Co to za Igelkot su marinuotais kiaušiniais?

Jei jums koktu nuo ateinančių Velykų, nuo vašku arba acetoniniais dažais marginamų kiaušinių, pataisų lėkštėse, žagarėlių ir kitų lietuviškos tradicijos siaubų – atsipalaiduokite.

Visų pirma, atsakykime į klausimą: co to za Igelkot, rašo šitame bloge?

Kodėl kiaušiniai? ir dar marinuoti? Todėl, kad tai – geriausia užkanda prie bet kokio alkoholio. Na, ir galų gale, pataikysime į velykinę natą.

Jei kiaušininiai išvirė, atvėsiname juos ir išlukštename. Be 10-15 kiaušinių, taip pat mums reikės:

  • šaukšto druskos;
  • dviejų šaukštų cukraus;
  • 150 ml acto;
  • 900 ml vandens;
  • prieskoniai, iš kurių pasirinkau gvazdikėlius, lauro lapus, kvapiuosius pipirus, čili pipirus, kardamonus ir bezdalo, o tiksliau sieros vandenilio kvapo druską; labai tiktų anyžius arba žvaigždinis anyžius, česnakas.
  • dažikliai, iš kurių pasirinkau nedidelį tarkuotą burokėlį ir ciberžolę; galima dažyti bet kuo: pomidorų pasta – raudonai, sojos padažu – rudai, špinatais – žaliai, sepijomis – juodai ir t.t.

Prieskoniai

Ir H2S prisotinta druska, che che

Užviriname maždaug 900 ml vandens su 150 ml acto (galima balzamiką naudot, jei negaila babkių, bet puikiai tinka ryžių arba obuolių) ir tarkuotu burokėliu arba ciberžole (ar kitu dažikliu), ištirpinam cukrų ir druską. Kol verda, beriam į nuplikytus stiklainius prieskonius.

O kiaušinius subadome dantų krapštuku. Aš įsivaizduoju kokios fantazijos ir godos kyla. Geras bandymas, feministės, bet ne.

Subadytus kiaušinius dedam į stiklainius, užpilame marinadu

atvėsiname, uždarome ir paslepiame šaldytuve bent keletui dienų, o geriau – iki Velykų. Parašysiu atsiliepimus, kai ištestuosiu.

Viščiukas-tapaka

Ištiesų sakau jums, neegzistuoja toks patiekalas, kaip “viščiukas-tabakA”, su akcentuotu kirčiu ant paskutinės a. Nieko bendro jis neturi su tabaku (nors yra patiekalų, gaminamų ant gero Virdžinijos tabako dūmų). Klaidingas pavadinimas atsirado gūdžiais sovietmečio metais. Žymusis gruzinų patiekalas originaliai vadinamas tapaka ir kilęs nuo specialios keptuvės, kurioje kepamas viščiukas, pavadinimo. Ta keptuvė ypatinga tuo, kad yra grublėtu dugnu ir turi dangtį, kuriuo viščiukas suspaudžiamas.

Yra daugybė viščiuko-tapaka receptų, daugybė variantų kokius prieskonius naudoti, kiek ir kaip marinuoti, bet svarbiausias ir esminis dalykas – kepti vičiuką prispaudus. Va taip.

Imame:

  • 1 viščiuką vienam žmogui, nedidesnį kaip 1 kg, optimalu – apie 0.5 kg;
  • pora šaukštų saulėgrąžų aliejaus;
  • kelias skilteles česnako;
  • druskos;
  • prieskonių mišinį – mano atveju: grūsti juodieji pipirai, čili, chmeli-suneli ir 1 kardamono dėžutė.

