Receptų retrospektyva 1: Megapupos nevegetarams

Aš manau, kad atėjo laikas parodyti tikrąjį savo veidą. Yra receptų mano gyvenime, už kuriuos daugelis jūsų ims manęs nekęsti. Bet aš nesivaikau pigios meilės, nes tie, kurie mane myli, mylės tokį, koks aš nesu, nepaisydami mano kanibalistinių trūkumų. O gal tai visai ne trūkumai – juk viskas šiame gyvenime priklauso nuo požiūrio: kas vienam trūkumas, kitas įvertins kaip privalumą.

Taigi, šiandien – tikrasis aš, nepadailintas, neretušuotus ir necenzūruotas. Pradžiai – nešokiruojanti versija: milžiniškos pupos, surinktos nužudytų gyvūnėlių viduriuose.

Štai jos:

104868

Itin šviežios, išluptos, kaip man prisiekinėjo kruviną ranką ant purvino chalato skverno pridėjęs prekeivis, iš jauno ėriuko pilvo.

Ką su jomis veikti, paklaus manęs žingeidus skaitytojas? Reikia nuplauti, nuvalyti plėves ir odeles ir užmerkti šaltame vandenyje, praskiestame citrinos sultimis bent 20 minučių. Be megapupelių dar pričiupau:

  • pusę svogūno;
  • nepiktą čili;
  • saują petražolių;
  • kumino, maltos paprikos, juodųjų pipirų;
  • sojos padažo;
  • pomidorų ir ryžių garnyrui.

104869

Po 20 minučių mirkymo, perplauname megapupeles ir siauru peiliu arba virtuvinėmis žirklėmis pašaliname šlapimtakius – jie nevalgomi net pupelėse. Pačias pupeles supjaustome stambiau.

104870

Kepame šiuos gabalėlius 2 minutes su gabalėliu sviesto ant labai smarkios ugnies. Kaip identifikuoti, kad ugnis buvo pakankamai stipri? Virtuvė turi būti be gailesčio aptaškyta riebalais.

104871

Kepdami intensyviai maišome. Kai tik pupelės ims išskyrinėti sultis, perdedame jas į pašildytą lėkštę, o likusiuose riebaluose kepiname smulkiai pjaustytą svogūną bei papriką. Paskubėkim, viską reikia atlikti vikriai. Kai tik svogūnas taps permatomas, grąžiname pupeles, barstome kuminu, malta paprika, pilame 2-3 šaukštus sojos padažo. Troškiname dar keletą minučių, išjungiame viryklę, barstome kapotomis petražolėmis ir grūstais pipirais. Patiekiame su ryžiais beigi pomidorais.

104872

Skanaus ir sėkmės iki kito karto.

Reklama

Skuboti načios nelauktiems svečiams

Ką tik pasibaigė atostogos, bet apie jas – kitame įraše. O dabar – apie tai, ką gaminau, kai netikėtai į svečius užsuko Byvis ir Tešlagalvis. Kad jiems įtikčiau, pavariau načios su jautiena ir pupelėmis.

Man reikėjo:

  • 800 g maltos jautienos;
  • skardinės pupelių;
  • poros morkų;
  • svogūno;
  • česnako;
  • čili pipirų;
  • skysčio ir sėklų iš pomidorų – minkštimas suėjo salsai;
  • prieskonių: kalendros, kumino, rūkytos paprikos, druskos;
  • didelio pako kukurūzų traškučių.

DSCF7054

Truputyje aliejaus pakaitinau maltus ir grūstus prieskonius.

DSCF7055

Po poros minučių apkepinau svogūną, smulkintą česnaką ir smulkintus čili, vėliau – faršą, po keleto minučių pridėjau tarkuotas morkas, dar po poros – pomidorų sėklas su sultimis. Galiausiai – nusunktas pupeles.

DSCF7056

 

Mėsa troškinosi o aš ruošiau salsą: pomidorų minkštimas, smulkiai pjaustytas nedidelis svogūnas, čili, pusės laimo sultys, druska, kuminas, raudonėlis, aliejaus šlakelis.

DSCF7058

 

Štai ir padažas gatavas.

