Istoriniai blynai su raugu

Artėjančių Užgavėnių kontekste siūlau keletą blynų receptų. Ne šiaip kokių lietinių, o true blynų, užmaišytų pagal skirtingas technologijas. Šiandien, eskaluodami vakarykštę raugo temą, kepsime blynus su raugu. Iš principo, tai yra mieliniai blynai, tik su malonia rūgščia nata. Kodėl?Nes raugas yra niekas kitas, kaip laktobacilų ir mielių kolonija. Ten dar keletas kitų bakterijų rūšių, tačiau jos nei naudingos, nei kenksmingos. Jei jau užvedėm kalbą apie raugą, tai kokybiškas raugas kvepia prabangiu šampanu už kokius $200 už butelį, o jei būti visai tiksliam, tai šampanas kvepia raugu, nes šampaną ir gamina rauge gyvenantys mikroorganizmai. O jei netyčia atsitiko, kad jūsų raugas turi acetono kvapą – neišsigąskite, tai reiškia, kad jūsų rauge vyrauja ne laktobacilos, o glitimą ėdančios bakterijos, kurios, kaip minėjau, nėra nei blogos, nei geros. Tokį raugą tereikia pamaitinti keletą kartų sausu daviniu ir jis atsigaus.

Dovanokite, užsikalbėjau, kepame šampanu kvepiančius blynus. Jiems reikės:

• stiklinės kitos raugo;
• puskilio miltų;
• puslitrio pieno, gal kiek daugiau;
• 50-100 g sviesto;
• 2 kiaušinių;
• poros šaukštų cukraus;
• 0.5 stiklinės nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• žiupsnio druskos.

Visų pirma, atskiriame kiaušinių trynius nuo baltymų. Kol kas atidedame. Raugą praskiedžiame trupučiu šilto vandens dideliame dubenyje. Pamažu įsijojame miltus, beriame cukrų, įmaišome trynius.

 

Paminkome truputį. O tada šildome pieną ir jame tirpiname sviestą. Bet pienas turi būti šiltas, ne karštas, ne daugiau 40ºC.

 

Pilame į tešlą ir maišome, nepamirštame druskos. Kai tešla bus padorios lietinių konsistencijos, gal kiek tirštesnė, įmaišome saulėgrąžų aliejų.

 

Paliekame uždengtą tešlą 2-3 valandom šiltoje vietoje. Ji turėtų gerokai išsipūsti per tą laiką.

 

Čia dar ne viskas. Jei pamenate, mums liko kiaušinių baltymai. Juos išplakame iki standžios putos ir atsargiai įmaišome į tešlą.

 

Dabar kepame, be jokių riebalų ketaus keptuvėje (na gerai, prieš pilant tešlą pirmajam blynui reikėtų patepti aliejumi keptuvės dugną, bet vėliau tikrai nereikia).

Jei neturim ketaus, tiks bet kokia netraukianti keptuvė. Iškeptus blynus krauname į krūvą, patys nevalgom ir įnamius vaikome nuo blynų, nes jie dar nesubrendę.

 

Įspėju, kad tai ne desertiniai saldūs blyneliai, tai – sotūs pusryčiai drūtam, darbščiam, rūgštelę mėgstančiam vyrui ir jo moteriai. Patiekiami, paprastai su grietine ir ikrais, bet, kadangi nesu labai darbštus, tai ikram neuždirbu. Tik rūgščiam jogurtui.

 

Dar neblogai turėtų šie blynai eiti su medumi, bet čia jau на любителя. Iš arčiau silpnaregiams.

 

Miltai dar nesibaigė mano aruoduose, todėl, pažadu, iki Užgavėnių dar bus blynų. Laimės ir laisvės, broliai ir seserys

Mano kūčiukai Ukrainai

Aš stengiuosi nerašyti politinėmis temomis. Bet tai, kas vyksta šiuo metu Ukrainoje – tai ne politika, o gėrio ir blogio kova. Kaip Žiedų valdove. Jei kris Ukraina – kris ir Lietuva. Ne, ne atviroje kovoje, ne kare, bent artimiausiu metu. Tai bus ukrainiečiams, kaip ir mums, artimų vertybių žlugimas. Ir žinote, aš bijau, kad blogis laimi, deja. Jei jis laimės, Ukrainą suės jų prezidento zeko ir pederasto (ne gėjaus) orkai su jų vertybėmis bei kalėjimo paniatkėmis.

