Praėjusio laiko ispaniškas troškinys

Aš jau pasiekiau tokį amžių, kai imu gręžiotis į praeitį su replikomis “o mano laikais… žolė žalesnė, žemuogės saldesnės, saulėlydžiai gražesni“. Xule, saulėlydžiai, aš ir saulėtekių sulaukdavau, ne taip kaip dabar. Ir pakeldavau daugiau. Ir net ant centrifugos kokius 2.5 G. Žinoma, ir dabar dar nenuplikau ir net frotinio chalato neįsigijau, bet tai, kad jums galiu paporinti keletą istorijų ar padainuoti kokią senstančio ciniko nevykėlio, taip nieko ir nepasiekusio, nieko neišmokusio ir niekam neįdomaus, dainą – štai ji –

tik patvirtina mano nesulaikomą ir nesugrąžinamą senėjimo procesą.

Šia liūdna nata ir galėčiau baigti šitą rašinėlį, bet kadangi visi susirinkome čia paėsti – ką gi, neriame į nesveiko, cholesterolio kupino patiekalo degustavimą. Por favor, mums reikės:

• iki 1 kg neriebios kiaulienos; norite riebios – neribokite savęs;
• dviejų paprikų;
• svogūno;
• česnako;
• poro;
• keleto grybų;
• 1 chalapenio;
• 0.5 kg batatų arba paprastų bulvių;

tyc

• prieskonių: juodųjų pipirų, saldžiosios paprikos, čili miltelių, čiobrelio šakelių (deja, tokią šaltą vasarą neradau miške);
• druskos, šaukšto aliejaus;
• čiorizo dešros palką (taip šitas patiekalas zajabys su čorizo ar kita aštria česnakine dešra, bet aš šitą dešrą ir vieną galiu suvalgyti).

Batatus ar bulves skutam, pjaustom griežinėliais ir kepame orkaitėje, pašlakstę aliejumi 200°C temperatūroje kol paskrus – na jūs patys žinote.

Viskas, ką galime nuveikti kol kepa batatai – šaukšte įkaitinto aliejaus kepam iki gražaus apskrudimo stambiai kubeliais pjaustytą mėsą.

Kai apkeps – beriam visus prieskonius, maišom ir sumažinam kaitrą po keptuve iki minimumo. Taip pat stambiai pjaustom paprikas ir svogūną.

Svogūnas kartu su cielom česnako skiltelėm metam pas apkepusią mėsą (šitoje vietoje gali atkeliauti ir šaibomis pjaustyta čiorizo dešra).

Vėliau – kapotas chalapenis.

Vėliau – paprika ir grybai.

O prieš pat pabaigą, kai paprika suminkštės kaip senelio smegenys ir mėsa spės pasitroškinti – šiek tiek smulkinto poro.

Valgom su žaliom aseitunom, užgerdami raudona Rioja… ai blyn, aš gi nebegeriu.

Užtat valgau senėjimo procesą spartinantį pyragą su keletu antioksidantų.

Arba tokį:

Bet tada dviese, stengiantis pamiršti prostatos problemas ir erekcijos sutrikimus.

Bičas agresyviai dėvi pončą.

Apkaltintas rusofilija: daugiaryžiu įdarytos paprikos

Dabar būsiu nemadingas ir pasakysiu, kad man patinka Rusija. Nu, ne vata ir ne Putleris, žinoma. Aš skaitau rusiškus tinklaraščius, pumpuoju porno serialus iš rusiškų torentų, žiūriu EPL rungtynes per matchtv.ru, skaitau Peleviną… Bet prekių neperku, bo labai lievos. Neseniai atradau kokybišką rusišką popsą. Tokį gerą postmoderną, ne kokią sumautą Zemfirą ar nuvalkiotus Mumitrolius.

Kol mes ruošiamės gaminti naują patiekalą, jūsų dėmesiui prašmatnus vaizdo klipas. Garsas, suvedimas, scenografija – viskas super.

Tegul groja fone, kol renkamės produktus:

• stiklinė itališkų ryžių;
• sauja saulėje džiovintų pomidorų;
• sauja džiovintų raudonikių;
• 100 g sviesto;
• svogūnas;
• keletas kvapnių paprikų;
• žiupsnis šafrano;
• stiklinė sultinio arba virinto vandens;
• alyvuogių aliejaus, raudonėlio, druskos, pipirų.

