Liepsnojantis tortas

Šiaip tai ši istorija ne apie tortą, o apie elzasietišką užkandį, išvaizda panašų į picą, bet visiškai kitokio skonio. Elzasiečiai, tie kurie kalba germaniška tarme, vadina jį Flammkuchen’u, o tie, kas labiau frankas nei germanas – Tarte flambée. Tipo liepsnojantis tortas. Kodėl taip? Senais negerais laikais Elzase, o ir kitur pasaulyje, duoną kepdavo didelėse duonkepėse krosnyse, kūrenamose malkomis. Termometrų tais laikais nebuvo, Celsijus dar vaikščiojo stačias po stalu, o valstiečiai reikalavo duonos. Elzaso kepėjai suko galvas kaip nustatyti, ar krosnis gerai įkaitusi? Juk jei pašausi tešlą į krosnį su netinkama temperatūra gali gautis prasti popieriai. Todėl prieš pašaunant į krosnį didelius kepalus, kepėjai įdėdavo nedidelį tešlos paplotėlį testui: pagal tai kaip apskrusdavo paplotėlis, buvo galima indikuoti krosnies temperatūrą. Na, apytikriai. Tuos tešlos testerius jie išmesdavo kaip šalutinį produktą. Bet vienas anoniminis kepėjas, Viešpatie, palaimink jo sielą, sugalvojo kaip panaudoti paplotėlius kilniems tikslams. Štai ką jis atsitempė į kepyklą:

• 200 ml grietinės (jie vadino tai Crème fraîche);
• 300-400 g šoninės (jie vadino ją lardon) – nesvarbu, šviežios, šaltai ar karštai rūkytos, aš savo eksperimentui ėmiau šalto rūkymo ir neprašoviau;
• 4-5 svogūnų;
• daug grūstų juodųjų pipirų;
• savaime aišku – tešlos paplotėliams. Ją suminkome iš kokių 300 g miltų, stiklinės šalto vandens ir šlakelio aliejaus.

• 

Dėl tešlos: kiekvienas minko taip kaip patinka. Na, pagalvokite: ko tikėtis iš paprasto temperatūros testo? Čia jums ne išsipisinėjančių italų picos padas, o tik paplotėlis. Taigi, tiesiog kočiojame į ploną blyną. Iš nurodyto miltų kiekio turėtų gautis du.

Aptepame grietine taip kaip teptume pomidorų padažu picos padą.

Apiberiame pusžiedžiais pjaustytu svogūnu, smulkinta šonine ir gausiai pabarstome pipirais.

Ką gi, galime testuoti savo orkaitės temperatūrą. Siūlau nustatyti bent 230-240°C. Pašauname savo tortą ir laikome krosnyje 15 minučių. Tiek gana, kad šoninė ir svogūnai imtų skrusti.

Gražaus pavasario.

Paslaptingas Elektros dingimas: kaip gopnikas kepė manų pyragą

Ar dažnas susiduria nūdienos Lietuvoje su mįslingai pradingstančia elektra? Su vandeniu kartą metuose susiduriu nuolat, o štai elektra niekada nedingsta. O jei dingsta, imu gūglinti ir randu štai ką (geriausia, ką pavyko šiais metais rasti

Bet nuo aukštų materijų eikime prie žemiškųjų ir kepame pyragą iš manų, tokį paprastą, kad net gėda. Reikės:

• 3 kiaušinių;
• 200 g kefyro;
• 200 g cukraus;
• 200 g manų kruopų;
• 100 g sviesto;
• žiupsnelio kepimo miltelių;
• apelsino;
• citrinos.

Sviestą ištirpiname iš anksto, kad atvėstų. Kiaušinius plakame, po truputį pilame cukrų, plakame, pilame kefyrą ir lydytą sviestą, plakame, beriame kruopas su kepimo milteliais, plakame, tarkuojame apelsino ir citrinos žievę.

