Netradicinė grikių košė

Vis dar per mažai dėmesio skiriu pusryčių meniu. O šitą receptą puoselėjau taip ilgai, kad jau ėmė rodytis, kad jį esu išpostinęs prieš n metų. Būtent prieš n metų aš su juo susidūriau Švedijoj, nors nesu tikras, jog tai švediškas patiekalas, tačiau, bala nematė, priskirkime jį prie švediškų patiekalų. Juoba, švedai, turiu omeny kaimo švedus, ypač Skonės ar Siodermanlando kraštų, valgo daug grikių.

Norėčiau dar pabrėžti, kad šis patiekalas yra saldus, kitoks nei daugelis įpratęs valgyti grikius. Pradedam. Vienai porcijai mums reikės:

• stiklinaitės grikių;
• banano;
• 50 g sezamo sėklų;
• saujos razinų (na, aš panaudojau džiovintus mangus, bet razinos tikrai geriau).

Iš karto nuplauname ir užpilame razinas verdančiu vandeniu.

 

Tegul mirksta. O tada imamės labai svarbios procedūros – grikių plovimo. Šiaip, rekomenduočiau plauti visas kruopas prieš virimą. Ypač grikius, ryčius ir žirnius. Keletą kartų tekančiu šaltu vandeniu.

Perplautus grikius užkaičiame ant stiprios ugnies su nemažu kiekiu vandens. Vos tik užvirs vanduo, jį nupilame ir dar kartą perplauname šaltu vandeniu. Žinote kodėl taip reikia? Todėl:

 

Po pirmo virimo susidaro daug nemalonių drumzlių. Kaip ir po pirmo virimo mėsos ar kaulų – tą pirminį sultinį būtina išpilti.

Antrą virimą pradedame su nedideliu kiekiu vandens ant silpnos ugnies po dangčiu. Kad kruopos lėtai brinktų ir šustų. O tuo tarpu smulkintuvu sutriname, kiek įmanoma, sausas sezamo sėklas,

po truputį įpilant razinų nuoviro. Daug nereikia, kad padažas būtų grietinės konsistencijos. Pabaigoje įpjaustome bananą ir dar truputį paplakame.

Grikiai turėtų išvirti per 15-20 minučių, kai tik susigers visas vanduo į juos. Patiekiame su sezamo padažu bei mirkytomis razinomis. Kai kas mėgsta paskaninti iš vakaro užmerktomis linų sėmenimis.

 

Tai mano viena mėgstamiausių košių, nes sezamo padažas saldus, su kartumo nata, o grikiai, po praplovimo neutralūs ir birūs. Skanaus.

Ir tradicinis filmų TOP50. 20-16 vietos:

20. Geras, blogas ir bjaurus – stulbinantis vesternas, nors derėtų pabrėžti, kad tai nėra tikrasis vesternas, o taip vadinamas “spaghetti western“, kurių daug prikepė italai, o ypač – Serdžio Leonė. Ir šie vesternai tikrai įdomesni už amerikietiškus. Nu ir Enio Marikonė, aha.

19. 12 kėdžių – man asmeniškai ši versija daug mielesnė už Leonido Gaidajaus režisuotąją. Gal ana versija linksmesnė, paprastesnė, o ši – šedevras: Marko Zacharovo scenarijus, muzika, Papanovo ir Mironovo vaidyba – nesu matęs geresnės vaidybos (Замрите ангелы, смотрите – я играю).

18. Bulvarinis skaitalas – turbūt nėra nei vieno, nemačiusio šio filmo, būtų tai apsitorčinęs hipsteris, girtas banditas, spuoguotas paauglys ar supermama riebaluotais plaukais. Kas daro šį filmą šedevru? Dialogai ir nenuspėjamas siužetas, kuris nenuspėjamas, net jei žiūrite šį filmą šimtąjį kartą.

17. Legenda apie Narajaną – stiprus, graudus ir pamokantis filmas apie pasiaukojimą. Įdomus tuo, kad be pagražinimų parodytas valstiečių gyvenimas. Toks jis buvo ir Japonijoje, ir XIX a. Lietuvoje: su kanibalistiniu (ne, anaiptol žmogienos niekas nevalgo) požiūriu į išgyvenimą, taip būdingu žemdirbių kultūroms.