Kodėl čia aš taip susirūpinau Ukraina? Ten gyvena mano giminės, ten išsiunčiau kalėdinę dovanėlę kaip anoniminis Kalėdų Senelis per vieną blogą. Ir dar – neseniai atradau superinę ukrainiečių merginų grupę, nuo kurios muzikos ir viso performanso šiurpuliukai eina per nugarą.

Šiandien aš kepu kūčiukus. Žinote kas yra kūčiukai? Visų pirma – tai pasninko valgis. Visų antra – dar pagonybės laikais lietuviai kepdavo mažyčius duonos kepaliukus, kuriuos aukodavo dievams, bent taip Beresnevičius rašė. Aš irgi aukoju. Dalį dievams, dalį ukrainiečiams. Kad nugalėtų meilė ir gėris. Pradžiai reikia:

• 1 kg kvietinių miltų;
• 300-400 ml šilto pieno;
• 10-15 g sausų mielių;
• 50 g cukraus;
• geros saujos aguonų;
• keleto šaukštų kanapių saulėgrąžų aliejaus.

Mieles, cukrų ir šaukštą miltų

 

užpilame šiltu pienu, išmaišome ir paliekame penkiolikai minučių, kad suburbuliuotų. Tada beriame aguonas ir likusius miltus, pilame aliejų.

 

Ilgai minkome iki vienalytės tešlos, kuri nelimpa prie rankų.

 

Tešlą, jei pamenate iš mano senesnių rašinių, galima palyginti su krūtimis. Šiuo atveju krūtys turi būti maitinančios moters – minkštos, šiltos, jaukios ir kvepiančios pieneliu.

Tešlą paliekame šiltai bent valandai, kad tešlos tūris padvigubėtų. O tada pasibarstome stalą miltais ir, atgnybę nuo tešlos nedidelį kiekį, kočiojame ilgas plonas gyvates,

 

kurias supjaustome, dedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos

ir pašauname į iki 180°C įkaitintą orkaitę. Kepame 15-20 minučių arba, kol pasirodys, kad kūčiukai gražiai apskrudo.

 

Maitiname dievus, vaikus, alkstančius, o kas liko – siunčiame į Ukrainą.

 

Tradiciškai – silpnaregiams.

 

Na o desertui – Donbaso Rožės by Dakų Dukterys

Kuklūs naminiai ledai

Esu gaminęs ledus ne vieną kartą, bet dažniausiai su lengvu šiknos galvos skausmu, nes reikėjo įdėti šiokių tokių pastangų ir laiko. Ačiū Harvardui, šiandien gaminsime ledus be jokio vargo ir investicijų. Simplemente. Tik mokslinis požiūris ir vandens savybė neužšalti žemiau 0°C, jei jame yra nemaža druskos koncentracija. Mums reikės:

• 100 ml riebios grietinėlės;
• 100 ml pieno;
• 20 g cukraus, pagulėjusio bent keletą mėnesių su vanilės ankštimi;
• 200 g druskos;
• 600 g ledo (kol kas šaldžiausi pats, bet už kokio mėnesio tiks ir nuo šaligatvio);
• Neblogai turėti užsegamus maišelius: vieną 0.5 talpos, kitą – bent 1 l; jei neturite – ne bėda, tiks ir Maximos.

Šių produktų proporcijų užtenka dviems geroms porcijoms ledų. Norite daugiau – atitinkamai dvigubinkite ar dešimtgubinkite kiekius, na, gal nebent ledukų ir druskos santykis gali būti panašus.

Pieną, grietinėlę ir cukrų supilame į mažesnįjį maišelį ir užrakinam.

 

Ledukus ir druską beriame į didesnįjį.

Ten pat keliauja mažasis maišelis. Užsimauname pirštines ir švelniai masažuojame maišelius, kad žemiau 0°C krentanti temperatūra tolygiai pasiskirstytų po ledų mišinį. Nereikia smarkiai trinti, kad neprakiurtų maišeliai. Ir ilgai to daryti nereikia, maždaug po 15 minučių galima patikrinti ledų konsistenciją. Man tiek laiko pakako, bet jei ledai dar nesustingę, nesidrovime dar rankomis pamaloninti maišelių. O tada skanaujame gryną, be jokių tirštiklių, E621 ar kitų priedų, plombyrą.

