Pigusis pesto variantas

Sveiki sulaukę ketvirtojo pasaulinio karo nuojautų. Tūlas man atrėš – o kada vyko trečiasis? Na, “šaltasis“ buvo trečiasis. Bet, kaip suprantu, nedaugelis išmoko pirmojo ir, ypač, antrojo pamokas. Tai, ką daro Putleris 2014 m. Ukrainoje, labai primena 1939 m. Čekoslovakiją. Deja, šių laikų politikoje nesimato Čerčilio analogo – vien tik uodegas pabrukę čemberlenai.

Dovanokite, aš užsimiršau, mano blogas jokiu būdu nėra politinis. Bet, kaip bebūtų, pasaulis gerokai nesaugesnis nei, tarkim, prieš 20 metų. Bet tai tik nuojautos.

Šiandien pabandysiu pagaminti pesto padažą iš nebrangių ir lengvai gaunamų produktų. Reikės:

• Keleto saujų graikinių riešutų (originale – pinijų arba kedrų riešutai, bet jų kaina kosminė);
• gabalo grano padano sūrio (originale – parmezanas, bet jis dukart brangesnis);
• gero alyvuogių aliejaus (va ant aliejaus taupyti neverta);
• keleto skiltelių česnako;
• daug šviežio baziliko;
• keleto šakelių petražolės.

 

Riešutus, baziliką, petražoles dedame į smulkintuvą, užpilame bent puse stiklinės aliejaus ir – pirmyn.

 

Malti iki košės nereikia – turi jaustis riešutų trupinių tekstūra. Daugelis paklaus: o kam petražolė? Paprastai, smulkintas bazilikas praranda spalvą – oksiduojasi, todėl mes naudojame natūralų antioksidantą vitaminą C, kurio labai daug petražolėse.

Toliau – smulkiai tarkuojame sūrį.

Ir maišome su riešutų mase bei traiškytu česnaku.

Ėėėėmmmm. Atrodo siaubingai. Nepaisant to, kad skonis su makaronais ar virtomis bulvėmis neblogas, daugiau taip nedarysiu.

Dar vienas afrodiziakas – elementarios krevetės

Aš visą amžinybę galėčiau žiūrėti į ugnį, tekantį vandenį ir šį vaizdo klipą:

Džonis Kešas, manau, šypsosi danguje ir pritariamai linksi galva. Ir prie Seat merginų priima dar vieną mano mūzą.

 

(Juk sakiau, kad apie mūzas b.d.)

Na o mūzų įkvėptam šios dienos receptui pasiruošiame:

• 0.5 kg virtų (galima ir šviežių) krevečių;
• butelį rizlingo arba šardonė;
• 50 g sviesto;
• pusę česnako;
• pusę citrinos;
• petražolės arba pastarnoko šaknį;
• lauro lapą ir porą kvapiųjų pipirų.

 

Šaknelę lengvai kepiname svieste su lauro lapu ir pipirais ir taure balto sauso vyno.

 

Kai šaknelė suminkštės, t.y. maždaug po 8 minučių, dedame krevetes ir stambiai kapotą česnaką.

 

Jei krevetės virtos, pakanka tik sušildyti jas padaže, kelis kartus pamaišant. Šviežias tektų patroškinti 15 minučių. Išspaudžiame truputį citrinos sulčių ant krevečių. Patiekiame su prancūziška bagete bei, žinoma, baltu vynu.

 

Lukštename krevetes ir rankomis maitiname savo mūzas. Kai krevetės suvalgytos, mirkom duoną į padažą – tai dar skaniau. Jokių stalo įrankių.

Ir Jums  meilės.