16. Apsigimę žudikai – Tarantino scenarijus – anaiptol ne stipriausia filmo pusė. Daug daugiau padarė režsierius Oliveris Stounas, išnagrinėjęs neapykantos ir smurto anatomiją. Ir nors žmogžudystės ir žiaurumas romantizuojami, Stounas pateikia istoriją hiperbolizuotai, todėl visiškai nesinori būti tokiu (anti)herojumi kaip Mikis Ir Melori Noksai.

Sienos Trijų Karalių meduolis

Sienos – šiuo atveju tikrai ne sieninis, o iš tolimo Sienos miesto. Žinau, žinau, daug kam Siena asocijuojasi su Montepaschi. Bet Sienoje be krepšinio dar moka ir meduolius kepti. Vadinasi jie panforte di Siena. Dėl Trijų Karalių tai suimprovizavau, realiai, šis meduolis kepamas Kalėdoms. Bet argi nuodėmė svaigintis saldumynais?

Mums prireiks:

• 100 g migdolų;
• 100 g graikinių riešutų (išlukštentų);
• 100 g džiovintų figų;
• 100 g razinų;
• 150 g medaus;
• 100 g cukraus pudros;
• 1 šaukštų miltų ir 1 šaukštą avižų sėlenų (apie jas sugalvojau tik proceso eigoje, tad nenufotkinau);

• prieskonių: po 1 dalį muskato riešuto, imbiero, kalendros, gvazdikėlių ir 3 dalis cinamono; visi priekoniai malti, grūsti arba tarkuoti.

Migdolus užplikom verdančiu vandeniu, paliekam ir smulkiai supjaustom figas ir razinas. Baigėm? Nulupam migdolų žieveles ir pakepiname (migdolus, ne žieveles) su graikiniais riešutais ant sausos keptuvės pora minučių. Atvėsinam ir grubiai supjaustom. Pasisekė tiems, kas turi piestą:

Sumaišome vaisius, riešutus ir prieskonius. Dabar sumaišome medų su cukraus pudra ir padarome jiems šiltą vandens vonelę, va taip:

Nuolat maišome, kol mišinys suskystės, o tada pilame į riešutų-vaisių mišinį, išmaišome, pridedame miltus ir sėlenas, išmaišome. Įjungiam orkaitę 150 laipsnių, išklojam kepimo formą kepimo popieriumi, jį ištepame sviestu ir dedam mūsų tešlą į formą.

Pašaunam orkaitėn ir kepam 25-30 minučių. Stebime, kad nepradėtų degti. Viskas, nulupam pergamentą, susipjaustome norimo dydžio gabalėliais, pasibarstome cukraus pudra ir cinamonu, įsipilame sauso chereso ir dėkojame Aukščiausiajam už palaimą.

PS: galutinio rezultato, deja, negaliu Jums parodyti, nes meduolis buvo dar šiltas išgabentas svečiop. Na nebent tik šitą:

Būkite laimingi

K+M+B

Mieliniai blynai Cukriūko užsakymu

Vieni žmonės svaigsta dėl kino. Taip, tai aš. Kiti – dėl cukraus. Bet jei gryno cukraus valgymas – tiesus kelias į diabetą, gelbėdamas vienos damos sveikatą, paskelbsiu ne taip greitai žudančio produkto receptą. Juoba, kad jaučiuosi skolingas už kiną.

Daugelis mielinius blynus mėgsta išsipūtusius ir purius, minkštučius it patalėliai. Tik tie patalėliai turi vieną trūkumą – dažnai jie būna riebaluoti it viešbučio pagalvė, mat, tas purumas išgaunamas kepant dideliame aliejaus kiekyje. Aš irgi mėgstu mielinius blynus, bet nekenčiu varvančio aliejaus. Ką daryt? Aukoju purumą vardan skonio. Taip, mano blynai nebus itin pasipūtę (bet kokiu atveju – labiau pasipūtę už Gusto blyninės), bet užtat nuo jų nepykins.

Norint iškepti tokius blynus, Jums prireiks:

• kelių šimtų gramų miltų;
• kiaušinio;
• puslitrio pieno;
• pusės pakelio sausų mielių (arba 20 g gyvų);
• šaukšto vanilinio cukraus;
• saujos razinų (arba datulių, kaip mano atveju);
• šlakelio aliejaus.

