Šonkauliukai prie alaus: kinietiška interpretacija

Lenkiu galvą prieš didžiąją kinų tautą ir jų istoriją. Yra ko pasimokyti iš kultūros, kurios šaknys toli toli praeityje, daug toliau, nei helenistinės ar net egiptiečių. Štai paklaus Jūsų koks užsienietis, kada Lietuvoje atsirado mūsų “pasididžiavimas” didžkukuliai, ir ką Jūs atsakysite? Mekensite apie tai, kad, galbūt prieš kokius varganus 100 metų juos iš VokiečiŲ (kirtis ant Ų) atsigabeno aškenaziai? O štai kinų, sakau kinų sąlyginai, nes kinų virtuvė labai diversiška, virtuvės pagrindai susiformavo mažiausiai prieš kokius 3000 metų, taigi. Ir nuolat vystosi. Todėl, kai tik imuosi gaminti ką nors iš kinų virtuvės, niekada neužduodu sau klausimo kodėl taip, o ne kitaip?, nes žinau, kad tai laiko patikrinti receptai ir jų patikimumo aš neturiu teisės vertinti.

Nesigilinkime dabar į politines vingrybes, Tibetą aš taip pat myliu, bet pabandykime pasigaminti paprastą ir greitą, bet tobulą užkandį prie alaus: šonkauliukų Wu Xi.

Imame:

  • kiaulienos šonkauliukų – gerą kilogramą;

dscf1354

Užbėgdamas už akių, pasakysiu, kad aš paėmiau 0,5 kg, dėl ko labai gailėjausi – šonkauliukai buvo tiesiog nušluoti nuo stalo per 5 minutes

  • pusę poro;
  • 5-6 skilteles imbiero;
  • 2-3 šaukštus medaus (galima ir dirbtinio ar net cukraus);
  • pomidorų pastos (aš paėmiau šaldytą pomidorą);
  • 3 šaukštus ryžių acto (tamsaus geriausia, bet Vilniuje dar nemačiau);
  • 2 šaukštus tamsaus sojų padažo;
  • 1 šaukštą aliejaus;

dscf1356

Taikome jau mano aprašytą stir-fry technologiją, todėl viso proceso aš  nespėjau nufotkinti.

Pradžioje nuplauname šonkaulius, supjaustome po vieną ir sumetam į puodą su verdančiu vandeniu. Šonkaulius tuojau pat išimame, vos tik vanduo užvirs vėl ir nuvarviname vandenį. Keptuvėje ar woke maksimaliai įkaitiname šaukštą aliejaus, metame šonkaulius ir, intensyviai maišydami, kepame 30 sekundžių, tiksliau, kol gražiai apskrus. Išimame, sumažiname ugnį iki vidutiniškos, pilame medų (arba cukrų), maišome, kol ims ruduoti, grąžiname šonkaulius, pilame actą, sojų padažą, maišome, metame supjautytą porą, susmulknitą pomidorą (arba pora šaukšų pastos) ir imbiero griežinėlius.

dscf1357

Viską išmaišome, užpilame vandeniu, kad apsemtų šonkauliukus ir paliekame kokioms 45-60 minučių, kol padažas sutirštės. Viskas. Pasibarstome sezamo sėklomis arba pjaustytais svogūno laiškais ir – vualia. Skanaus. Maldauju, su alumi.

dscf1359

PS: ir nepamirštam išsivalyti viryklės, kai pavalgysim, silpnaregiai.

dscf1360

Išprievartauta tom jam kai sriuba

Atsižvelgdamas į komentatorių pageidavimus, nusprendžiau pagaminti sriubą, padedančią organizmui kovoti su speigu. Kaip bebūtų keista, ši sriuba kilusi iš Pietryčių Azijos ir skirta kovai su alinančiu tvankiu karščiu. Tačiau esu tikras, kad ji ir šildo gerai.

