Mangų čatnis Andriui Kubiliui

Sveiki, gerbiamas Andriau Kubiliau,

rašau Jums išreikšdamas savo didelį dėkingumą ir savo paramą už Jūsų milžiniškas pastangas ištraukti Lietuvą iš pelkės. Be kita ko, esu asmeniškai dėkingas Jums už neįkainojamą indėlį į mano ir mano šeimos gerovės augimą, už Jūsų begalinį rūpestį, man ruošiant naujus patiekalus. Atsidėkodamas Jums, dedikuoju Jums, o taip pat visoms Lietuvos balzakėms, šį prašmatnų receptą.

Jeigu Jūs pastebėjote, antraštėje figūruoja žodis čatnis. Tai va, Andriau Kubiliau, žinokite, kad šitoje vietoje aš Jus apipisau. Ir jus, mielosios balzakės, taip pat. Patikėkite, ne iš blogos valios. Tiesiog šiais laikais kiekviena save gerbianti balzakė žino, kas yra čatnis, netgi, pramokusi iš Beatos Nicholson, pasigamina pati ir patiekia užsukusioms savaitgalio šardonė bokaliukui draugėms. Tačiau jos nežino, kas yra ačaras. O Jūs, Andriau Kubiliau, ar vaišinate savo draugus čatnio užtepėlėmis? Žinoma, kad ne, todėl siūlau Jums vieną įstabų receptą. Deja, tai ne čatnis, o ačaras, marinuotas mangas. Tik pasinaudojęs tokia apgaule, aš galiu prisivilioti balzakes į savo kuklų tinklaraštį.

Aš nenoriu Jūsų, gerbiamasis, labai varginti teorinėmis proklamacijomis, tik paminėsiu, kad skirtingai nuo mūsų, europiečių, marinuojančių daržoves acto tirpaluose, indai tai daro aliejuje.

Pradėsiu dar nuo vienos padėkos, tik ne Jums, o vienam geram jaunajam mičiūrininkui, užauginusiam puikius mirtinai aštrius čiliakus ir nepagailėjusiam keleto mano eksperimentams.

Taip, tai pats aštriausias pasaulyje savaime augantis čili pipiras, aštrumu nusileidžiantis tik ašarinėms dujoms ir grynam plutoniui. Kaip supratote, mūsų ačarui reikės pusės tokio pipiro ir dviejų neprinokuisų mangų, kokius tik ir teparduoda mūsų parduotuvėse. Mangams nuskutam odą ir supjaustom kubeliais.

Dedame į stiklinį arba keramikinį indą, užberiame 1 arbatiniu šaukšteliu rupios druskos ir 0.5 a.š. ciberžolės.

Kruopščiai išmaišome, sandariai uždengiame ir statome saulėkaiton… Ajajajai, Andriau Kubiliau, aš suprantu, kad Jūs nesate stebukladarys ir saulės Lietuvoje, ypač Lapkričio mėnesį, Jūs neparūpinote. Tiek to, vietoje saulėkaitos, statome indą su mangais ant radiatoriaus arba ant šildomų grindų nakčiai. Arba net parai. po tiek laiko druska išstumia visą drėgmę iš mango, o ciberžolė atlieka antiseptiko vaidmenį.

Skystį nupilame, o gabalėlius kruopščiai nusausiname servėtėlėmis. Dabar pasiruošiame prieskonius: 0.5 a.š. maltos ožragės, 0.5 a.š. ant sausos keptuvės pakepto kumino, laimą ir čiliaką.

Čiliaką kapojame labai smulkiai ir su pirštinėmis, kad paskui, gink Dieve, nesugalvotume paliesti kokio gyvybiškai svarbaus organo.

Užberiame ant mango gabalėlių, išspaudžiame laimo sultis ir išmaišome.

