“Miau miau miau, bendraukim artimiau”: skanėstas grietinėlėje

Šiandien pirkau katę maiše. Gėriau kavą, pasidėjęs ant stalo priešais, ir sukau makaulę: ir ką aš dabar su ja darysiu?

dscf1693

 

Pradžiai išėmiau iš maišo. Va ji, fullfrontal:

dscf1695

 

Tada nupjausčiau riebalus, plėves, sukapojau porcijiniais gabalėliais ir nusprendžiau ištroškinti ją. Pasiruošiau prodkutus:

  • puskilogramį morkų, darant prielaidą, kad katė sveria apie kilą;
  • petražolės šaknį;
  • porą;
  • stiklinę riebios grietinėlės;
  • keletą skiltelių česnako;
  • aliejaus;
  • 100 ml balto vyno (aš neturėjau);

dscf1701

Prieskonių:

  • džiovinto rozmarino (gerai būtų šviežio);
  • pankolio arba anyžių sėklų;
  • juodųjų pipirų, druskos.

dscf1700

Įkaitinau keletą šaukštų aliejaus ir apkepiau mėsą keletą minučių, pabarsčiau druska, pipirais, kapotu česnaku ir įmečiau smulkintą petražolės šaknį. Kol mėsa skrunda, susipjaustau daržoves.

dscf1702

Kai mėsa skaniai apskrus, galiu jau dėti daržoves bei prieskonius, truputį pasūdau. Galima pilti vyną arba truputį lengvo sultinio.

dscf1704

Tada uždengiu ir laukiu maždaug 40-50 minučių, kad troškintųsi ant vidutinės ugnies. Tuomet sumažinu kaitrą po keptuve (beje, nepaminėjau, tai gali būti ir puodas storu dugnu; troškinti galima orkaitėje), supilu grietinėlę bei išmaišau viską. Vualia, patiekiu su bulvių koše ir raugintais agurkėliais.

dscf1705

 

Galite mane smerkti, bet “мяу мяу мяу, всё вышло у меняу…”

Beje, tai tipiškas smetoninės Lietuvos laikų buržujų patiekalas. Skanaus.

dscf1696

Nepalo dienos. III dalis – lęšių dhalas su daržovių kariu

Dar kartą sveiki atvykę į Nepalą. Šiandien papasakosiu apie puikų vegetarišką patiekalą, paplitusį visame Nepale. Jis – paprastas, pigus, maistingas. Jei esate vegetarai, turbūt žinote, kad privalote valgyti ankštinius augalus. Ne man Jums aiškinti. O jei pasnikas ar Kūčios – lęšių dhalas paįvairins Jūsų stalą. Pirmyn.

Pačiam dhalui, kuris yra niekas kitas, kaip elementari lęšių sriuba, reikia tik:

  • stiklinės lęšių;
  •  a.š. ciberžolės;
  •  žiupsnio druskos;
  • sviesto arba gy;
  • imbiero, česnako, svogūno, džiovinto čili.

Na o daržovių kariui – kas tik šaus Jums į galvą. Man į galvą šovė:

  • brokolis;
  • paprika;
  • morka;
  • šaldytas pomidoras;
  • šaldytas moliūgas;
  • šaldytos ankštinės pupelės;
  • prieskoniai (santykis skliausteliuose): ciberžolė (3), juodieji pipirai (2), kardamonas (1), pankolis (1), kalendra (1), kuminas (1), juodosios garstyčios (1); čili (2-3), cinamono lazdelė (1).

Prieskoniai iš arčiau:

Dhalą darome paprastai: supilame plautus lęšius į verdantį vandenį, pasūdome, beriame šaukštą ciberžolės ir ant silpnos ugnies verdame valandą ar net daugiau, kad lęšiai gerai suvirtų.

Kol lęšiai verda, ruošiame daržoves: įkaitintoje keptuvėje ant gy pakepiname prieskonius. Tik tiek, kad kaimynai užsuktų paklausti kas čia taip dieviškai kvepia.

Dedame morkas ir pupeles, truputį pakepame

Tada – kitas daržoves, o pomidorą sutarkuojame, kad jo sultyse viskas troškintųsi.