Formą aptepame sviestu, įpilame tešlą ir paliekame pusvalandžiui manams išbrinkti.

Įkaitiname orkaitę iki 180ºC ir pašauname. Kepame 30 minčių.

Išėmę leidžiame atvėsti truputį, apverčiame į lėkštę. Galima pabarstyti cukraus pudra ar ten kokiais melisų lapeliais dėl grožio. O galima tiesiog suvalgyti nepuošiant.

Prieš dieną, beje gaminau lazaniją su pomidorų padažu. Turiu jums keletą svarbių žinučių: niekada iš anksto nevirkite lazanijos lakštų. Jie sausi dedami į formą ir užpilami skystu padažu – pomidorų ar tuo pačiu bešameliu.

Mano atveju tai jautienos faršą truputį pakepiau su svogūnu, gerais pomidorais savo sultyse ir daug česnako, papildomai padėjau čorizo dešros, raudonėlio ir šviežių pomidorų. Būtinai reikia atsidaryti pigaus raudono Itališko rašalo.

Pašauti į 190°C orkaitę, kepti kokių 25-30 minučių, išimti, dėti mocarelą, rikotą ar pekoriną, kas jums arčiau širdies. Pas mane mocarela ir lietuviškas avių sūris iš Ūtos.

Kepti dar 10 minučių, kol sūris išsilydys.

Ir lakštai jau bus gerai persisunkę padažu ir gatavi.

Ai, po pirmo ir kol kas paskutinio mano video susilaukiau pastabų, esą atrodau “Soooo gayyy“. Tai kad nesusidarytumėte klaidingos nuomonės:

 

 

Pachlava ir patarimai jaunikaičiams

Nuo ko pradėti šios dienos sesiją? Nuo recepto ar nuo patarimų. Nežinau, kas dažniau apsilanko mano kukliame internetų kampelyje – panelės ar jaunikaičiai, todėl pradėsiu nuo recepto. Pachlava arba, kaip ją kartais vadinai skirtingos tautos, baklava, labai būdingas Juodosios jūos regiono pyragas. Egzistuoja daugybė recepto variantų ir kiekvienas armėnas ar turkas garsiausiai rėkia, kad jo pachlava pati tikriausia. Aš eisiu kulinarine takoskyra ir pasiūlysiu bulgarišką variantą, pagerintą armėniškomis variacijomis. Kodėl bulgariškas? Na, kad ir dėl to, kad gavau dovanų iš bulgarų kolegų, švelniai tariant, įdomią kulinarinę knygą.

 

Vadovaujantis šioje knygoje pateiktu baklavos receptu mums reikės:

• 0.5 kg sluoksniuotos tešlos (nevarkime, o nusipirkime šaldytos);
• 300 g graikinių riešutų;
• 150 g sviesto (sumažinau bulgarišką variantą nuo 300 g iki armėniškai padorių 150 g, nes iš akies matėsi, kad bus per riebu);
• 3 geri kaupini šaukštai armėniško medaus veitoj 300 g bulgariško cukraus;
• žiupsnis bulgariško cinamono ir 3-4 išlukštenti ir sugrūsti armėniški kardamonai.

Grūdam arba malam riešutus.

 

Tirpiname sviestą,

kurių aptepame sluoksnį iš pusės tešlos.

 

Ant tešlos lakštų dedame riešutus, sumaišytus su prieskoniais.

 

Pašlakstome lydytu sviestu, užklojame antru tešlos sluoksniu, aptepame sviestu arba plaktu kiaušinio tryniu ir supjaustome labai aštriu peiliu į lygiašonius keturkampius – rombus ar kvadratus.

 

Pašauname į 180°C įkaitintą orkaitę. O tuo tarpu po aptepimų likusiame svieste tirpiname medų, jei jis neskystas.

 

Šį mišinį šaukštu pilame į pyrago tarpus kas 10 minučių, t.y. 3-4 kartus 30-35 kepimo minučių metu.

