Nesėkmingas vojažas Dūkšta per potvynio piką

Potvynio Dūkštoje laukiu visus metus. O kartais ir daugiau. Ir šiais metais širdis virpėjo iš jaudulio, kai važiavau prie patvinusio upelio. Iš anksto mėgavausi smagiu nusileidimu, sušlapusiu užpakaliu ir daugybe malonių įspūdžių. Bet pavasarinė Dūkšta puikybės neatleidžia. Ji iki šiol mena, kad dar nei karto nebuvau išsimaudęs iš baidarės ir nuolat dėl to postringavau. Šiais metais mano didybė baigėsi po 3 minučių plaukimo, šlapiais drabužiais, užklimpusiu automobiliu, temperatūra ir šiuo paskubomis renderintu vaizdų karpiniu. Beje, kai kam vojažas baigėsi dar liūdniau: 2 prapisti irklai (vienas, blyn, mano!), mano baidarės maišas, žygis pėsčiomis 5 km šlapiais drabužiais, vos išgelbėta baidare, šalto polaidžio vandens gurkšniais, šviesa tunelio gale ir karčiomis ašaromis.

Čia nuo didvyrių:

 

Reklama

Potvynis Dūkštoje – baidarininko metų įvykis

Kaip vakar žadėjau, šiandien pateikiu reportažą apie plaukimą pripučiamu kajaku “Saidė“ Dūkštos upeliu. Seni baidarininkai porina, kad šių metų potvynis pranoko visus lūkesčius ir buvo net didesnis nei žymusis 2004-ųjų metų potvynis. Ką gi, šiandien savo kailiu patyriau adrenalino antplūdį.

Prieš pradedant plaukti pabendravome su keletu šiandien jau plaukusių vandenininkų: vienas paliko savo kajaką pamautą ant šakos ir prispaustą srovės po rąstu, kiti grįžo prie mašinų persirenginėti sausais drabužiais paplaukę vos šimtą metrų – apvirto, treti gąsdino baisiais prispaudimais, ketvirti sakė, esą kažkas prasiskėlė galvą į akmenį ir buvo išvežtas į ligininę, dar kažkas gyrėsi, kad apsivertė tris kartus dar iki Bradeliškių malūno ir, esą, plaukti dar toliau – tikra savižudybė. Prisipažinsiu, mane tai įbaugino tiek, kad net nesiryžau lįsti pro vamzdį po Vilniaus-Kernavės keliu ir “Saidę“ nusinešiau už vamzdžio.

Iki tiltelio ties Bradeliškių piliakalniu buvo smagus greitas, bet sąlyginai saugus plaukimas.

Na o toliau prasidėjo tikras malonumas: stovinčios bangos iki metro aukščio, smarki srovė, po vandeniu pasislėpę akmenys. Laimei nuvirtusių rąstų beveik nebuvo. Laimei, apisversti taip ir nepavyko, nors tai nieko ir nelėmė: buvau visiškai šlapias nuo bangų ir purslų.

Plaukimą baigėme praktiškai per nepilną valandą dar iki tiltuko ties santaka su Nerimi, nes vanduo toks aukštas, kad po tiltuku nepralįstum. Be to, Neryje dar yra ledo lyčių.

Nu ir vaizdas į Neries regioninį parką:

Reziumuojant: plaukimas fantastiškas, prisiminsiu ilgam, tik deja trumpas. Po šios nakties lietaus vandens lygis turėtų dar labiau pakilti. Ir šiaip, dar, manau, galima plaukioti bent savaitę drąsiai.

Pabaigai – trumpas video:

Dūkšta video

Atisprašau dėl foto kokybės: vežiausiu fotiką, kurį nebuvo baisu paskandinti.