 

“O kur desertas?“ netikėtai paklaus smaližius, skaitantis šį receptą? Ką gi, prašome: vienas

 

du

 

trys

 

Visai nieko rudenėjančiame miške. Skanaus.

Tradicinis filmų TOP50. 25-21 vietos:

25. Pasiutę šunys – pirmasis Tarantino filmas, kurį pamačiau šauniame XX a. 10-ajame dešimtmetyje tada dar veikusiame “Vilniaus“ kino teatre, kuriame buvo baras. Kaip dabar atsimenu, išgėriau tą dieną pienišką kokteilį, po kurio ilgai vėmiau. Bet reto rafinuoto žiaurumo filmą pažiūrėjau iki galo. Timas Rotas – aktorius iš didžiosios A. Nėščioms ir vaikams iki 29 metų nerekomenduojama.

24. Pikaso nuotykiai – dar vienas filmas iš seniau. Žiūrėjau jį, leipdamas juokais, kai mokiausi gal X, gal XI klasėje ir ilgai su klasiokais aptarinėjome juokelius iš scenarijaus. Vėl žiūrėjau neseniai ir leipau juokais. Na, kad ir iš klasikinės Agua scenos.

23. Svetimi – jei manote, kad kalbu apie lietuvišką serialą – labai klystate. Prieš 30 m. sukurta Skoto, Kamerono ir Finčerio sukurta fantastika dar ir šiandien žiūrisi patraukliai, o ksenomorfas – lig šiol baisiausias Holivudo sukurtas monstras. Jei kas neturi laiko, gali pažiūrėti sutrumptintą versiją. Tarp kitko, antra dalis geriausia.

22. Terminatorius 2 – dar vienas Kamerono šedevras. Ir vėl antroji dalis geriausia iš visų. Ir aš už tai, kad Arnis taptų prezidentu.

21. Žiedų valdovas – labai vykusi ekranizacija, skirtingai nuo Hobito. Kai skaičiau knygą, būtent taip viską įsivaizdavau, kaip nufilmavo Piteris Džeksonas. Būtina žiūrėti, ypač vaikams.

Mató – politizuota katalūniška rikota

Mano studijos Harvarde įsibėgejo. Prasidėjo antrosios savaitės sesija, kurios metu nagrinėjamas terminis maisto apdorojimas, specifinė šiluma ir latentinė slaptoji šiluma, kurios supratimą geriausiai iliustruoti naminės rikotos receptu. Kad būtų įdomiau, vietoj itališkos rikotos pasigaminkime panašų kitos nelaimingos Europos tautos – katalūnų – patiekalą mató. Kodėl Katalonija? Todėl, kad laikas duoti jai laisvę. Aš apskritai už tai, kad būtų kuo daugiau laisvės: laisvę katalūnams, laisvę baskams, laisvę Tibetui, laisvę Kos… Tebūnie būsiu apkaltintas dvigubais standartais, bet esu įsitikinęs, kad Kosovo je Srbija!, o Abchazija ir Pietų Osetija – Sakartvelo.

Lipu nuo statinės ir einu virtuvėn. Mató pasigaminti namų sąlygomis – itin paprasta. Reikia vos 3 ingredienų:

• 1 l pieno (riebumas nesvarbu);
• 30 ml acto arba citrinos sulčių (su citrina, manau būtų natūraliau, bet kaip besuktume, rūgštis galutiniame produkte nedalyvauja, o štai priemaišos, esančios citrinoje, gali pakeisti produkto skonį, todėl rekomenduoju gryną actą, net ne balzaminį);
• 0.5 kg ledukų.
• (1 a.š. druskos, jei nusprendėte daryti rikotą)

Su produktais paprasta, o štai įrankių reikės gerokai daugiau: dviejų dubenų, puodo, koštuvo, marlės, šaukštų ir virtuvinio termometro.

Kaitiname pieną iki 92°C. Užvirti griežtai draudžiama. Kol kaista pienas, išlukštename ledukus į didelį dubenį

 

Ir užpilame šaltu vandeniu. Kai pienas pasiekė reikiama temperatūrą, nuimam nuo viryklės ir šliūkštelnam acto. Nemaišome, o leidžiame rūgščiai ramiai sutraukti pieną ir dedame puodą į dubenį su ledais.

 

Koaguliavęs pienas turi atvėsti labai greitai iki 36°C. Vos tik pasieks šią temperatūrą – dedame koštuvą ant dubens, keturlinką marlę ant koštuvo, sutrauktą pieną į marlę.

