Apie pusryčių svarbą: omletas su keptais pomidorais

Apie ką mes šiandien kalbėsime? Apie karališkus pusryčius. Svarbu pradėti dieną nuo gerų įspūdžių, kad vėliau nebūtume pikti, irzlūs ir nepatenkinti. Tikras džentelmenas pradeda dieną džentelmeniškais pusryčiais:

Čia kyla klausimas kas jums patinka: bebriukai ar persikai, austrės ar koldūniukai, tačiau atidėkime jo aptarimą vėlesniems šios kulinarinės rubrikos leidiniams. Šiandien mes gaminsime šį bei tą paprastesnio. Žinoma, aš mėgstu pusryčiams žuvį, užgeriamą puero arbata,

bet kasdien negaliu sau jos leisti. Todėl omletas – tobulas pasirinkimas mūsų nuskurusiai viduriniajai klasei. Kaip gaminti omletą, aš, regis, jau rašiau. Bet pasikartosiu. (Kol ten renkam produktus, įsijungiam jūtubę ir paleidžiam klausytis šitą dainą:

Kadangi pavargom nuo popso, laikas kietesnei muzikai iš Pietų Afrikos).

Omletui dviems žmonėms reikia:

• 4 didelių kiaušinių;
• žiupsnio druskos, pipirų, raudonėlio, mairūno;
• gabalėlio sviesto arba šlakelio alyvuogių aliejaus;
• 3-4 pomidorų (nesultingų);

Nestipriai įkaitinam keptuvę, ne iki raudonumo, ištirpinam sviestą. Kol kaista, lengvai išplakam kiaušinius su žiupsniu druskos. Ir pilam į karštą keptuvę.

Pabarstom pipirais (arba sūriu, arba trumais, arba bet kuo, ką mėgstam) ir iškart užverčiam trečdalį omleto kaip antklodėlę:

Ir iškart užverčiam kitą trečdalį.

Iškart išimam į šiltą lėkštę, o keptuvę pakaitinam kiek smarkiau ir dedam storais apskritimais pjaustytus pomidorus, barstom druska, raudonėliais ir mairūnais.

Kepame vieną pusę minutę pusantros, apverčiam, pabarstom druska, žolelėm dar kartą ir kepame dar minutę, kad pomidorų kraštai karamelizuotųsi. Viskas, dedam į lėkštę.

O kad pusryčiai būtų visaverčiai, prieš pusvalandį jau turime būti išsikepę arba artimiausioje bandelinėje įsigiję šviežių kruasanų. Ir išsivirę kavos su pienu.

Jei būsite geri, ateityje parodysiu kaip kepti kruasanus. O tie, kas komentaruose parašys bent penkių žvaigždžių vardus iš Die Antwoord klipo, gaus dovanų iš kito recepto aprašymo.

O dabar sotūs ir laimingi, marš į mokyklą.

Gallo loco: meksikietiška gaidiena

Kartais girdžiu pažįstamų ir nepažįstamų žmonių priekaištus ir pastabas: tipo, Igeli, kaip tu taip blevyzgoji ir propaguoji alkoholį? Juk tave gali vaikai skaityti! Aš pakrapštau pakaušį ir susimąstau: na rimtai, gal ir gali. Todėl sakau dabar: vaikai, eikit naxuj iš mano blogo!

Neseniai grįžau kelionės po pietvakarinę JAV dalį. Nuotraukų nebus, nes mėgavausi vaizdais ir jų nefotkinau. Dar labiau – atsikračiau ydos fotkinti maistą. Tiesiog ėmiau juo mėgautis. O mėgautis PV JAV pakrantėje tikrai yra kuo: puikūs mėsainiai, šviežios jūros gėrybės, nuostabus westcoast IPA alus. Ir svarbiausia – pigūs, aštrūs ir greiti meksikietiški patiekalai gatvėse. Su švelniom ir šaltom margaritom. Ne, ne picom, o popietės kokteiliais su tekila prieš patiekiant maistą.

Šiandien – paprasta troškinta išprotėjus vištiena a la pollo gallo loco.

Mums reikės:

• vištienos dalių;
• paprikos;
• ybiškių… nėra, todėl imam arba šparaginių pupelių, arba cukiniją;
• svogūno;
• česnako;
• švelnaus New Mexico stiliaus čiliako – dėl aromato;
• pragariško Habanero čiliako;
• avokado;
• pomidoro;
• raudonėlio, malto kumino, druskos, citrinos.

Vištienos detales kepame dideliame puode, kol apskrus

O kol skrunda, užplikome slyvomis, šokoladu ir tabaku kvepiančius džiovintus čiliakus.