Jei neturite šviežio čili, drąsiai naudokite 2-4 a.š. čili miltelių, skoniui didelės įtakos tai neturi. Taigi, mūsų mango gabalėliai, likę be vandens, dabar godžiai sugers bet ką, kas jiems bus pakišta, o šiuo atveju – prieskonius, laimo sultis ir čili kapsiciną. Tegul tai trunka, tarkime, keletą valandų. Ir štai, galiausiai paskutinis šio sudėtingo proceso etapas. Jam reikės tik 0.5 stiklinės bekvapio aliejaus ir 1 a.š. garstyčių sėklų.

Aliejų su sėklomis stipriai įkaitiname keptuvėje, kol ims rūkti dūmai ir uždengę dangčiu, antraip garstyčių sėklos apšaudys visą virtuvę, nuimam nuo viryklės ir leidžiame atvėsti. Tada užpilame mangus, sudėtus į nedidelius stiklainėlius.

Galima valgyti iškart, bet rekomenduoju palaikyti bent naktį šaldytuve, o tada jau prie mėsos, šaltos keptos vištienos arba net varškės sūrio… Nom nom nom. Būkite laimingas, Andriau Kubiliau.

Gal dar norite sužinoti mano 5 mėgstamiausius filmus? Tada prašom:

5. Kin-dza-dza – fantastinė fantastiška komedija su genialiomis paslėptomis idėjomis. Georgijaus Danelijos genialūs išradimai – pepelacas, gravicapa, čatlas ar kiti naujadarai tvirtai įsirėžė į daugelio mano kartos žmonių kasdienybę. Kū!

4. Klerkai 2 – kaip matote, be Kevino Smito filmų negaliu apsieiti. Pirmoji Klerkų dalis – pats pirmas jo filmas. Neprastas, bet antroji dalis jį gerokai pranoksta. Visas veiksmas vyksta vienoje užkandinėje, tačiau nuobodu tikrai nėra: žaismingi dialogai, ciniški pokštai, saikingi keiksmažodžiai ir nuoširdi meilė. Patikėkite, bet filmas tikrai jautriai nuoširdus.

3. Tas pats Miunchauzenas mano mylimiausias vaikystės filmas, palikęs giliausią pėdsaką mano besiformuojančioje psichikoje. Nežinau ar man pavyko užaugti tokiu, kaip mokė Jankovskio herojus, ne man spręsti. Bet aš bent jau stengiausi. Nemeluoti sau. “Nusišypsokite, ponai, protinga veido išraiška – tai dar ne proto požymis“. Nuorodoje – labiausiai jaudinanti scena kino istorijoje ever.

2. Arizonos sapnas – Emiras Kusturica su savo Balkanų čigonais kartais užknisa. Bet tai, ką jis padarė Amerikoje apie amerikietišką svajonę atperka visas jo nuodėmes. Filmas ir linksmas, ir liūdnas. Manau, kad jis apie tapimą asmenybe, apie atsisveikinimą su infantilija, savotiška dvasinė defloracija.

1. Kovos klubas – tai vyriškas filmas, nors ne apie muštynes. Tai filmas apie muštynes su savimi. Apie streso ėdamą ofiso planktoną, apie vienišų motinų kartos vyrus, apie vienkartinius draugus, apie persisotinimą. Apie 25-ąjį kadrą mūsų gyvenime, kurio, mes, deja, dažniausiai nepastebime.

Klasikinės samosos

Gyvenimas taip ir ritasi žemyn į pakalnę, o vėliau, žiūrėk, vėl kyla aukštyn. Ir taip tęsiasi, tas permanentinis nepastovumas, tas dieviškojo oscilografo outputas – jis negali būti kitoks – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, hipnotizuoja.

Ir bėga mūsų dienos it paranojiškame sapne

Šiandien gaminsime patiekalą, tiksliau užkandį, idealiai tinkantį Gavėniai: pasnikišką, sotų, nepretenzingą ir skanų. Taip, indiški patiekalai gelbėja tada, kai vengiu mėsos. Ir alkoholio. Ir lytinių santykių. Reikės:

• 5-6 bulvių;
• 100 g moliūgo;
• saujos žirnių;
• svogūno, česnako, imbiero;
• puskilio miltų;
• gy arba aliejaus;
• prieskonių: asafetidos, maltos kalendros, kumino, čili, ciberžolės, cinamono ir ožragės;
• druskos, šilto vandens.