dscf1326

Pradedame nuo to, kad nuprausiame viščiuko kūnelį šaltu vandeniu, nusausiname popieriniu rankšluosčiu, nupjaustome nereikalingas odeles, kaklą, subinę. Atveriame krūtinės ląstą nuo kaklo iki šiknaskylės. Va taip:

dscf1324

Dabar sulaužome viščiukui visus sąnarius, šonkaulius, stuburkaulį. Galima ant jo pašokinėti, bet aš pasirinkau ne tokį perversišką būdą – uždaužiau bukuoju kirvio galu. Turi gautis va tokia išklotinė:

dscf1325

Aštriu siauru peiliu subadome mėsingesnes viščiuko dalis ir į tas skylutes prikemšame pailgai supjaustytų česnako skiltelių. Beje, galima kišti po oda. Kruopščiai įtriname viščiuką iš visų pusių druskos ir prieskonių mišiniu. Galima sutepti grietine, bet mane erzina, kai kepant grietinė ima svilti.

dscf1327

Paliekame kūnelį pasimarinuoti kokį pusvalandį.

Kadangi aš neturiu keptuvės tapakos, tai kepu paprastoje keptuvėje, prieš tai joje įkaitinęs truputį saulėgrąžų aliejaus, prislėgęs didele lėkšte ir pilnu puodu vandens.

dscf1329

Pradžioje kokias 5 minutes kepame vidinę viščiuko pusę ant maksimalios ugnies, po to dar 15 minučių – and vidutiniškos. Po to vičiuką apverčiame ir kepame dar 10-12 minučių (prislėgtą!). Viskas. Garnyrui tik duona ir daržovės, jokių bulvių ar ryžių. Užgerti – alus, marsala ar geras gruziniškas vynas (kokio Lietuvoje, deja, nėra).

dscf1333

Gerai būtų kokių žalumynų, bet kur jų dabar paimti? Tik petražolės ir krapai, nei bazilikų, nei kalendros… Skanaus.

dscf1334

 

Silpnaregiams.

Žlugę lūksečiai su kepta jautiena

Sulaukęs Jūsų komentarų, pasiryžau įsiklausyti į Jūsų nuomones ir pagaminti ką nors, gelbstintį nuo speigo. Ir dar ką nors prie alaus. Na ir saldaus, be abejo. Galvoje gimė keletas receptų. Susidariau pirktinų produktų sąrašą, apsirengiau šilčiausią striukę, apsimoviau vilnones kojines ir jau buvau bepatraukiąs į turgų. Tik paskutinę akimirką susizgribau, kad piniginė tuščia. O dar iki atlyginimo visas savaitgalis. Atleiskite, brangieji, kad nuvyliau Jus, teks receptų įgyvendinimą atidėti. Viliuosi, kad ilgainiui jie nepraras savo aktualumo. Na o šiandien, gaminsime patiekalą iš to, ką turime po ranka.

O po ranka kaip tyčia papuolė:

  • augintinio* kryžmė;
  • keletas pievagrybių;
  • šakelė rozmarino, grūstų pipirų, alyvuogių aliejaus.
* ar žinote, kad pornoaktorės (-iai), prasimanydamos (-i) sau slapyvardžius, vietoj vardo naudoja pirmojo augintinio vardą, vietoj pavardės – gatvės, kurioje gyvena, pavadinimą. Tokiu būdu, aš tapčiau Lyru Daukantu, che che, o Jūs?
Kadangi mano augintinis – jautis, tai jo kryžmę supjaustau delno dydžio gabalais. Įtrinu pipirų ir alyvuogių aliejaus mišiniu, užmetu ant viršaus rozmarino šakelę ir palieku marinuotis valandą dvi. Prieš kepdamas, pievagrybius irgi truputį palaikau prie mėsos ir pabarstau druska.
Įkaitinu orkaitės grilį iki 250ﹾC, dedu mėsą bei grybus ant folija išklotų grotelių ir kepu kokių 20 minučių. Grybus, tiesa, išimu po kokių 7 minučių.
Valgyti galima su marinuotais chalapeniais ir raugintais kopūstais.
Skanaus.
Beje, gal pamenate istoriją, paporintą rudenį, apie keistą Jonavos kampelį? Tai neseniai viena Jonavos rajono seniūnija susigalvojo sau herbą. Kuris variantas Jums gražesnis?