Atkreipiu dėmesį, kad tai beveik neaštrūs pipirai. Mirkome juos keletą minučių, o tada pašalinam sėklas ir su peiliu nuskutam minkštimą nuo kietos odos.

Smulkiai sukapojam arba sumalam blenderiu, įmaišom žiupsnį druskos, malto kumino, smulkinto česnako ir raudonėlio. Lygiagrečiai paruošiame gokamolę.

Tuo tarpu višta apskrudo, į puodą dedame kapotą svogūną, kiek vėliau – smulkintą papriką, dar kiek vėliau – ybiškes ar cukiniją. Uždengiame ir paliekame 10 minučių lėtai pasitroškinti. Pabaigoje dedame daug kapoto česnako.

Į čili padažą įmaišome keletą šaukštų troškinio skystimo.

O galiausiai – nedidelį gabaliuką habanero pipiro. Pastarasis gal tik 100 kartų aštresnis už mūsų prekybcentriuose parduodamus čiliakus ir kokį 10-15 kartų už klasikinį chalapenį.

Manipuliacija čiliakais – ne šiaip sau pontai: pirmasis yra švelnus ir aromatingas, antrasis – žiauriai aštrus, bet labai greitai praeinantis. Tame visas skanumas. Dedame padažo ant/ šalia vištos su daržovėmis, tiekiam su gokamole, ryžiais ir alumi.

Silpnaregiams:

Ką gi, kelionės pasibaigė, mylimas TV šou pasibaigė, Euro2016 baigiasi… Siūlau viskio

Ir neseniai atrastą fantastišką Prancūzijos lolitą – Petite Meller. Labai kokybiškas popsas. Ir įvaizdis kaip iš Nabokovo romano ar Bessono filmo.

Dieve, kaip gražu

 

Bledski makaronai – pasta puttanesca

Tikiuosi, kad nesusilauksiu sankcijų iš cenzūros dėl pavadinimo. Antra vertus, iš dainos žodžių neišmesi, kaip nuvalkiotai tai beskambėtų. Šiaip, niekada nebuvau nusiteikęs prieš kekšes ir netgi atvirkščiai – visada buvau už jų legalizavimą, kad moterys gautų už savo sunkų darbą bent jau socialines garantijas, o darbo kodeksas garantuotų saugumą darbo vietoje. Deja, mūsų davatkiška visuomenė moka tik pasmerkti, pamiršdama priesaką: kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į mane akmenį.

Laimei, italai mažiau davatkiška tauta nei lietuviai, todėl nepasigėdijo ir sukūrė virtualų paminklą prostitutėms – pasta puttanesca, kas lietuviškai būtų kekšių makaronai. Liūdną istoriją apie tai, kaip Neapolio lūšnynuose atsirado šis patiekalas, galite patys pasiskaityti internetuose. O mes jį pasigaminsime, išreikšdami pagarbą seniausios profesijos damoms. Mums reikės:

• iki 0.5 kg taljatele ar kitų geresnių makaronų;
• pomidorų (savo sultyse);
• (juodų) alyvuogių;
• (marinuotų) kaparėlių;
• keleto ančiuvių (arba jų pastos);
• keleto skiltelių česnako;
• raudonėlių, juodųjų pipirų, druskos, aliejaus;
• Parmos arba pekorino sūrio.

Kaip visada, makaronus verdame dideliame puode su daug vandens iki aldente būsenos arba tiek, kiek nurodyta ant pakuotės -2 min. Kol makaronai verda, keptuvėje įkaitiname aliejaus šaukštą ir kepiname raudonėlius, česnakus, alyvuoges, smulkintus ančiuvius ir kaparėlius. Jei pastebėjote, šiam receptui nereikalingi svogūnai, kas labai reta makaronų padažams.

 

 

Kiek patroškinus šį mišinį, dedami pomidorai ir visa tai troškinama ant lėtos ugnies apie 20 minučių.

 

Patiekiama su kapotomis petražolėmis (jei turime), grūstais juodaisiais pipirais ir tarkuotu kietu sūriu.

 

Negėda šį patiekalą valgyti kekšėms, nebus gėda ir man. Skanaus. Ir pakelkime taurelę į parsiduodančių moterų sveikatą. Cin cin.

 

Ir pabaigai, filmų TOP50. Artėjame prie atomazgos. 15-11 vietos.

15. Septyni samurajai – mano mėgstamiausias Kurosavos filmas. Pamėgau jį vaikystėje labai keistomis aplinkybėmis: tada buvo ant bangos rytų kovos menų filmai su Briusu Li ar apie nindzes. Pradėjau žiūrėti šį filmą su viltimi, kad ir čia bus gerų muštynių. Žiūrėdamas taip įsijaučiau, kad net neatkreipiau dėmesio, kad čia nėra jokių muštynių ir filmas visai ne apie tai, o apie pareigą ir garbę. Aha, dar prieš 20-25 metus mums skiepijo tokias vertybes.