Iš pradžių išverdame bulves ir paliekame atvėsti. Kaip virti bulves, manau, nieko mokyti nereikia. Tada ruošiame tešlą: sijotus miltus maišome su 100 g išlydyto gy arba aliejaus ir pirštų galais formuojame kažką panašaus į trupinius.

Tada po truputį pilame šilto vandens ir minkome, kol gausis elastinga tešla, kurią suvyniojame į plėvelę ir padedame šiltai, kol ruošime įdarą.

Keptuvėje su trupučiu gy kepiname visus prieskonius, išskyrus asafetidą, kol virtuvę užpildys aromatas, tada dedame smulkiai pjaustytą svogūną, česnaką ir imbierą.

Po kelių minučių dedam kubeliais pjaustyto moliūgo arba, jei kas neturi – žiedinio kopūsto arba brokolio. Troškiname ant vidutinės ugnies, kad moliūgas suminkštėtų, tada beriame žirnius. Aš naudojau šaldytus, bet, be abejo, geriausia – švieži.

Patroškiname keletą minučių, beriame žiupsnį asafetidos, išjungiame viryklę, maišome šias daržoves su virtom bulvėm ir triname kočėlu į grubią košę, jokiu būdu ne piure.

Dabar kočiojame tešlą. Maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio gabalėlį.

 

Daliname šį blyną į 6-8 lygias dalis, ant kurių dedame maždaug po šaukštą daržovių košės.

Lenkiame kampus į viršų ir formuojame piramidę. Ar tetraedrą? Ei, geometrai, patikslinkite, nes bijau suklysti.

Ne, vaikučiai, šito dar valgyti nederėtų, tai dar ne viskas. Reikia šiuos pyragėlius iškepti dideliame kiekyje gy arba aliejaus ant stiprios ugnies iš visų pusių bent po keletą minučių. Na, spalva pasakys, kad jau gana. Va dabar – skanaus.

Skaniausios šios samosos kol karštos su mėtų ar obuolių čatniu. Bet aš jau, dovanokite, šį kartą patingėsiu ir čatnio nedarysiu, tad gerai ir su rūgščiu jogurtu.

Indijoje samosas dalina praktiškai ant kiekvieno kampo. Jos tokios pigios, kad dažnai net primoka, kad tik jas kas imtų.

Vištienos karis – paskutinis receptas iš apleistos virtuvės

Tuoj imsiu ilgėtis margo stalo, purvinų sienų, nuolat iškrentančio orkaitės stiklo. Jūsų dėmesiui – anglo-indiškas receptas su vištiena, atsiradęs, kaip bebūtų keista, Anglijoje ir teisėtai priskiriamas prie angliško kulinarinio paveldo. Bet pradžiai – truputis sado-mazo muzikos.

Jei kam įdomu: dainuoja gražiausia Taičio mergina. Ir balsas neblogas, o muzika dvelkia ne šiltu tropikų paplūdimiu ir net ne Laukiniais Vakarais, apie kuriuos dainuojama, o suomiškuoju realizmu iš Akio Kaurismakio filmų.

O paruošti čiken kury, mums prireiks:

• vištienos, be abejo; aš naudojau šlauneles;
• pomidorų;
• svogūno;
• česnako;
• imbiero;
• jogurto;

Na ir prieskonių: juodųjų pipirų, ožragės, kalendros, kumino, cinamono, čili, ciberžolės (viskas pagal laikrodžio rodyklę)

Išpradžių kokį pusvalandį ar kiek ilgiau marinuojame vištieną jogurto ir visų prieskonių mišinyje.

Vištienai pasimarinavus, ant gy kepiname svogūną, česnaką ir imbierą.

Kai truputį suminkštės, dedame vištieną su visu jogurtu.

Po to sukapotus pomidorus, įpilame truputį vandens, uždengiame ir paliekame troškintis ant silpnos ugnies 40 min. ar net valandą, kol padažas sutirštės. Pabaigoje pabarstome kapotu česnaku.