Kaip bebūtų liūdna, bet mūsuose šią sriubą išvirti, tiksliau surasti reikiamus produktus, yra tikras iššūkis. Yra daugybė tom jam (tom yam) sriubų variacijų: su krevetėm, vištiena, kiauliena, ryžiais, bet pagrindą sudaro laimo lapai kafir, citrinžolė, žalias čili ir galangalas. Ir būtent šiuos produktus sunkiausia rasti Lietuvoje. Įmanoma, tačiau laimo lapus praduoda tik Akropolyje, citrinžolę – Hyper Rimi, o galangalą – kinų krautuvėlė. Nejaugi manote, kad, norėdamas išsivirti sriubą, trankysiuosi po Vilnių, šalsiu ir galiausiai, permokėjęs, gausiu prekes su pasibaigusiu galiojimu. Ne, einu į vietinį сельпо ir perku pakaitalus. Kadangi mano planuose – tom jam su vištiena, Tailando liaudyje vadinama tom jam kai, susirenku štai tokius produktus:

  • vištienos krūtinėlę;
  • pusę paprikos (vietoje šviežio čili);
  • porą (vietoje askaloninio svogūno);
  • džiovintų raudonikių ir lepšių (vietoje šiitakių);
  • 400 ml kokoso pieno;
  • imbiero gumbą (vietoje galangalo);
  • laimo žievelę (vietoje citrinžolės);
  • žuvies padažo nam pla;
  • palmių cukraus;
  • labai piktą čili ir krevečių pastą tiesiai iš Tailando (ačiū, Cukriūk).
Štai kaip pastaroji pasta atrodo iš arčiau:
Ten čili dribsniai ir mažytės krevetės, tokiomis šeriamos akvariumų žuvelės. Fantastiškai kvepia pirminiu moteriškos lyties požymiu.
Vištieną supjaustome nedidelėmis juostelėmis ir verdame su grybais nedideliame kiekyje vandens ant silpnos ugnies, be jokios abejonės, be druskos ir nugriebdami hormonų kupinas putas, maždaug 15 minučių. Kol ten ramiai verda, pjaustome porą, imbierą ir nutarkuojame nuo laimo žievelę.
Vištienai išvirus, visa tai beriame į puodą, pilame kokoso pieną, keletą didelių šaukštų žuvies padažo, jei naudojame šviežius čiliakus – kapojame ir dedame į puodą kuo daugiau, jei ne – beriame didelį žiupsnį čili miltelių arba mano minėtos pastos. Nepamirštam ir cukraus.
Leidžiame sriubai vėl lėtai užvirti, tada dedame plonomis juostelėmis pjaustytą papriką (jei naudojame čili – papriką geriau palikime kūdikių maisteliui). Išjungiame viryklę, išspaudžiame pusę laimo, ragaujame ar gerai išlaikytas sūraus-saldaus-rūgštaus-aštraus balansas, pataisome, jei ko trūksta, uždengiame puodą dešimčiai minučių. Jei bijome aštrumos, patiekiame su ryžiais.
Skanaus, nepamirštame ir vienkartinių nosinių pakelio pasidėti po ranka. Po dubenėlio tokios sriubos šaltis nebaisus. Bet eidami į lauką visvien apsirenkite šilčiau ir gerkite daug skysčių.

Ieškant žuvies: lydekos su daržovėm

Jau ne pirmą ir ne paskutinį kartą eskaluoju žuvies temą. Su jūrine žuvimi Lietovuje situacija tragiška. Laimei, dabar kiek pagerėjo situacija Vilniaus turguose su gėlavandenėmis žuvimis: vis dažniau pavyksta nusipirkti šviežių kuojų, karosų, ešerių. O štai šiadnien gaminsime šviežiai sužvejotas gražuoles lydekas.

Išskrodžiam, nuskutam žvynus, išlupam žiaunas, paliekam ikrus ir galvas. Pagalvojau, kad geriausia troškinti lydekas, tad papildomai pasiimam:

  • morkų;
  • saliero;
  • porą;
  • pusę citrinos;
  • petražolių, pipirų, druskos.