Kepiname svogūną su raudonėlio žiupsniu ant alyvuogių aliejaus. Kai suminkštės – dedame sviestą, jam ištirpus – ryžius.

Truputį pakepiname iki riešutų kvapo. Dedam supjaustytus pomidorus ir išmirkytus grubus.

Pilame po truputį sultinį, maišom ir troškiname ryžius. Iki aldente būklės. Tame tarpe nedideliame kiekyje sultinio mirkome šafraną. Pilame į ryžius.

Grybai ir pomidorai suminkštėjo, o ryžiai dar pakankamai kieti.

Įkaitiname iki 200°C orkaitę. Kol kaista – farširuojame per pusę išilgai perpjautas paprikas.

Kepame 20-30 minučių – kol suminkštės paprika. Prieš pabaigą galima uždėti mocarelos, bet geriau – jau išėmus iš orkaitės – smulkiai tarkuoto Parmos sūrio. Arba rikotos.

Kai pavalgysim, dar truputis rusiško popso. Šį kartą labiau šizovo, ne tokio glamūrinio kaip prieš tai.

Arba stereotipinio rusiško popso iš Peterburgo apie raudonus labutenus (yra net su LT subtitrais).

Ko daryti ir ko nedaryti ateinančiais metais

Aš esu nemaloniai nustebintas įvykusiais wordpress pasikeitimais. Bet mano skaitytojų tai neturėtų liesti. Bandau prisitaikyti prie naujojo profilio dizaino.

Šiandien, mano mielieji, trumpam paprašysiu jūsų dėmesio. Šios dienos rašinio stuburas, deja, ne receptas, nors bus ir jis, tačiau daugiausiai dėmesio skirsiu tam, kas mane labiausiai nuvylė ir kas labiausiai nudžiugino praėjusiais metais. Ir mano rekomendacijos, į kurias jūs neprivalote kreipti dėmesio.

Tai, ko nerekomenduočiau jums 2016:

1. Ukrainos tarptautinės oro linijos.

Taip, tai pigios oro linijos, skraidinančios iš Vilniaus per Kijevą kone į visus pasaulio kraštus. Aš pasimoviau ant šio viliojančio pigumo. Buvau priverstas ne tik kęsti nevėdinamuose lėktuvuose 40 laipsnių karštį, nakvoti Borispolio oro uoste be jokių kompanijos komentarų, bet ir įskaudintas jos atstovų, kai pareikalavau man priklausiusios pagal jų pačių taisykles numatytos kompensacijos. Jie argumentavo tuo, kad jie – ne Europos Sąjungos oro linija ir aš jiems nieko nepadarysiu, galiu pamėginti su jais bylintėtis. Nusprendžiau nuo šiol skraidyti tik su EU oro linijomis. Turėkite omeny, kad Ukrainos oro linijos retai išskrenda tvarkaraštyje nurodytu laiku.

2. Viskis “The Glenlivet“ single malt traveler’s edition.

Tai irgi susiję su nelemtomis ukrainiečių oro linijomis ir Kijevo Borispolio oro uostu. Kad neprailgų laikas, laukiant savo atidėto reiso, nusipirkau litrą šio viskio duty free. Man nuoširdžiai gaila savo 30 eurų išmestų šiam šlamštui. Gal koks kitas “Glenlivet“ viskis ir neblogas, bet tik ne oro uostam skirta serija.

3. Serialas “Hannibal“. Man patinka Madsas Mikkelsenas dar iš tų laikų, kai jis nebuvo meinstrymas, bet jis negelbėja šito blankaus ir nykaus serialo.

4. Just5 latvių gamybos telefonas-flagmanas “Blaster 2“. Nuorodos nededu iš principo. Telefonos parametrai neatitinka specifikacijos ir viskas tuo pasakyta.

O dabar apie tai, ką aš mačiau gero ir ką jums patarčiau:

1. Viskis “Laphroaig 10“.

Tai gardžiausia, ką gėriau šiais metais. Tikras dūminis, durpinis viensalyklis viskis iš Islay regiono. Geriant su trupučiu ledinio vandens, jaučiu nuo vaikystės mielą pabėgių kvapą. Jaučiu moters lūpas. Visas. Jūrą, jodą, dumblius ir daug daug nostalgiškų sunkiai pagaunamų kvapų…

2. Graikija. Ne turistiniu laikotarpiu, kai dar nešalta, bet nebėra minių žmonių. Ten labai pigu, velniškai skanus maistas, geras aptarnavimas, neįkyrūs ir draugiški žmonės. Buvau maloniai nustebintas kad gražios ir moterys, ir simpatiški vyrai. Bet maistas vis tiek geriau.