Kepta skumbrė – pirmas receptas iš naujos virtuvės

Va jau treti metai įpusėjo, kai aš vienas kalbuosi su tariamais skaitytojais. Nesu tikras ar kas mane skaito. Gal aš čia veltui tarškinu klavišais: labai nedaug feedbacko sulaukiu iš Jūsų, nors, spėju, Jūs apie mane žinote beveik viską. Visos mano nuodėmės ir trūkumai Jums kaip ant delno. Visas grafomaniškas bejėgiškumas ir kulinarinis profanizmas. Ir jei kartais sulaukiu kokio komentaro ar pastabos, labai džiaugiuosi, nes tada išdidžiai niuktelnu sau ir manausi esąs gal ir ne labai vykęs, bet pakenčiamas virtuvės mėgėjų lygos atstovas.

Besikraustant į naują landynę, nelaimei išdaužiau beveik visas taures. Ir dabar belieka gurkšnoti vieno salyklo viskį iš marsalos stiklinės ir svarstyti, ką čia dabar tokio pagaminus…

Labiausiai mėgstu žuvį, ir nors, esu labai nuskriaustas, gyvendamas Vilniuje be jokios galimybės kasdien valgyti ją šviežią, visgi radau išeitį. Bet tik šiam kartui. Jūsų dėmėsiui – jos didenybė šaldyta skumbrė! Ta-daaam!

Šalia poros skumbrių dar matote:

  • alyvuogių aliejaus;
  • druskos;
  • pipirų;
  • moliūgo, bulvių, pastarnoko ir raudonėlių – garnyrui.
Ką aš darau: visų pirma išskrodžiu skumbres, nuplaunu ir nupjaunu filė nuo stuburo. Dedu filė odele į viršų ant folija išklotos skardos ir aptepu aliejaus, druskos ir grūstų pipirų mišiniu.
Įkaitinu orkaitės grilį iki 250ﹾC ir dedu 5 minutėms žuvį ant viršutinės orkaitės lentynos. Jei grilio nėra orkaitėje, galima tai daryti virš žarijų, aha, bus dar geriau. Po 5 minučių, skumbrę ištraukiu, apverčiu ir aptepu tuo pačiu mišiniu pusę be odos.
Grąžinu kepti po griliu dar 10 minučių. O dar prieš kepant žuvį, orkaitėje išsikepu bulvių, o ketaus keptuvėje, ant labai lengvos ugnies, pastarnoko ir moliūgo su trupučiu alyvuogių aliejaus su raudonėliu.
Pašlakstau žuvį citrinos sultimis. Mmmm, iš vienos pusės, skumbrė labai riebi ir naudinga žuvis, turinti medžiagų, reikalingų mūsų smegenų vystymuisi. Iš kitos, kai kas sako, kad skumbrė kaupia gyvsidabrį. Bet aš Jums išduosiu dar vieną paslaptį: gyvsidabris pavojingas tik įkvėpus jo garų, tad drąsiai galite valgyti… skumbres, ne termometrus, aišku. Bet, užtikrinu, nenumirsite ir suvalgę termometro turinį.
Skanaus, valgykite daug žuvies ir nebūkite pikti.

Vištienos karis – paskutinis receptas iš apleistos virtuvės

Tuoj imsiu ilgėtis margo stalo, purvinų sienų, nuolat iškrentančio orkaitės stiklo. Jūsų dėmesiui – anglo-indiškas receptas su vištiena, atsiradęs, kaip bebūtų keista, Anglijoje ir teisėtai priskiriamas prie angliško kulinarinio paveldo. Bet pradžiai – truputis sado-mazo muzikos.

Jei kam įdomu: dainuoja gražiausia Taičio mergina. Ir balsas neblogas, o muzika dvelkia ne šiltu tropikų paplūdimiu ir net ne Laukiniais Vakarais, apie kuriuos dainuojama, o suomiškuoju realizmu iš Akio Kaurismakio filmų.