DSCF7059

Serviruojame stalą Byviui ir Tešlagalviui, jei jie atsinešė alaus, žinoma.

DSCF7061

 

Valgėme traškučiais semdami padažą. Man šis patiekalas šiaip sau. Bet Byviui ir Tešlagalviui suėjo.

Ai, dar ačiū Pupkiui už vasarinį tamsųjį alų.

DSCF7223

Šiandienai – viskas. Iki kito karto.

Biudžetinė tortilija

Iš biudžeto tunkančiam ofiso planktonui ir maistas turi būti biudžetinis, antraip užaugs žandai, o per pilvą nebesimatys pimpalo/ putkos. Kad jau užvedėm kalbą – ne apie anuos organus – apie biudžetinį maistą, turėkite omenyje, kad visos picos, kebabai, šaltibarščiai yra gaminami iš visokių atliekų. Tortilijos, ispaniškos su bulvėmis ir kiaušiniu ar meksikietiškos, apie kurias šiandien kalbėsime – be jokios abejonės pigus biudžetinis užkandis. Taigi, jei norite pigios marichuanos, pigių karštų ūsuotų gražuolių glamonių ir pigaus skanaus maisto, prašau sekti mane.

Mums reikės:

  • vakarykštės virtos vištos;
  • poros stambiai tarkuotos morkos;
  • skardinės raudonų pupelių;
  • skardinės kukurūzų;
  • konservuoto pomidoro ar dvejų;
  • raudono svogūno;
  • minkšto rakletės sistemos sūrio;
  • česnako;
  • čiliako;
  • kumino;
  • pačios tortilijos;

DSCF6290

 

 

Atskirai norėčiau pakalbėti apie tortilijos padą. Visų pirma neužkibkite už mito, esą tortilija gaminama iš kukurūzų: nieko panašaus, jas beveik visada kepa iš kvietinių miltų. Kitas mitas ir smūgis per biudžetniko piniginę – pirkti jau gatavas tortilijas iš Santa-Maria, ar, neduokdie, kokias lenkiškas iš prekybcentrio. Tikros hardkorinės tortilijos gaminamos namų salygomis: 58-60 % kvietinių miltų, 35 % vandens, likusi dalis kukurūzų aliejus ir žiupsnis druskos. Kepamos ant sausos keptuvės. Tyc:

DSCF6304

 

Kitoje keptuvėje su trupučiu aliejaus kepamas kuminas, česnakas ir kapotas svogūnas (šalotas, aišku būtų jėga).

DSCF6291

 

Po kurio laiko dedamos morkos ir trintas konservuotas pomidoras. Pasūdoma ir troškinama pora minučių.

DSCF6292

 

Tada dedamos pupelės.

DSCF6293

 

Čiliakas.

DSCF6297

 

Prieš pabaigą – smulkinta vištiena ir kukurūzai.

DSCF6298

 

Troškiname ant nesmarkios ugnies, kol nugaruos skystis, kad galėtume įdarą dėti ant blyno. Vyniojame, prieš tai gausiai pabarstę tarkuotu sūriu.

DSCF6300

 

Pakepiname ant sausos keptuvės abi puses po keletą minučių. Patiekiama su gokamole (receptą rasite čia) ir lengvu šviesiu alumi.

DSCF6301

 

Silpnaregiams

DSCF6302

 

O kad nepersivalgytume, Jūsų dėmesiui – visų laikų linksmiausias koncertas (jei esate fašistuojantis ar radikalių dešiniųjų pažiūrų, išgerkite raminamųjų, nes fašizmas No pasaran!).

 

Lobio – gruzinų duona kasdieninė

Kamardžioba. Duona čia – perkeltine prasme, kalbėsime apie gruzinišką patiekalą iš pupelių, valgomą kone kasdien, kone su viskuo., vartojamą tiek mėsėdžių, tiek vegetarų. Nežinau ką draudžia tikėjimas valgyti veganams, bet esu beveik tikras, kad ir jie gali sau leisti prabangą valgyti lobio.