14. Dogma – dar vienas gudriojo trolio Kevino Smito šedevras apie Dievą, angelus ir davatkiškumą. Imponuoja tai, kad kai filmas buvo išleistas, prie kino teatrų ir Miramax būstinės rinkosi tūkstančiai davatkų ir religinių psichų protestuoti prieš tokią bedievystę, ir kartais tarp protestuotojų pasirodydavo ir pats režisierius. Ką jis ten veikė? Protestavo.

13. Traukinių žymėjimas – kontraversiškas filmas: iš vienos pusės narkomanai-herojai labai žavūs ir kieti, iš kitos – narkotikuose žavesio ir romantizmo nedaugiau nei yrančiame kūne. Tarp kitko, dainos “Perfect day“ autorius Lou Reed mirė vos prieš keletą savaičių. Tikiuosi, narkotikai čia niekuo dėti.

12. Negyvėlis – epinė istorija apie mirtį ir kelionę į pomirtinį pasaulį. Jei manai esąs gyvas, toli gražu nebūtinai taip yra iš tikrųjų. Mano galva, šio filmo žavesys slepiasi tobulai parinktame veiksmo laikotarpyje ir vietoje: XX a. pradžios Laukiniai Vakarai.

11. Šventė – kokiais 1998 ar panašiai, keletas Danijos kino menininkų pasirašė Dogme peticiją, kurioje įsipareigojo kurti gryną kiną: be efektų, pagražinimų, net be lydinčios muzikos. Buvo sukurti keli filmai po Dogme šūkiu. “Šventė“ – pats įspūdingiausias savo istorija, aktorių vaidyba ir, ypač, jausmais, kuriuos sukelia.

Apie piratavimą, keptą žuvį, gokamolę ir romą

Buvo laikai, kai į elektroninį paštą gaudavau žinutes su idiotiškais paveiksliukais arba, dar blogiau, su “Alchemiko“ vertom sentencijom, o siuntėjai, o tiksliau, platintojai, grasindavo man amžinom kančiom, erekcijos sutrikimais ir čakrų užsidarymais, jei aš nepersiųsiu tų nesąmonių savo pažįstamiems. Ką gi, aš nepersiunčiau nei vienos tokios debiliškos žinutės, o didžiausia bausmė man buvo nuolatinis laukimas, kada gi pagaliau mane užklups pranašautos nelaimės. Ir štai, atėjo Web 2.0 era, kai kiekvienas moksleiva ar taksistas turi galimybę tiesiogiai dalyvauti internetų, kaip gyvų organizmų funkcionalume. Dabar kiekviena save gerbianti nuobodžiaujanti namų šeimininkė turi savo kulinarinį blogą, o bent kiek prakutęs hipsteris – veidrodinę fotokamerą bei instagramo paskyrą. Ir ką Jūs sau manot? Per savo blogus platina piktybines virusines žinutes, šitaip bandydami paslėpti savo nepilnavertiškumo kompleksus. Čia prieš keletą dienų lietuviškoje kulinarinėje blogosferoje kilo “11 klausimų“ siuntinėjimo vajus. Viena TP paskelbė tą nesąmonę savo mylimam dienorašty,  tai kitos tučtuojau pasigavo. Gavau lygiai 100500 pasiūlymus nebūti zanūda ir nuoširdžiai papasakoti apie save.

Na gerai, išdėstysiu, ta proga, savo požiūrį į piratavimą: kelionės jūra, prekybinių laivų plėšimai ir užgrobimai, romas, uosto kekšės, nemokami filmai, elektroninės bibliotekos, šviežia jūrinė žuvis – visa tai turi būti laisvai prieinama geros valios žmonėms. O kopiraiteriai – tik godžių korporacijų sarginiai šunės, o ne autorių teisių gynėjai.

Kol ten kiti kala pinigus, pristatau Jums, gal jau ir matytą, bet kiek papildytą receptą su kepta žuvim. Šį kartą, pavyko nusipirkti šviežių vilkešerių (ačiū mamai Maximai, be sarkazmo).

Puiki žuvis, be ašakų, neutralaus skonio, puikiai tinkanti grilinimui. Lengvai skutami žvynai, lengvai valomi viduriai ir lupamos žiaunos, nupjaunamos galvos, iš kurių atskirai verdamas žuvies sultinys, o kūneliai sudorojami filė principu. Filė gabaliukai marinuojami keletą valandų druskos, alyvuogių aliejaus, šlakelio citrinos sulčių, žiupsnio grūstų pipirų bei raudonėlių mišinyje.