O paruošti čiken kury, mums prireiks:

  • vištienos, be abejo; aš naudojau šlauneles;
  • pomidorų;
  • svogūno;
  • česnako;
  • imbiero;
  • jogurto;
Na ir prieskonių: juodųjų pipirų, ožragės, kalendros, kumino, cinamono, čili, ciberžolės (viskas pagal laikrodžio rodyklę)
Išpradžių kokį pusvalandį ar kiek ilgiau marinuojame vištieną jogurto ir visų prieskonių mišinyje.
Vištienai pasimarinavus, ant gy kepiname svogūną, česnaką ir imbierą.
Kai truputį suminkštės, dedame vištieną su visu jogurtu.
Po to sukapotus pomidorus, įpilame truputį vandens, uždengiame ir paliekame troškintis ant silpnos ugnies 40 min. ar net valandą, kol padažas sutirštės. Pabaigoje pabarstome kapotu česnaku.
Kol troškinosi vištiena, išsikepame duonelės Naan.
Patiekiame su ryžiais ir lengvu šardonė.
Desertui – bananinis Tart tatenas
Arba
Skanaus. O netrukus išbandysime naująją virtuvę.
PS Vaizdo klipas buvo užblokuotas youtube, laimei, yra vimeo

Nepalo dienos. III dalis – lęšių dhalas su daržovių kariu

Dar kartą sveiki atvykę į Nepalą. Šiandien papasakosiu apie puikų vegetarišką patiekalą, paplitusį visame Nepale. Jis – paprastas, pigus, maistingas. Jei esate vegetarai, turbūt žinote, kad privalote valgyti ankštinius augalus. Ne man Jums aiškinti. O jei pasnikas ar Kūčios – lęšių dhalas paįvairins Jūsų stalą. Pirmyn.

Pačiam dhalui, kuris yra niekas kitas, kaip elementari lęšių sriuba, reikia tik:

  • stiklinės lęšių;
  •  a.š. ciberžolės;
  •  žiupsnio druskos;
  • sviesto arba gy;
  • imbiero, česnako, svogūno, džiovinto čili.

Na o daržovių kariui – kas tik šaus Jums į galvą. Man į galvą šovė:

  • brokolis;
  • paprika;
  • morka;
  • šaldytas pomidoras;
  • šaldytas moliūgas;
  • šaldytos ankštinės pupelės;
  • prieskoniai (santykis skliausteliuose): ciberžolė (3), juodieji pipirai (2), kardamonas (1), pankolis (1), kalendra (1), kuminas (1), juodosios garstyčios (1); čili (2-3), cinamono lazdelė (1).

Prieskoniai iš arčiau:

Dhalą darome paprastai: supilame plautus lęšius į verdantį vandenį, pasūdome, beriame šaukštą ciberžolės ir ant silpnos ugnies verdame valandą ar net daugiau, kad lęšiai gerai suvirtų.

Kol lęšiai verda, ruošiame daržoves: įkaitintoje keptuvėje ant gy pakepiname prieskonius. Tik tiek, kad kaimynai užsuktų paklausti kas čia taip dieviškai kvepia.

Dedame morkas ir pupeles, truputį pakepame

Tada – kitas daržoves, o pomidorą sutarkuojame, kad jo sultyse viskas troškintųsi.

Retkarčiais pamaišydami, troškiname pusvalandį ant vidutiniškos ugnies. O tuo tarpu lęšiai išvirė ir jiems reikia ruošti pagardą, Nepale vadinamą tadką: ant gy pakepiname smulkintą svogūną, imbierą, česnako skiltelę, čili, truptį kumino, pankolio ir ožragės.

Ir, taip, pilame į lęšius. Viskas, dhalas paruoštas. Kalnuose paprastai jį patiekia ant virtų ryžių: tokį sotų karštą padažėlį. Na o mes šįkart valgysime su daržovių kariu, jogurtu ir paratha duonele.

Skanaus. Kitą kartą papasakosiu apie tibetiečių virtuvės įtaką Nepalo valgiams.

Linksmų Kalėdų

Naujametinis Trentino meduolis

Pasiknaisiojęs internetuose, radau kad Italijoje yra vokiečių gyvenamas autonominis regionas – Trentinas. Šiaip, kaip didelis vokiško vyno ir itališkų desertų mylėtojas, pasirinkau šio regiono meduolį Zelteną. Kas gavosi? Pradžiai – 1990 metų (achtung! dvidešimties metų senumo) rizlingas, su maloniu dyzelino aromatu (išlaikyto rizlingo mylėtojai žino kas tai yra), sodria rūgštele.