Retkarčiais pamaišydami, troškiname pusvalandį ant vidutiniškos ugnies. O tuo tarpu lęšiai išvirė ir jiems reikia ruošti pagardą, Nepale vadinamą tadką: ant gy pakepiname smulkintą svogūną, imbierą, česnako skiltelę, čili, truptį kumino, pankolio ir ožragės.

Ir, taip, pilame į lęšius. Viskas, dhalas paruoštas. Kalnuose paprastai jį patiekia ant virtų ryžių: tokį sotų karštą padažėlį. Na o mes šįkart valgysime su daržovių kariu, jogurtu ir paratha duonele.

Skanaus. Kitą kartą papasakosiu apie tibetiečių virtuvės įtaką Nepalo valgiams.

Linksmų Kalėdų

Troškintas Easter Bunny – kaip sugadinti Velykas visiems

Velykų šiemet nebus. O todėl, kad uždubasinau Velykinį Kiškutį, o be jo, kaip žinia, Velykos tokios pat nevykusios kaip Kalėdos be Kalėdų Senelio. Maža to, kad uždubasinau tą gyvulį, tai dar nudyriau kailį, pasiėmiau letenėlę kaip raktų pakabuką, iš vidaus organų, t.y.: širdies, kepenėlių, inkstų ir pautukų, pasitaisiau prašmatniausią savo gyvenime pastą,

o ir kūnelį ištroškinau grietinėlėje. Tam man reikėjo:

  • nakties, kad triušis pasimarinuotų citrinos sultyse, alyvuogių aliejuje ir pankilio sėklose (aišku, kad be druskos);
  • 3 morkų;
  • pusės saliero šaknies;
  • poro;
  • 200 ml grietinėlės;
  • aliejaus, druskos, baltųjų pipirų.

Tai, kaip supratote, triušis buvo sukapotas ir užmarinuotas nakčiai. Kitą dieną, nuvalytos, nuplautos ir supjaustytos daržovės.

Tada triušio gabalėliai apkepinami, kad susidarytų traški plutelė. Tada ketaus keptuvės arba puodo dugnas išklojamas morkomis, dedama apkepta mėsa, į tarpus prikišant saliero. Užpilama grietinėle, tuputį pasūdoma. Kai pasitroškins 20 minučių ant silpnos ugnies, dedami porai.

Dar patroškinama 10-15 minučių, tuo tarpu grūdami baltieji pipirai.

Prieš pabaigą patiekalas pabarstomas pipirais. Patiekiama su bulvių koše, pagardinta gelsve, tarkuotais šviežiais burokėliais su svogūno laiškais, Modenos actu, nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi, jūros druska, “Globus“ žirneliais, viską pabarsčius šviežiu raudonėliu ir dar kartą baltaisiais pipirais.

Tai taip lietuviška, kad man tikrai negėda dėl nužudyto Easter Bunny. Skanaus.

Buvo sriuba, dabar pagrindinis patiekalas, dar liko desertas (iš šio velykinio ciklo).

Žaidžiame skvošą su trinta sriuba

Jau ne pirmas kartas kai dedu trintos sriubos receptą. Ir netgi galite mesti į mane akmenį, nes ši sriuba niekuo neįpatinga – tos pačios daržovės, ta pati metodika kaip čia arba ten. Tačiau negaliu nepapostini seno recepto vien dėl smagaus pateikimo. Įdomumui reikės:

  • cukinijos;
  • trupučio brokolio;
  • trupučio žiedinio kopūsto;
  • gabalo saliero;
  • petražolės šaknies;
  • poros trijų morkų;
  • svogūno;
  • sultinio;
  • druskos, pipirų, baziliko, pankolio sėklų, kumino;
  • ir, tsakant, paties skvošo, tai yra kriaušės formos moliūgo.

Tai tas pats moliūgas, skonis jo nė kiek neįpatingas, tačiau forma mūsuose dar nauja.

Kol ten ką, užkaičiame orkaitę ir ant grotelių joje svilinam morkas, cukiniją ir ketvirčiuotą svogūną.

