Nevilties receptas – lietuviški švilpikai

Būna dienų, kai galva neverda tiek, kad nesugalvoji ką pasigaminti pietums ar vakarienei. Eina, tuomet, su ašaromis akyse tarp parduotuvės lentynų ir nematai nieko, kas potencialiai taptų maistu. Apima neviltis. Tada grįžti kaip našlaitis tuščiomis namo per pusnis ir, pyst

DSCF6020

 

gamini bet ką. Na, ne bet ką, o karamelizuotas morkas su cukinija ir česnaku, kepi vištienos krūtinėlę, apvoliotą kiaušinio plakinyje bei kokose su namine adžika. Arba, pyst,

DSCF6037

 

salotas iš alyvuogių, pomidorų ir prašmatnaus griuerio, kurį, kažkodėl, Maxima paleido po 30 lt/kg.

Bet būna dienų, kai iš nevilties imi:

  • 1 kg bulvių;
  • apie 300-400 g miltų;
  • porą kiaušinių;
  • bryzą lašinių;
  • svogūną;
  • 300 ml grietinės;
  • žiupsnį gelsvės;
  • druskos, pipirų.

DSCF6023

Be jokios vilties verdame bulves, jei naminės – su lupena, o išvirę – sugrūdam, leidžiame atvėsti, pasikūkčiodami įmušame kiaušinius, po truputį, maišydami, beriame miltus, kol tešla beveik nelips prie rankų. Ai, iš sielvarto pamiršau paminėti, kad į tešla galime įmaišyti truputį aliejaus, gerai ir saulėgrąžų. Tešla, jei matote pro ašaras, turi atrodyti tipo taip:

DSCF6027

 

Kočiojame, lankstome, formuojame savo švilpikus mums patinkančia forma. Man patinka šita forma:

DSCF6028

 

Įdomu, ką apie mano nuotaikų kaitą ir šią formą mano šitas vyriškis?

freud

 

Pašauname skardą su švilpikais į iki 200°C įkaitintą orkaitę. O kol švilpikai ramiai kepa, pasigaminame padažą.

DSCF6024

 

Smulkiai pjaustytus lašinius ir svogūnus ramiai be fanatizmo pakepiname, sumažiname kaitrą iki minimumo, pilame grietinę, beriame gelsvę, truputį juodųjų pipirų, po truputį maišome, kol grietinė sušils. Viskas, nuimame keptuvę nuo aukuro. Tuo tarpu švilpikai bus iškepę per kokį pusvalandį ar 40 minučių. Išimame į lėkštę, pilame padažą, užgeriame kvietiniu alumi.

DSCF6033

 

Vis dar akys sulipę nuo ašarų? Ne bėda:

DSCF6034

Nom nom nom, skanaus. Nebeliūdna? Gyvenimas šviesesnis? Tai, kol kramtote, filmų TOP50. Priešpirmutinis penketukas. Nedaug kentėti liko.

10. Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis – pats spalvingiausias ir efektyviausias Grynavėjaus filmas. Tai – tikrasis menas, su puikia scenografija, muzika, scenarijumi, vaidyba. Ir stipriomis emocijomis. O atmosfera tokia panaši į tai, kas vyksta mūsų gyvenime: turiu pinigų ir galios – darau ką noriu.

9. Pieno kaina – mažai kam žinoma (vos pavyko rasti treilerį, ką jau kalbėti apie ištraukas) stulbinanti naujazelandietiška pasaka. Apie meilę, žinoma. Ir apie tai, kas būna po “…ir jie ilgai ir laimingai gyveno“. Jaudinantis.

8. Tvin Pyksas: Ugnie, keliauk su manim – be abejo, turiu atiduoti duoklę Lynčui už Kopą, Prarastą greitkelį, Žmogų-dramblį… Serialas, aišku geras. Bet mes juk kalbame apie filmus, antraip šiame sąraše būtų ir “Sostų karai“.

7. Milerio sąnkryža – filmas tarsi žaidimas su mirtimi, nuolat gaunant į dūdą. Ilgai sukama afera, kurios tikslo ir prasmės neįmanoma suprasti iki pabaigos. Ką gi, brolių Koenų vienas pirmųjų filmų.