O toliau tik konditerinės intuicijos šėlsmas. Nusiperkam:

  • 100 g džiovintų figų;
  • 100 g džiovintų kriaušių;
  • 50 g džiovintų slyvų;
  • 50 g džiovintų abrikosų;
  • 50 g džiovintų datulių.

Šiuos vaisius užmerkiame šaltam vandeny 12 valandų prieš kepdami meduolius. Be to, dar prireiks:

  • 200 g stambių razinų;
  • 200 g migdolų;
  • 50 g anakardžių;
  • 50 g džiovintų vyšnių;
  • stiklinės cukraus arba medaus;
  • poros stiklinių miltų;
  • gabalėlio sviesto;
  • prieskonių: juodųjų pipirų, cinamono, kardamono, gvazdikėlių, žvaigždinio anyžiaus.

Razinas užmerkiame šiltame vandenyje arba rome 15 minučių. Riešutus užplikome verdančiu vandeniu – paprasčiau nulupti odeles. Migdolai turi būti švarūs!

Visus džiovintus vaisius, išskyrus vyšnias, supjaustome kubeliais, pridedame razinas, 2/3 smulkintų migdolų, cukrų, grūstus ar maltus prieskonius.

Paliekame pastovėti pusvalandį. Tada po truputį beriame miltus. Aš sijojau, nors nesu tikras ar šiam meduoliui to reikėjo. Minkome, kol pajusime, kad galime kočioti ir formuoti tešlą. Šiuo atveju, nieko bendro su krūtimis. Labai patogu kočioti tarp dviejų kepimo popieriaus lapų. Formą meduoliams suteikiame kokią tik šauna į galvą. Dedame ant sviestu sutepto popieriaus. Papuošiame džiovintomis vyšniomis, anakardžiais, likusiais migdolais.

Dedame skardą į iki 180°C įkaitintą orkaitę, kepame 15-20 minučių, kol gražiai paruduos.

Manote, kad ten miltai ant meduolio? Ar koksas? Sako, kad šioje dainoje PJ Harvey dainuoja apie koksą. Aš manau, kad ne, greičiausiai apie Dorseto uolas, kur prabėgo jos vaikystė.

Prieš 12-13 metų teko būti koncerte, kur PJ apšildė Portishead. Tada man, snarglinam pacukui, žinančiam tik vieną jos dainą, atrodė, kad taip ir turi būti. Dabar, žiūrint iš perspektyvos (che che), manau, kad PJ Harvey – galva, kaip pasakytų pikinės liemenės.

Laimingų Naujųjų. Nieko daugiau negaliu Jums palinkėti – tik Meilės. Jei turėsite JĄ, turėsite viską.

Pirmasis pasimatymas su vegetariška kofta

Mėgstu avinžirnius. Atstoja mėsą, kai ši nusibosta arba, kaip šiuo atveju – Adventas. Pradedu. Dar vakar pradėjau jai išėjus. Užmerkiau pakelį avinžirnių ir palikau šaldytuve.

O užvakar kas buvo? Ėjau į pasimatymą. Ėjome Senamiesčio gatvėmis, buvo šilta ir truputį nejauku. Kaip visada. Ji galvojo apie tai, kokie panašūs mūsų interesai. Aš galvojau apie jos krūtis. Pauzėse tarp žodžių (nepamenu kokių), ji galvojo apie šiltas mano rankas. Aš galvojau apie jos krūtis. Laikėmės už rankų, jai šmėkštelėjo, kad mano rankos tvirtos, bet  švelnios. Įdomu, pamaniau, kaip jausčiausi suėmęs jos krūtis? Ji žvelgė man į akis, o! jos žalios; aš žvelgiau į jos krūtis… bliamba, jos paslėptos po palaidine. Mes bučiavomės, iš pradžių atsargiai, vėliau kiek aistringiau. Ji nieko negalvojo, o aš – apie jos krūtis. Gal kavos su kardamonu ir džiovintais abrikosais pas mane, viltingai klausiu, nesukdamas sau galvos, kad jau vėlyvas vakaras?

