Gruziniška vištienos sriuba

Nepapostinti šito recepto negalėjau, nes patiekalas vertas. Valgydamas tarsi atjaunėjau dešimčia metų, tarsi grįžau į laikus, kai gamindavau taip, kaip mėgstu, o ne taip, kaip reikia.

Bet pradžiai – naujametinė antis.

dscf8831

Įdaryta apelsinais ir glazūruota sojos padažu, medumi ir apelsinų sultimis. Kepta popieriuje, po to tik trumpai paskrudinta. Kaip niekada sultinga ir gardi, nesausa. Bet tai buvo bene prieš mėnesį. O dabar valgysime fantastiško skonio gruzinišką sriubą čichirtmą su mčadi blyneliais ir aštriu padažu. Reikės:

  • vištos;
  • 3-4 svogūnų;
  • 50 g sviesto;
  • 3-4 kiaušininių;
  • pusės citrinos sulčių;
  • 2 stiklinių kukurūzų arba ryžių miltų;
  • 3 stiklinių pieno;
  • kalendros šakelių;
  • nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
  • druskos;
  • aštriam padažui – bet ko, kas patinka. Man patinka: didelė aitri paprika, česnako skiltelė, 20 ml rafinuoto bekvapio aliejus, 5 ml vyno acto, gvazdikėlis, po žiupsnį chmeli suneli, šafrano, druskos.

dscf8841

Nuotraukų mažai, nes darbo daug. Vištą kapojam stambiais gabalais, svogūnus plonais pusžiedžiais. Dideliame puode išlydom sviestą, metam svogūnus, pasūdom, ant viršaus vištos gabalus, uždengiame dangčiu ir pamirštam ant silpnos ugnies valandai.

dscf8843

Kol ten troškinasi, paruošiam aštrų padažą. Mano atveju aš tiesiog viską smulkiai sutryniau ir sumaišiau. Tada ruošiame tešlą blyneliams: sumaišome kukurūzų arba ryžių miltus su šiltu pienu ir druskos žiupsniu. Minkome iki elastingos tešlos ir paliekame fermentuotis gliutenui bent pusvalandį. Atkreipiu dėmesį, kad blyneliai skaniausi šilti, todėl stengiamės apskaičiuoti laiką taip, kad kepti blynelius ir gaminti sriubą baigtume maždaug kartu. Blynų kepimas itin paprastas: paimame gniutulą tešlos ir iškočioję, keptuvės dydžio blyną metame ant keptuvėje įkaitinto saulėgrąžų aliejaus. Kepam be fanatizmo abi puses po keletą minučių.

O per tą laiką vištiena išsitroškino savo ir svogūnų sultyse, o mes pilame į puodą apie litrą virinto vandens ir leidžiame dar pavirti sultiniui apie 15 minučių. Tada vištieną išimame ir atidedame, sultinį perkošiame ir paliekame truputį atvėsti, o svogūnus be gailesčio išmetame.

dscf8844

Sultiniui šiek tiek atvėsus, išplakame tris keturis kiaušinių trynius su citrinos sultimis ir, plakdami pilame į sultinį. Čia svarbiausias ir atsakingiausias čichirtmos ruošimos epizodas, nes jei sufeilinsim, sriubą bus galima atiduot Carito valgyklon užuot mėgavusis patiems.

Viskas. Pilame į lėkštes, gausiai paskaninam plėšytais kalendros lapais ir tiekiame su mčadi blyneliais, aštriu padažu ir vištienos gabaliukais. Kartais gruzinai tiekia šią sriubą su gabalais vištienos plūduriuojančiais lėkštėje, bet tai – rūkaliaus čichirtma.