 

Išimame iš orkaitės, kai paviršius bus skaniai gintarinis, ir paliekame bent keletą valandų susigerti medui į tešlą.

 

Štai ir viskas.

O dabar patarimas jaunikaičiams (panelės galite nebeskaityti toliau – jums tai nebus įdomu), kurie surado arba artimiausiu metu planuoja susirasti savo gyvenimo meilę, su kuria apsisprendė praleisti visą likusį gyvenimą. Visada prieš tokį sprendimą reikalaukite pažinties su mergaitės motina. Pamatę ir pažinę savo būsimą uošvę, jūs žinosite kaip atrodys jūsų išrinktoji po 20 metų, kaip ji elgsis, kaip kalbės, kaip rengsis, dažys plaukus, galų gale ir mąstys. Jei yra galimybė, stebėkite kaip dažnai ir kaip žiauriai ta moteris pisa protą savo vyrui, nes tai yra jūsų protas bus pisamas proporcingai. Pagalvokite, nes moksliškai įrodyta, kad dukros ilgainiui tampa savo motinomis su 95% tikimybe.

 

Saldžių jums metų.

Ir dar kartą pagalvokite

Tuščiažodžiavimo praktika arba porų pyragas

Kalbėsiu ne apie poras, bet apie porus. Poras – tai ne tik gėjų vyrų duetas, bet ir žalia daržovė, svogūno puseserė. Žinau, yra žmonių, valgančių svogūnus kaip obuolius, o porus – kaip margaspalvius atlaidų saldainius iš cukraus pudros lipdomus ne itin švarių babyčių rankyčių. O, apie rankas, gerai, kad prisiminiau. Tai gi apie pyragą kalbama, nes vienų porų, kad ir virtų, valgyti negalėčiau. Na ir darau juos, “apvoliotus tešloje”. Geriausias daržovių pyragas – iš sluoksniuotos tešlos. Oi, prisikankinau su ta tešla. Mat, kamuoja mane penio sindromas (kas žiūrėjo k.f. Irina Palm, supras apie ką aš kalbu), o minkyti oi kaip daug reikia.

Kaip daryti sluoksniuotą tešlą? Reikia paimti:

• 300 g sijotų kvietinių miltų;
• 150 g sviesto;
• 150 ml šalto vandens;
• 50 ml aliejaus (geriau lydyto sviesto, bet tingėjau terliotis);
• druskos.

Viską, išskyrus sviestą sumaišome, kočiojame, formuojame rutulį, įpjaunam va taip:

Dedame į maišelį arba vyniojame į plėvelę ir slepiame šaldytuve pusvalandžiui. Po pusvalandžio išimam, ant miltais pabarstyto paviršiaus kočiojame stačiakampį iš šito lotoso žiedo, braukiam prakaitą, pjaustome plonai šaltą sviestą ir tolygiai išdėliojame ant tešlos stačiakampio. Lenkiame po 1/4 lakšto iš abiejų pusių į vidų, kaip knygos aplankalą, tada – tą “knygą” užverčiame. Dedam dar pusvalandžiui į šaldytuvą (maišelyje).

Po pusvalandžio kočiojame iš “knygos” stačiakampę ploną tešlą. Vėl lenkiame tešlos lakštą kaip pirmajame epizode. Vėl pusvalandžiui į šaldytuvą. Taip galima kartoti iki pasaulio pabaigos – nuo to tešla bus tik geresnė, bet man pakako trijų epizodų.

Ačiū Dievui, tešla paruošta, dedu ją į formą. Beje, tarpe tarp kočiojimo pasiruošiu įdarą pyragui:

• 6-7 porus;
• 300 g rakletės sūrio;
• gerą saują garstyčių sėklų;
• juodųjų maltų pipirų, džiovinto raudonėlio;
• 1 kiaušinį.

Įkaitinu orkaitę iki 230. Porus supjaustau, nuplaunu, blanširuoju pasūdytame vandenyje, nusausinu popieriniais rankšluosčiais; sūrį sutarkuoju, garstyčias pakepinu iki riešutų aromato ant sausos keptuvės, sugrūdu. Dedu porus ant tešlos (hehe, jis pasakė dedu)

Apibarstau raudonėliais, grūstais pipirais ir garstyčių sėklomis (hehe, jis pasakė sėklomis).

Viską uždengiu tarkuotos rakletės sluoksniu.

Išplaku kiaušinio trynį, aptepu tešlos kraštus. Šaunu į orkaitę ir laikau ten pyragą pusvalandį arba kol tešla taps auksinė, o sūris gražiai apsilydys.

Valgau kol dar karštas. Su tamsiu alum arba su gira – daug geriau.

Nerandantiems akinių

Skanaus.

Ačma – adžariškas chačapuris

Liūdna kartais pasidaro, apasilankius prekybos centruose Vilniuje. Spėju, kad ir kituose miestuose ne ką geriau: šviežių daržovių nėra, mėsos nėra, žuvis – tik už pirmojo ir, tuo pačiu, paskutioniojo šviežumo ribų. O šiandien nusivyliau, nes sūrių pasirinkimas apgailėtinas. Kaip gi man pagaminti gruzinišką chačapurį, kai neturiu nei imeretietiško sūrio, nei sulugunio ir net brinzos. Apie maconi irgi galima tik pasvajoti. Bet chačapurio labai norisi, tad ieškau pakaitalų.

Ieškome parduotuvėse:

• 3 stiklines miltų;
• 0,5 stiklinės pieno;
• 5-6 šaukštai nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• 2 kaiušinio baltymų – tryniais patepsime pyragėlio viršų;
• keletas šaukštų cukraus, žiupsnis druskos, 1/4 šaukštelio sodos, gesintos citrinos sultimis.

Tai buvo tešlai reikalingi ingredientai. Įdarui reikės:

• 0,5 kg fetos sūrio, imkime patį brangiausią, kokį tik rasime parduotuvėje;
• 3 kiaušinių;
• šviežios kalendros arba petražolių ryšulėlio.

Pradedam nuo tešlos: maišom visus nurodytus ingredinetus, minkom iki labai standžios tešlos, standesnės nei jaunamartės krūtys. Vyniojam į plėvelę ir dedam pusvalandžiui į šaldytuvą.

 

Tuo tarpu smulkiname sūrį, kapojame kalendrą, įmušame kiaušinius.

 

Intensyviai išmaišome įdarą.

 

Tešlą padaliname į penkias dalis, kočiojame 5 lakštus. Ant skardos dedame aliejumi pateptą kepimo popierių, ant šio – pirmąjį tešlos lakštą, ant kurio – ketvirtadalį įdaro.

 

Dedame antrąjį tešlos lakštą ir vėl – ketvirtį įdaro. Ir taip iki penktojo tešlos lakšto, kurį aptepame plaktais kiaušinio tryniais.

 

Pašauname į iš anksto iki 170 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame iki paviršius gražiai paskrus, maždaug pusvalandį. Tipo taip:

 

Patiekiame su šviežių kopūstų ir marinuotų kaparėlių salotomis. Ir su alum. Skanaus.

Pašaipus šokoladinis pyragas

Ach taip, prisiminiau, kad seniai čia nerašiau. Ką gi, reikės vėl pradėti, nors ir be to turiu ką veikti. Ką aš veikiu, paklaus manęs smalsus skaitytojas? Kai negeriu ir neužsiimu saviplaka, dažniausiai tyčiojuosi ir šaipausi iš kitų bei savęs. O argi taip galima? išsprūs iš deminutyvinės supermamos arba rudeninius lapus fotografuojančios balzakės burnytės. Galima ir reikia, ypač iš savęs. Arba iš beraščių, pasipūtėlių, nevykėlių, gobšuolių, pedantų, miesčionių ir t.t. ir t.t. Kad nieko švento nebeliktų.

Visa laimė, dabar aš tuo neužsiimu, nes kepu pyragą. Su pretenzija, aha. Dabar Jūsų šansas pasityčioti iš manęs. Nes imu:

• 0.5 kg juodo šokolado (be abejo, tinka tik Šiokolad Naif, bet šaipykitės: naudoju “Meškėną“);
• 300 ml riebios grietinėlės;
• 100 g sviesto;
• 2 kiaušinius + 2 trynius;
• 1 stiklines rudojo cukraus;
• 0.5 stiklinės cukraus, kuriame voliojasi vanilės ankštis;
• 2 stiklines miltų;
• 100 g geros kakavos (bent jau olandiškos, ar ką)
• 0.5 a.š. kepimo miltelių;
• 1 stiklinę pieno.

Regis, nieko nepamiršau? Tada, pradedam nuo to, kad gaminame ganašą – prašmatnų šokoladinį padažą būsimam pyragui. Sukapojam peiliu 300 g šokolado

 

ir užpilame įkaitinta, bet neužvirusia grietinėle

 

Lėtai ištirpiname šokoladą ir padedame šaltoje vietoje, kad sustingtų. Ganašas kaip ir paruoštas.

Dabar atskirai tirpiname likusius 200 g šokolado. Maišome dubenyje sijotus miltus, kakavą, kepimo miltelius. Kitame dubenyje triname kambario temperatūros sviestą su cukrumi.

 

Kai sviestą ir cukrų ištriname iki vienalytės masės, po vieną įplakame kiaušinius ir trynius bei šokoladą.

 

Šitą mišinį po truputį įmaišome į miltus su kakava. Galiausiai įpilame pieną ir taip pat kruopščiai išmaišome. Įkaitiname orkaitę iki 160ᵒ-170ᵒC, kepimo formą pabarstome kakava, dedame pusę pyrago tešlos ir kepame 40-50 minučių arba, kol, įsmeigus dantų panaudotą krapštuką, prie jo nieko neprilips. Išimame ir laukiame kol atvės. O kol vėsta, taip pat kepame antrą tešlos dalį. Atvėsusio pirmojo pyrago ruošinio viršų gerai aptepame jau sustingusiu ganašu, dedame ant viršaus atvėsusį antrąjį ruošinį. Dabar visą konstrukciją aptepame ganašu iš visų pusių.

 

Galite tyčiotis, bet puošti ir tepti aš nemoku – rankos ne iš ten dygsta. Galiu tik pamaigyti, pamozoti ir išterlioti. Bet gi skanu ir taip, ar ne, trumparegiai?

 

Randu tik S žodžius apibūdinti šį pyragą: sodrus, saldus, sunkus, sveikas, seksualus.

Skanaus.

Dūžtantys rudeniniai moliūgai. Meilė Amerikai 3

Visų kalbų, apie neapykantą JAV ir jų vykdomai politikai, fone, išdrįsiu dar kartą atverti širdį ir išreikšti savo susižavėjimą Amerika. Tarp kitko, ta meilė ėjo per kančias, nuo neapykantos per abejingumą. Už tai, kad amerikiečių mokslas pats pažangiausias, už tai, kad religiniai fanatikai – patys tūpiausi, už tai, kad turi MTV ir išrado moliūgus, kukurūzus ir kalakutus. Ava adore:

Šitą maisto nuotraukų kompiliaciją norėčiau paįvairinti ir amerikietiško filmo apžvalga. Mano galva, tai – geriausias šiųmetis (rašau tai 2012 m.) filmas. Vadinasi jis Virš įstatymo aka Lawless. Žanrą drįsčiau įvardinti kaip film noir, juoba, kad scenarijų ir muziką filmui parašė pats Nikas Keivas. Taip, atmosfera tamsi, smurto daug, bet, tuo pačiu, spalvos labai šviesios, net naktinėse scenose. Kas gali būti geriau už samogoną, Virdžinijos tabaką, kaimiečius, mielą ausiai Potomako tartį ir pamokslininko dukterį? Nebent Gajaus Pyrso vaidyba. Tas šunsnukis nerealus. Deja, Garis Oldmanas truputį nuvylė, tikėjausi daugiau iš jo.
Beje, režisierius, Keivas ir Pyrsas jau bendradarbiavo puikiame filme apie Australiją. Irgi rekomenduoju.
O tuo tarpu, grįžtame į apniukusią Lietuvą, susirandam saldesnių moliūgų ir…
…spaudžiam sultis

Achtung, palaukime, kol nusistovės krakmolas, tada mėgaujamės.
…kepame keksą

…kitą

…iš šių produktų darom

…fantastisch pudingą

Neapsiribojame tik moliūgais – citrininis pyragas tegul sutraukia burną

Tiek moliūgienos šiandien. Nežinau kada pasirodysiu čia kitą kartą, bet keliausime į Čekiją, Ispaniją arba Meksiką. Jūs tik išsirinkite, būkite geri.

Boksas, inteligentai ir sviestinis pyragas

Taip, aš domiuosi boksu. Ir kartais stebiu bokso varžybas. O va anądien vykusi sunkiasvorių dvikova tarp ukrainiečio Vitalijaus Kličko ir zimbabvio Dereko Čizoros sudomino ne tik sportu, bet ir intrigomis.

Viskas prasidėjo per sportininkų pristatymą, kai Čizora skėlė Vitalijui Kličko antausį

ir pažadėjo nukautuoti dabartinį čempioną 8-ame raunde, į ką Kličko atrėžė, kad iki 8-ojo raundo skriaudikas neišgyvens. Asmeniškai mano akyse, Čizora nusmuko kaip šunsnukis ir nusprendžiau sirgti už Kličko. Mano simpatijos Čizorai susilpnėjo ir prieš pat dvikovą, kai tiesiog ringe Čizora išspjovė vandenį į Vitalijaus brolio Vladimiro veidą

Pripažinkime, kad sporto tokie akibrokštai nepuošia ir Čizorai tikrai ne vieta ringe. Tačiau prasidėjus kovai, mano simpatijos ėmė krypti būtent į jo pusę. Nepaisant mažesnio svorio ir ūgio, Čizora laikė Kličko ant trumpo pavadžio. Daugelis prognozavo jam greitą nokautą, tačiau vaikinas atsilaikė visus 12 raundų ir pralaimėjo tik taškais. Kaip boksininkas, jis vertas pagarbos.

Kaip bebūtų, manau, kad iššaukiantis Čizoros elgesys – tik šou dalis. Deja, boksas išsigimsta. Viskas daroma dėl transliacijų ir pinigų. Bijau pagalvot, kad boksas gali virsti kažkuo panašiu į amerikietiškas imtynes. O grįžtant prie inteligentų: kovą žiūrėjau per lenkų TV, tai komentatorius papasakojo liūdną Čizoros istoriją. Esą jis kilęs iš išsilavinusios turtingos zimbabviečių šeimos, kuri viską praradusi po to, kai į valdžią atėjo komuniakos. Čizoros pabėgo į Angliją. O ir pats Derekas gyvenime – išprusęs, mandagus ir inteligentiškas vaikinas. Kuo netrukus įsitikino visas pasaulis, pasižiūrėjęs jo interviu po kovos.

Va taip inteligentiškai gurkšnodamas Warsteinerio alų pagrasino nušauti, o vėliau sudeginti kitą boksininką.

O kad turėtume “popkorno“, kol stebėsime šias inscenuacijas, greitai greitai kepame pyragą. Reikės:

• 200 g sviesto;
• 200 g miltų;
• 3 kiaušinių;
• pusės stiklinės cukraus pudros;
• poros šaukštų rudojo cukraus;
• cinamono;
• saujos razinų;
• šlakelio romo;
• apelsino;
• druskos.

Nuplautas razinas užmerkiame rome. Dalį, apie 150 g, kambario temperatūros sviesto išsukame su cukraus pudra ir žiupsneliu druskos iki kreminės masės.

Po vieną įmušame kiaušinius, nuolat plakdami.

Tada po truputį sijojame į kremą miltus, dedame razinas, įtarkuojame apelsino žievelę.

Dedame tešlą į formą ir pašauname į 160ﹾC karščio orkaitę. O kol kepa, sukame likusį sviestą su ruduoju cukrumi ir cinamonu.

Po 20 minučių pyragą išimame iš orkaitės

ir aptepame sveisto, cukraus ir cinamono mišiniu.

Paliekame, kad susigertų 10 minučių. O tada, įsipilame pieno, atsipjauname gabalėlį pyrago ir įsijungiame boksą.

Skanaus ir malonių įspūdžių.

Vištienos karis – paskutinis receptas iš apleistos virtuvės

Tuoj imsiu ilgėtis margo stalo, purvinų sienų, nuolat iškrentančio orkaitės stiklo. Jūsų dėmesiui – anglo-indiškas receptas su vištiena, atsiradęs, kaip bebūtų keista, Anglijoje ir teisėtai priskiriamas prie angliško kulinarinio paveldo. Bet pradžiai – truputis sado-mazo muzikos.

Jei kam įdomu: dainuoja gražiausia Taičio mergina. Ir balsas neblogas, o muzika dvelkia ne šiltu tropikų paplūdimiu ir net ne Laukiniais Vakarais, apie kuriuos dainuojama, o suomiškuoju realizmu iš Akio Kaurismakio filmų.

O paruošti čiken kury, mums prireiks:

• vištienos, be abejo; aš naudojau šlauneles;
• pomidorų;
• svogūno;
• česnako;
• imbiero;
• jogurto;

Na ir prieskonių: juodųjų pipirų, ožragės, kalendros, kumino, cinamono, čili, ciberžolės (viskas pagal laikrodžio rodyklę)

Išpradžių kokį pusvalandį ar kiek ilgiau marinuojame vištieną jogurto ir visų prieskonių mišinyje.

Vištienai pasimarinavus, ant gy kepiname svogūną, česnaką ir imbierą.

Kai truputį suminkštės, dedame vištieną su visu jogurtu.

Po to sukapotus pomidorus, įpilame truputį vandens, uždengiame ir paliekame troškintis ant silpnos ugnies 40 min. ar net valandą, kol padažas sutirštės. Pabaigoje pabarstome kapotu česnaku.

Kol troškinosi vištiena, išsikepame duonelės Naan.

Patiekiame su ryžiais ir lengvu šardonė.

Desertui – bananinis Tart tatenas

Arba

Skanaus. O netrukus išbandysime naująją virtuvę.

PS Vaizdo klipas buvo užblokuotas youtube, laimei, yra vimeo

Varškės pyragas su mandarinais. 2011 metų įvertinimas

Kokie buvo šie metai Jums? Aš paprastai, metus vertinu pagal kiną ir muziką. Deja, kinas šiais metais nieko gero nepasiūlė. Galiu greitai apžvelgti filmus, palikusius gerą įspūdį, tačiau šedevru šiemet negaliu pavadinti nei vieno.

Red State. Prisimenate kino chuliganą Keviną Smithą su Dogma, Džėjumi ir Tyleniu Bobu? Beveik visi jo filmai man labai patinka. Gal todėl, kad priklausau taip vadinamai nevykėlių kartai, užaugintai vienišų motinų, seno gero MTV, Byvio ir Tešlagalvio (pastarieji, beje, šiemet grįžo į MTV eterį, bet šiuolaikinis jaunimos jų neįvertino), Becko dainos “Loser“. Taigi, naujas Smitho filmas, šįkart, nors ir ne komedija, bet kupinas akibrokštų, sarkazmo ir savito požiūrio į religiją bei sektantus. Aleliuja, rekomenduoju tiems, kam nėra nieko švento.