Mielai, sako ji. Gal ji jau planuoja mūsų bendrą gyvenimą, jei sutinka?

Kava aušta nepaliesta ant virtuvės stalo. Mes vartomės po virtuvės stalu, ji nusiima liemenėlę. O Dieve, krūtys!

Labas rytas, ji išėjo. Po to, kai aš užmigau. O ką? Ką man dar reikėjo daryti, masažuoti jos pėdas? Žaisti su ja šachmatais?

Noriu valgyti. Prisimenu, kad turiu išmirkusių avinžirnių. Statau puodą su jais ant viryklės, beriu šaukštą ciberžolės.

Palieku virti pusvalandį. Gal kiek daugiau. Tada pasiruošiu prieskonius. Ai, kokie jie svarbūs, kad Jūs žinotumėte.

Malta kalendra, asafetida, ožragė, čili, juodieji pipirai, kuminas.

Dar išsiverdu vieną dvi bulves atskirai. Kai avinžirniai išvirs, nupilu skystį, beriu truputį jūros druskos (tik ne anksčiau, nei išvirs) ir sugrūdu kartu su virtom bulvėm iki rupios košės. Beriu prieskonius, išspaudžiu pusę citrinos. Turiu paruošą koftai.

Kofta – tai paprasčiausi kotletai Rytų virtuvėje. Indijoje juos gamina iš avinžirnių, Turkijoj ir kitose musulmoniškose šalyse – iš avienos ar jautienos. Tad miltuotom rankom lipdau kotletus ir kepu įkaitintame garstyčių sėklų arba saulėgrąžų aliejuje.

Kol ten ką, pasigaminu padažą: čili, česnakas, svogūnas.

Apkepu. Su kuminu, tarkim.

Valgau koftą su padažu ir kokiom nors raugintom daržovėm, čatniu ar ačaru. Dabar turėjau tik raugintų agurkų.

Skanaus. Neapgaudinėkime savęs: jos galvoja apie mus, mes – tik apie jų krūtis, nieko čia nepadarysi, pirmas tai pasimatymas, šešti santuokos metai ar auksinių vestuvių išvakarės.

Aš manau, kad ji dar grįš. Bent jau pavalgyti.

Kimči + kiauliena su šalaviju

Šiandien ruošiame grande pietus: daug mėsos, bulvės, daržovės. Bet viskas prasidėjo gerokai seniau, prieš kokias 5 dienas. Nusupirkau Pekino kopūstą. Be jo dar paėmiau: česnaką, ryšulį svogūno laiškų, ketvirtį stiklinės druskos, keletą šaukštų čili miltelių.

Druską ištirpinau stiklinėje šilto vandens ir sūrymu užpyliau nuplautą ir pusiau išilgai perpjautą kopūstą. Palaikiau kopūsto puseles pora valandų sūryme, tada perploviau keletą kartų šaltu vandeniu, kruopščiai įtryniau čili milteliais, kad patektų ir tarp lapų, pridėjau stambiai kapoto česnako ir svogūno laiškų.

Indą su daržovėm sandariai uždarau ir pastatau kur virtuvės kamputyje, kad nesimaišytų, bo neatidarinėsiu indo 5 dienas.

Po 5 dienų nusiperku gabalą kiaulienos, ryšulėlį šalavijo. Pridedu tris skilteles česnako, truputį grūstų juodųjų pipirų.

Mėsą subadau siauru peiliu, o į skyles prikemšu stambiai kapoto česnako gabalėlių, pabarstau pipirais, apdėlioju šalaviju (jokios druskos!)

Suvynioju į foliją ir dedu į orkaitę, įkaitintą iki 200°C kokiai valandai. Ant skardos prieš pabaigą dar pabarstau bulvių lazdelių su pagardintų kmynais ir druska.