O štai taip atrodo sveiki žmogaus čichirtma:

dscf8845

Beje, apie rūkymą. Senas ir geras Čelsio Princesės gabalas taisyklinga kivių kalba:

 

Reklama

Pigusis pesto variantas

Sveiki sulaukę ketvirtojo pasaulinio karo nuojautų. Tūlas man atrėš – o kada vyko trečiasis? Na, “šaltasis“ buvo trečiasis. Bet, kaip suprantu, nedaugelis išmoko pirmojo ir, ypač, antrojo pamokas. Tai, ką daro Putleris 2014 m. Ukrainoje, labai primena 1939 m. Čekoslovakiją. Deja, šių laikų politikoje nesimato Čerčilio analogo – vien tik uodegas pabrukę čemberlenai.

Dovanokite, aš užsimiršau, mano blogas jokiu būdu nėra politinis. Bet, kaip bebūtų, pasaulis gerokai nesaugesnis nei, tarkim, prieš 20 metų. Bet tai tik nuojautos.

Šiandien pabandysiu pagaminti pesto padažą iš nebrangių ir lengvai gaunamų produktų. Reikės:

  • Keleto saujų graikinių riešutų (originale – pinijų arba kedrų riešutai, bet jų kaina kosminė);
  • gabalo grano padano sūrio (originale – parmezanas, bet jis dukart brangesnis);
  • gero alyvuogių aliejaus (va ant aliejaus taupyti neverta);
  • keleto skiltelių česnako;
  • daug šviežio baziliko;
  • keleto šakelių petražolės.

DSCF7062

 

Riešutus, baziliką, petražoles dedame į smulkintuvą, užpilame bent puse stiklinės aliejaus ir – pirmyn.

DSCF7063

 

Malti iki košės nereikia – turi jaustis riešutų trupinių tekstūra. Daugelis paklaus: o kam petražolė? Paprastai, smulkintas bazilikas praranda spalvą – oksiduojasi, todėl mes naudojame natūralų antioksidantą vitaminą C, kurio labai daug petražolėse.

Toliau – smulkiai tarkuojame sūrį.

DSCF7066

Ir maišome su riešutų mase bei traiškytu česnaku.

DSCF7068

Ėėėėmmmm. Atrodo siaubingai. Nepaisant to, kad skonis su makaronais ar virtomis bulvėmis neblogas, daugiau taip nedarysiu.DSCF7069

Paprastas majonezas, komplikuotas ajoli padažas ir keletas gudrybių

Kur glūdi gero majonezo paslaptis? Jis turi būti pagamintas namuose ir suvartotas per keletą dienų. Jo, šiukštu, negalima šildyti ar, juolabiau, kepti su sūriu ar karbonadu. Majonezas – šaltasis padažas, o tiems, kas sugalvos jį kepti – nudžius rankos.

Kitas į majonezą panašus, bet mūsuose ne itin žinomas šaltasis padažas – ajoli. Majonezas – tipiškai prancūziškas padažas, o ajoli būdingas Provansui, Katalonijai ir Baskų kraštui. Abiejų padažų gamybos principas tas pats – tik ajoli ruošiamas be kiaušinio – abu yra emulsijos, t.y. vandens lašiukai, apvilkti aliejaus plėvele. Emulsijos stabilumas priklauso nuo emulsiklio kiekio. Štai kodėl paruošti majonezą itin paprasta, o ajoli – itin sudėtinga: kiaušinio trynys tobulas emulsiklis. Be jo emulsija labai greitai suyra į vandens ir aliejaus masę, kas jau nėra majonezas ar ajoli.

Dar viena vieša paslaptis, kodėl kartais nepavyksta ajoli arba majonezas – pirmo spaudimo alyvuogių aliejus netinka šiems padažams. Niekas nežino kodėl, bet labai didelė tikimybė, kad alyvuogių aliejaus padažas suirs per valandą arba greičiau. Todėl geriau rinktis nerafinuotą saulėgrąžų, riešutų ar, galų gale, alyvuogių išspaudų aliejų.

Jei nusprendėme pasigaminti majonezo ir ajoli, mums prireiks:

  • po 70 ml aliejaus (majonezui ėmiau saulėgrąžų, ajoli – alyvuogių);
  • truputį citrinos sulčių;
  • truputį druskos;
  • kiaušinio trynio majonezui;
  • česnako ajoli padažui;
  • piestos.