O kol žuvis marinuojasi, gaminame gokamolės padažą. Jam reikės: dviejų trijų prinokusių avokadų, poros pomidorų, maaažo svogūnėlio, keleto skiltelių česnako, gero šlakelio citrinos sulčių, kumino, raudonėlio, (rūkyto) čili miltelių, druskos.

Luptus avokadus su prieskoniais ir druska triname piestoje iki vienalytės masės. Pomidorus ir svogūną smulkiai kapojame, česnaką perleidžiame per spaustuvą. Viską maišome kartu su citrinos sultimis.

Gokamolė skaniausiai bent per naktį pastovėjusi šaldytuve ar kitoje vėsioje vietoje, turėkite omeny. Na o žuvį kepame orkaitėje ar lauke ant grotelių, kaip aukščiau nurodytame skumbrės recepte.

Kiviai čia labai dera.

O kaip gi romas? A, galime maukti vieną, kaip tikri Karibų jūros piratai. Galime šildyti su prieskoniais, kaip sustirę nuo šalčio britų jūrininkai. Arba:

Erlgrėjaus arbata, būtinai saldinta, apelsino riekelė, šlakelis gero romo. Pasiūlykite sušalusiai nepažįstamajai gatvėje, gal ir Jums pasiseks, nepaisant spamo siuntinėtojų pranašysčių.

Skanaus ir nebūtinai tantrinio

Kepta skumbrė – pirmas receptas iš naujos virtuvės

Va jau treti metai įpusėjo, kai aš vienas kalbuosi su tariamais skaitytojais. Nesu tikras ar kas mane skaito. Gal aš čia veltui tarškinu klavišais: labai nedaug feedbacko sulaukiu iš Jūsų, nors, spėju, Jūs apie mane žinote beveik viską. Visos mano nuodėmės ir trūkumai Jums kaip ant delno. Visas grafomaniškas bejėgiškumas ir kulinarinis profanizmas. Ir jei kartais sulaukiu kokio komentaro ar pastabos, labai džiaugiuosi, nes tada išdidžiai niuktelnu sau ir manausi esąs gal ir ne labai vykęs, bet pakenčiamas virtuvės mėgėjų lygos atstovas.

Besikraustant į naują landynę, nelaimei išdaužiau beveik visas taures. Ir dabar belieka gurkšnoti vieno salyklo viskį iš marsalos stiklinės ir svarstyti, ką čia dabar tokio pagaminus…

Labiausiai mėgstu žuvį, ir nors, esu labai nuskriaustas, gyvendamas Vilniuje be jokios galimybės kasdien valgyti ją šviežią, visgi radau išeitį. Bet tik šiam kartui. Jūsų dėmėsiui – jos didenybė šaldyta skumbrė! Ta-daaam!

Šalia poros skumbrių dar matote:

• alyvuogių aliejaus;
• druskos;
• pipirų;
• moliūgo, bulvių, pastarnoko ir raudonėlių – garnyrui.

Ką aš darau: visų pirma išskrodžiu skumbres, nuplaunu ir nupjaunu filė nuo stuburo. Dedu filė odele į viršų ant folija išklotos skardos ir aptepu aliejaus, druskos ir grūstų pipirų mišiniu.

Įkaitinu orkaitės grilį iki 250ﹾC ir dedu 5 minutėms žuvį ant viršutinės orkaitės lentynos. Jei grilio nėra orkaitėje, galima tai daryti virš žarijų, aha, bus dar geriau. Po 5 minučių, skumbrę ištraukiu, apverčiu ir aptepu tuo pačiu mišiniu pusę be odos.

Grąžinu kepti po griliu dar 10 minučių. O dar prieš kepant žuvį, orkaitėje išsikepu bulvių, o ketaus keptuvėje, ant labai lengvos ugnies, pastarnoko ir moliūgo su trupučiu alyvuogių aliejaus su raudonėliu.

Pašlakstau žuvį citrinos sultimis. Mmmm, iš vienos pusės, skumbrė labai riebi ir naudinga žuvis, turinti medžiagų, reikalingų mūsų smegenų vystymuisi. Iš kitos, kai kas sako, kad skumbrė kaupia gyvsidabrį. Bet aš Jums išduosiu dar vieną paslaptį: gyvsidabris pavojingas tik įkvėpus jo garų, tad drąsiai galite valgyti… skumbres, ne termometrus, aišku. Bet, užtikrinu, nenumirsite ir suvalgę termometro turinį.

Skanaus, valgykite daug žuvies ir nebūkite pikti.