Patiesiam foliją, guldom lydekas, pabarstom druska, pipirais, pašlakstom citrinos sultimis,  šalia dedam morkų ir poro gabalėlius.

Pridedam šiaudeliais pjaustyto saliero, petražolės šakelių.

Viską kruopščiai suvyniojame į foliją ir dedame į iki 200°C įkaitintą orkaitę. Troškiname pusvalandį, tada nuimam višutinį folijos sluoksnį, kad žuvis truputį apskrustų. Viskas, daugiau nieko nereikia daryti. Nebent išsivirti bulvių su gelsve, atsidaryti tamsaus alaus butelį ir susirasti šaukštą krienų.

Skanaus. Pradedame nuo galvos – ten skaniausia mėsa.

Déjà vu su kiaulienos šonkauliais

Pradėsiu, anaiptol, ne nuo šonkaulių, o nuo mane sužavėjusio vaizdelio jūtūbėje.

Laukiu nesulaukiu, kada atsiras iniciatyvių žmonių mūsų kaimelyje Vilniuje – prisijungčiau klijuoti lipdukus ant dibilų automobilių. Deja, iš savo kišenės pasigaminti tokius lipdukus vargu bau ar pajėgčiau.

Ką gi, pasikalbėkime apie kiaulienos šonkaulius kinietiškai. Sakote, jau buvo kažkoks receptas? Nu buvo ir ką? Ir tikrai, pradėdamas šiandien gaminti kiaulienos šonkaulius, buvau parblokštas nenusakomo déjà vu jausmo. Bet tik kelioms akimirkoms. Mintis ta, kad taikoma jau postinto recepto technika, tačiau rezultatas gaunamas visiškai kitoks nei pirmuoju atveju.

Imame:

  • kiaulienos šonkaulių (praėjusį kartą ėmiau maždaug 0,5 kg dviems žmonėms, tai patiekalas buvo suvalgytas per 5 minutes; šį kartą nusipirkau bemaž kilogramą šonkaulių: rezultatas – jų nebeliko per 10 minučių po patiekimo);

  • porą;
  • imbiero gumbą;
  • svogūno laiškų;
  • pailgųjų pipirų;
  • ryžių acto;
  • Hoisino padažo.

Hoisino padažo kartais būna dideliuose prekybos centruose, tačiau už nežmonišką kainą. Jis nėra toks stebuklingas, kad už fermentuotų sojos pupelių, druskos, čili ir česnako mišinį mokėtume daugiau kaip 5-7 lt už 200 ml indelį. Aš perku hoisiną prieskonių parduotuvėje “Prieskoniai profesionalams“ Basanavičiaus gatvėje. Štai jis, mažulis:

Ruošiam šonkaulius – viską darome kaip primą kartą: nuplikome šonkaulius verdančiu vandeniu, nusausiname, apkepame įkaitintoje keptuvėje su šaukštu bekvapio aliejaus. Toliau truputį kitaip: šonkaulių neišimam, bet sumažinam ugnį, dedam supjaustytą porą, nago dydžio plokštelėmis supjaustytą imbierą, beriame šaukštą cukraus, grūstus ar maltus pailguosius pipirus, pilame šaukštą acto ir keletą šaukštų hoisino padažo.

Truputį pakepame viską nuolat intensyviai maišydami, tada pilame vandens ar sultinio ir užmirštame pusvalandžiui ar 40 minučių. Pasižiūrime, kad skystis smarkiai negaruotų. Kai tik padažas sutirštės – galima dėti į lėkštę, pasibarstyti kapotais svogūno laiškais ir valgyti.

Lazdelių tikrai neprireiks – čia jos kaip dekoracija. Labai smagu valgyti rankomis. Na ir užgerti tamsiu alumi, žinoma. Silpnaregiams:

Skanaus.

Ir statykime automobilius tvarkingai, nes maža ką…