3. Pfalco regionas Vokietijoje. Jūs nepatikėsite, kokio ten galima nusipirkti vyno už juokingus 3 eurus. Su maistu problemos, skaniai negausite, bet vynas! Ir dar aš išduosiu jums paslaptį: nuskristi iki Hano oro uosto su Ryanair galima už 10 eurų, pavažiuoti keletą stotelių traukiniu palei Reiną ir apsistoti bet kurioje pilyje už 70 eurų nakčiai.

4. Filmas apie Amy Winhouse. Tik tiek

Aš atsimenu, kad jau seniau esu minėjęs, kad man patinka ėriukų pautai. Ta proga, nuoširdžiai rekomenduoju. Vėrinukai su kuminu, čili, paprika ir cukinija. Nieko įmantraus

Kepama ant žarijų arba orkaitėje griliaus režimu keletą minučių. Patiekiama su viskiu ar alumi

Putojančiu šviesiu vokišku lageriu. Jaaaa

Šopska salotos po ilgos pertraukos (ir čanachai)

Sveiki, tikiuosi nepamiršote manęs. Nesiteisinsiu kodėl ilgai nerašiau. Tiesą sakant ne tik nerašiau, bet ir negaminau, nevalgiau ir negėriau. Todėl po ilgo badmečio, siūlau lengvą ir paprastą patiekalą – bulgariškas šopska salotos. Prieš keletą metų vykusiuose geriausio Europos Sąjungos nacionalinio patiekalo rinkimuose, jei neklystu, šios salotos nugalėjo, antroje vietoje palikdamos lietuviškus šaltibarščius. Lietuviškus…

Be trispalvių pomidorų dar imame:

• daug raudonų paprikų;
• pora agurkų;
• baltąjį arba raudonąjį svogūną;
• petražolių;
• aliejaus, acto;
• alyvuogių;
• dėmesio! Sirene sūrio. Galima ir brinzos, o blogiausiu atveju – fetos.

Į gilią lėkštę pjaustome pomidorus stambiai (tarp kitko, pomidorai turi būti mėsingi, ne sultingi), paprikas ilgais plonais šiaudeliais, svogūną postambiais šiaudeliais (jokiu būdu ne žiedais ar pusžiedžiais), agurką nuskutam ir pjaustom postambiai.

Užpilam alyvuogių aliejumi, pašlakstome balzaminiu actu, sutrupiname saują sūrio, įmetame keletą alyvuogių, pripešiojame petražolių.

Druskos nereikia, jei sūris tinkamas. Skanaus.

O tiems, kas pasiilgo mėsos – čanachai pauostyti:

Kaip daryti čanachus? Į molinį indelį ant dugno dedame riebios avienos gabalėlius, žiupsnį druskos, svogūno pusžiedžių, morkos griežinėlius, baklažano kubelius, saliero juosteles, vėl druskos, stambių bulvės kubelių, druskos, chmeli suneli, pomidoro riekelių, šakelę mairūno, nedidelį čiliaką, žiupsnį druskos. Įpilame truputį verdančio vandens, uždengiame ir pašauname į iki 200ºC įkaitintą orkaitę.

Paliekam dviem valandom. Prieš pabaigą užberiam žiupsnį kapoto česnako.

 

Trys viename: kepenėlių receptas su bonusu, Best Blog Awards 2014 ir kodėl aš esu blogas

Sveiki visi. Visiems linkiu sveikatos. O tinkama mityba yra sveikatos šaltinis. Jūs ir patys visi tai žinote. Kodėl čia aš apie tai? Na, organizmui nuolat reikia vitaminų, mineralų ir kitokios xujnios. Ir ypač geležies, aha. Iš kur jos imti? Teisingai, iš kepenų. O iš kur imti kepenų? Juk mums nereikia pragertų, apaugusių riebalais, ar ne? Šios dienos patiekalui imame <pyp>. Taip taip, šitas bus pats tas.

Blogiausiu atveju, sueis ir Sarugasimos salos beždžionė.

Atsargiai išpjauname <pyp> kepenėles. <pyp> mums daugiau nebereikia, todėl grąžiname jį <pyp pyp pyp>.