 

Atsargiai pamaišome, kad išrūgos lengviau išbėgtų, o mató suvyniojame į marlę ir kartu su visu puodu dedame bent valandai į šaldytuvą.

Skaniausi pusryčiai – mató su medumi, pekanų riešutais ir krekeriais.

 

Keista, mano pekanų riešutai perdėm panašūs į graikinius… Silpnaregiai, kaip manote, kokie ten riešutai?

 

Na ir pabaigai – flimų Top 50 nuo 40 iki 36 vietos:

40. Absoliuti tamsa – neįmantraus siužeto, nedidelio biudžeto, bet kažkuo užkabinantis fantastinis filmas. Gana vykęs Vino Dyzelio debiutas didžiajame ekrane ir nevykusios Rydiko epopėjos pradžia.

39.  Amerikos psichopatas (norite atidaryti nuorodą? Teks įrodyti jūtubei, kad jums 18+) – eilinis pavyzdys, kai filmas geresnis už knygą. Superinis garso takelis (kam patinka XX a. 9-ojo dešimtmečio rimtesnė muzika), daug sekso ir smurto, Kristianas Beilas vaidina gerai, o mane labiausiai sužavėjo šmaikščios citatos. Jei nuspręsite pažiūrėti šį filmą, įdėmiai sekite Beilo (anti)herojaus monologus bei dialogus.

38. Marsas atakuoja! – burtoniškai šmaikšti komedija, geriausi Holivudo aktoriai ir Anglijos dainininkai, netikėti siužeto posūkiai ir Sara Džesika Parker kalės kūnu – daugiau nieko nereikia.

37. Niujorko gaujos – epinė istorija, labai tinkanti prašmatni scenografija ir, žinoma, Danielis Dei-Liuisas. Paprastai filmuose išgyveni už pagrindinį herojų, bet šitame Dei-Liuiso vaidyba verčia nepastebėti pagrindinio herojaus (ginkdie, nesakau, kad DiKaprio vaidina prastai).

36. Varnas – nors nieko bendro su Alanu Po kūryba, ir scenarijus, nežinau, bet įtariu, paimtas iš komiksų, tai mano brandžios vaikystės filmas: niūri antiutopinė aplinka, The Cure, Siouxsie and the Banshees, Jesus and Mary Chain muzika, šaunusis Brendonas Ly, kurio, deja, po šio filmo neliko gyvųjų tarpe… Rekomenduoju Helovyno proga.

Senelės pasaka ir naujametinis kepsnys + desertas

Su Naujaisiais Metais. Ir nesvarbu, kad vėluoju beveik dvi savaites. O vėluoju, nes apšerkšniję mūsų žiemos/ balta balta kur dairais

Pusnynuos nykštykai miega

Brenda pušys eglės iš pusnynų ir išbrist niekaip negal

Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų

Baigiam tą eiliuotą sodomiją.

Jūsų dėmesiui – tai, kaip pietavau Naujųjų Metų dieną. Ne išvakarėse, o būtent šventinę pirmąją dieną.

Man reikėjo:

• apie 1 kg kiaulienos nugarinės;
• 2 svogūnų;
• česnako galvutės;
• 2 morkų;
• saliero šaknies;
• paprikos;
• kadagio uogų (kokia laimė buvo jas rasti ant kadagių apsnigtame miške);
• pipirų, druskos, aliejaus;
• labai svarbu – 200 ml balto sauso putojančio vyno (kokia laimė, kad nuo išvakarių puotos liko būtent tiek kAvos (ne kavOs).

Produktų nuotraukos nesulauksite šį kartą. Taigi, nugarinę nuplaunam, nupjaustom taukų liekanas, nusausinam, iš visų pusių subadom siauru peiliu. Į skyles prikišame česnako skiltelių. Visą gabalą įtriname aliejumi, pabarstom pipirais ir paliekam pusvalandžiui pailsėti. Tada įkaitiname savo mylimiausią sunkią keptuvę (su ranteliais grilinimui dar neturiu) ir apkepame nugarinės gabalą po keletą minučių iš visų pusių. Be fanatizmo, bet tiek, kad užsivertų mėsos poros. Gilesnėje keptuvėje arba storapadžiame puode, be fanatizmo vėl gi, apkepiname pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, kapotas morkas, šiaudeliais pjaustytą salierą, pas kuriuose netrukus perkeliame apkeptą nugarinę. Viską pabarstome trupučiu pipirų bei kadagio uogomis. Užpilame baltu vynu. Jokiu būdu ne raudonu. Putojantis – idealu.

Uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies gerą valandą, retkarčiais apversdami nugarinę. Prieš išjungiant viryklę, įpjaustome papriką. Paliekame dar 15-20 minučių uždengtą, kad paprikos suminkštėtų nuo liekaninės kaitros.

Patiekiame su lengvu raudonu vynu (Pinot Noir), ryžiais bei svogūnų uogiene (ačiū giminėms iš Kauno).

Silpnaregiai puotauja kartu

Paprastai, po sočių pietų norisi rūk choder kokio deserto.

• Pora bananų;
• stiklinė riebios grietinėlės;
• šaukštas vanilinio cukraus;
• keletas stiklinių pieno;
• truputis melasos cukraus;
• keletas maraskininių vyšnių.

Grietinėlę plakam su vaniliniu cukrumi, pieną su bananais ir melasos cukrumi. Supilame į kokteilines taures (kas turi), ant viršaus dedame plaktą grietinėlę, laimei, ji neskęsta. Akcentas – vyšnia ant viršaus.

Buvo malonu.

Pienas ir kraujas

Dar motinos įsčiose būdamas ėmiau spardytis. Neapsikentusi, ji suskubo mane gimdyti. Išspaudė mane pro savo kraujuojančią žaizdą į šį sušiktą gyvenimą. Na, aš kaip spjūvis atlėkiau į šio pasaulio veidą, kapanotis su kitais, laukiančiais savo eilės tapti komposto krūva.

Ne, mes nesame niekuo ypatingi, niekas nėra už ką nors gudresnis, gražesnis ar, juo labiau, turtingesnis. Pagaliau laikas visiems suprasti, kad mes vieną dieną mirsime. Be savo giminių krūvos, be savo dviejų automobilių, be buto Perkūnkiemyje, be IKEA baldų, be 5 kreditinių kortelių, kurių, tiesą sakant, mums net nereikia, kaip ir tų 5 vartojamųjų paskolų ir vienos būsto. Mirsime, ir mums nebereikės nei ISM, nei MRU, nei MIT diplomų, kuriuos taip stengėmės gauti. Pamiršime aikido įgūdžius, įgytus kruvinų ir brangių treniruočių metu, norvegų ir baskų kalbas, išmoktas atostogų metu, besistengiant surinkti pinigus pirminiam įnašui jau nebereikalingam būstui. Ir porcelianinė dantų apdaila bei rudmėsinis įdegis nueis šuniui ant uodegos. Kol viso to nesuvoksime – mes pasmerkti. Aš dar kartą sakau: įsikalkime į galvą, mes – jokios asmenybės, mes – šūdo gabalai. Tik praradę viską, mes sužinosime ką reiškia turėti kažką.

Kaip supratote iš įžangos, šiandien kalbėsime apie tikrą pieną ir netikrą kraują. Šiaip, kraujas čia niekuo dėtas, kaip ir sperma. Pademonstruosiu du pieno fermentavimo būdus.

Šiaip, grynas karvės pienas yra ne tik, kad nenaudingas, bet net ir kenksmingas žmogaus organizmui. Palikime jį veršeliams, o patys pulkime prie moterų krūtų… Juokauju, mes juk ne gyvuliai, kad krūtis maigytume dėl pieno, ar ne?

Taigi, karvės pieną mes galime fermentuoti, tokiu būdu maksimaliai pagerindami jo savybes. Na, galim banaliai surauginti jį, palikę šiltoje vietoje ir turėsime rūgpienį. Bet aš žengsiu kiek sudėtingesniu keliu. Būdas pirmas. Macunas arba Airanas. Armėnų ir gruzinų gėrimas. Jam pasigaminti prireiks:

• litro pieno;
• 50 ml raugo (airano, macuno ar paprasrto jogurto, galų gale);
• termoso.

Pašildome pieną iki 50-60ﹾC temperatūros. Sumaišome su raugu.

Termosą užplikome verdančiu vandeniu, kad būtų nešaltas, supilame pieno mišinį ir paliekame 4-5 valandoms. Galiausiai turime puikų gaivų macuną. Galima palaikyti dar ilgiau – macunas užsigazuoja.