Apie Lietuvą ir šerną

Per pastaruosius keletą mėnesių turėjau malonumo išmaišyti visą Lietuvą. Hjustone, Lietuva prašmatni! Ypač pro visureigio langą. Pamačiau labai daug grožio, bjaurasties, turto, skurdo, gėrio, melo ir tiesos. Bet didžiausią įspūdį paliko nedidelis trikampėlis Jonavos rajone tarp Neries ir Šventosios. Ten, miškų glūdumoje, upių apsupty nėra tiltų, beveik nėra jokių kelių, pavieniai kaimai apleisti, gamta laukinė ir beveik nepaliesta žmogaus. Toks jausmas, kad esi Sibire, o temstant apima jei ne nerimas, tai kažkoks nenusakomas ilgesys, rusų vadinamas тоска зелёная. Nenuostabu, kad šiose apulinkėse įsikūrė andai nuo persekiojimų bėgę rusai sentikiai, nes pasiekti šį kraštą net su visureigiu nebuvo lengva, ypač lapkričio vidury.

Miškuose ten bei šen galima aptikti sentikių kapinių. Nepaisant nepatogaus privažiavimo ir to, kad žmonių čia nedaug begyvena, jos neatrodo apleistos. O Perelozų vietovėje (kaimu tos vietos vadinti neapsiverčia liežuvis, nes visi namai tušti) stovi graži medinė cerkvė, kurioje, panašu, kartais renkasi tikintieji.

Per Perelozus teka visiems žinomas upelis Lietava.

Kažkokie pseudoistorikai paskelbė, kad, esą Lietuvos pavadinimas kilo nuo šio griovio

pavadinimo.

Kaip jau minėjau, šios apylinkės laukinės, žvėrių daugybė. Pametus kelią, teko važiuoti ir meškotakiais, vilkų pėdsakais, o stirnos ir kiškiai stAčiai patys lipo į automobilio saloną. Bet labiausiai nustebino šernas, jaunas dar, panašu, kad šio pavasario. Tai tas tekis bandė įsibrauti į vairuotojo vietą ir išvažiuoti, bet buvo mandagiai išprašytas. Pamatęs, kad nepavyks ištrūkti iš girios, šernas nuleido kanopas ir nusprendė nusižudyti. Jis tiesiog nusišovė. Ir persipjovė pilvą, paleido sau žarnas. Tada nusidyrė kailį ir išsidarinėjo. Kas man beliko? Tik pasiimti minkštutėlę jo nugarinės išpjovą ir vieną kumpį.

Grįžau namo ir išpjovą iškart padėjau ant folijos, įjungiau orkaitę 200ﹾC. Mėsą pašlakščiau alyvuogių aliejumi, pabarsčiau grūstais kvapiaisiais piprais, įmečiau keletą megaaštrių čili žvakučių ir keletą šakelių čiobrelio. Padejavau, kad neturiu kadagio uogų. Ir, susukęs į foliją, nebėręs druskos, pašoviau į orkaitę.

Po pusvalandžio foliją išvyniojau, kad mėsa truputį paskrustų ir įdėjau kubeliais pjaustytų moliūgų ir smulkintų porų.

Palaikiau orkaitėje dar keletą minučių, kad tik moliūgas suminkštėtų, pabarsčiau viską Himalajų druska. Voila-blia. Skanaus.

O ką daryti su šerno kumpiu? Na, kaulą išpjoviau ir išviriau nerealų sultinį su pastarnokais. Užteks penkioms sriuboms, gygygy. O mėsa tiks šašlykui, manau.

Taigi, mėsą supjaustau graikinio riešuto dydžio gabalėliais. Jokiu būdu neišmetu lašinių – juos supjaustau perpus  mažesniais gabalėliais. Viską užpilu puse butelio koktaus božolė iš Vynotekos (keletas žodžių apie šią parduotuvę: akivaizdžiai pavadinimas neatitinka parduodamų prekių, pagal mane galėtų sėkmingai pasivadinti Rašaloteka; nepaisant to, reikia pripažinti, ten galima įsigyti nebrangių ir kokybiškų stipriųjų gėrimų), įpjaustau 3-4 svogūno galvutes, pusę galvos česnako, įmetu po pundelį peletrūno, raudonėlio ir čiobrelių, pabarstau grūstais juodaisiais pipirais

ir palieku balkone porai dienų, keletą kartų pamaišydamas.

Per keletą dienų mėsa visiškai suminkštėjo. Iš pradžių planavau kepti šašlyką ant laužo. Deja, numatytą dieną smarkiai lijo ir pūtė stiprus vėjas – ne pats geriausias oras iškyloms. Bet gerą šašlyką galima iškepti ir orkaitėje.

