietiškam ar net indiškam maistui (asmeninė patirtis).

Pažiūrim ką man pavyko nusipirkti už 37% savo kuklaus atlyginimo:

  • keletą nuvytusių burokėlių (nors, kiek pamenu, jie atiteko man nemokamai iš giminių daržo);
  • keletą rūgščių lenkiškų obuolių;
  • sauja saulėgrąžų (Слава Україні!);
  • raudoną svogūną;
  • nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
  • acto (oi kaip seniai aš tą balzamiką turiu!);
  • druskos, pipirų.

DSCF6215

 

Burokėlius tarkuojame stambia tarka, obuolius pjaustome kubeliais, svogūną – smulkiai.

DSCF6217

 

Saulėgrąžas kaitiname keletą minučių ant sausos keptuvės. Viską sumaišome su keletu šaukštų aliejaus, žiupsniu druskos, šlakeliu acto. Valgome su juoda sužiedėjusia duona. Ir jokio alaus ar vyno. Tik grynas medicininis spiritas.

DSCF6219

 

Skanaus. Laukiame pavasario ir algos. Tarp kitko, aš abejoju ar veganai gali tai valgyti, juk actą gamina bakterijos, jei ką. O štai žaliavalgiai, jei tik saulėgrąžas kaitins iki 42°C ir nedaugiau – zaprašami prie stalo.

Reklama

Arijo pusryčiai: Šikelgruberio štrudelis ir bramino čajmasala

Kaip liūdna bebūtų, labai mažai dėmesio savo postuose skiriu pusryčių meniu. O taip yra todėl, kad darbo dienomis aš nekenčiu pusryčiauti, nes reikia anksti keltis ir brangi kiekviena miego minutė, kad švaistyčiau laiką prie viryklės. Per išeigines paprastai miegu iki pietų, todėl keliuosi ne pusryčiauti, bet pietauti. Bet kartais pasitaiko išimčių, pavyzdžiui – kai nesimiega. Tada galima pasigaminti net pyragą. Jam prireiks:

  • ~1 kg rūgščių obuolių;
  • pusės stiklinės cukraus;
  • stiklinės miltų;
  • 50+30 g sviesto;
  • 1 kiaušinio;
  • saujos razinų;
  • saujos pinijų (neturiu, bo brangu, tad naudoju anakardžius);
  • trupučio cinamono.

Na gerai, tai ne šiaip sau pyragas, o puikusis austriškas štrudelis, toks, kokį šlamšdavo žymus austrų dailininkas Adolfas Šikelgruberis, tepliodamas savo akvareles. Prisitepliojo…

Pradžioje ruošiame tešlą: į miltus įmušame kiaušinį, pilame lydytą atvėsintą sviestą (50 g), žiupsnį druskos.

Minkome standžią it Natalie Portman krūtys tešlą, vyniojame į plėvelę ir atidedame bent pusvalandžiui. Užmeriame razinas. Kol ten ką,  tvarkome obuolius: išimame sėklides, nulupame žieveles, supjaustome plonomis skiltelėmis. Maišome jas su nusunktomis razinomis, skaldytais riešutais, maltu cinamonu, cukrumi.

Iš pailsėjusios tešlos kočiojame kuo plonesnį stačiakampį blyną. Šiaip, visai neblogai pabarstyti maltais džiūvėsėliais, aha. Tada dedame obuolių įdarą, paskleisdami kuo ploniau. Tešlos kraštus paliekame tuščius.

Atsargiai suvyniojame, užkamšome visas angas. Paviršėlį aptempame lydytu sviestu.

Ruošinį dedam ant kepimo popieriumi užklotą skardą. Įkaitiname orkaitę iki 180ﹾC ir pašaunam keturiasdešimčiai minučių.

Kol kepa štrudelis, pasiruošiame gėrimą. Čia, mano nuomone, derėtų puikusis indiškasis čajus su masala. Šį gėrimą Indijoje pilsto visur: gatvėse, traukiniuose, šventyklose, pigiuose ir prabangiuose viešbučiuose. Ir visur ši arbata nežmoniškai skani, kainuotų ji 5 ar 50 rupijų. Čajui prireiks: pieno, juodos Asamo arbatos, cukraus, cinamono, gvazdikėlių, kardamono.

Užvirinam pieną, dedame visus produktus.

Maišydami verdame ant silpnos ugnies maždaug 10-15 minučių. O, čia jau ir štrudelis iškepė. Nepamirštame pabarstyti jo cukraus pudra. Arbatą perkošti ir pilti į nedideles stiklinaites – būtent taip čajus tiekiamas indijoje. Saldu ir aromatinga.

Skanaus, mano brangūs arijai ir kiti indoeuropiečiai.

Tarte Tatin – tortas ketaus keptuvėje

Sužinojau apie šį pyragą visiškai atsitiktinai, naršydamas vikipedijoje, ir pamilau jį nuo pat pirmo kąsnio, vos tik pasigaminau. Kurį laiką – tai bus mano mylimiausias desertas, kol nesurasiu mylimesnio. Ar galite patikėti, kad šiam pyragui/ tortui iškepti reikia ne daugiau 4 pagrindinių  ingredientų ir 45 minučių Jūsų brangaus laiko?! Žinoma, ingredientais galima varijuoti, laiką ištemti iki 24 valandų (tešlos atvėsinimui), bet rezultatas bus nežymiai geresnis.

Pradedam. Reikės:

  • 8-10 kietų obuolių (Golden, Bogatyr ar net Antaninių);
  • 200 g miltų;
  • 50+50 g sviesto;
  • 100 g cukraus;
  • papildomai – cinamono.