DSCF6255

Užbėgdamas už akių, prisipažinsiu, kad ajoli man nepavyko net iš trijų kartų dėl to, kad, kaip jau minėjau, per savo žioplumą naudojau alyvuogių aliejų. Kita vertus, net suiręs, kvaziajoli buvo puikus padažas prie virtų bulvių morkų ir šparaginių pupelių. Trumpai apie tai, kaip dramatiškai klostėsi įvykiai:

dvi česnako skilteles blanširuojame (20 sekundžių laikome verdančiame vandenyje, keletą minučių – lediniame), sukapojame ir dedame su 2 g druskos į piestą.

DSCF6256

 

Lėtai grūdame, niekur neskubame, įlašiname keletą lašų citrinos sulčių. Nuolat maišydami po lašiuką pilame aliejų.

DSCF6257

 

Jei viskas gerai, po truputį pilant aliejų ir maišant, galiausiai turi gautis kreminės konsistencijos balkšvas padažas, gardžiai kvepiantis česnaku.

DSCF6258

 

Tuo tarpu man kiekvieną kartą jau bebaigiant įplakti aliejų, deja, viskas suirdavo: aliejus sau, česnako masė sau, citrinos sultys sau.

Nusiminęs nusprendžiau pasigaminti majonezo. Ir čia viskas pavyko be jokių pastangų. Įvykių eiga:

atskiriame kiaušinio trynį nuo baltymo. Čia paskaitose Harvarde sužinojau superinį triuką kaip tai padaryti vienu judesiu: įmušame visą kiaušinį į dubenėlį, suspaudžiame tuščią plastikinį buteliuką, pridedame kaklelį prie trynio ir palengva atleidžiame – trynys pats įčiuoš į butelį.

DSCF6259

 

Palengva išspaudžiame trynį į kitą indelį

DSCF6260

 

Piestoje plakame trynį su trupučiu druskos ir citrinos sulčių. Iš pradžių po lašiuką, vėliau po daugiau pilame aliejų. Vienam tryniui skaičiuojame apie 70-100 ml aliejaus. Šiuo atveju majonezas gavosi stabilus.

DSCF6262

 

Majonezą galima pagardinti bet kuo, kas tik šaus į galvą: Dižono garstyčiomis, žolelėmis, česnaku. Aš įmaišiau šaukštą kario.

DSCF6263

 

Ir buvo super pasigaminti sumuštinį su šalta virta vištiena.

DSCF6265

 

 

Kaip matote, niekas neapdraustas nuo nesėkmių.

Tarp kitko, iš kiaušinio baltymų gavosi prašmatnūs morengai, bet apie tai kada nors ateityje.

Luiziana namuose – gumbo su šamu

Jeigu turėčiau galimybę keliauti po JAV, būtinai aplankyčiau šiaurės rytus dėl jūros gėrybių, Teksasą dėl Tex-Mex bei Luizianą dėl prancūziško paveldo. O ryškiausia prancūziško kulinarinio paveldo žvaigždė – prašmatnusis patiekalas gumbo, dažniausiai gaminamas iš gėlavandenių žuvų, krevečių bei šventosios trejybės: svogūnų, paprikos ir salierų. Apie tai, kaip formavosi kreolų ir kažūnų virtuvė galite pasiskaityti patys. Tuo tarpu aš skubu pranešti, kad Merkio šamų augintojai (kaip suprantu, su Merkio upe nedaug kas juos sieja) buvo tokie malonūs, kad padovanojo man visą gyvą šamą, aha, kad aš galėčiau Jums papasakoti, kaip gaminamas tikras naujaorleanietiškas gumbo. Ar kalbainiai pataisys mane, kad reikia šį patiekalą vadinti gumbas?