Laimei, šaldytuve radau kiaulienos lašinių. Tinka tik nesūdyti ir nerūkyti. Taigi, ant skardos patiesiau folijos, ant folijos padėliojau nedidelių lašinių gabalėlių.

Orkaitę įkaitinau maksimaliai, o kol ji kaito, ant medinių iešmelių suvėriau šernieną, stengdamasis kaitalioti mėsą su šerno lašiniais. Tada ant skardos su lašiniais padėjau groteles, o ant jų – šernienos vėrinukus.

Pašoviau šią konstrukciją į orkaitę, o po ja pastačiau dubenėlį su verdančiu vandeniu – kad kepama mėsa nedžiūtų. Nelindau į orkaitę, kol viršutinė mėsos pusė ant vėrinukų neėmė po truputį skrusti, tuomet juos apverčiau.

Spėju, daugeliui kyla klausimas, kam tie kiaulienos lašiniai reikalingi? Ne, aš jų nevalgiau, tačiau lydydamiesi jie neleido šernienai džiūti, be to, šiek tiek dūmijo, sukurdami pseudolaužo efektą. Taip imitavau tikrą laužą savo virtuvėje.

Va kas gavosi:

Valgiau su lavašu, acte marinuotais svogūnais, blanširuotom paprikom, marinuotais chalapeniais, dažiau į aštrų čili padažą, užgėriau šviežiai spaustomis granatų sultimis. Dėl Dievo meilės, labai skanu. Ir net skudučių formos šonkauliukai buvo prašmatnūs. Skanaus ir Jums, silpnaregiai:

 

Kalakutas šokolade. Meilė Amerikai 2

Apleidau aš maisto ruošimą. Viską apleidau. Na, įdomybes kartais panaršau internetuose. O šiaip, slampinėju po namus su nudrengtom treninginėm kelnėm, smirdančiu megztiniu ir keikiuosi.  Šiandien gavau pasiūlymą sudalyvauti laidoje Pirmas pasimatymas. Ir svarstau: ar verta paaukoti keletą gyvenimo valandų už malonumą patrolinti kiaunes? Gal tiek to. Geriau atsikelti ryte, pasiimti šautuvą, eiti į virtuvę ir gaminti pietus. Reikės:

• užsiauginto moliūgo;
• užsiaugintų kukurūzų;
• užsiaugintų kalendrų;
• turginio kalakuto filė;
• svogūno;
• česnako;
• pomidorų savose sultyse;
• čiliako;
• džiovintų abrikosų;
• kukurūzų aliejaus
• prieskonių: jūros druskos; kakavos, kumino, kalendrų sėklos, raudonėlių.

O dabar greitai greitai, nes aš čia ne to atėjau, smulkiai pjaustome svogūną, česnaką, kepiname su trupučiu aliejaus, barstome kuminu ir raudonėliu. Kai svogūnai suminkštės, dedame supjaustytą kalakutieną ir pabarstome kalendrų sėklomis.

Pakepiname truputį mėsą, pilame pomidorus su visomis sultimis, dedame šaukštą kakavos, čiliaką, smulkintus abrikosus ir troškiname pusvalandį. Ai, ir pasūdome. Po to dedame smulkintą moliūgą. Nedaug, dėl aromato.

Troškiname dar 10 minučių. Patiekiame su virtomis kukurūzų burbuolėmis, keptomis bulvėmis, pasibarstę šviežia kalendra. Užgerti šį patiekalą būtinai tik burbonu.

Greitai, kol dar nepamiršau, kaip troškinti farširuotas paprikas:

Turinys ant puodo dugno, manau suprasite. O paprikas kemšam kepintais svogūnais, kapota mėsa ir aldente ryžiais beigi raugerškio uogomis.

Skanaus.

O dabar – dėl ko susirinkome. Turiu mintį sukurti blogą, šį kart ne kulinarinį. Jei Jūs man padėsite, gal pavyks, jei ne – dar kartą įsitikinsiu, kad Lietuva pasaulio šiknaskylė. Siųskite nuotraukas, panašias į tas, kur įdėjau žemiau, pačių darytas ar kitų, man į elektroninį paštą igelis@gmail.com su trumpu aprašymu. Jei surinksime kritinę masę fotkių, bent 20, manau projektą pradėsiu.

1983 m. Jei pastebėjote, paminklo girtam Gedimimui dar nė kvapo, skulptūrų ant Arkikatedros frontono irgi nėra. Čia aš su mama ir patėviu, jei ką.

~1998 m. Tikslios datos nepamenu. VU IF kiemas. Norėjau padaryti nuotrauką į kitą kiemo pusę, deja, pasažas jau įstiklintas, nelabai pavyko susiorientuoti erdvėje. Bus daugiau.