Patriotiška Stroganovo jautiena

Mes kalbėjome kada apie patriotizmą? Ką gero ar blogo galime apie jį pasakyti? Ar aš esu patriotas? Iš esmės – taip. Bet kas yra esmė? Xujita, štai kas. Kažkada mano dievinamas pedikas Oskaras Vaildas pasakė, kad “patriotizmas – pašlemėkų dorybė“ (pažodžiui “patriotism is the virtue of the vicious“). Ir negaliu nesutikti. Bet ir argumentų neturiu, kodėl sutinku. Štai turime taurų/ plikagalvį gražuolį (the bold/ bald and the beautiful) Lietuvos patriotą Algį Greitai. Konservatorių, jajibu. O iš esmės – jis tik paprastas padugnė. Ir visai ne dėl Radioshow, ne dėl blevyzgų, ne dėl peliuko vaidmens. Ne, jis sumautas menkysta, lakantis iki žemės graibymo, kovojantis donkichotas su neegzistuojančių solomonų malūnais. Arba va kitas patriotas – Buškevičius, tviskantis kalėjimo paniatkėmis.

Ne, nemyliu aš Lietuvos, bet ne dėl ekonominės ar socialinės įtampos, tvyrančios mūsuose. Tiesiog nemyliu, kaip sakė profesorius Preobraženskis, proletariato. Nemyliu karingųjų patriotų. Man būna baisiai gėda (ar žinote tą jausmą, kai gėda už kitus?), kai patriotiškai kas nors aiškina užsieniečiams apie mūsų valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Arba koks nivjibenas lietuviškas krepšinis.

Žinote ką, dėjau ant žalvarinių žiedų, ant sutartinių ir gintarinių dantų protezų. Gaminsiu šiandien kažką rusiško, oba. Reikės:

• ~0,5 kg jautienos kumpio;
• dviejų svogūnų;
• 200 g grietinės;
• šaukšto pomidorų pastos;
• saujos miltų;
• druskos, pipirų;
• žalumynų.

Pradedam nuo mėsos. Jautiena – privaloma. Kumpis tinka idealiausiai, bet galima ir nugarinę, jei negaila jos troškinti. Mėsą supjaustome skersai raumenų skaidulų delno didumo gabalais. Tada juos gerai sudubasinam. Plaktuku, kirvuku arba kaip aš – kumščiais.

Po susidorojimo, pjaustom mėsą plonomis juostelėmis. Maždaug taip:

Toliau, gerai įkaitiname aliejų keptuvėje, apvoliojame jautienos gabalėlius miltuose ir kepame juos 2-3 minutes, kad užsidarytų mėsos poros. Nedrįskite kepti ilgiau – turėsite kramtyti padangas.

Mėsą išimame į pašildytą lėkštę, o riebaluose kepiname plonais pusžiedžiais pjaustytus svogūnus.

Po poros minučių grąžiname mėsą į keptuvę, dedame grietinę, truputį pomidorų pastos.

Sumažiname ugnį iki minimumo, išmaišome, truputį pasūdome, papipiriname, uždengiame dangčiu ir troškiname 20-30 minučių.

Kol jautiena troškinasi, kepame bulves. Orkaitėje, keptuvėje, lauže ar net fritiūrinėje – kaip kam patinka. Po pusvalandžio patiekiame troškintą jautieną su keptomis bulvėmis, raugintais agurkais ir šviežiais pomidorais. Būtinai pasibarstome šviežiomis petražolėmis.

Skanaus, mano mielieji. Minkštesnės ir sultingesnės jautienos valgėte nebent Argentinoje. Aprasojęs degtinės stiklelis būtinas prie patiekalo. Nes kaip sakė jau minėtas profesorius Preobraženskis, “холодными закусками и супом закусывают только недорезанные большевиками помещики. Мало-мальски уважающий себя человек оперирует с закусками горячими“.

Žaidžiame skvošą su trinta sriuba

Jau ne pirmas kartas kai dedu trintos sriubos receptą. Ir netgi galite mesti į mane akmenį, nes ši sriuba niekuo neįpatinga – tos pačios daržovės, ta pati metodika kaip čia arba ten. Tačiau negaliu nepapostini seno recepto vien dėl smagaus pateikimo. Įdomumui reikės:

• cukinijos;
• trupučio brokolio;
• trupučio žiedinio kopūsto;
• gabalo saliero;
• petražolės šaknies;
• poros trijų morkų;
• svogūno;
• sultinio;
• druskos, pipirų, baziliko, pankolio sėklų, kumino;
• ir, tsakant, paties skvošo, tai yra kriaušės formos moliūgo.

Tai tas pats moliūgas, skonis jo nė kiek neįpatingas, tačiau forma mūsuose dar nauja.