Patiekalas šis yra neįtikėtinai paprastas, gaminimas neužima daug laiko, o valgomas, kaip jau minėjau, bet kokia proga: kaip garnyras prie mėsos, kaip užkandis, kaip pagrindinis patiekalas. Gruzijoje yra keli šimtai šio patiekalo variacijų. Pateiksiu paprastesnį variantą, nors man labiau patinka su graikiniais riešutais.

Mums reikės:

  • 0,5 kg raudonųjų pupelių (tiks bet kokios, bet raudonos gražiau; beje, labai geras lobio iš didelių baltųjų pupų, tik jos netrinamos, o kepamos);
  • poros svogūnų;
  • keleto skiltelių česnako;
  • žalumynų: petražolių, kalendros, baziliko, krapų – kas ko turi, bet galima ir maišyti;
  • 2-3 šaukštų vyno acto;
  • pusės puodelio alyvuogių aliejaus;
  • druskos

dscf1401

  • prieskonių: 2 a.š. čili, 2 a.š. chmeli suneli (kaip kam patinka), 1 a.š. cinamono, 1 a.š. maltų kalendros sėklų.

dscf1403

 

Pupeles užmerkiame iš vakaro, žinoma, aha. Na ir verdame jas dvi valandas pasūdytame vandenyje, kol taps va tokiomis:

dscf1406

 

Svarbu, kad būtų išvirusios. Kol jos verda, pasiruojame (kas nors pasakys, ar yra lietuviškas atitikmuo?), t.y. apkepame ant alyvuogių aliejaus iki stikliško baltumo smulkiai pjaustytus svogūnus.

dscf1405

 

Išvirtas pupeles sugrūdame grūstuve, sumaišome su keptais svogūnais, pridedame smulkiai kapoto česnako, acto, alyvuogių aliejaus, suberiame prieskonius ir kapotus žalumynus, viską kruopščiai išmaišome. Vualia.

dscf1408

 

Skanu su pita, ciabatta (kažkas, girdėjau, jau išsikepė) ar net juoda duona. O dar skaniau su raugintomis daržovėmis: agurkais, česnakais arba abchaziškais raudonaisiais kopūstais. Turėjau tik agurkų.

dscf1411

 

Su vynu, degtine ir net alum. Keliu tostą už moterų, skaitančių šias eilutes, grožį, vyrų narsą ir amžiną draugystę. Vach vach vach

Krevetės, kaip vaistas nuo cerebr(al)inio sekso

Dar kartą apie seksą. Kodėl gi ne? Yra seksas vaginalinis, visi puikiai apie jį žinome. Yra oralinis, visiems jis patinka, ar ne? Yra seksas analinis, spėju, nedaugelis įsivaizduoja kas tas yr. Bet dažniausiai pasaulyje praktikuojamas cerebralinis seksas, kai patneriai pisa vienas kito smegenis. Ir nebūtinai lytiniais organais. Aš nežinau, kodėl jis taip patinka žmonėms – juk jis veda į santykių krizę, barnius, skyrybas, stresą ir kitas nelaimes. Kaip jo išvengti? Pradžiai, apsimauname ant galvos kelnaites… gerai, juokauju. Pradžiai, puoselėkime tradicinį seksą… Bet čia pats sau paprieštarausiu: šiais lygių galimybių laikais nebemadinga rūpintis kaip patenkinti moterį – tegul savo orgazmu rūpinasi kiekvienas pats. Kas pasakys, kad aš neteisus, tegul pirmas meta į mane akmenį.

Gana apie seksą, pakalbam apie šios dienos patiekalą, kuris, beje, veikia kaip afrodiziakas, atveria čiakras ir veikia profilaktiškai prieš cerebrinį seksą.

Mums prireiks:

  • keleto saujų lukštentų virtų krevečių;
  • poros sultingų kvapnių pomidorų;
  • jaunų pupelių ankščių;
  • svogūno;
  • česnako;
  • druskos, juodųjų grūstų pipirų, aliejaus.

Apkepiname smulkiai pjaustytą svogūną, dedam pjaustytas ankštis.

Kiek vėliau nuluptus ir sukapotus pomidorus.

Troškiname 10-15 minučių, pasūdome, dedame krevetes.

Išjungiame viryklę, pabarstome pipirais. Patiekiame su virtais ryžiais. Ir namuose užaugintu chalapeniu. Vienas:

Du:

Ir jei dar po to trūksta energijos – jums padės… jums padės…

Skanaus ir nepiskite vieni kitiems proto.

Ačiū, dėde Fideli, už juodųjų pupelių sriubą

Viva la Libertad! Viva Cuba! Viva Fidel! Laukinis kapitalizmas jau užkniso. Skandinaviškojo socializmo Lietuvoje, galiu duoti savo pimpalą supjaustyti petakais, nebus niekada. Įsidėmėkite, sumauti liumpenai (norisi sakyti liumpenproletarai, bet proletariato Lietuvoje niekada nebuvo ir nebus) – N I E K A D A. Nematau jokios išeities. Matau tik tai, kad mus pamažu įbaudžiaunina, o kai kurie taip ir liko baudžiavoje net po 1861 metų. Taip, mes “turime pasirinkimo laisvę, galime kalbėti ir mąstyti ką norime“ – už tai niekas negali mūsų nubausti. Tai va, tik tiek ir tegalime, kad galime bambėti ant valdžios savo prišnerkštose virtuvėlėse. Net caro laikais valstiečiai nebaudžiami galėjo bambėti kiek tinkami. Ir Smetona nekorė ir nešaudė už bambėjimą. Net prie Brežnevo galėjome skaldyti anekdotus apie gensekus nebaudžiami. Ir, sic!, viskas. Marš apsipirkinėti Maximoje, taupyti eiliniam mėnesiniam įnašui banke ir lenkti nugaras papildomiems mokesčiams. Nevienas pedikas korporacininkas jau žada permainas.

Gerai, nemyžčiokim, nėra viskas taip blogai. Patys mes jau pasmerkti, bet dar galime išgelbėti savo vaikus ir kitas ateinančias kartas. Ne, ne emigruodami. Viva la Revolución. Ir dar kartą kartoju jums visiems: išmokite mylėti, pradėdami nuo savęs.

Žinia, prieš pradedant revoliuciją, būtina pasistiprinti. Net Jėzus kirsdavo žuvį, duoną ir vyną prieš pamokslus. O kas mes būtume dabar be Jėzaus pamokslų? Taigi, tik eilinės Darvino beždžionės.

Laikas atsigręžti į sėkmingos revoliucijos pavyzdį – Kubą. Ach, taip, mūsų racione dar nebuvo nei kubietiškų patiekalų, nei gero tabako, nei stangrių juodų šlaunų, kvepiančių muskusu. Kad pajustume kubietišką įkvėpimą, imame:

  • puskilį juodųjų pupelių (prieš tai mirkytų bent 4 valandas);
  • keletą vištienos krūtinėlių;
  • keletą saldžių paprikų;
  • morką;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • čiliaką (galima ir daugiau);
  • konservuotų pomidorų;
  • kumino, raudonėlio, kalendros;
  • druskos, juodųjų pipirų, kukurūzų aliejaus.

Gražiai pjaustome svogūną, česnako keletą skiltelių, čiliaką.

Visa tai kepame su sauja raudonėlio, keletu šaukštų kukurūzų aliejaus ir pjaustyta vištienos krūtinėle, kol pastaroji gražiai apskrus.

O tuo tarpu gražiai supjaustome paprikas, morką apkepiname kitame puode, beriame mirkytas pupeles bei užpilame pomidorais su visomis sultimis.

Gražu ar ne? Patroškiname 10 minučių, tada dedame vištieną su pagardais, pilame truputį daržovių sultinio arba verdančio vandens, uždengiame, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame maždaug 40 minučių ar panašiai, kol pupelės suminkštės. Štai jums ir sopa de frijoles negros, neįtikėtina baltymų, vitaminų, energijos, aromatų ir skonio harmonijos kupina sriuba.

Valgome su ryžiais, pasigardindami kalendros lapeliais ir šviežiu čiliaku. Iš arčiau:

Prieš eidami kovoti, nepamirškite savo senjoritos/ caballero – pabučiuokite ją/ jį čiliaku degančiom lūpom, kad ji/ jis lauktų jūsų sugrįžtant ir šnabždėtų: “Joder porfavor“.