PS. Gersenės nuotraukos gausis su geresniais už manąjį fotoaparatą, ypač, jei naudosite štatyvą.

PPS. pagalba 1, pagalba 2

Keletas vasaros receptų

Nežinau kaip Jums, bet man vasara baigiasi, kai nurausta šermukšnių uogos. O šiemet jos nuraudo kaip niekada anksti – maždaug prieš dvi savaites. Labai greitai prabėgo ši vasara, kad net nespėjau papostinti jokių receptų. Tai nereiškia, kad negaminau nieko įdomaus. Tiesiog ne visada fotografavau, ne visada turėjau noro ar jėgų rašyti. Bet trumpą vasarinių receptų kompiliaciją pateiksiu Jūsų dėmesiui.

Štai – savo daržo gėrybės: cukinijos, baklažanai, paprikos, pabarstytos pipirais bei šviežiais laukiniais raudonėliais, pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Visa tai kepama orkaitėje 200ºC temperatūroje apie pusvalandį.

Daromas padažas iš medaus, citrinos sulčių, druskos ir grūsto česnako.

Ir patiekiama su blanširuotom (nuplikytom verdančiu vandeniu ir palaikytom lediniame vandenyje) šparaginėm pupelėm.

Arba kitas receptas: stir and fry variacija gamtoje su cukinijom, paprika, morkom, saldžiais svogūnais, sojos padaže marinuota kiauliena. Daržovės pjaustomos juostelėm, mėsa taip pat ir pusvalandžiui užpilama sojos padažo ir piprų mišiniu. Svogūnai ketvirčiuojami. Maksimaliai virš laužo įkaitinamas vokas, pilamas šaukštas aliejaus. Daržovės kepamos po keliolika sekundžių iš eilės: morkos, cukinijos su paprika.

Tada svogūnų ketvirčiai, galiausiai – mėsa, ji kepinama ne ilgiau kaip 10 sekundžių, tada į voką grąžinmos daržovės.

Viskas maišoma, dedamas kapotas imbieras, kapotas čili pipiras, pilamas sojos padažas, actas, beriamas cukrus. Prieš nuimant voką nuo ugnies dar beriamas kapotas česnakas.

Dar vienas kelioninis receptas – višta, kepta tešloje (arba molyje). Iš vakaro višta marinuojama aliejaus, čipotlių, kmynų ir čiobrelių marinate – tiesiog aptepama. Beje, prieš tai, subadyta siauru peiliu ir “prikimšta“ į skylutes česnako skiltelių.

Kitą dieną užkuriamas laužas (mano atveju – krosnis). Iš miltų ir vandens daromas didžiulis blynas,

į kurį kruopščiai, nepaliekant nė menkiausio plyšio, vyniojama višta.

Tas didelis miltuotas (sakau, galima sukti it į molinį blyną) kamuolys metamas į laužo žarijas arba į gerai įkaitintą krosnį maždaug valandai.

Rezultatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekoks.

Tačiau mes tos sudegusios ir anglimis aplipusios tešlos galime ir nevalgyti. Mus domina tik sultinga kvapni vištiena, tūnanti viduje. (Pupki, nenumanai, kodėl neradau tos esminės vištos nuotraukos?).

Kol kas tiek, ilgainiui Jūsų dėmesio dar laukia keleto upių aprašymai. Tad, so long yo!

Ačiū, dėde Fideli, už juodųjų pupelių sriubą

Viva la Libertad! Viva Cuba! Viva Fidel! Laukinis kapitalizmas jau užkniso. Skandinaviškojo socializmo Lietuvoje, galiu duoti savo pimpalą supjaustyti petakais, nebus niekada. Įsidėmėkite, sumauti liumpenai (norisi sakyti liumpenproletarai, bet proletariato Lietuvoje niekada nebuvo ir nebus) – N I E K A D A. Nematau jokios išeities. Matau tik tai, kad mus pamažu įbaudžiaunina, o kai kurie taip ir liko baudžiavoje net po 1861 metų. Taip, mes “turime pasirinkimo laisvę, galime kalbėti ir mąstyti ką norime“ – už tai niekas negali mūsų nubausti. Tai va, tik tiek ir tegalime, kad galime bambėti ant valdžios savo prišnerkštose virtuvėlėse. Net caro laikais valstiečiai nebaudžiami galėjo bambėti kiek tinkami. Ir Smetona nekorė ir nešaudė už bambėjimą. Net prie Brežnevo galėjome skaldyti anekdotus apie gensekus nebaudžiami. Ir, sic!, viskas. Marš apsipirkinėti Maximoje, taupyti eiliniam mėnesiniam įnašui banke ir lenkti nugaras papildomiems mokesčiams. Nevienas pedikas korporacininkas jau žada permainas.

Gerai, nemyžčiokim, nėra viskas taip blogai. Patys mes jau pasmerkti, bet dar galime išgelbėti savo vaikus ir kitas ateinančias kartas. Ne, ne emigruodami. Viva la Revolución. Ir dar kartą kartoju jums visiems: išmokite mylėti, pradėdami nuo savęs.

Žinia, prieš pradedant revoliuciją, būtina pasistiprinti. Net Jėzus kirsdavo žuvį, duoną ir vyną prieš pamokslus. O kas mes būtume dabar be Jėzaus pamokslų? Taigi, tik eilinės Darvino beždžionės.

Laikas atsigręžti į sėkmingos revoliucijos pavyzdį – Kubą. Ach, taip, mūsų racione dar nebuvo nei kubietiškų patiekalų, nei gero tabako, nei stangrių juodų šlaunų, kvepiančių muskusu. Kad pajustume kubietišką įkvėpimą, imame:

• puskilį juodųjų pupelių (prieš tai mirkytų bent 4 valandas);
• keletą vištienos krūtinėlių;
• keletą saldžių paprikų;
• morką;
• svogūną;
• česnaką;
• čiliaką (galima ir daugiau);
• konservuotų pomidorų;
• kumino, raudonėlio, kalendros;
• druskos, juodųjų pipirų, kukurūzų aliejaus.

Gražiai pjaustome svogūną, česnako keletą skiltelių, čiliaką.

Visa tai kepame su sauja raudonėlio, keletu šaukštų kukurūzų aliejaus ir pjaustyta vištienos krūtinėle, kol pastaroji gražiai apskrus.

O tuo tarpu gražiai supjaustome paprikas, morką apkepiname kitame puode, beriame mirkytas pupeles bei užpilame pomidorais su visomis sultimis.

Gražu ar ne? Patroškiname 10 minučių, tada dedame vištieną su pagardais, pilame truputį daržovių sultinio arba verdančio vandens, uždengiame, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame maždaug 40 minučių ar panašiai, kol pupelės suminkštės. Štai jums ir sopa de frijoles negros, neįtikėtina baltymų, vitaminų, energijos, aromatų ir skonio harmonijos kupina sriuba.

Valgome su ryžiais, pasigardindami kalendros lapeliais ir šviežiu čiliaku. Iš arčiau:

Prieš eidami kovoti, nepamirškite savo senjoritos/ caballero – pabučiuokite ją/ jį čiliaku degančiom lūpom, kad ji/ jis lauktų jūsų sugrįžtant ir šnabždėtų: “Joder porfavor“.

Fusilli con pesce alla Dalnevostocce

Kaip žinia, Lietuvoje, ypač Vilniuje, tragiška situacija su šviežia žuvimi. Na, iš bėdos, galima įsigyti “ne pirmo šviežumo” plekšnių ar pašvinkusių doradų. Bet cituojant klasikus: šviežumas būna pirmas ir paskutinis (cė), kitu atveju, žuvies geriau nevartoti maistui. Bet ką tuomet daryti? Juk jei nenorime susirgti silpnaprotyste, privalome bent kartą per savaitę valgyti jūrinę žuvį. Aš apie Baltijos žuvis nekalbu – jos jūra net nekvepia. Belieka misti konservais. Siaubas, bet tai tiesa – kitos išeities, mums lietuviams, nematau.

Šiandien jūsų dėmesiui – šiltos pseudoitališkos salotos su pasta. Šiuo atveju – su fuziliais. Reikia visai nedaug:

• fuziliai;
• sauja briuselinių kopūstų;
• poro galas;
• konservuota saira;
• alyvuogių aliejus, druska, pipirai, raudonėlis.

Viskas vyksta greitai, užtruksime vos 10 minučių. Verdame fuzilius pasūdytame vandenyje iki aldente būsenos (nėra reglamentuoto laiko, tiesiog reikia po kokių 7 minučių perkąsti makaroną ir įvertinti jo išvirimo lygį). Geriau šiek tiek neišvirę, nei pervirę. Kol jie verda, blanširuojame (ar yra toks žodis lietuvių kalboje?) ketvirčiuotus kopūstėlius – palaikome verdančiame pasūdytame vandenyje pora minučių; supjaustome porą, susmulkiname žuvį. Kai fuziliai išvirė, nukošiame, sumaišome juos su kopūstais, porais, žuvimi, gausiai palaistome alyvuogių aliejumi, negailime juodųjų piprių ir raudonėlio. Prego, salotas valgome šiltas, nors neblogos ir šaltos.