Pradžioje truputį pakaitinu pieną. Jame ištirpinu cukrų ir mieles, trumpam palieku. Nuplikau datules (arba razinas), susmulkinu, kauliukus užkasu po langu, vildamasis, kad kada nors užaugs datulių medžiai. Tada į pieno-mielių mišinį po truputį beriu miltus, nuolat maišau, tada įmušu kiaušinį ir suberiu datules. Kruopščiai maišau, pilu keletą šaukštų aliejaus, vėl maišau. Tešla gaunasi kiek skystoka blynams, gal labiau tiktų lietiniams, bet juk dar ne laikas kepti.

Uždengiu švariu škurliuku ir palieku kilti kokiai valandai. Po valandos tešlos tūris (bet ne kiekis) padvigubėja.

Dabar tešlos konsistencija labai primena kremą ar plaktą kiaušinio baltymą. Būtent to man ir reikia. Tad įkaitinu keptuvę, kurioje galima kepti be aliejaus (tinka teflonas, keramika, ketus). Kepu sausai ant vidutinės kaitros.

Dėmesio, Jums pasisekė, jei namuose esate viena(s) – Jūs galite mėgautis puikiais blynais. Jei tyrite augintinių, išlaikytinių, kambariokų, žmonų, vyrų, sugyventinių, svečių, įsibrovėlių ir t.t., saugokite blynus – jų tiesiog Jums gali nelikti.

Man patinka pabarstyti cukriūko pūdra ir cinamonu su kav’. Skanaus, smaližiai

Arijo pusryčiai: Šikelgruberio štrudelis ir bramino čajmasala

Kaip liūdna bebūtų, labai mažai dėmesio savo postuose skiriu pusryčių meniu. O taip yra todėl, kad darbo dienomis aš nekenčiu pusryčiauti, nes reikia anksti keltis ir brangi kiekviena miego minutė, kad švaistyčiau laiką prie viryklės. Per išeigines paprastai miegu iki pietų, todėl keliuosi ne pusryčiauti, bet pietauti. Bet kartais pasitaiko išimčių, pavyzdžiui – kai nesimiega. Tada galima pasigaminti net pyragą. Jam prireiks:

• ~1 kg rūgščių obuolių;
• pusės stiklinės cukraus;
• stiklinės miltų;
• 50+30 g sviesto;
• 1 kiaušinio;
• saujos razinų;
• saujos pinijų (neturiu, bo brangu, tad naudoju anakardžius);
• trupučio cinamono.

Na gerai, tai ne šiaip sau pyragas, o puikusis austriškas štrudelis, toks, kokį šlamšdavo žymus austrų dailininkas Adolfas Šikelgruberis, tepliodamas savo akvareles. Prisitepliojo…

Pradžioje ruošiame tešlą: į miltus įmušame kiaušinį, pilame lydytą atvėsintą sviestą (50 g), žiupsnį druskos.

Minkome standžią it Natalie Portman krūtys tešlą, vyniojame į plėvelę ir atidedame bent pusvalandžiui. Užmeriame razinas. Kol ten ką,  tvarkome obuolius: išimame sėklides, nulupame žieveles, supjaustome plonomis skiltelėmis. Maišome jas su nusunktomis razinomis, skaldytais riešutais, maltu cinamonu, cukrumi.

Iš pailsėjusios tešlos kočiojame kuo plonesnį stačiakampį blyną. Šiaip, visai neblogai pabarstyti maltais džiūvėsėliais, aha. Tada dedame obuolių įdarą, paskleisdami kuo ploniau. Tešlos kraštus paliekame tuščius.

Atsargiai suvyniojame, užkamšome visas angas. Paviršėlį aptempame lydytu sviestu.

Ruošinį dedam ant kepimo popieriumi užklotą skardą. Įkaitiname orkaitę iki 180ﹾC ir pašaunam keturiasdešimčiai minučių.