O kol ten viskas kepa, pažiūriu kas gavosi iš Pekino kopūsto per tas 5 dienas. Obana

Supjaustau kopūsto puses smulkiau. Atsargiai ragauju… Jėėėė, kimči, korėjiečių virtuvės kertinis akmuo, pavyko! Be abejo, 5 dienos mažokai, kad gerai surūgtų, reikėtų bent keleto savaičių, bet kantrybės nėra.

Tiekiu kiaulieną su bulvėm, burokėliais, pagardindamas bruknių ir kriaušių uogiene. Užgeriu nebrangiu, gana stirpiu, bet kokybišku jaunu kabernė.

Atleisk man, Viešpatie, kad apsirijau penktadienį.

Kimči iš arčiau:

Ir dar silpnaregiams:

Jei gaminsite patys – skanaus.

Nesakome NE! veganizmui, bet valgome ir kiaulieną. O ką?

Kai noriu valgyti, kertu viską, svarbu, kad maistas būtų šviežias. Ar bent padoriai konservuotas (ar koncervuotas, bugaga). Mano kolega Pupkis, manau man pritars, kad normalus išsilavinęs žmogus, negali turėti jokių prietarų dėl maisto. Galite neabejoti, po kurio laiko pateiksiu jums ir varlių beigi tarakonų receptų, hehe, bet kol kas apsiribokime tuo, ką Dievas atsiunčia mums iš Lietuvos turgaus prekeivių arba ūkininkų. Šį kartą Dievas mums atsiuntė (ant pustrečios galvos):

  • beveik 1 kg puikios kiaulienos išpjovos;
  • 8 baltas bulves;
  • galvutę česnako;
  • 1 didelį burokėlį;
  • nerafinuoto saulėgrąžų, extra virgine alyvuogių aliejaus, rupios druskos, krienų, balzaminio acto;
  • 4 rūšių pipirų: juodųjų, kvapiųjų, baltųjų ir žaliųjų – štai jie:

Deja, Dievas neatsiuntė labai trokštamų rausvųjų ir ilgųjų. Bet padėkokime jam bent jau už tai ir imkimės darbo.

Nuplautą ir nusausintą išpjovą subadome keliose vietose smailu peiliu, padarome keletą skylių, į kurias prikemšame česnako skiltelių taip, kad nekyšotų nė trupučio česnako, antraip prasmardinsime namus svylančiu česnaku. Po to, sugrūdame visus pipirus piestoje (galima pirkti ir sumaltus pipirus, bet, patikėkite, malti iš anksto pipirai praranda 90% savo žavesio). Grūstus pipirus sumaišome su geru šaukštu alyvuogių aliejaus ir ta tyrele įtriname mėsą iš visų pusių (geriausia ant folijos). Mėsą paliekame valandai marinuotis. Jokios druskos!

Tuo tarpu nusiplaunam ir susipjaustom bulves taip kaip mums patinka. Man, pavyzdžiui, patinka su lupena, nes ten yra daug kalio, be kurio širdis užsilenks nesulaukus 30 metų. Bulves sudedam ant popieriumi užtiestos skardos, pabarstom rupia druska, kmynais, palaistom saulėgrąžų aliejum. Kai jau mėsa baigs marinuotis, suvyniojam ją į foliją, padedam prie bulvių ir pašaunam į iš anksto užkaistą 220 C orkaitę.

Paliekame kepti, kol bulvės paskrus, o tuo tarpu, pasigaminame salotų: stambia tarka sutarkuojame burkokėlį, taip taip, žalią, termiškai neapdorotą, palaistom saulėgrąžų aliejum, actu, pabarstom druska ir viskas, aha.

Ką gi, bulvėms paskrusti reikės kokio pusvalandžio, o mėsai iškepti – apie valandos, tad bulves išimame, foliją išvyniojame, kad mėsa paskrustų, ir vėl pašaunam į orkaitę.

Bulves padėkite šiltai. Bet aš nesusilaikau ir suvalgau pusę, o gal daugiau, bo tai geriausi čipsai, jeibogu.

Po pusvalandžio išjungiam orkaitę, išimam mėsą ir paliekam kokioms 15-20 min, kad “pailsėtų”. Viskas, valgom su bulvėm, krienais ir burokėliais. Skanaus!