Trumpai apie xaliavną šamą: gyvo svorio iš akies buvo kiek virš 1 kg. Visų pirma, šamą reikia nugalabyti. Laimei, skirtingai nuo daugelio kitų žuvų, jo daužyti nereikia, pakanka padėti šaltai ir Jūsų niekas nevadins žudiku. Tada dorojam: galva sudaro bene trečdalį viso kūno. Iš pradžių maniau ją panaudoti, kaip visada darau su kitomis žuvimis, žuvienei, tačiau, deja, labai daug vargo su žiaunomis, praktiškai neįmanoma jų išimti. Žvynų nėra. Tikrų vidurių beveik neradau, bet užtat labai daug ikrų. Deja, ne eršketo, tad na liubitelia. Kaulas, praktiškai, tik vienas, tad ašakų galima nebijoti. Nežinau kaip kiti doroja šamus, bet aš išpjoviau filė: aštriu peiliu nuo abiejų šonų nupjoviau gražius plokščius galablus išilgai stuburo, o tada labai nesunkiai nulupau odą. Dorojimo proceso nefotkinau, nes rankos buvo kruvinos iki pažastų. Gal kitą kartą nufilmuosiu, nes skirtingai nuo kitų gėlavandenių žuvų dorojimo, šamas buvo tikras malonumas.

Ką gi, dabar pradedam ruošti gumbo. Reikės:

  • šamo filė apie 500 g;
  • saujos krevečių;
  • minėtos “šventosios trejybės“: svogūno, paprikos, saliero stiebų – maždaug panšiomis proporcijomis;
  • keleto skiltelių česnako;
  • 5 šaukštų miltų;
  • 3-4 šaukštų lydyto sviesto (nuotraukoje ką tik pagamintas, dar skystas) arba aliejaus;
  • morkos;
  • citrinos;
  • Kajeno pipirų, druskos;
  • petražolių arba kalendros;
  • ybiškių (deja, visame Vilniuje nei šviežių, nei šaldytų neradau, o pernai augintos darže neužderėjo, bliamba, tad apsieisime be jų).

Pradedam nuo to, kad išlukštename krevetes, bet kiautų neišmetame, o su morkomis verdame sultinį.

Kol verda sultinys, pjaustome daržoves ir viską patogiai susidėliojame, nes reikės suktis greitai. Tada įkaitiname ketaus keptuvę ar šiaip kokį storapadį puodą ir pradedam ruošti prancūzų, kreolų ir kažūnų kulinarijos pamatinį padažą (pranc. roux). Kažkada norėjau jo gamybą aprašyti atskiru rašinėliu, bet tiek to, vietos jis daug šiame recepte neužims: keptuvėje gerai įkaitiname lydytą sviestą aka gy, aliejų arba taukus (šiukštu, sviestas čia netiks – padažas svils ir bus kartus) ir beriame miltus. Plakame šluotele nesustodami.

Kai tik padažas ims gelsti – mažiname ugnį iki viditiniškos ir, vis palakant šluotele, stebime, kaip pamažu kinta spalva. Daugeliui prancūziškų patiekalų pakanka geltono rū. Gumbo gi paprastai gaminamas su rudos, šokoladinio kremo spalvos rū. Aš truputėlį, kaip vėliau paaiškėjo – be reikalo, pabijojau, kad prisvilinsiu, tad mano variantas buvo tarpinis, bet, apskritai, rekomenduočiau tamsų rū.

Taigi, kai rū pasieks pageidaujamą atspalvį, dedame supjaustytas daržoves ir, maišydami, kepame 5-7 minutes, kol jos ims minkštėti.

Dabar jau galima pilti karštą krevečių sultinį, viską pasūdyti ir, uždengus palikti troškintis ant silpnos ugnies 20 minučių. Maišyti nebūtina.

O štai ir šamo eilė: dedame kąsneliai pjaustytą filė.

Žuvis labai švelni, tad jai pakanka 5 minučių pavirti padaže. Tada dedam kapotą česnaką, krevetes (jei šviežios – dedam kartu su žuvim), truputį juodųjų pipirų.

Palaikom uždengę 10 minučių, dedam į dubenėlį ant prėskų ryžių, spaudžiam daug citrinos, gausiai pasibarstome Kajeno pipirais bei žalumynais. Voila!

Bon apetit