Receptas numero duo – Riaženka. Čia, brol, tik vardan eksperimento, nes riaženka namų sąlygom miestiečiui įgyja aukso vertę. Bepigu rusams, ukrainiečiams ar gudams ją kasdien maukt, kai turi prašmatnias duonkepes krosnis, kur riaženka buvo brandinama kaip šalutinis produktas.

Šįkart prireiks tik litro pieno ir poros šaukštų jogurto

Pieną užvirinam, supilam į molinį ąsotį ar kokį kitą karščiui atsparų indą, uždengiam ir dedam į iki 75ﹾC įkaitintą orkaitę ar jauvėstančią aukščiau minėtą duonkepę… aha, 4-5 valandoms. Per tą laiką pienas patiria tikrą evoliuciją, jis įgauna pikantišką saldų skonį ir gražią kreminę spalvą (panašus yra prekybos centruose tokiuose žaliuose pakuose su užrašu “sumažintas laktozės kiekis“, spėju ir šiuo atveju, sumažėja laktozės piene).

Gautą pieną atvėsiname ir užraugiame jogurtu.

Paliekame šiltai kokiai parai. O jau tada…

Kažkas iš mano vaikystės. Kai dar nebuvau sugadintas.

Skanaus ir gražios vasaros.

 

 

Apie indiškus ledus, moterų orgazmą ir emancipaciją

Nebijau būti nepopuliarus, tačiau negaliu visko juk savyje laikyti, matydamas akivaizdžias neteisybes, vemiamas mums į veidus iš televizijos ekranų bei moteriškų žurnalų, žalojančias ne tik geltonsnapių mažvaikių glebius protelius, bet sumaišančias mintis net tokiems patyrusiems sekso ekspertams, kaip Pupkis. Aš vis laukiu, kad šie vaikinai sugriaus tą “Cosmo“ ir kitų nesąmoningų žurnalų, “Nusivylusių namų šeimininkių“ (hmmm, o gal kabučių nereikėjo?..) bei “Sekso ir miesto“ herojų paskleistą mitą, neva moters orgazmas realiai egzistuoja. Nieko panašaus nesu regėjęs per savo audringą gyvenimą. Jo paprasčiausiai nėra. Kaip ir mitinio G taško. Esu beveik tikras, kad ir paslaptingasis klitoris yra sumanytas žiaurių moterų, kad turėtų kuo pamuštruoti savo minkštakūnius vyrus tik tam, kad parodytų savo viršenybę: tipo, būk mielas, pamasažuok už tai, kad taip kentėjau gimdydama tavo vaikus. Cha! kaip galima masažuot tą, ko nėra? O tie liurbiai tiki ir pasiduoda anų valiai.

Dar kita skaudi tema – spekuliacijos moterų emancipacija miegamajame. Ne ne, nesu vyras šovinistas ar mačistas, nieko panašaus. Esu už lyčių lygybę, už lygiavertę partneryste tarp vyro ir moters; netikiu, kad vyrai neverkia ar kad egzistuoja bobos su kiaušais. Tikiu, kad moterys tiek pat sumanios kaip ir vyrai, o dauguma vyrų tiek pat žiopli blondinai, kiek anekdotuose apdainuojamos damos. Tikiu, kad jei bent pusė pasaulio valstybių ir korporacijų vadovių būtų moterys, nebeliktų karų, skurdo, korupcijos. Bet jei jau, mielosios moterys, sugalvojate emancipaciją atsinešti ir į lovą, nebedrįskite tikėtis preliudijų, interliudijų, glamonių po… ar KP, o būkite malonios, suspėkite viską per tas dvi tris kritines minutes ir išmokite tučtuojau užmigti – tai ir bus tikroji lyčių lygybė.

Ir dėl Dievo meilės, neskaičiuokite tų nelemtų kalorijų: vis vien mes jus mylime liesas ir apvalias, jaunas ir senas, blondines, brunetes ir rudes, imituojančias orgazmą ar drąsiai pripažįstančias, kad jo nėra. Užtat aš jums parodysiu kaip pasigaminti tobulus ledus.

Reikės:

• litro pačio riebiausio pieno, kokį tik rasite;
• jei pieno riebumas nesiekia bent 4%, imame 200 ml riebios grietinėlės;
• 100-150 g palmių arba rudojo cukraus, galima medaus; velniai nematė, jei nieko nėra geriau, tiks ir runkelių cukrus;
• saujalę kardamono;
• palkutę cinamono;

Padažui:

• 1 laimą arba pusę citrinos;
• 1 piktą čili pipirą;
• keletą šaukštų cukraus;
• mažą mažą žiupsnelį druskos.