Be kepenėlių mums dar prireiks:

• nedidelio svogūno;
• saujos miltų;
• ketvirčio ar pusės paprikos;
• 50 g sviesto;
• petražolės;
• balzaminio acto;
• pipirų, druskos;

Kepenis plauname, valome nuo kraujagyslių, pjaustome nedideliais pailgais gabalėliais, lengvai druskiname ir pipiriname. Kitoje lėkštėje saują miltų maišome su žiupsniu druskos ir pipirų.

Toliau sukamės greitai, nes nėr čia ko: pusėje sviesto apkepiname smulkiai pjaustytą svogūną. O kitoje keptuvėje ištirpiname likusį sviestą ir ant vidutinės ugnies 2-3 minutes kepame miltuose apvoliotas kepenėles. Tuo tarpu į pirmąją keptuvę įpjaustome papriką. Grįžtame prie keptuvės su kepenėlėmis, jei jos jau kepa 2-3 minutes, apverčiame, kepame dar minutę ir xujak, išimame į šiltą lėkštę. Labai svarbu neperkepti <pyp> kepenėlių, antraip jos pamažu pavirs pimpalu, o mes to jokiu būdu nepageidaujame. Kai tik suminkštės paprikos gabalėliai, palaistome juos balzaminiu actu ir, xujak į lėkštę su  kepenėlėmis.

Ir xujak! pabarstome kapota petražole.

Ryjam nesidrovėdami, užgerdami pigiu raudonu rašalu.

<pyp> kepenėlis kažkaip nepasotino manęs, todėl žvilgtelėjęs į šaldytuvo turinį, radau kažkieno pričendalus.

Plaunam, valom ir gerokai spustelnam, kad iš po odos išlįstų tai, ko reikia.

O, akytkūnis! Apkepame jį supjaustytą su svogūnu ir paprika ant sviesto. Ir būtinai su kuminu ir šafranu.

Žinau, kad po šio recepto <PYP PYP PYP PYP>. Gal net mano blogą užbanins.

Čia prieš keletą dienų mano blogas buvo nominuotas Best Blog Awards 2014. Ir padarė tai tūlas Adis iš www.adis.lt. Jis pateikė šias taisykles, kurias, aš, be abejo, sulaužysiu:

1. Paminėti tinklaraštį, kuris mane nominavo. Ok, padariau.

2. Nominuoti 11 tinklaraščių, kurie man įdomūs. Ainana, nenoriu pasirodyti arogantiškas, bet Lietuvoje nėra įdomių tinklaraščių. Arba aš nemoku ieškoti. Todėl nominuoju tik tris: saldu/sūru, bo ten pizdati desertai, nesąmones, nes ten Pupkio  kliedesiai ir virusinį g12, bo šiaip geras žmogus.

3. Paruošti jiems 11 klausimų. Nieko nebus, pakaks keleto: koks jūsų blogo tikslas, ar esate blogi žmonės (sic! sąmoningai neklausiu ar esate geri žmonės) ir kiek jums svarbi kitų nuomonė apie jūsų blogą?

O dabar atsakau į Adžio klausimus:

1. (Nuo ko prasidėjo Tavo, kaip kompiuterio vartotojo, istorija?) Mano istorija prasidėjo nuo kažkurio Robotron kompo VU MF kompiuterių klasėje kokiais 1990.

2. (Kokie yra likę neįgyvendinti Tavo gyvenimo planai?) Mano kasdienis planas – išgyventi. Pasirodo, jis įgyvendinamas.

3. (Kas Lietuvoje dabar tau atrodo blogiausia? Ir kaip tai spręstum Tu?) Aš Lietuvoje blogiausias. Ir manęs neišspręsi.

4. (Trys Tavo hobiai. Kaip tai tapo Tavo hobiais ir kodėl iki šiol jie tokiais lieka?) Trys hobiai žmogui yra prabanga. Mano hobis – skaniai pavalgyti, ебтыть.

5. (Geriausias ir blogiausias aplankytas Tavo koncertas ar show) Aš abejingas koncertams ir šou. Geras buvo 1996 m. Blogiausių grupių festivalis.

6. (Prašom po vieną grupę/atlikėją, filmą ir knygą, padariusią tau didžiausią įspūdį ar net įtaką) Štai čia ir pasiekėme tą vietą, kurioje aiškėja kodėl aš blogas. Grupė, kurios klausydamas tampu itin blogas “Nick Cave and the Bad Seeds“.

