Apie Lietuvą ir šerną

Per pastaruosius keletą mėnesių turėjau malonumo išmaišyti visą Lietuvą. Hjustone, Lietuva prašmatni! Ypač pro visureigio langą. Pamačiau labai daug grožio, bjaurasties, turto, skurdo, gėrio, melo ir tiesos. Bet didžiausią įspūdį paliko nedidelis trikampėlis Jonavos rajone tarp Neries ir Šventosios. Ten, miškų glūdumoje, upių apsupty nėra tiltų, beveik nėra jokių kelių, pavieniai kaimai apleisti, gamta laukinė ir beveik nepaliesta žmogaus. Toks jausmas, kad esi Sibire, o temstant apima jei ne nerimas, tai kažkoks nenusakomas ilgesys, rusų vadinamas тоска зелёная. Nenuostabu, kad šiose apulinkėse įsikūrė andai nuo persekiojimų bėgę rusai sentikiai, nes pasiekti šį kraštą net su visureigiu nebuvo lengva, ypač lapkričio vidury.

Miškuose ten bei šen galima aptikti sentikių kapinių. Nepaisant nepatogaus privažiavimo ir to, kad žmonių čia nedaug begyvena, jos neatrodo apleistos. O Perelozų vietovėje (kaimu tos vietos vadinti neapsiverčia liežuvis, nes visi namai tušti) stovi graži medinė cerkvė, kurioje, panašu, kartais renkasi tikintieji.

Per Perelozus teka visiems žinomas upelis Lietava.

Kažkokie pseudoistorikai paskelbė, kad, esą Lietuvos pavadinimas kilo nuo šio griovio

pavadinimo.

Kaip jau minėjau, šios apylinkės laukinės, žvėrių daugybė. Pametus kelią, teko važiuoti ir meškotakiais, vilkų pėdsakais, o stirnos ir kiškiai stAčiai patys lipo į automobilio saloną. Bet labiausiai nustebino šernas, jaunas dar, panašu, kad šio pavasario. Tai tas tekis bandė įsibrauti į vairuotojo vietą ir išvažiuoti, bet buvo mandagiai išprašytas. Pamatęs, kad nepavyks ištrūkti iš girios, šernas nuleido kanopas ir nusprendė nusižudyti. Jis tiesiog nusišovė. Ir persipjovė pilvą, paleido sau žarnas. Tada nusidyrė kailį ir išsidarinėjo. Kas man beliko? Tik pasiimti minkštutėlę jo nugarinės išpjovą ir vieną kumpį.

Grįžau namo ir išpjovą iškart padėjau ant folijos, įjungiau orkaitę 200ﹾC. Mėsą pašlakščiau alyvuogių aliejumi, pabarsčiau grūstais kvapiaisiais piprais, įmečiau keletą megaaštrių čili žvakučių ir keletą šakelių čiobrelio. Padejavau, kad neturiu kadagio uogų. Ir, susukęs į foliją, nebėręs druskos, pašoviau į orkaitę.

Po pusvalandžio foliją išvyniojau, kad mėsa truputį paskrustų ir įdėjau kubeliais pjaustytų moliūgų ir smulkintų porų.

Palaikiau orkaitėje dar keletą minučių, kad tik moliūgas suminkštėtų, pabarsčiau viską Himalajų druska. Voila-blia. Skanaus.

O ką daryti su šerno kumpiu? Na, kaulą išpjoviau ir išviriau nerealų sultinį su pastarnokais. Užteks penkioms sriuboms, gygygy. O mėsa tiks šašlykui, manau.

Taigi, mėsą supjaustau graikinio riešuto dydžio gabalėliais. Jokiu būdu neišmetu lašinių – juos supjaustau perpus  mažesniais gabalėliais. Viską užpilu puse butelio koktaus božolė iš Vynotekos (keletas žodžių apie šią parduotuvę: akivaizdžiai pavadinimas neatitinka parduodamų prekių, pagal mane galėtų sėkmingai pasivadinti Rašaloteka; nepaisant to, reikia pripažinti, ten galima įsigyti nebrangių ir kokybiškų stipriųjų gėrimų), įpjaustau 3-4 svogūno galvutes, pusę galvos česnako, įmetu po pundelį peletrūno, raudonėlio ir čiobrelių, pabarstau grūstais juodaisiais pipirais

ir palieku balkone porai dienų, keletą kartų pamaišydamas.

Per keletą dienų mėsa visiškai suminkštėjo. Iš pradžių planavau kepti šašlyką ant laužo. Deja, numatytą dieną smarkiai lijo ir pūtė stiprus vėjas – ne pats geriausias oras iškyloms. Bet gerą šašlyką galima iškepti ir orkaitėje.