Kol kepa štrudelis, pasiruošiame gėrimą. Čia, mano nuomone, derėtų puikusis indiškasis čajus su masala. Šį gėrimą Indijoje pilsto visur: gatvėse, traukiniuose, šventyklose, pigiuose ir prabangiuose viešbučiuose. Ir visur ši arbata nežmoniškai skani, kainuotų ji 5 ar 50 rupijų. Čajui prireiks: pieno, juodos Asamo arbatos, cukraus, cinamono, gvazdikėlių, kardamono.

Užvirinam pieną, dedame visus produktus.

Maišydami verdame ant silpnos ugnies maždaug 10-15 minučių. O, čia jau ir štrudelis iškepė. Nepamirštame pabarstyti jo cukraus pudra. Arbatą perkošti ir pilti į nedideles stiklinaites – būtent taip čajus tiekiamas indijoje. Saldu ir aromatinga.

Skanaus, mano brangūs arijai ir kiti indoeuropiečiai.

Naujametinis Trentino meduolis

Pasiknaisiojęs internetuose, radau kad Italijoje yra vokiečių gyvenamas autonominis regionas – Trentinas. Šiaip, kaip didelis vokiško vyno ir itališkų desertų mylėtojas, pasirinkau šio regiono meduolį Zelteną. Kas gavosi? Pradžiai – 1990 metų (achtung! dvidešimties metų senumo) rizlingas, su maloniu dyzelino aromatu (išlaikyto rizlingo mylėtojai žino kas tai yra), sodria rūgštele.

O toliau tik konditerinės intuicijos šėlsmas. Nusiperkam:

• 100 g džiovintų figų;
• 100 g džiovintų kriaušių;
• 50 g džiovintų slyvų;
• 50 g džiovintų abrikosų;
• 50 g džiovintų datulių.

Šiuos vaisius užmerkiame šaltam vandeny 12 valandų prieš kepdami meduolius. Be to, dar prireiks:

• 200 g stambių razinų;
• 200 g migdolų;
• 50 g anakardžių;
• 50 g džiovintų vyšnių;
• stiklinės cukraus arba medaus;
• poros stiklinių miltų;
• gabalėlio sviesto;
• prieskonių: juodųjų pipirų, cinamono, kardamono, gvazdikėlių, žvaigždinio anyžiaus.

Razinas užmerkiame šiltame vandenyje arba rome 15 minučių. Riešutus užplikome verdančiu vandeniu – paprasčiau nulupti odeles. Migdolai turi būti švarūs!

Visus džiovintus vaisius, išskyrus vyšnias, supjaustome kubeliais, pridedame razinas, 2/3 smulkintų migdolų, cukrų, grūstus ar maltus prieskonius.

Paliekame pastovėti pusvalandį. Tada po truputį beriame miltus. Aš sijojau, nors nesu tikras ar šiam meduoliui to reikėjo. Minkome, kol pajusime, kad galime kočioti ir formuoti tešlą. Šiuo atveju, nieko bendro su krūtimis. Labai patogu kočioti tarp dviejų kepimo popieriaus lapų. Formą meduoliams suteikiame kokią tik šauna į galvą. Dedame ant sviestu sutepto popieriaus. Papuošiame džiovintomis vyšniomis, anakardžiais, likusiais migdolais.

Dedame skardą į iki 180°C įkaitintą orkaitę, kepame 15-20 minučių, kol gražiai paruduos.

Manote, kad ten miltai ant meduolio? Ar koksas? Sako, kad šioje dainoje PJ Harvey dainuoja apie koksą. Aš manau, kad ne, greičiausiai apie Dorseto uolas, kur prabėgo jos vaikystė.

Prieš 12-13 metų teko būti koncerte, kur PJ apšildė Portishead. Tada man, snarglinam pacukui, žinančiam tik vieną jos dainą, atrodė, kad taip ir turi būti. Dabar, žiūrint iš perspektyvos (che che), manau, kad PJ Harvey – galva, kaip pasakytų pikinės liemenės.

Laimingų Naujųjų. Nieko daugiau negaliu Jums palinkėti – tik Meilės. Jei turėsite JĄ, turėsite viską.

Deminutyvinis triušio birjanis su vaisiais

Tęsiame indiškąją temą. Ta proga – kertinis šiaurės Indijos virtuvės akmuo. Taip, tai birjanis, tik labai nebūdingas Indijai, bo esu įsitikinęs, kad nei induistai, nei, juoba musulmonai, triušienos nevalgo. Bet kadangi mes dedame savo neapipjaustytus skersus ant halal sąvokos, gaminamės būtent tokį birjanį, bo tai geriau nei vištiena, patikėkit.