Pradžioje ruošiam tešlą: sumaišom smulkiai supjautytą kambario temperatūros sviestą (50 g) su miltais ir keletu šaukštų ledinio vandens ir iškočiojame blyną, šiek tiek didesnį nei forma, kurioje kepsime pyragą.

Atsargiai suvyniojame į plėvelę ir dedame į šaldiklį, jei pusvalandžiui, arba į šaldytuvą, jei parai. Žinia – kuo ilgiau, tuo geriau, bet ar mes pižonai?

Kol tešla, tiksliau – gliutenas, esantis kvietiniuose miltuose, vėsta, užsiimame obuoliais: ketviršiuojame juos, nužieviname, išpjauname sėklides, che che. Tada dedame formą, kurioje kepsime pyragą ant viryklės, lydom sviestą (50 g) ir suberiame cukrų. Aš prabangiai naudojau ketaus keptuvę.

Karamelizuojame cukrų ir sviestą ant vidutinės ugnies. Dėmesio! Būkite itin atsargūs su lydytu cukrumi – nusiplikę verdančia karamele, turėsite niekada negyjančias žaizdas. Tai pavojingiau nei apsiplikyti vandeniu, riebalais ar net apsideginti H2SO4. Tad patariu smarkiai nekaitinti karamelės ir nuimti keptuvę nuo viryklės, vos įgaus gražią auksinę spalvą.

Vos tik karamelė truputį atvės, dedame į ją obuolių ketvirčius, stengdamiesi, kad liktų kuo mažiau tarpų tarp skiltelių. Užgrūdam visą kepimo formą ir pabarstom cinamonu.

Dedam visą šį gėrį į iki 200°C įkaitintą orkaitę. Kuriam laikui? Priklauso nuo obuolių dydžio, rūšies ir kitų faktorių, tad kartkartėm pabaksnojam obuolius peiliu. Išimam iš orkaitės tuomet, kai siauras aštrus peilis sminga į obuolį nuo savo paties svorio.

Orkaitės dar neišjungiame, o ant obuolių pagrindo dedame tešlą taip, kad jos kraštai užeitų už formos kraštų ir juos būtų galima užlipdyti. Vėl grąžiname pyragą į orkaitę, šį sykį kol iškeps tešla. Mano atveju pakako 15 minučių.

Tešlai apskrudus, išjungiam orkaitę ir išimame pyragą, kad atvėstų. Sic! tai svarbu, kad nejudintumėm pyrago bent 15 minučių, antraip ištekės nesustingusi karamelė. Po to, jai jis truputį subrendo, uždedam didelę lėkštę ant viršaus ir staigiu judesiu apverčiame: visas turinys turi legvai išslysti iš formos ant lėkštės. Va taip:

Ir silpnaregiams:

Vis pamirštu pasakyti, kad nebijotumėte spustelėti pele ant nuotraukų, jos padidėja iki padoraus 800×600 pikselių dydžio – bus maloniau analizuoti.

Na o pyragą valgome būtinai su vaniliniais ledais arba plakta grietinėle – vienas jis per saldus.

Na va, pagaliau šiluma išvijo sijonus į gatves.

Pavasarinis desertas – (pa)tiks ir anoreksikėms

Daugybė anoreksikių, bulimikių ir, šiaip, moterų nuolat dejuoja, kad negali sau leisti valgyti apskritai, jau nekalbant apie desertus. Nieko nuostabaus, kai desertai, klastingai siūlomi damoms, dažnai būna perpildyti sunkiųjų angliavandenių, t.y. su miltiniu/ tešliniu pagrindu. Bet štai užuot valgius tų greitųjų kolorijų bombas, gal pabandykime valgyti vaisius? Žinoma, su cukrumi, antraip tai būtų jau ne desertas.

Po vakarykščio aštraus adrenalininio patiekalo pajutau stiprų cukraus trūkumą, tad gaminuosi desertą. Imu:

  • kokius 8 obuolius; renkuosi “Auksį“, bet koks “Bogatyr“ geriau;
  • 200 ml 35% riebumo grietinėlės;
  • 50 g sviesto;
  • keletą šaukštų cukraus sirupo aka dirbtinio medaus;
  • prieskonių: kelias kardamono dėžutes, keletą gvazdikėlių, a.š. cinamono;
  • vanilinio cukraus.

Vanilinį cukrų “gaminuosi“ pats: stiklainyje su cukrumi laikau keletą prapjautų vanilės ankščių.

Nuplautus obuolius dedu į skardą ir pašaunu dvidešimčiai minučių į iki 200°C įkaitintą orkaitę. Kol obuoliai kepa, plaku grietinėlę su keletu šaukštų vanilinio cukraus. Gerai išplakta grietinėlė turi būti balta ir standi kaip jaunamartės krūtys, saldi ir lengva kaip ištekėjusios moters bučiniai.

Obuoliai iškepė? Visai nebaisu, jei kai kurie susprogo – skoniui tas įtakos neturi.

Na o dabar greitai ruošiu karamelinį padažą – tai užtruks neilgiau nei keletą minučių. Ištirpinu keptuvėje nedidelį gabalėlį sviesto (anoreksikėms to daryti nebūtina), dedu dirbtinį medų bei prieskonius.

Karamelizuoju ant vidutinės ugnies, kol padažas taps tąsus, kartkartėmis pamaišydamas.

Viskas, apipilu padažu obuolį ir valgau kol karštas su plakta grietinėle. Gerai dar būtų stiklelis saldaus Pedro Ximenez chereso. Skanaus.

Ir tradiciškai – silpnaregiams:

Džiaukitės atėjusiu pavasariu.