Filmas, kuris paskatino imtis negerų darbų, aišku, “Dogvilis“. Knyga, be abejonės, Charles Baudelaire “Blogio gėlės“ (galite pasiskaitinėti prieš miegą).

7. (Mano pozicija religijos atžvilgiu) Agnosticizmas yra mano pozicija.

8. (Mano mėgstamiausias žaidimas) nežinau

9. (Kokios technologijos labiausiai lauki ir kokia labiausiai gąsdina) Technologinis singuliarumas ir gąsdina, ir vilioja.

10. Kas bus 2034? Žr. 9 punktą.

P.S. Netikėtai perskaitęs delfinariume žinutę apie visišką pizdecą ant Lietuvos, suskubau cenzūruoti savo įrašą. Laikas pyzdint iš šitos šalies. Jau žygiuojame į Putinostaną skubiu žingsniu. Žodžio laisvės čia nėra ir nebus.

Baltojo alaus degustacija su liuliais

Turėjome tamsaus ir šviesaus alaus degustacijas. Atėjo laikas ir kvietiniam alui. Bet kad nereikėtų gerti ant tuščio skrandžio, ruošiame kažkokią užkandą. Žiūrime ką čia turime…

Fui, koks smirdantis! Ne ne ne, sūris prie kvietinio alaus netiks.

Gal…

Apžiūrėkime iš arčiau

Gal ir nieko, bet daug vargo. Gal geriau tiesiog kiaulė? Pavyzdžiui kokie 3 kg rinktinės liesos nugarinės ant 10-12 žmonių. Planuojame liulia kebabą. Pradedame pjaustyti. Iš pradžių – plonais griežinėliais.

 

Aha, po to – plonom juostelėm.

Po to – mažais, labai mažais kubeliais.

Turbūt daugelis susižavės tokiu primityviu faršo gaminimo būdu, bet patikėkite, malti mėsos negalima. Gautą faršą maišome su prieskoniais: kuminu, chmeli-suneli, čili milteliais, raudonėliu, kalendra.

Nededame druskos, nepilame acto ar citrinos sulčių. Tik padedame šaltai. (Galima dar įdėti 300 g smulkiai kapotų ėriuko riebalų, bet čia kaip kam patinka; man – liesiau).

Kitą dieną užkuriame kepsninę ir žiūrime kokio alaus turime:

1. Vilkmergės kvietinis;

2. Gubernijos kvietinis;

3. Kalnapilio White Select;

4. Švyturio baltas;

5. Volfo Engelmano balta pinta;

6. Ambercity kvietinis;

7. Colomba (korsikietiškas kvietinis);

8. Kronenburg 1664 blanc (gamina Švyturys);

9. Kauno kvietinis;

10. Utenos kvietinis;

11. Valentins Hefeweisssbier.

Iš arčiau

Ir dar

Malkos sudegė, susidarė daug anglių. Bandom verti ant iešmų, bet, apimti nevilties, matome, kad mėsa nesilaiko ir krenta į anglis. Tada atsidūstame, lipdome apvalius kotletus ir kepame ant grotelių.

Kepdami pabarstome druska.

O kol kepa mėsa, aklo vertinimo metu buvo nustatytas alus nugalėtojas (vertino 7 žmonių komisija).

1 vieta. Utenos kvietinis aromatizuotas su dideliu atitrūkimu nuo kitų surinko 60 balų iš 70 galimų. Kas galėjo patikėti? Prieš degustaciją visi vienbalsiai tvirtino, kad tai šūdas. Igelis davė 9 balus.

2-3 vietos. 1664 blanc ir Kalnapilio White Select gavo 40 iš 70. Buvo įtarimas, kad Švyturys, įsigijęs šio alaus receptą, pradėjo taikyti tiek Utenoje, tiek Klaipėdoje. Igelis davė 2 balus 1664 ir 7 Kalnapiliui.

4-7 vietos. Daug alų surinko ta patį balų skaičių: Vilniaus alaus gamybos Ambercity, Švyturys, Valentinas ir Gubernija gavo po 38 balus. Igelis davė atitinkamai po 8, 6, 4 ir 5.

8 vieta. Nedaug atsiliko Volfas Engelman su 37 balais (iš Igelio – 4 taškai).

9 vieta. Korsikietiška Colomba surinko 35 balus ir 5 iš Igelio (šis alus verdamas su žolelėmis, todėl jį supainioti su kitais buvo sunku).

10 vieta. Vilkmergė gavo 33 balus. Igelis įvertino 3 balais.

11 vieta. Blogiausiai iš visų pasirodė Kauno kvietinis, surinkęs 26 balus (3 iš Igelio).

Išvada viena: nuo šiol teks pirkti Utenos kvietinį. Deja.

A, štai ir mėsytė iškepė. Bet prieš tai greitai paruošiame šiltas keptų daržovių salotas: ant žarijų keptos paprikos, baklažanai, cukinijos ir vienas čiliakas smulkinami, traiškoma skiltelė česnako, pilama aliejaus, beriama druskos, kapojama šviežia kalendra, spaudžiama pusė citrinos, beriama lukštentų granatų sėklų.

Padažui: natūralus riebus (20%) jogurtas su mėtom, traiškyta skiltele česnako, šlakeliu aliejaus ir žiupsniu druskos. Garnyrui: acte marinuoti svogūnai. Lavašas kaip opcija.

Nom nom nom. Štai taip atrodo korporaciniai liuliai.

Ir supranti, kad tave pasaulyje supa daugybė mažų stebuklų. O kartais ir didelių. Tereikia mokėti juos pamatyti. Pavyzdžiui, pažiūrėti į giedrą naktinį rudens dangų.

 

Receptų retrospektyva 1: Megapupos nevegetarams

Aš manau, kad atėjo laikas parodyti tikrąjį savo veidą. Yra receptų mano gyvenime, už kuriuos daugelis jūsų ims manęs nekęsti. Bet aš nesivaikau pigios meilės, nes tie, kurie mane myli, mylės tokį, koks aš nesu, nepaisydami mano kanibalistinių trūkumų. O gal tai visai ne trūkumai – juk viskas šiame gyvenime priklauso nuo požiūrio: kas vienam trūkumas, kitas įvertins kaip privalumą.

Taigi, šiandien – tikrasis aš, nepadailintas, neretušuotus ir necenzūruotas. Pradžiai – nešokiruojanti versija: milžiniškos pupos, surinktos nužudytų gyvūnėlių viduriuose.

Štai jos:

Itin šviežios, išluptos, kaip man prisiekinėjo kruviną ranką ant purvino chalato skverno pridėjęs prekeivis, iš jauno ėriuko pilvo.

Ką su jomis veikti, paklaus manęs žingeidus skaitytojas? Reikia nuplauti, nuvalyti plėves ir odeles ir užmerkti šaltame vandenyje, praskiestame citrinos sultimis bent 20 minučių. Be megapupelių dar pričiupau:

• pusę svogūno;
• nepiktą čili;
• saują petražolių;
• kumino, maltos paprikos, juodųjų pipirų;
• sojos padažo;
• pomidorų ir ryžių garnyrui.

Po 20 minučių mirkymo, perplauname megapupeles ir siauru peiliu arba virtuvinėmis žirklėmis pašaliname šlapimtakius – jie nevalgomi net pupelėse. Pačias pupeles supjaustome stambiau.

Kepame šiuos gabalėlius 2 minutes su gabalėliu sviesto ant labai smarkios ugnies. Kaip identifikuoti, kad ugnis buvo pakankamai stipri? Virtuvė turi būti be gailesčio aptaškyta riebalais.

Kepdami intensyviai maišome. Kai tik pupelės ims išskyrinėti sultis, perdedame jas į pašildytą lėkštę, o likusiuose riebaluose kepiname smulkiai pjaustytą svogūną bei papriką. Paskubėkim, viską reikia atlikti vikriai. Kai tik svogūnas taps permatomas, grąžiname pupeles, barstome kuminu, malta paprika, pilame 2-3 šaukštus sojos padažo. Troškiname dar keletą minučių, išjungiame viryklę, barstome kapotomis petražolėmis ir grūstais pipirais. Patiekiame su ryžiais beigi pomidorais.

Skanaus ir sėkmės iki kito karto.

Atostoginis vištienos šašlykas

Kaip žadėjau ankstesniame įraše, trumpai papasakosiu apie atostogas. Turėjau malonumo praleisti keletą savaičių Aukštaitijos nacionaliniame parke. Na, parkas – kaip parkas, ar ne?

Galima užsilipti ant Bitės ryšių bokšto. Arba ant Ginučių piliakalnio.

Nors dauguma, kažkodėl, dročina ant Ladakalnio, Ginučių piliakalnis man labiau patiko.

Galima prasieiti miško takeliu ir prisirinkti pilną skrybėlę lazdyno riešutų.

Arba pasigauti keletą lynų ir išsivirti prašmatnios šaltienos su paprika ir morkomis (deja, nefotkinau). Antros dienos tokia šaltiena – pati geriausia užkanda prie bet ko. Arba nukirsdinti gaidį ir iš jo krūtinėlės išsikepti šašlyką.

 

Tereikia tiek nedaug: sumaišyti supjaustytą mėsą, pašlakstytą citrinos sultimis su smulkiai supjaustytu svogūnu ir miške surinktais čiobreliais ir marinuoti gerą pusdienį. Tada suverti ant iešmų ir pabarstyti druska.

Sudeginti glėbį beržinių malkų ir kepti ant žarijų.

 

Kartu su paprikomis.

Patiekti su stebuklingai pigiu ir labai lietuvišku Astravo dvaro alumi.

Skanaus, toks patiekalas ir ankstyvą rudenį labai gerai: tarkim išsiruošiame grybauti ankstų ūkanotą rytą, po pietų užsikuriame laužą miško laukymėje, o vėsų vakarą mėgaujamės.

Tarp kitko, Labanoro džiunglėse, pasirodo, gyvena kažkokia laukinė gentis. Vieną laukinį žmogų pavyko nufotkinti ties kažkokia protaka tarp ežerų.

Būkite su laukiniais atsargūs.

Kčučas, čanachai arba tiesiog – troškinta mėsa su daržovėmis,

Sveiki seniai matyti. Nepraėjo ir pusmetis, kai prisiminiau, kad turiu tinklaraštį. Per tą laiką, deja, virtuvėje beveik nieko nenuveikiau. Užtat įveikiau keletą online kursų apie mitybą. Dar apsilankiau renginyje “Vyno dienos 2014“, kur atradau keletą puikių ispaniškų vynų – pvz. Juan Gil (ačiū MV konsultantei Aušrinei), nusivyliau Makedonijos vynais, užsisakiau 5 litrus kaimiško graikiško alyvuogių aliejaus iš ateinančio rudens derliaus ir susipažinau su linksmu gruzinu Gigo, kuris girdė nerealia čača. Priešais gruzinų stendą stovėjo armėnų stendas ir jie nuolat lyginosi, kurių brendis geresnis. Man pasirodė neblogi ir tie, ir anie, bet gruziniška čača ir armėniška šilkmedžio uogų degtinė geriau.

Ta proga – armėniškas kčučas prieš gruziniškus čanachus. Kaip bebūtų, tai – tiesiog mėsos gabalėliai su įvairiomis daržovėmis, troškinti moliniame puode. Pirma – kčučas, kurį gaminau dar žiemą, kai buvo šalta ir reikėjo karšto ir aštraus patiekalo kaulams sušildyti. Molinių puodų neturėjau (o ir dabar neturiu), todėl gaminau ketaus keptuvėje, uždengtoje valgomu dangčiu. Bet apie tai vėliau. Dabar – ko reikėjo:

• apie  kg avies blauzdos;
• saliero gumbo;
• baklažano;
• paprikos;
• svogūno;
• česnako;
• keleto bulvių;
• prieskonių: pipirų, lauro lapų, čili, kumino, kalendros, mairūno, druskos

Salierą stambiai pjaustome ir dedame ant puodo/ keptuvės dugno

 

Baklažaną pjaustome šaibom.

Stambiai kapojame bulves, svogūną pusžiedžiais

Mėsą pjaustome kąsnio dydžio gabalėliais, dedame visą česnako galvą

Pasūdome, gausiai apibarstome prieskoniais

Galiausiai – paprikos griežinėliai

Įpilame po puodelį verdančio vandens, uždengiame valgomu dangčiu ir kišame į 180°C įkaitintą orkaitę

Dangtį darome iš miltų ir vandens, aha. Po valandos temperatūrą sumažiname iki 150°C ir troškiname dar pusvalandį.

Nuėmus dangtį

Pabarstome kapotais kalendros arba petražolės lapais.

Taip, beibi, tai Armėnija!

Kai pavalgiau kčučo, atėjo pavasaris

Ta proga, išsikepiau duonos

Ir prisirinkau gležnų dilgėlių

Dabar birželio pradžioje, kai tiek daug žalumos, Jums, ko gero, tai atrodo juokinga, bet ankstyvą pavasarį, vos nutirpus sniegui, dilgėlių sriuba buvo dangiškas kaifas.

O štai atėjus pavasariui, vienoje skandinaviškoje parduotuvėje (nesakysiu kokioje, che che), nusipirkau nebrangų, bet puikų divaisą iš ketaus.

 

Jame gaminau čanachus. Tam dar reikėjo… to paties kaip ir kčučui. Na, dar pridėjau morkų ir pomidorų, o avį pakeičiau kiaule.

Į puodą viskas dedama panašia seka

Naa, gal bulves geriau dėti ant viršaus, pabarstyti druska ir rūkytos paprikos milteliais

Pomidorų dar nededam, o puodą uždengiam ir pašaunam į 180°C įkaitintą orkaitę. Po valandos dedame pomidorus

Pusvalandį laikome orkaitėje be dangčio

Štai ir visas antagonizmas, mano mieli draugai. Kitą kartą papasakosiu apie paprastą būdą išsikepti tobulą prancūzišką duoną, kuri nežiedėja. Pasistengsiu, kad kitas kartas nebūtų po pusmečio.

 

 

 

Senelės pasaka ir naujametinis kepsnys + desertas

Su Naujaisiais Metais. Ir nesvarbu, kad vėluoju beveik dvi savaites. O vėluoju, nes apšerkšniję mūsų žiemos/ balta balta kur dairais

Pusnynuos nykštykai miega

Brenda pušys eglės iš pusnynų ir išbrist niekaip negal

Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų

Baigiam tą eiliuotą sodomiją.

Jūsų dėmesiui – tai, kaip pietavau Naujųjų Metų dieną. Ne išvakarėse, o būtent šventinę pirmąją dieną.

Man reikėjo:

• apie 1 kg kiaulienos nugarinės;
• 2 svogūnų;
• česnako galvutės;
• 2 morkų;
• saliero šaknies;
• paprikos;
• kadagio uogų (kokia laimė buvo jas rasti ant kadagių apsnigtame miške);
• pipirų, druskos, aliejaus;
• labai svarbu – 200 ml balto sauso putojančio vyno (kokia laimė, kad nuo išvakarių puotos liko būtent tiek kAvos (ne kavOs).

Produktų nuotraukos nesulauksite šį kartą. Taigi, nugarinę nuplaunam, nupjaustom taukų liekanas, nusausinam, iš visų pusių subadom siauru peiliu. Į skyles prikišame česnako skiltelių. Visą gabalą įtriname aliejumi, pabarstom pipirais ir paliekam pusvalandžiui pailsėti. Tada įkaitiname savo mylimiausią sunkią keptuvę (su ranteliais grilinimui dar neturiu) ir apkepame nugarinės gabalą po keletą minučių iš visų pusių. Be fanatizmo, bet tiek, kad užsivertų mėsos poros. Gilesnėje keptuvėje arba storapadžiame puode, be fanatizmo vėl gi, apkepiname pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, kapotas morkas, šiaudeliais pjaustytą salierą, pas kuriuose netrukus perkeliame apkeptą nugarinę. Viską pabarstome trupučiu pipirų bei kadagio uogomis. Užpilame baltu vynu. Jokiu būdu ne raudonu. Putojantis – idealu.

Uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies gerą valandą, retkarčiais apversdami nugarinę. Prieš išjungiant viryklę, įpjaustome papriką. Paliekame dar 15-20 minučių uždengtą, kad paprikos suminkštėtų nuo liekaninės kaitros.

Patiekiame su lengvu raudonu vynu (Pinot Noir), ryžiais bei svogūnų uogiene (ačiū giminėms iš Kauno).

Silpnaregiai puotauja kartu

Paprastai, po sočių pietų norisi rūk choder kokio deserto.

• Pora bananų;
• stiklinė riebios grietinėlės;
• šaukštas vanilinio cukraus;
• keletas stiklinių pieno;
• truputis melasos cukraus;
• keletas maraskininių vyšnių.

Grietinėlę plakam su vaniliniu cukrumi, pieną su bananais ir melasos cukrumi. Supilame į kokteilines taures (kas turi), ant viršaus dedame plaktą grietinėlę, laimei, ji neskęsta. Akcentas – vyšnia ant viršaus.

Buvo malonu.