Kol svyla, užkaičiame truputį sultinio ir lėtai verdame kopūstinius bei šakninius ingredientus. Ir, perpjovę skvošą išilgai, išėmę sėklas, išpjovę minkštimą, skaptuojame gražiai jo vidų. Oba.

Kai daržovės orkaitėje gražiai paskrus, dedame jas į puodą, kur verda kitos daržvės, ten pat keliauja ir moliūgo minkštimas. Neilgai pavirę, tik kad suminkštėtų daržovės, išjugiam viryklę, dedam prieskonius, sūdom, triname viską smulkituvu ar, jei neturime, plikomis rankomis. Patiekiame su grietinėle, grietine, sūriu ar dar bala žino kas kam patinka, skvošo dubenėliuose, aha, gaiviai kvepiančiuose rugpjūčiu.

Skanaus, mažučiai. Dar laukia pasta, pagrindinis patiekalas, desertas.

Mitai apie Lietuvą ir kaip aš viriau žiemos sriubą

Здаровенкi былы! Žiema eina į pabaigą, nors dar nedrįstu šių dienų vadinti pavasariu. Ir netgi ne dėl meteorologinių sąlygų. Štai daugelis Europos tautų jau mėgaujasi pirmaisiai pavasario daigais: kas kiaulpienių lapeliais, kas pirmąja dilgėle, kiti – žibuoklių žiedais ar net grybais. Mūsuose, deja, valgoma tik tai, kas liko nuo rudens derliaus. O liko, patikėkite, ne kažin kas. Prieš keletą dienų patyriau, kad kai kurie lietuviai vis dar tiki prekeivų ir nesąžiningų ūkinykų skleidžiamais pramanais. Norėdamas ir daugiau žmonių apsaugoti nuo akivaizdaus melo, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą mitų apie lietuviškas daržoves beigi vaisius. Mat, paplitusi nuomonė, esą Lietuvoje užaugintos sodo ir daržo gėrybės, būna geresnės, sveikesnės, ekologiškesnės, nuostabesnės. Skubu Jus nuliūdinti, deja, ne visada. Ir netgi šventvagiškai pareiškiu, kad iš esmės, jos niekuo nesiskiria nuo kitur užaugintų. Be abejo, nuosavam, uošvių, švogerių daržuose užaugintos gėrybės tikrai geresnės už ispaniškas ar olandiškas. Bet kalbant apie turguose ir prekybos centruose parduodamas “lietuviškas bulbikes ir pomidoryčius“ (cė), nepuoselėkime naivių iliuzijų. Visų pirma, Lenkijoje ar Lietuvoje naudojami pesticidai, herbicidai, trąšos yra absoliučiai identiškos, jų cheminė sudėtis vargu bau ar skiriasi. Nesitikėkime, kad lietuviškose daržovėse bus mažiau nitratų/ nitritų. Net jei ir smulkesnis ūkininkas, parduodantis savo derlių turguje, nenaudoja mineralinių trąšų (kuo aš, meskite į mane akmenį, netikiu), tai stopudovai ant laukų krato mėšlą, kuris, dalyvaudamas azoto cikle, virsta tais pačiais nitratais.

Nepaslaptis, kad didieji Biržų, Pasvalio ir Anykščių pramoniai sodai, kuriuose užauginama didžioji dalis mūsų mėgiamų trugaus obuolių, gausiai purškiami pesticidais ir herbicidais. Tad gerai pamąstykite, kai renkatės ką pirkti: lekiškus “Šampion“ obuolius po 2,5 lt/kg ar lietuviškus po 4 lt/kg. Kaip bebūtų gaila, jie vienodai nupurkšti.

Tarp kitko, apie braškes. Dažnai tenka važinėti po Lietuvos provinciją. Kaip manote, kokias mintis gali sukelti braškių laukai, kur po krūmeliais šen bei ten boluoja popierių skiautelės? Dar nesupykino? Aš asmeniškai pažįstu žmones, tręšiančius braškes lauko išviečių turiniu. Juk ekologiška, ar ne?

Apie sertifikuotą ekologinę produkciją irgi susidariau savo nuomonę ne iš trečių lūpų. Beje, tikrai ekologinius ūkius esu matęs tik Skandinavijoje, kur nei daržovės, nei vaisiai tikrai nėra tręšiami. Net jei tai neapsimoka.