6. O broli, kur tu? – dar vienas Koenų šedevras: spalvinga, linksma ir šviesi Homero “Odisėjos“ interpretacija. Įkvepia visada ieškoti kelio pas brangiausius žmones, kokie pavojai ar pagundos betykotų ir koks nevykėlis bebūtum.

 

Klasikinės samosos

Gyvenimas taip ir ritasi žemyn į pakalnę, o vėliau, žiūrėk, vėl kyla aukštyn. Ir taip tęsiasi, tas permanentinis nepastovumas, tas dieviškojo oscilografo outputas – jis negali būti kitoks – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, hipnotizuoja.

Ir bėga mūsų dienos it paranojiškame sapne

Šiandien gaminsime patiekalą, tiksliau užkandį, idealiai tinkantį Gavėniai: pasnikišką, sotų, nepretenzingą ir skanų. Taip, indiški patiekalai gelbėja tada, kai vengiu mėsos. Ir alkoholio. Ir lytinių santykių. Reikės:

  • 5-6 bulvių;
  • 100 g moliūgo;
  • saujos žirnių;
  • svogūno, česnako, imbiero;
  • puskilio miltų;
  • gy arba aliejaus;
  • prieskonių: asafetidos, maltos kalendros, kumino, čili, ciberžolės, cinamono ir ožragės;
  • druskos, šilto vandens.
Iš pradžių išverdame bulves ir paliekame atvėsti. Kaip virti bulves, manau, nieko mokyti nereikia. Tada ruošiame tešlą: sijotus miltus maišome su 100 g išlydyto gy arba aliejaus ir pirštų galais formuojame kažką panašaus į trupinius.
Tada po truputį pilame šilto vandens ir minkome, kol gausis elastinga tešla, kurią suvyniojame į plėvelę ir padedame šiltai, kol ruošime įdarą.
Keptuvėje su trupučiu gy kepiname visus prieskonius, išskyrus asafetidą, kol virtuvę užpildys aromatas, tada dedame smulkiai pjaustytą svogūną, česnaką ir imbierą.
Po kelių minučių dedam kubeliais pjaustyto moliūgo arba, jei kas neturi – žiedinio kopūsto arba brokolio. Troškiname ant vidutinės ugnies, kad moliūgas suminkštėtų, tada beriame žirnius. Aš naudojau šaldytus, bet, be abejo, geriausia – švieži.
Patroškiname keletą minučių, beriame žiupsnį asafetidos, išjungiame viryklę, maišome šias daržoves su virtom bulvėm ir triname kočėlu į grubią košę, jokiu būdu ne piure.
Dabar kočiojame tešlą. Maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio gabalėlį.
 
Daliname šį blyną į 6-8 lygias dalis, ant kurių dedame maždaug po šaukštą daržovių košės.
Lenkiame kampus į viršų ir formuojame piramidę. Ar tetraedrą? Ei, geometrai, patikslinkite, nes bijau suklysti.
Ne, vaikučiai, šito dar valgyti nederėtų, tai dar ne viskas. Reikia šiuos pyragėlius iškepti dideliame kiekyje gy arba aliejaus ant stiprios ugnies iš visų pusių bent po keletą minučių. Na, spalva pasakys, kad jau gana. Va dabar – skanaus.
Skaniausios šios samosos kol karštos su mėtų ar obuolių čatniu. Bet aš jau, dovanokite, šį kartą patingėsiu ir čatnio nedarysiu, tad gerai ir su rūgščiu jogurtu.
Indijoje samosas dalina praktiškai ant kiekvieno kampo. Jos tokios pigios, kad dažnai net primoka, kad tik jas kas imtų.