Laimei, šaldytuve radau kiaulienos lašinių. Tinka tik nesūdyti ir nerūkyti. Taigi, ant skardos patiesiau folijos, ant folijos padėliojau nedidelių lašinių gabalėlių.

Orkaitę įkaitinau maksimaliai, o kol ji kaito, ant medinių iešmelių suvėriau šernieną, stengdamasis kaitalioti mėsą su šerno lašiniais. Tada ant skardos su lašiniais padėjau groteles, o ant jų – šernienos vėrinukus.

Pašoviau šią konstrukciją į orkaitę, o po ja pastačiau dubenėlį su verdančiu vandeniu – kad kepama mėsa nedžiūtų. Nelindau į orkaitę, kol viršutinė mėsos pusė ant vėrinukų neėmė po truputį skrusti, tuomet juos apverčiau.

Spėju, daugeliui kyla klausimas, kam tie kiaulienos lašiniai reikalingi? Ne, aš jų nevalgiau, tačiau lydydamiesi jie neleido šernienai džiūti, be to, šiek tiek dūmijo, sukurdami pseudolaužo efektą. Taip imitavau tikrą laužą savo virtuvėje.

Va kas gavosi:

Valgiau su lavašu, acte marinuotais svogūnais, blanširuotom paprikom, marinuotais chalapeniais, dažiau į aštrų čili padažą, užgėriau šviežiai spaustomis granatų sultimis. Dėl Dievo meilės, labai skanu. Ir net skudučių formos šonkauliukai buvo prašmatnūs. Skanaus ir Jums, silpnaregiai:

 

Pavasarinė žolelių fiesta: sultingi vištos papai

Tiek turguje, tiek ant palangės prasidėjo žolių sezonas: užderėjo kalendra, bazilikas, krapai, petražolės, rozmarinas, tarchūnas estragonas peletrūnas ir kiti virtuvėje reikalingi augalai. Kaip tyčia, vakar iš pačio ryto užsukau į Kalvarijų turgų ir nusipirkau ne tik pusę veršelio galvos sultiniui, kvapnių lenkiškų pomidorų, jauno česnako, bet ir keletą ryšulėlių žolių. Tačiau vakarop po visų oficialių darbų, užsimanęs valgyti tučtuojau ar bent po pusvalandžio, supratau, kad nieko greito iš to nepavyks pasigaminti, tad teko pėdinti į PC ir pirkti anabolinių vištų papus.

Kadangi kažkada gaminau traškius, tai dabar, balanso vardan, nusprendžiau pasigaminti sultingus. Pasiruošiau:

  • du vištos papus;
  • alyvuogių aliejaus;
  • citriną;
  • po ryšulėlį baziliko, kalnedros ir peletrūno;
  • cukiniją;
  • keletą pomidorų;
  • nu ten jūros druskos, grūstų juodųjų pipirų, malto čiliako, cukraus…
  • kepimo folijos.

ir dar

Vištieną marinuoju 15-20 minučių alyvuogių aliejaus, pusės citrinos sulčių, juodųjų pipirų, jūros druskos ir peletrūno marinade. Beje, dėl peletrūno – tai šimtaprocentė avienos, ypač kojos, žolė. Naudojau vištienai tik todėl, kad dar šviežias, o kol mano virtuvėje atsiras avino koja, tai tikrai sudžius ir nebus kaifo.

Kol vištiena marinuojasi, pasigaminu kuklias salotas iš baziliko, kalendros, stambiai pjaustytų pomidorų, jūros druskos, cukraus, šlakelio alyvuogių aliejaus, malto čili. Citrina čia ne itin tinka, laimas geriau, bet neturėjau.

Pasimarinavusius vištos papus dedu ant folijos lapo ir apdėlioju šaibom pjautyta cukinija.

Suvynioju visa tai į foliją ir dedu ant grotelių ir – į maksimaliai įkaitintą orkaitę. Laikau ten kokias 20 minučių, tada išimu, išvynioju foliją ir vėl grąžinu į orkaitę, sumažinęs kaitrą, dar kokioms 10 minučių.

Viskas, prašau prie stalo.

Atleiskite, neturiu kuo užgerti. Tačiau, bet kokiu atveju, susitiksime rytoj Vyno Dienose. Ten ir užsigersime, aha.

Skanaus. Ir truputį iš arčiau, kad silpnaregiai nesiskųstų, esą juos diskriminuoju.

In Vino Veritas!