Ta liūdna gaida ir pradedame virti sriubą iš žieminių nusususių daržovių. Imam:

  • morką;
  • porą bulvių;
  • gabalą saliero šaknies;
  • porą saujų Briukselio kopūstų;
  • keletą askaloninių svogūnėlių (kažkada dievagojausi, kad šalotai yra česnakai, prisipažįstu klydęs, pasitaisau – tai svogūnai);
  • 50 g sviesto;
  • litrą gero krevečių sultinio (na ir vištienos puiku);
  • prieskonių: pankolio, baziliko, čili miltelių, druskos.

Šaknines daržoves supjaustome nedideliais kubeliais.

O kol ten jos kubinasi, puodan šliūkštelnam šlakelį alyvuogių aliejaus, dedame sviesto gabalėlį ir statome ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Kai sviestas aptirps, beriame pankolio sėklas ir metame žiedais pjaustytus svogūnus.

Truputį pakepiname, beriame daržvių kubelius: pradžioje morkas, po kelių minučių salierą, kiek vėliau – bulves.

Truputį pakepiname, užpilame sultiniu, palaukiame, kol užvirs, dedame per pusę perpjautus kopūstėlius. Paverdame dar 10-15 minučių, kol kopūstai bus aldente, t.y. smagiai traškūs, nepervirę, bet jau nesunkiai kramtomi. Išjungiame viryklę, pagardiname sriubą baziliku. Džiovintu, aha, šviežias dar neišlindo iš lovelio. Pilame lėkštėn, išgręžiame truputį citrinos sulčių ir pasibarstome trupučiu čili.

Žiema, žiema, lauk iš kiemo, bliadj.

Skanaus. Dariau su krevečių ir džiovintų čiliakų (guachijų) nuoviru. Gavosi tikras italo-tailandietiškas fjūženas.

Lengvos salotos, sunkus filmas

Kad jau atėjo pavasaris, tai laikas eiti į kiną. Ir štai, tolumoje pasirodo archeologas, antropologas, istorikas, filosofas, nardytojas, režisierius ir šiaip, gražuolis Mantas Kvedaravičius.

Galvoje gimsta lietuviška minitis: dar vienas kinomeeeenininkas, blyn. Juoba, ką čia slėpti – gražuolis. Smalsumas nugali ir aš jau premjeroje (ačiū mano Cukriūkui). Lietuviškai-suomiška domunentika “Barzakh“.

Pagal sumanymą ir scenarijų, manau filmas turėtų būti slegiantis, sunkus, slogus. Ką gi, debiutuojančiam režisieriui tai pavyko. Bet tegul jis neužmiega ant laurų ir neužsižaidžia kino triukais, nes tie triukai, taikantys į žiūrovo emocijas, veikia tik seanso metu. Gaila, po seanso visos emocijos išgaravo. Taip, autorius turi talentą, bet iki Glavogerio, Hercogo ar Hanekės manipuliacijų jausmais dar trūksta patirties bagažo, nors, regis, būtent ir siekta pamanipuliuoti žiūrovų jausmais. Deja, filmas savo forma pralenkė turinį. O gal atvirkščiai, taip ir geriau? Ai, ir ne tik patirties, bet ir objektyvumo trūko. Bet į politiką aš nesivelsiu.

Kad ir koks pagiežingas esu, sveikinu autorių, kreatyvas pavyko, bet kokiu atveju tai buvo daug įdomiau už Mamontovo/ Martinsono nuobodybes. Зачот! Kurk dar.

Kad nepasirodyčiau nykiu niurzga, prašom, truputis pozityvo. Jam sukurti prireiks:

  • 4-5 sultingų apelsinų;
  • pankolio šaknies;
  • askalotinio česnako galvutės arba trupučio poro;
  • šakelės rozmarino;
  • šlakelio alyvuogių aliejaus;
  • kelių lašų vyno acto;
  • druskos, pipirų.

Nupjaustom apelsinų žievelę, stengiamės, kad jos liktų kuo mažiau.

Porą supjaustom labai plonais žiedeliais, apelsinus – šaibom, pankolį – plonomis plokštelėmis.