Kol ten ką, užkaičiame orkaitę ir ant grotelių joje svilinam morkas, cukiniją ir ketvirčiuotą svogūną.

Kol svyla, užkaičiame truputį sultinio ir lėtai verdame kopūstinius bei šakninius ingredientus. Ir, perpjovę skvošą išilgai, išėmę sėklas, išpjovę minkštimą, skaptuojame gražiai jo vidų. Oba.

Kai daržovės orkaitėje gražiai paskrus, dedame jas į puodą, kur verda kitos daržvės, ten pat keliauja ir moliūgo minkštimas. Neilgai pavirę, tik kad suminkštėtų daržovės, išjugiam viryklę, dedam prieskonius, sūdom, triname viską smulkituvu ar, jei neturime, plikomis rankomis. Patiekiame su grietinėle, grietine, sūriu ar dar bala žino kas kam patinka, skvošo dubenėliuose, aha, gaiviai kvepiančiuose rugpjūčiu.

Skanaus, mažučiai. Dar laukia pasta, pagrindinis patiekalas, desertas.

Minestrone – vasariška sriuba

Ši sriuba – vienas kertinių italų virtuvės akmenų. Ir įsidėmėkite, kad ruošiama ji tik iš šviežių daržovių, tų, kurias galima esamu momentu rasti darže ar bent turguje. Yra milijonai recepto atmainų, bet esmė – šviežios daržovės.

Šiandien darže radau:

• cukiniją;
• moliūgo gabalėlį;
• keletą saliero stiebų;
• porą;
• svogūną;
• česnaką;
• pankolio šaknį;
• pomidorą;
• keletą morkų;
• ryšulėlį petražolių;
• keliolika ankščių pupų;
• podėlyje: saują smulkių makaronų, alyvuogių aliejaus, gabalėlį sviesto, lauro lapų, druskos pipirų, Parmos sūrio.

Svogūną, morkas bei porą supjaustome plonais griežinėliais, pupas išlukštename iš ankščių, česnaką paliekame koks yra, o visas kitas daržoves supjaustome kubeliais (čia turėjo būti labai pavykusi supjaustytų daržovių foto, bet per žioplumą paspaudžiau shift+delete…). Dideliame puode nesmarkiai įkaitiname keletą šaukštų aliejaus, išlydome ten gabalėlį sviesto, įberiame žiupsnį raudonėlio. Dedam svogūnus ir porą ir kepiname keletą minučių ant silpnos ugnies švelniai maišydami.

Noriu pabrėžti, kad minestrone yra gaminama išskirtinai tik ant silpnos ugnies, neskubant ir viską atsargiai maišant: taip geriausiai atsiskleidžia daržovių aromatai.

Taigi, pas svogūnus ir porą dedame pankolį, po 5 minučių – morkas ir salierą, dar po 10 minučių – cukiniją, moliūgą, pupas ir visą, nepjaustytą ir neluptą česnaką bei keletą lauro lapų.

Visa tai užpilame verdančiu vandeniu, kad apsemtų daržoves, beriame druskos ir, uždengę, paliekame ant labai silpnos ugnies maždaug 40 minučių.

Neabejoju, kad kils natūralus klausimas: o kur mėsa? Na, jei taip norite, pačioje pradžioje su svogūnu, galite pakepinti rūkytos šoninės. Arba vietoje verdančio vandens naudoti mėsos sultinį. Bet pažadu, kad tiek šoninė, tiek sultinys užgoš daržoves, o Jūs taip ir liksite nepajutę vasaros skonio, o rudenį būsite irzlūs ir pikti, kaltindami visą pasaulį, tik ne save, tipo, vasara vėl nenusisekė.

Po 40 minučių patikriname ar pupos jau išvirė. Jei taip, reiškia kitos daržovės irgi gatavos, tad beriame saują makaronų arba ryžių į sriubą, po kelių minučių dedame kapotas petražoles ir pomidorus. Išjungiame viryklę.

Dar kartą subalansuojame druską sriuboje, pilame į lėkštę. Pasigardiname tarkuotu Parmos sūriu ir šviežiais maltais pipirais.