Kol troškinosi vištiena, išsikepame duonelės Naan.

Patiekiame su ryžiais ir lengvu šardonė.

Desertui – bananinis Tart tatenas

Arba

Skanaus. O netrukus išbandysime naująją virtuvę.

PS Vaizdo klipas buvo užblokuotas youtube, laimei, yra vimeo

Pirmasis pasimatymas su vegetariška kofta

Mėgstu avinžirnius. Atstoja mėsą, kai ši nusibosta arba, kaip šiuo atveju – Adventas. Pradedu. Dar vakar pradėjau jai išėjus. Užmerkiau pakelį avinžirnių ir palikau šaldytuve.

O užvakar kas buvo? Ėjau į pasimatymą. Ėjome Senamiesčio gatvėmis, buvo šilta ir truputį nejauku. Kaip visada. Ji galvojo apie tai, kokie panašūs mūsų interesai. Aš galvojau apie jos krūtis. Pauzėse tarp žodžių (nepamenu kokių), ji galvojo apie šiltas mano rankas. Aš galvojau apie jos krūtis. Laikėmės už rankų, jai šmėkštelėjo, kad mano rankos tvirtos, bet  švelnios. Įdomu, pamaniau, kaip jausčiausi suėmęs jos krūtis? Ji žvelgė man į akis, o! jos žalios; aš žvelgiau į jos krūtis… bliamba, jos paslėptos po palaidine. Mes bučiavomės, iš pradžių atsargiai, vėliau kiek aistringiau. Ji nieko negalvojo, o aš – apie jos krūtis. Gal kavos su kardamonu ir džiovintais abrikosais pas mane, viltingai klausiu, nesukdamas sau galvos, kad jau vėlyvas vakaras?

Mielai, sako ji. Gal ji jau planuoja mūsų bendrą gyvenimą, jei sutinka?

Kava aušta nepaliesta ant virtuvės stalo. Mes vartomės po virtuvės stalu, ji nusiima liemenėlę. O Dieve, krūtys!

Labas rytas, ji išėjo. Po to, kai aš užmigau. O ką? Ką man dar reikėjo daryti, masažuoti jos pėdas? Žaisti su ja šachmatais?

Noriu valgyti. Prisimenu, kad turiu išmirkusių avinžirnių. Statau puodą su jais ant viryklės, beriu šaukštą ciberžolės.

Palieku virti pusvalandį. Gal kiek daugiau. Tada pasiruošiu prieskonius. Ai, kokie jie svarbūs, kad Jūs žinotumėte.

Malta kalendra, asafetida, ožragė, čili, juodieji pipirai, kuminas.

Dar išsiverdu vieną dvi bulves atskirai. Kai avinžirniai išvirs, nupilu skystį, beriu truputį jūros druskos (tik ne anksčiau, nei išvirs) ir sugrūdu kartu su virtom bulvėm iki rupios košės. Beriu prieskonius, išspaudžiu pusę citrinos. Turiu paruošą koftai.

Kofta – tai paprasčiausi kotletai Rytų virtuvėje. Indijoje juos gamina iš avinžirnių, Turkijoj ir kitose musulmoniškose šalyse – iš avienos ar jautienos. Tad miltuotom rankom lipdau kotletus ir kepu įkaitintame garstyčių sėklų arba saulėgrąžų aliejuje.

Kol ten ką, pasigaminu padažą: čili, česnakas, svogūnas.

Apkepu. Su kuminu, tarkim.

Valgau koftą su padažu ir kokiom nors raugintom daržovėm, čatniu ar ačaru. Dabar turėjau tik raugintų agurkų.

Skanaus. Neapgaudinėkime savęs: jos galvoja apie mus, mes – tik apie jų krūtis, nieko čia nepadarysi, pirmas tai pasimatymas, šešti santuokos metai ar auksinių vestuvių išvakarės.

Aš manau, kad ji dar grįš. Bent jau pavalgyti.