Incendies. Lietuvių distributorių eilinis liapsusas – filmo pavadinimas išverstas kaip “Moteris, kuri dainuoja“. Žiaurus, kruvinas, politizuotas, dramatiškas. Apie meilės triumfą prieš smurtą.

The Devils’s Double. Tikra, bet pramanyta (ne, aš sau neprieštarauju) istorija apie Sadamo sūnų Udėjų Huseiną ir jo antrininką. Nežinau kas mane užkabino, nes scenarijus ir režisūra prastoki, gal operatorius arba montuotojas gerai padirbėjo… Kita vertus, panašaus filmas apie Karlosą Šakalą turi daugiau parako.

Carnage. Kamerinė, ko gero, nufilmuota namų arešto sąlygomis, tariamo ar tikro pedofilo Romano Polianskio isterija. Prisipažinsiu, kad vietomis manęs neįtikino. Tačiau, bet kokiu atveju, geresnio tokio žanro filmo šiemet paprasčiausiai niekas nepastatė.

Жила-была одна баба. Na o kaip gi be rusiško kino? Štai šiemet man labiausiai patikęs rusų filmas – apie moters dalią XX a. pradžios Rusijoje. Galima daryti prielaidą, kad ta moteris – pati Rusija, išdulkinta caro, komuniakų, baltųjų ir visų kitų. Toks beveik epas, netobulas, bet žiūrisi maloniai.

Tai tiek. Ir nenustebkite, man nepatiko nei Almodovaro gamasiatina “Oda“, nei bebaigiančio nupušti von Triero “Melancholija“, nei saga apie ne kraują, o pimpalus čiulpiančius vampyrus.

Muzika? Atvirai – aš pakraupęs. Nuo to, kaip Empti išsidergė iš puikaus Sporto gabalo apie Kalėdas arba Jampolskis – iš Nicko Cave’o ir PJ Harvey dueto. Laimei, yra daina, nuo kurios pagaugai eina per nugarą klausantis:

O kol klausomės, užsidėję funkciją “replay“, darome pyragą

Prisipažinsiu – desertai nėra mano stiprioji pusė. Bet kartais tenka juos gaminti, kad neprarasčiau reitingų.

Pyragas – paskutinis šių metų receptas.  Imame:

• 0.5 kg varškės;
• 250 g savojardžių; “Miško pasaka“ ar net “Gaideliai“ čia puikiai tinka;
• 3-4 mandarinus;
• džiovintų vaisių: razinų, figų, abrikosų;
• pora šaukštų melasos cukraus ir šaukšto vanilinio;
• 200 ml riebios grietinėlės.

Džiovintus vaisius užmerkiame šlakelyje romo, melasos cukrų paviriname truputyje vandens, kad gautųsi sirupas, varškę pertriname, grietinėlę suplakame su vaniliniu cukrumi. Ar viskas aišku?

Rome mirkytus vaisius smulkiname į varškę, pilame kvapnų melasos sirupą (na gerai, tiks ir paprastas sirupas) ir kruopščiai išmaišome.

Formos, kurioje darysime pyragą, dugną išklojame sausainiais, ant jų dedame varškės masę.

Ant varškės dedame mandarinų skilteles.

Užklojame viską dar vienu sausainių sluoksniu.

Aptepame plakta grietinėle, pabarstome tarkuotu šokoladu ar dar kuo nors. Pirmoje nuotraukoje matėte graikinius riešutus. Iš pradžių norėjau jų puselėmis papuošti savo pyragą, bet persigalvojau.

Pyragą derėtų uždengtą palaikyti šaltai bent per naktį, kad sausainiai išmirktų. Skanaus ir su Naujaisiais Metais.

Nelabai saldu, su pikantiška rūgštele.