Skanaus. Silpnaregiai, vegetarai ir net veganai kviečiami į šią gyvenimo šventę.

Beje, kad jau valgome itališkai, gal ir muzika itališka nebus labai jau blogai…

o štai čia – geriausias visų laikų gabalas. Asmeniškai. Raskite 10 skirtumų

Dar kartą iš Italijos: Ossobuco + gremolada

Nors ir buvo Italijos rinktinė išprašyta iš mundialio, tai ne priežastis neparašyti apie šlovingąją Apeninų virtuvę. Kartais susimąstau, kurios tautos virtuvė man arčiausiai širdies. Deja, tikrai ne lietuvių, nors galima rasti tikrų perlų ir tarp lietuviškų receptų. Patinka man ir kiniška, ir meksikietiška, ir indų, bet itališka, ko gero, dėl savo paprastumo, produktų prieinamumo, sveikumo, diversiškumo – mano mylimiausia.

Pavadinimas skamba pompastiškai? Įtarinai? Išverčiu į žmonių kalbą: ossobuco – veršio koja, troškinta vyne su daržovėmis; gremolada (kažkodėl lietuviškai – gremolata) – priedas, nes padažu to pavadinti neapsiverčia liežuvis, prie ossobuco.

Be jokios abejonės, šį milanietišką patiekalą geriausia gaminti lauke ant laužo ar bent ketaus katile, jei namie. Man šį savaitgalį nuskilo pabūti gamtoje ir pirmąkart savarankiškai paruošti osobuką.

Į kelionę pasiimu:

• veršio kojos gabalą (šlaunis turi daugiau mėsos, bet blauzda autentiškiau; be to, veršio koją patartina sukapoti kuo plonesniais “steikiukais“; deja, pachmielnas turgaus mėsininkas įnirtingai ignoravo mano pageidavimą, pedalinęs blauzdą vos į tris dalis);
• du didelius svogūnus;
• tris ketrurias morkas;
• penkis šešis saliero stiebus;
• dvi česnako galvas;
• butelį nebrangaus balto sauso vyno;
• 50 g sviesto;
• alyvuogių aliejaus;

Prieskonių:

• saują petražolių su šaknim;
• lauro lapų;
• kvapiųjų bei dvigubai mažiau juodųjų pipirų;
• šakelę rozmarino (šviežio, bet radau tik džiovintų pelų);

Gremoladai:

• vieną apelsiną;
• dvi tris skilteles česnako;
• ryšulėlį petražolių;
• alyvuogių aliejaus.

Tikiuosi, nieko nepamiršau.

Visų pirma, susikuriam nedidelį, bet padorų laužą iš beržinių malkų. Pušinės tikrai netiks. Kol įsidegs, galime postambiai susipjaustyti morkas, salierus ir svogūnus.

Į katiliuką pilam pusę stiklinės alyvuogių aliejaus, metam sviestą, kai tik ištirps, dedam kojos gabalėlius. Apkepame iš visų pusių, pabarstydami druska ir maltais pipirais, kol gražiai apskrus.

Išimame iš katilo ir tuose pačiuose riebaluose kepiname svogūną,

vėliau pridedame morkas ir salierus, kad truputį pakeptų. Drąsiai pilame gerą pusbutelį vyno, uždengiame katilą ir skubame ruošti prieskonius: į marlės ar binto skiautę suvyniojame pipirus, lauro lapus,

įpiname rozmarino bei petražolių šakeles. Tai vadinama bouquet garni – žolelių puokšte. Dedame ją į katilą kartu su cielom česnako galvom.

Perpjoviau vieną česnako galvą grynai estetiniais sumetimais, skoniui tas įtakos neturi.

Ką gi, grąžiname veršio kojos gabalėlius į katilą, statome ant laužo, uždengiame ir paliekame kokioms dviems valandoms.

Jokiu būdu nepamištam karts nuo karto apversti mėsos gabalus, palaikyti nelabai stiprią kaitrą po katilu ir paragauti troškinio. Bet ir per dažnai lįsti į katilą nėra ko. Jauskime saiką. Kol troškinasi, pabaigiame likusį nuo maisto gaminimo vyną, atsidarome dar vyno ar alaus, maloniai bendraujame su aplinkiniais, mėgaujamės saule, vėju, paukščių čiulbėjimu ir skiriame 5 minutes pasigaminti gremolatai.