Pyragėliai su raugintais kopūstais nesisveikinatiems kaimynams

Per savo gyvenimą pakeičiau daugybę būstų: pradedant sukežusia troba Vilniaus pakrašty, baigiant jachta Stokholmo šergorde. Ir beveik visada turėjau kaimynų, su kuriais kaip minimum sveikindavausi. Dabar turiu garbės gyventi viename padoriame daugiabutyje, padoriame Vilniaus rajone, apgyvendintame padorių buržujų. Na, bent taip turėtų būti. Tiek to, aš pro pirštus žiūriu į ant šaligatvio parkuojamus Lexusus – garažui babkių po paskolos neužtenka, šunų sudergtas pieveles – taigi fpadlu rinkt savo šuns š… Kaip bebūtų, visi mes antra karta nuo žagrės, tad staipykimės kiek norim, aršiai neapkęskime kaimiečių, švaistykimės babkėmis ar girkimės dviem aukštaisiais – vis vien mes mužikai. Tik va, mužikai paprastai sveikinasi vieni su kitais.

O man bėda: mano kaimynai su manim nesisveikina. Ne visi, bet dauguma. Jie kaip užsispyrę įnirtingai nereaguoja į mano pabrėžtinai garsų “laba diena“, apsimesdami, kad jiems pasigirdo. Ir tai kartojasi kasdien: aš jiems “labas“, o jie nudelbia akis į grindis ir sprunka iš susidūrimo zonos kuo toliau. Ir aš pamaniau, kad gal reikėtų kitaip prisijaukinti tuos bradiagas (Verslovai, preved!):  pavaišinsiu juos maistu, sukelsiančiu jiems malonių reminescencijų. Ką gi aš turiu pamažu senkančiuose savo aruoduose?

  • litrą raugintų kopūstų iš Vilniaus rajono babyčių;
  • puskilį miltų;
  • porą stiklinių pieno;
  • porą kiaušinių;
  • pusę pakelio sviesto;
  • pakelį sausų mielių;
  • šlakelį nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
  • cukraus, druskos.

Pradedam nuo tešlos. Iki kokių 30°C pašildom truputį pieno.

Užpilam mieles ir šaukštą cukraus, ištirpinam ir paliekam pusvalandžiui, kad suburbuliuotų.

Į didesnį indą smulkiai supjaustome sviestą ir sijojame miltus. Būtinai sijojame.

Ten pat pilame mielių mišinį, likusį pašildytą pieną, mušame kiaušinius, beriame žiupsnelį druskos.

Viską sumaišome ir minkome. Siūlau miltų iš pradžių berti mažiau ir minkymo eigoje vis pabarstyti. Dėmesio! Tešla turi šiek tiek lipti prie rankų, antraip pyragėliai bus tinkami tik kaimynams žudyti, o ne vaišinti.

Tešlą uždengiame ir paliekame šiltoje vietoje valandai. O tuo tarpu troškiname kopūstus: pilame su visu skysčiu į keptuvę su pakaitintu saulėgrąžų aliejumi.

Uždengiame dangčiu ir, retkarčiais pamaišydami, paliekame ant nestiprios ugnies, kol nugaruose drėgmė – nieko įmantraus.

Aha, po valandos pasižiūrime kaip laikosi tešla. Jei nenužudėm mielių ir pakako šilumos, tešlos kiekis turėjo padvigubėt.

Beje, šįkart, jos konsistencija neturi būti kaip jaunamartės krūtų, gal greičiau kaip geraširdės senmergės ar supermamos.

Ką gi, imamės, mano galva, bjauriausios darbo dalies – formuoti pyragėlius. Nepatikėsite, bet tai daugiausiai laiko ir nervų kainuojantis užsiėmimas. Atgnybam nedidelę saują tešlos, kočiojame ant miltais pabarstyto stalo blynelį, dedame kopūstų įdarą, užlankstom.

Sudedam ant kepimo popieriumi užtiestos skardos ir šaunam į įkaitintą iki 180°C orkaitę. Kepam, kol pyragėliai įgaus skanią auksinę spalvą.

Formą kiekvienas pasirenka pagal estetinius poreikius.

Dabar galima pasiimti porą litrų alaus, pyragėlius ir keliauti pas kaimynus užkariauti jų širdžių.

Grįžtame po penkių minučių namo – nei vienas kaimynas per visus penkis aukštus nesiteikė įsileisti. Va taip, blia. Dabar teks vienam sudoroti 50 pyragėlių su kopūstais. Miegosiu prie atviro lango, ką jau čia.

Skanaus, sakau sau. Bet neprarandu vilties, kad kada nors kaimynai sveikinsis su manim. Arba aš kažką ne taip darau?