Užkaičiame puode ant smarkios ugnies pieno grietinėlės mišinį, dedame preiskonius.

Kai užvirs, nemažiname ugnies, bet nuolat maišome. Iš pradžių pienas taikysis išlipti iš puodo, tai papučiame į jį ar kaip kitaip nuraminame, po minutės jis nebelips lauk, o gražiai kunkuliuos.

Pienas virs, mes nuolat maišysime, kol nenugaruos maždaug trečdalis skysčio. Tai truks maždaug 15-20 minučių. Tada beriame cukrų, ir vis maišome. Pamažu pienas įgaus subtilią kreminę spalvą ir konsistenciją.

Ypatingai malonus saugumo ir švelnumo jausmas apima žiūrnt į šią masę ir ją maišant: rodos, kad glostai debesį. O dar tas aromatas!

Kai masės beliks pusė nuo pradinio kiekio, išimame prieskonius, išjungiame viryklę ir, kartkartėmis pamaišydami, laukiame kol atvės. Tada dedame į šaldiklį. Ir kas pusvalandį išimame išmaišyti.

Matote, kaip ledai stingsta ties kraštais? Galite spragtelėti pele ant nuotraukos – ji padidėja iki 800×600 pikselių rezoliucijos, bus geriau matyti. Mūsų tikslas – neleisti ledams stingti netolygiai, tad, maždaug kas pusvalandį, juos vis kruopščiai išmaišome. Kai pajusite, kad ledai sustingo tiek, kad maišyti sunku, jie limpa prie šaukšto, perdedame į mažesnius indelius ar, jei kas turi, į gražias formeles.

Per pertraukėles tarp maišymų ruošiame padažą, idealiai tinkantį prie šių ledų: smulkintuvu ar kombaine sukapojame čili pipirą, sumaišome su šviežiai spausto laimo ar pusės citrinos sultimis.

Truputį pakaitiname ant sausos keptuvės, beriame keletą šaukštų cukraus ir truputį druskos. Nuolat maišome, kol susiformuos graži raudona karamelė.

Patarčiau šį padažą ruošti prieš pat patiekiant ledus ant stalo, antraip jis sustings į ledinukus. Kita vertus, jį vėl galima suskystinti, trumpai pašildžius.

Ką gi, pilame ant ledų padažo ir vualia – skanaus. Beje, šie indiški ledai vadinasi kulfi. Aš asmeniškai, skanesnių ledų nesu valgęs.

Na o pabaigai – apie vyrų ir moterų partnerystę:

Tipo portugališki keksiukai kolegoms

Alkani? Užkandam greitai lęšių su brokoliais.

Su ryžiais. Nepamirštam, kad citrina – geriausias lęšių palydovas.

Manyje ką tik subrendo idėja pasigaminti ledų. Beliko tą idėją realizuoti. Pasiruoškite – kitos mano grafomanijos apraiškos bus apie šerbetą, kulfi, emancipaciją ir kitokį gėrį. Čia buvo anonsas. O dabar – apie kuklų desertą vakare prie stiklinės pieno. Mums prireiks (proporcija – vienam kiaušiniui su sąlyga, kad kiaušinio turinys telpa viename valgomąjame šaukšte):

• kiaušinių (tiek, kiek valgytojų);
• 4 dalys miltų;
• 4 dalys cukraus;
• 4 dalys pieno;
• 3 dalys aliejaus;
• kakavos – iš širdies.

Plakame kiaušinius, vis plakdami, pridedame miltus, cukrų, pieną, aliejų. Gaunasi graži masė.

Kakavą, be abejo, rekomenduoju tikrą, o ne miltelius BBŽ iš ko gaminamus. Jei neturime – tarkuojame juodojo šokolado.

Įkaitiname orkaitę iki 200°C, o kol kaista – pilame masę į formeles. Štai tokioje keptą nešame į darbą kolegoms.

Be jokios abejonės, jis sukris. O štai patys mėgaujamės pūstais it Little Fluffy Clouds keksiukais (kai kas gali pabandyti pasimėgauti ir kekšiukais).

Valgom kol šilti, su šaltu pienu.

Skanaus. Ir nepamirškite pagerbti savo kolegų nedidelėmis dovanėlėmis – mums juk su jais reikia praleisti kone trečdalį savo sąmoningo gyvenimo.