Nutarkuojame vieno apelsino žievelę. Jei nėra tarkos, kaip mano atveju, supjautome ją kuo ploniau ir kuo smulkiau.

Dedame labai smulkiai kapotas česnako skilteles, smulkintas petražoles, užpilame keletu šaukštų alyvuogių aliejaus. Prego, gremolata paruošta:

Na va, mėsa troškinyje jau atšoko nuo kaulų, reiškiasi, galima pietauti. Beje, paprastai prie ossobuco patiekiamas šafraninis rizotas arba taljateliai (ilgi, plokšti makaronai). Aš netgi buvau pasiėmęs ryžių ir šafrano, bet negi turėjau mesti bendravimą ir alkoholio konsumpciją ir pulti ruošti rizotą? Bus gerai ir be papildomos angliavandenių dozės.

Iš katilo išgraibome ir išmetame lauk nuvytusią ir išsunktą žolelių puokštę. Dedame į lėkštę po gabalėlį mėsos, užpilame padažu su daržovėmis, pasibarstome gremolada. Skanaus.

Dolce vita, jeibohu.

Kaip teisingai suvalgyti smegenis (beždžionės virsmas žmogumi)

Antropologai jau seniai ginčijasi dėl priežasties, paskatinusios mūsų protėvius iš beždžionių tapti kažkuo panašiu į žmones. Yra daugybė teorijų ir hipotezių, tačiau man labiausiai įstrigo viena, teigianti, kad žmonėmis tapo tos beždžionės, kurios ėdė smegenis ir kaulų čiulpus – energetines bombas ir baltymų užtaisus. Būtent, smegenų ėdimas (o ne pisimas, kaip daugelis šiais laikais mano esant žmogiškumo požymiu) leido mūsų protėviams, užuot nuolat ieškojus šaknelių beigi ūglių, vienu ypu gerai pasisotinti ir užsiimti kūryba. Va ir aš, suėdžiau keletą pusrutulių ir ramiai galiu kurti kreatyvą.

Kad tapčiau žmogumi, turiu eiti į Kalvarijų turgų pas mėsininką Aidą, kuris vienintelis ten pardavinėja subproduktus. Paimu iš jo gerus du svarus rinktinių veršelio smegenėlių. Taip jos atrodo out-of-box (geras juokelis, che che).

Nekelia apetito, ar ne? Ką gi man, kvailai beždžionei daryti? O gi, perplauti jas tekančiu vandeniu ir bent valandą palaikyti šalto vandens ir citrinos sulčių mišinyje, o tada švelniai nuimti smegenų plėvę bei kraujagysles. Atsargiai, smegenys labai trapios!

Na, dabar gal kiek geresnis vaizdelis. Galima ir paderinti kitus produktus. Beždžionė ima:

• saują džiūvėsėlių arba miltų;
• gerą ryšulį petražolių;
• keletą skiltelių česnako;
• gabalėlį sviesto;
• kaparių garnyrui;
• nu ten visokių druskų, pipirų, citrinos sulčių.

Smegenis labai atsargiai nuplikome verdančiu vandeniu. Galima palaikyti kokią minutę verdančiame vandenyje. Tada nusausiname, pabarstome druska ir juodaisiais pipirais, apvoliojome džiūvėsėliuose ir dedam į keptuvę su įkaitintu sviestu.

Kepame po keletą minučių abi puses ant vidutiniškos ugnies. Išimame į šiltą lėkštę ir greitai toje pat keptuvėje minutę kepiname stambiai kapotą česnaką ir petražoles.

Padažiuką dedame ant smegenėlių, pašlakstome citrinos sultimis, patiekiame su kapariais bei lengvu baltu Ronos slėnio vynu.

Vegetarai piktinasi, veganai apalpsta, silpnaregiai džiūgauja.

Skanaus. Taip aš tapau žmogumi. Jei kas imsitės šio patiekalo, nerekomenduoju piktnaudžiauti juo: pasisotinti pakanka vieno dviejų šaukštų šio delikateso. Vartokite saikingai.