Ant plačios lėkštės išdėliojame apelsinų skritulius, apibarstom poru ir pankoliu, smulkintu rozmarinu ir pankolio lapais, druska ir pipirais, pašlakstom aliejumi bei actu. Užpilam po pjautymo likusiomis apeksinų sultimis.

Galima patiekti su orkaitėje ant čiabatos riekelių užlydyta mocarela su bazaliku ar raudonėliu. Skanaus. Ir nueikite į “Kino pavasarį“.

XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio blyneliai

Sveiki, pagaliau. Pradėsiu nuo to, kad susilaukiau pastabų dėl savo blogo turinio, esą, jame per daug dėmesio skiriama seksui, seksizmui ir, spėjama, kad, greičiausiai, turiu problemų su seksu. Na ką aš galiu pasakyti: o kas jų neturi? Kaip bebūtų, stengsiuosi kuo mažiau kalbėti apie seksą ir krūtis, kad šį blogą galėtų skaityti ir vaikai. Štai nuo šio posto ir pradedu nebeužsiminti apie aną galą.

Kaip jau supratote, kalbėsime šiadnien apie tokį nekaltą dalyką, kaip blyneliai. Tai, ko gero, mano pirmas savarankiškai pagamintas patiekalas. Ir nutiko tai, kaip jau galima spėti, maždaug XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Tada pasaulyje tarpo ne tik mano blyneliai, bet ir daug kitų nuostabių dalykų: atsirado kompiuteriniai žaidimai, vyko šaltojo karo įkarštis, o svarbiausia – pop scenoje karaliavo JI – mano svajonių moteris, kurios negaliu pamiršti net po 30-ies metų. Kažkas svaigo nuo Samanthos Fox, kažkas – nuo CC Catch, o aš tyrai ir nekaltai svajojau apie Debę Hari.

Labiausiai myliu Debę ne už tai, kad ji buvo kieta moteris, skandalistė ir poxuistė, ne tiek už moteriškumą ir žavesį, kiek už novatoriškumą to meto muzikoje. Būtent ji pirmoji ėmė repuoti į televizijos kameras. Taigi, repas ėmė populiarėti nuo baltaodės blondinės dainos, o ne afroamerikiečių pastangomis.

A, grįžkime prie blynelių. Kaip spėju, visi juos moka kepti. Bet kaip kepdavo anais laikais? Va taip. Pasiimam:

  • stiklinę miltų;
  • pora stiklinių pieno;
  • šaukštą cukraus;
  • žiupsnį druskos;
  • alyvuogių aliejaus;
  • įdarui: rakletės sūrio, pankolį, brokolį, svogūną.

A kūr keuvšynis? jau girdžiu rėkiant. Nereikia čia jo nafig, be jo blyneliai metamorfizuojasi į krepus. Traškius, aksominius…

Plakam miltus, pieną, cukrų, druską. Netingėdami, nuoširdžiai. Tešla turi būti skysta, kaip pigi grietinė. Pilam keletą šaukštų aliejaus.

Vėl plakame taip, kad aliejus difunduotų į tešlą, tiksliau į koloidinį tirpalą (aš tikiuosi Jūs suprantate, kad aš nerimtai?).

Kol vienoje keptuvėje vienas po kito liejami lietiniai, kitoje truputyje alyvuogių aliejaus apkepiname smulkiai supjaustytą svogūną, brokolio žiedelius ir pankolio juosteles.

Kepame neilgai, kad brokoliai nebūtų kieti, bet ir netežtų. Dedame rakletės juostelę ant blyno, apklojame daržovėmis.

Susukame į vamzdelį. Pasidarome keletą tokių ir pašildome ant sausos keptuvės, maždaug 3-4 minutes, kad rakletė išsilydytų.

O taip, arba su medumi ir grietinėle, pušų pumpurų sirupu ar klevų sirupu.

Šitokį blynelių receptą “šlifavau“ bene 30 metų, kol radau tą aukso vidurį. Ar yra kur tobulėti dar?

Skanių sekmadienio pusryčių. Su puero arbata.

Ir kaip neįsimylėti jos: