Kulinarinė kelionė į Viduržemio jūrą

Šiandien nebus jokių naujų receptų, nes tingiu ką nors virti. Ir kepti. Užtat jūsų dėmesiui siūlau truputį šiltos jūros

DSCF7305

gražių užpakalių

IMG_20141009_182253656

ir sotaus korsikietiško maisto. Pradedam? Pradžiai balto naminio sausiuko su ledukais

DSCF7435

Tada užkandžiui midijų su šonine balto vyno padaže su svogūnais ir petražolėm (garnyrui, aišku, gruzdintos bulvytės)

IMG_20141007_224829373

Oi, vakarui pakaks, persivalgom. O kas kitą dieną? Kuklūs kaimietiški pietūs. Užkandis – 5 rūšys vytintų kumpių ir dešrų (atsiprašau, nuotrauką suvalgiau). Toliau – starteris. Sriuba su makaronais, kažkas panašaus į italų minestronę (šiukštu nesakykit korsikiečiams, kad jie neoriginalūs!)

IMG_20141008_212141232

Pagrindinis patiekalas – ant laužo keptas ėriukas arba laukinis paršiukas (pasirinktinai) su bulvėmis

IMG_20141008_215630159

Renkamės ėriuką, bet po to gailimės, nes paršiukas tiesiog stebuklingas

IMG_20141008_220148951

Toliau – sūriai su figų uogiene

IMG_20141008_223155655

Desertui – mirtos ledai. Ypač rekomenduoju.

IMG_20141008_230302507

Kaip gi be kavos? Bet čia korsikiečiai atsilieka net nuo turkų, nekalbant apie italus

IMG_20141008_232421388

Dar alkani? Gerai, važiuojam į kitą restoraną. Starteris – vorinio krabo sriuba

IMG_20141009_205112134

Toliau – insalata su karambola ir žaliais pievagrybiais

IMG_20141009_205306868

Atėjęs padavėjas teiraujasi ar ponai valgys mėsą? Tada siūlo šį raudoną

IMG_20141009_210418131

O, štai ir medium raw veršiena. Skanaus

IMG_20141009_212204442

Sūriai su figų uogiene, kaip gi be to…

IMG_20141009_215211186

Desertui – šokoladiniai putėsiai. Blyn, duokit antrą porciją!

IMG_20141009_223551159

Gana? Na, tada kukli vakarienė. Tarkim, salotos su vytintu žambonu

IMG_20141010_201124640

Naminiai taljateliai su žuvim

IMG_20141010_201138962

Arba ravioliai su rikota ir špinatais.

IMG_20141010_201134282

Deserto? Biskvitinio vaisinio pyrago, tateno ar tik vynuogių?

IMG_20141010_130520153

Žiū, ryte dar liko euras kavai

IMG_20141011_104937811

Pabučiuojam trumpalaikio romano merginą

DSCF7443

Ir au revoir, mon amour, je ne t’aim plus

Reklama

Bledski makaronai – pasta puttanesca

Tikiuosi, kad nesusilauksiu sankcijų iš cenzūros dėl pavadinimo. Antra vertus, iš dainos žodžių neišmesi, kaip nuvalkiotai tai beskambėtų. Šiaip, niekada nebuvau nusiteikęs prieš kekšes ir netgi atvirkščiai – visada buvau už jų legalizavimą, kad moterys gautų už savo sunkų darbą bent jau socialines garantijas, o darbo kodeksas garantuotų saugumą darbo vietoje. Deja, mūsų davatkiška visuomenė moka tik pasmerkti, pamiršdama priesaką: kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į mane akmenį.

Laimei, italai mažiau davatkiška tauta nei lietuviai, todėl nepasigėdijo ir sukūrė virtualų paminklą prostitutėms – pasta puttanesca, kas lietuviškai būtų kekšių makaronai. Liūdną istoriją apie tai, kaip Neapolio lūšnynuose atsirado šis patiekalas, galite patys pasiskaityti internetuose. O mes jį pasigaminsime, išreikšdami pagarbą seniausios profesijos damoms. Mums reikės:

  • iki 0.5 kg taljatele ar kitų geresnių makaronų;
  • pomidorų (savo sultyse);
  • (juodų) alyvuogių;
  • (marinuotų) kaparėlių;
  • keleto ančiuvių (arba jų pastos);
  • keleto skiltelių česnako;
  • raudonėlių, juodųjų pipirų, druskos, aliejaus;
  • Parmos arba pekorino sūrio.

DSCF6013

Kaip visada, makaronus verdame dideliame puode su daug vandens iki aldente būsenos arba tiek, kiek nurodyta ant pakuotės -2 min. Kol makaronai verda, keptuvėje įkaitiname aliejaus šaukštą ir kepiname raudonėlius, česnakus, alyvuoges, smulkintus ančiuvius ir kaparėlius. Jei pastebėjote, šiam receptui nereikalingi svogūnai, kas labai reta makaronų padažams.

DSCF6014

 

 

Kiek patroškinus šį mišinį, dedami pomidorai ir visa tai troškinama ant lėtos ugnies apie 20 minučių.

DSCF6015

 

Patiekiama su kapotomis petražolėmis (jei turime), grūstais juodaisiais pipirais ir tarkuotu kietu sūriu.

DSCF6018

 

Negėda šį patiekalą valgyti kekšėms, nebus gėda ir man. Skanaus. Ir pakelkime taurelę į parsiduodančių moterų sveikatą. Cin cin.

DSCF6016

 

Ir pabaigai, filmų TOP50. Artėjame prie atomazgos. 15-11 vietos.

15. Septyni samurajai – mano mėgstamiausias Kurosavos filmas. Pamėgau jį vaikystėje labai keistomis aplinkybėmis: tada buvo ant bangos rytų kovos menų filmai su Briusu Li ar apie nindzes. Pradėjau žiūrėti šį filmą su viltimi, kad ir čia bus gerų muštynių. Žiūrėdamas taip įsijaučiau, kad net neatkreipiau dėmesio, kad čia nėra jokių muštynių ir filmas visai ne apie tai, o apie pareigą ir garbę. Aha, dar prieš 20-25 metus mums skiepijo tokias vertybes.

14. Dogma – dar vienas gudriojo trolio Kevino Smito šedevras apie Dievą, angelus ir davatkiškumą. Imponuoja tai, kad kai filmas buvo išleistas, prie kino teatrų ir Miramax būstinės rinkosi tūkstančiai davatkų ir religinių psichų protestuoti prieš tokią bedievystę, ir kartais tarp protestuotojų pasirodydavo ir pats režisierius. Ką jis ten veikė? Protestavo.

13. Traukinių žymėjimas – kontraversiškas filmas: iš vienos pusės narkomanai-herojai labai žavūs ir kieti, iš kitos – narkotikuose žavesio ir romantizmo nedaugiau nei yrančiame kūne. Tarp kitko, dainos “Perfect day“ autorius Lou Reed mirė vos prieš keletą savaičių. Tikiuosi, narkotikai čia niekuo dėti.

12. Negyvėlis – epinė istorija apie mirtį ir kelionę į pomirtinį pasaulį. Jei manai esąs gyvas, toli gražu nebūtinai taip yra iš tikrųjų. Mano galva, šio filmo žavesys slepiasi tobulai parinktame veiksmo laikotarpyje ir vietoje: XX a. pradžios Laukiniai Vakarai.

11. Šventė – kokiais 1998 ar panašiai, keletas Danijos kino menininkų pasirašė Dogme peticiją, kurioje įsipareigojo kurti gryną kiną: be efektų, pagražinimų, net be lydinčios muzikos. Buvo sukurti keli filmai po Dogme šūkiu. “Šventė“ – pats įspūdingiausias savo istorija, aktorių vaidyba ir, ypač, jausmais, kuriuos sukelia.

Bolonės makaronai

Šiandien apsieisime be Harvardo pamokėlių. Nereikės jokių idiotiškų svarstyklių ar termometrų, jokių mandrų pavadinimų ar pižoniškų padažų. Gaminsime paprastą ir sotų naminį patiekalą, maisto produktus seikėsime iš akies, o užgersime pigiu vieno euro vertės rašalu. Jūsų dėmesiui – spaghetti bolognese, kuriam pagaminti reikės:

  • Pakelio gerų grano duro spagečių (norintiems kruštis – darome naminius su kiaušiniu);
  • puskilio maltos jautienos;
  • 800 g naminių savo sultyse konservuotų pomidorų;
  • raudono svogūno;
  • keleto skiltelių česnako;
  • saujos raudonėlių;
  • gero šlako gero alyvuogių aliejaus.

DSCF5889

Ar turiu jums pasakoti kaip virti makaronus iki aldente būsenos? Tikiuosi, kad tai mokate kaip “Tėve mūsų“, o jei atsiras tokių virtuvės bezbožnikų, kurie nemoka, komentaruose palikite namų adresą ir 20 lt. – atvažiuosiu ir atliksiu kulinarinį egzorcizmą.

Pradžioje į įkaitintą aliejų metame česnako skiltelių puseles ir raudonėlius (arba čiobrelius).

DSCF5891

 

Kai tik česnakas ims gražiai geltonuoti, o namai prisipildys raudonėlių aromato, visa tai išmetame į šiukšliadėžę, paliekame tik aromatizuotą aliejų. Tada pora minučių kepiname smulkintą svogūną.

DSCF5892

 

Dedame maltą mėsą, kepiname, kad pasikeistų spalva iš gražios raudonos į šlykščią pilką, ir pilame iš anksto blenderiu ar dar kuo nors smulkintus pomidorus (šviežių nemėginkite, jie čia netiks).

DSCF5895

 

Pasūdome, įspaudžiame keletą lašų citrinos sulčių ir lėtai troškiname pusvalandį, kol smarkiai sumažės drėgmės. Tiekiame su iš anksto paruoštais makaronais, petražolėmis ir dekantuotu rašalu. Pabarstome grūstais juodaisiais pipirais.

DSCF5897

Ir jokio sūrio, per favore. Ir akloms ragazze, nebadaukite:

DSCF5900

 

Tradiciškai filmų TOP50. Nuo 30 iki 26 vietos.

30. Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris – praėjusį kartą minėjau, kad Kim Ki Duko filmai visi labai skirtingi: vieni apie meilę (Sala), apie motinos meilę (Pieta), apie draugystę (Samarietė), vienatvę (Tušti namai). O štai Pavasaris… pateikia tikrą budistišką požiūrį į pasaulį.

29. Moteris, kuri dainuoja – jei atvirai, atspardyčiau šikną tam “genijui“, kuris taip išvertė pavadinimą. Dar vienas filmas apie tikrą meilę karą. Sukrečiantis, atimantis bet kokį tikėjimą gerumu ir žmonėmis, bet tuo pačiu tą tikėjimą sutvirtinantis.

28. Donis Darko – geriausias filmas apie mokyklą. Mano kartos tipažai, mano kartos muzika. Gal kiek primena mano mokyklą.  Oi, pamiršau pažymėti, kad  siužetas tikrai nenuobodus, o mintys gana lynčiškos.

27. Zatoiči – šiaip mėgstu visus mafuko Takešio Kitano filmus. Šitą pasirinkau tik dėl man vienam ir dar vienam žmogui žinomos priežasties.

26. Vagišiai – įmantriai susukta fabula, išminties perlai dialoguose, nepakartojamas kokni slengas, čigonai ir, žinoma, garso takelis.

Cannelloni su rikota, bešamelio padažu ir trumais

Ok, everybody lie down on the floor and keep calm.

Kad nė krust, kol gaminsiu šį patiekalą, nes bus nežmoniškai sunku ir jokios garantijos, kad pavyks.

Visų pirma, apie trumą. Arba triufelį. Kas kaip norit. Žinoma, iš kur man nabagui paimt tą trumą Lietuvoje. Ir už kokius pinigus? Laimei, turiu gerų supratingų draugų. Ačiū tau, Kristino.

Va kaip atrodo trumas iš arti:

O štai taip – jo pjūvis:

(dar kartą primenu silpnaregiams: spustelėkite pele ant paveikslėlio – jis padidės)

Na ką, trumas, kaip trumas, kvepia riešutais, žeme po lietaus ir… šokoladiniais triufeliais. Normalūs žmonės trumus naudoja po truputį, tausoja juos, stengiasi išspausti iš jų kuo daugiau aromato. Kadangi aš nelabai normalus, pabandysiu suvartoti jį jei ne vienu ypu, tai kuo greičiau, nes rekomenduojama jį suvalgyti per 7 dienas. O taip. Pradžiai – italo-prancūziškas fjūženas: pasta su bešameliu ir jau minėtais trumais.

  • tsakant, pasta – keliolika cannelloni vamzdelių (arba lazanjos lakštų);
  • 50 g špinatų lapų;
  • 400 g rikotos;
  • 50 g sviesto;
  • 50 g miltų;
  • 300 ml pieno;
  • druskos, pipirų – ir viskas, daugiau jokių prieskonių, nes esminis akcentas – trumas.

Pradedam nuo to, kad sušinkuojam špinatus.

ir sumaišom sumaigom su rikota.

O jau tada prasideda tikras vargas: kemšam šitą masę į kanelonių vamzdelius. Kaip tai padarysite – Jūsų problemos, aš kišau desertinio šaukštelio rankena.

Įjungiame orkaitę 150ﹾC temperatūrai. Kol kaista, ruošiame bešamel… bešamelmučiooooo! Oi, apie ką čia aš? A, va: storapadyje puode ant vidutinės ugnies išlydome sviestą ir beriame miltus.

Toliau nefotkinau, nes reikėjo suktis it vijurkui, kad padažas neprisviltų ir nesusidarytų miltų gumulėlių. Tad, dėmesio: šluotele intensyviai maišome miltų-sviesto masę. Kai tik ji ims švelniai gelsti, pamažu, plona srovele pilame pašildytą pieną ir nesustojame plakti šluotele. Darbuojamės, kol padažas pasidarys maloniai tirštas ir homogeniškas, kaip tešla lietiniams. Akimirkoje tarp plakimo, beriame žiupsnį druskos ir truputį grūstų juodųjų pipirų.

Kanelonius suguldome į karščiui atsparų indą ir užpilame bešameliu. Tiesiog taip.

Ir slepiame orkaitėje 20-čiai minučių, šiukštu, ne ilgiau. Ką mes turime po 20-ies minučių?

Patiekiame, pasibartydami trumu, papjaustyto itin plonomis plokštelėmis. Galima ir truputį raudonėlio.

Nu ir iš arčiau:

Skanaus.

Vietoje epilogo: bešamelį galima pakeisti konservuotais pomidorais savo sultyse, sudrožtais smulkintuve.

Troškintas Easter Bunny – kaip sugadinti Velykas visiems

Velykų šiemet nebus. O todėl, kad uždubasinau Velykinį Kiškutį, o be jo, kaip žinia, Velykos tokios pat nevykusios kaip Kalėdos be Kalėdų Senelio. Maža to, kad uždubasinau tą gyvulį, tai dar nudyriau kailį, pasiėmiau letenėlę kaip raktų pakabuką, iš vidaus organų, t.y.: širdies, kepenėlių, inkstų ir pautukų, pasitaisiau prašmatniausią savo gyvenime pastą,

o ir kūnelį ištroškinau grietinėlėje. Tam man reikėjo:

  • nakties, kad triušis pasimarinuotų citrinos sultyse, alyvuogių aliejuje ir pankilio sėklose (aišku, kad be druskos);
  • 3 morkų;
  • pusės saliero šaknies;
  • poro;
  • 200 ml grietinėlės;
  • aliejaus, druskos, baltųjų pipirų.

Tai, kaip supratote, triušis buvo sukapotas ir užmarinuotas nakčiai. Kitą dieną, nuvalytos, nuplautos ir supjaustytos daržovės.

Tada triušio gabalėliai apkepinami, kad susidarytų traški plutelė. Tada ketaus keptuvės arba puodo dugnas išklojamas morkomis, dedama apkepta mėsa, į tarpus prikišant saliero. Užpilama grietinėle, tuputį pasūdoma. Kai pasitroškins 20 minučių ant silpnos ugnies, dedami porai.

Dar patroškinama 10-15 minučių, tuo tarpu grūdami baltieji pipirai.

Prieš pabaigą patiekalas pabarstomas pipirais. Patiekiama su bulvių koše, pagardinta gelsve, tarkuotais šviežiais burokėliais su svogūno laiškais, Modenos actu, nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi, jūros druska, “Globus“ žirneliais, viską pabarsčius šviežiu raudonėliu ir dar kartą baltaisiais pipirais.

Tai taip lietuviška, kad man tikrai negėda dėl nužudyto Easter Bunny. Skanaus.

Buvo sriuba, dabar pagrindinis patiekalas, dar liko desertas (iš šio velykinio ciklo).

Šitas steikas vadinasi veršis, ir man patinka šitas keistas judesys

Kai turguje randu geros šviežios mėsos, dažnai nepagailiu pinigų, spjaunu į pasninką ir pasiduodu raudonžandės pardavėjos vilionėms. Taip ir šį savaitgalį nusipirkau veršienos, su  kaulu nuo nugarinės dalies. Tokią mėsą sunku sugadinti – ji puiki bet kaip paruošta, bet aš renkuosi itin nesudėtingą ir jokių priedų nereikalaujantį metodą. Na gerai, šiek tiek priedų. Be steikų dar reikės:

  • citrinos;
  • medaus;
  • rozmarino;
  • juodųjų pipirų;
  • alyvuogių aliejaus;
  • farfalle arba pene sistemos makaronų garnyrui;
  • cukinijos – karštoms daržovėms;
  • kvapnaus pomidoro, šaloto, čiliako, kumino, citrinos, raudonėlio, druskos  salsai.

Steikus nuplaunam, nusausinam popieriniu rankšluosčiu ir pabarstom trupučiu grūstų juodųjų pipirų. Atidedame ir gaminamės užpilą mėsai: sumaišome keletą šaukštų aliejaus, beveik visos citrinos sultis, mažą žiupsnį druskos ir šaukštą medaus ir smulkintas rozmarino šakeles.

Atidedame į šalį. Įjungiame orkaitę 200ﹾC. Kol kaista orkaitė, įkaitiname ant viryklės keptuvę su trupučiu aliejaus ir apkepiname steikus po pora minučių iš abiejų pusių, kad užsivertų raumenų poros.

Dėmesio! Jokios druskos. Apkepintą mėsą dedame ant skardos ar grotelių ir pašaunam į orkaitę. Norintiems rare steiko, t.y. su krauju, pakaks 7 minučių. Aš kepiau 12, jau gavosi medium, t.y. vidus rožinis, šiek tiek sušilęs.

Svarbu įsidėmėti, kad kuo ilgiau kepsime mėsą, tuo ji bus kietesnė, aha. Dabar dar vienas svarbus niuansas: iš orkaitės išimtą mėsą uždengiame folija arba metaliniu dangčiu dešimčiai minučių. Antraip xyz kas gausis.

Kol mėsa kepė orkaitėje, pasiruošėme pomidorų salsą ir išsivirėme makaronų, o dabar, toje pačioje keptuvėje pakepiname kokių nors lengvų daržovių: smidrų, špinatų, morkų arba, kaip mano atveju – cukinijos.

Patiekiame labai negudraudami, mėsą užpilame rozmarinų-medaus padažu.

Ir silpnaregiams, kad įsitikintumėte, kokia švelni minkšta mėsa:

Skanaus. Ir pabaigai – truputis lietuviškojo fenomeno.

Nesu jo fanas ar gerbėjas, bet šitas albumas kala į klyną. Nežinau kuris gabalas geresnis: anas ar šitas:

    Konkiljoniai su voveraitėmis – itališkas rudens dvelksmas

    Tas pirmas baisus žodis antraštėje nėra toks baisus, kaip gali pasirodyti. Konkiljoniai – didžiuliai kriauklės formos makaronai, kuriuos galima prikimšti ko nors gero. Šiandien tas gėris – šviežios voveraitės iš rudenėjančio miško. Itališkai patiekalas vadintųsi Conchiglioni con Cantarelli.

    Kažkodėl, vos pamatau voveraites ar išgirstu jas minint, ausyse ima skambėti ši daina:

    Daina įgrisusi iki gyvo kaulo, bet kuo labiau ją bandau išvyti iš galvos, tuo labiau ji prilimpa ir netrunku atsikvošėti niūniuojąs ją. Na, o kol niūniuoju ir krapštau spyglius iš plaukų ir erkes iš pažastų, imu ruošti produktus:

    • keletą saujų kvapnių voveraičių;
    • gabalėlį vytinto kumpelio;
    • morką;
    • svogūną;
    • 300-400 g konkiljonių;
    • petražolių;
    • druskos, pipirų, čiobrelių, aliejaus, šaukštą grietinės.

    Pastą verdame tradiciniu būdu iki al dente būsenos. Kol pasta verda, keptuvėje kaitiname alyvuogių aliejų, aromatizuojame jį čiobreliais, dedame smulkintą svogūną, kumpelį, kiek vėliau – smulkintas voveraites. Viską lengvai troškiname ant silpnos ugnies, pabarstę pipirais ir druska. Kai tik drėgmė iš voveraičių išgaruos, dedame tik vieną šaukštą grietinės.

    Taip darome ne dėl riebomu ar macnumo, o kad padažas įgautų gražią spalvą ir truputį sutirštėtų.

    Kai tik konkiljoniai išvirs, traukiame juos iš vandens ir kemšame į vidų padažą, kol neatšalo.

    Pabaigos akcentas: pabarstome maltais pipirais ir plėšytom, šiukštu – ne pjaustytom, petražolėm.

    Skanaus. Galima ir iš arčiau, jei akys silpnos.