Kodėl deminutyvinis, manau, kilo klausimas žingeidžiam skaitytojui? Jei Jūs atsakysite į klausimą, kodėl daugybė žmonių Lietuvoje kalboje ir rašydami vartoja tiek daug mažybinių formų, pažadu, pasakysiu, kodėl mano birjanis deminutyvinis.

Receptukas.

Netaupydami pinigėlių, pasiimame kokius 50 litukų ir einame į turgelį. Prezumpuodami, kad į birjaniuką dėbsos kokios keturios alkanos burnytės, nusiperkame:

• pusę triušiuko;
• pusę kilogramėlio gerų basmati ryžiukų;
• 4-5 morkytes;
• 2-3 svogūniukus;
• 2 galvytes česnakiuko;
• pankoliuko šaknelę;
• džiovintų vaisiukų: figyčių, datulyčių, abrikosiukų, razinyčių (perku čia);
• prieskoniukų: palkutę cinamoniuko, čiliuką, keletą kardamoniukų, saujelę kuminiuko, žiupsnelį šafraniuko (visi iš Indijytės), pipiriukų; druskytės, aliejuko.

Triušiuką sukapojama į kokias 6-8 dalytes, nuplauname, nusausiname ir, pabarstę juodaisiai pipiriukais, paliekame kokiai valandėlei ar ilgiau. Ryžiukus perplauname 10 kartelių ir užmerkiame šaltame vandeniukyje irgi kokiai valandėlei. Džiovintus vaisiukus perplauname ir užmerkiame 15 minutyčių. Daržovytes supjaustome.

Na va, atlikome “namų darbelį“ (lotuliukas), imamės tikro gaminimo. Giliame puodukyje įkaitiname pusę stiklinytės gero aliejuko (medvilnės, garstyčių ar kukurūziukų) ir apkepiname mėsytę, pabarstydami trupučiu kuminiuko. Tik tiek, kad apskrustų, kiek mums patinka. Išimame ir dedame svogūniukus.

Svogūniukams suminkštėjus, metame cinamono palkutę, dedame morkytes (gerai būtų šiaudeliais pjaustytas, bet mes juk tinginiukai, ar ne :šypseniukas:) ir pankoliuką. Truputį patroškiname, grąžiname mėsytę, dedame neluptus česnakiukus, kardamoniuką, čiliuką.

Pilame keletą stiklinyčių šalto vandeniuko, kad vos vos apsemtų daržovytes.

Va čia pirmą kartą ant scenytės pasirodo druskytė. Ir nė minute anksčiau. Gerai pasūdome, kad būtų kiek per sūru. Troškiname viską ant mažos ugnytės maždaug 40 minučių, nu maksimum valandytę. Tada dedame stambiai pakapotus vaisiukus (razinyčių nesmulkinam), nupiltus ryžiukus, beriame likusį kuminiuką.

Aaaa, čia gi ploviukas, sakys pastabus skaitytojas. Panašu, atkirsiu, bet nevisai. Esminis akcentukas – šafraniukas. Mes jį užpilame sultinuku.

Palaikę 15 minučių, pilame ant ryžiukų, uždengiame puodžiuką dangteliu ir paliekame lengvai troškintis ant laaaabai silpnos ugnelės dar 15-20 minutyčių.

Turiu nuliūdinti mielus skaitytojėlius, bet finalinių nuotraukyčių nepavyko padaryti, nes atvažiavo sveteliai su mašiniuku, pakabino dantukus virš garuojančio puodžiuko ir neleido nieko daryti, nebyliai reikalaudami birjaniuko. Valgėme su mango čatniu (marinuoti žali mangai su laimu ir čiliaku) ir lengvu raudonu Rioja rašaliuku.

Na, paprastai, po tokio maistelio, kupino afrodiziakėlių, patraukia ant lengvo lytinio aktelio, tad nesnauskime, dauginkimės ir veiskimės.

Laimės Jums visiems. Ir nebenusišnekėkite deminutyvais, kaip aš.

Su artėjančiom