Baklažanų suktinukai

Laimei, kol kas manęs niekas nesuėmė ir pavojus žodžio laisvei negresia. O šiai dienai žodžių mažai, kad liežuvis nepražudytų. Tik kulinarija, tik hardkoras. Mums prireiks:

  • Dachuja Daug mažų baklažanų;
  • 300-400 g rikotos ir jokiu būdu ne varškės;
  • geros saujos smulkintų graikinių riešutų;
  • keleto burokėlių;
  • aliejaus, druskos, šviežių arba džiovintų mėtų.

DSCF7532

Baklažanus pjaustome išilgai plonomis riekelėmis, aptepame aliejumi ir kišame į orkaitę po griliumi.

DSCF7533

Kol ten kas kepa, traiškome riešutus, jei dar to nepadarėme, ir maišome su mėtomis bei rikota.

DSCF7534

 

A, štai ir baklažanų juostelės apskrudo. Pabarstome druska.

DSCF7535

Maždaug po šaukštą rikotos ir riešutų mišinio vyniojame į baklažano juosteles.

DSCF7536

Dedame atgal ant skardos ir grąžiname į orkaitę pakaitinti.

DSCF7538

Tada greitai plonais griežinėliais supjaustome burokėlius, pašlakstome aliejumi, pabarstome druska ir taip pat keliolika minučių kepame orkaitėje, kol taps traškūs it čipsai. Po to kai išimsime iš orkaitės, pašlakstome balzaminiu actu.

Patiekiame su šiltais baklažanų suktinukais.

DSCF7540

Raudonas vynas, kaip keista bebūtų, čia labiau tinka nei baltas.

Ir Ustikų malūno kukurūzų trapučaiai

DSCF7542

Štai ir viskas, mano draugai. Kituose leidiniuose mes nenutolsime nuo Artimųjų Rytų virtuvės.

 

 

Reklama

Mató – politizuota katalūniška rikota

Mano studijos Harvarde įsibėgejo. Prasidėjo antrosios savaitės sesija, kurios metu nagrinėjamas terminis maisto apdorojimas, specifinė šiluma ir latentinė slaptoji šiluma, kurios supratimą geriausiai iliustruoti naminės rikotos receptu. Kad būtų įdomiau, vietoj itališkos rikotos pasigaminkime panašų kitos nelaimingos Europos tautos – katalūnų – patiekalą mató. Kodėl Katalonija? Todėl, kad laikas duoti jai laisvę. Aš apskritai už tai, kad būtų kuo daugiau laisvės: laisvę katalūnams, laisvę baskams, laisvę Tibetui, laisvę Kos… Tebūnie būsiu apkaltintas dvigubais standartais, bet esu įsitikinęs, kad Kosovo je Srbija!, o Abchazija ir Pietų Osetija – Sakartvelo.

Lipu nuo statinės ir einu virtuvėn. Mató pasigaminti namų sąlygomis – itin paprasta. Reikia vos 3 ingredienų:

  • 1 l pieno (riebumas nesvarbu);
  • 30 ml acto arba citrinos sulčių (su citrina, manau būtų natūraliau, bet kaip besuktume, rūgštis galutiniame produkte nedalyvauja, o štai priemaišos, esančios citrinoje, gali pakeisti produkto skonį, todėl rekomenduoju gryną actą, net ne balzaminį);
  • 0.5 kg ledukų.
  • (1 a.š. druskos, jei nusprendėte daryti rikotą)

DSCF5874

Su produktais paprasta, o štai įrankių reikės gerokai daugiau: dviejų dubenų, puodo, koštuvo, marlės, šaukštų ir virtuvinio termometro.

Kaitiname pieną iki 92°C. Užvirti griežtai draudžiama. Kol kaista pienas, išlukštename ledukus į didelį dubenį

DSCF5875

 

Ir užpilame šaltu vandeniu. Kai pienas pasiekė reikiama temperatūrą, nuimam nuo viryklės ir šliūkštelnam acto. Nemaišome, o leidžiame rūgščiai ramiai sutraukti pieną ir dedame puodą į dubenį su ledais.

DSCF5876

 

Koaguliavęs pienas turi atvėsti labai greitai iki 36°C. Vos tik pasieks šią temperatūrą – dedame koštuvą ant dubens, keturlinką marlę ant koštuvo, sutrauktą pieną į marlę.

DSCF5877

 

Atsargiai pamaišome, kad išrūgos lengviau išbėgtų, o mató suvyniojame į marlę ir kartu su visu puodu dedame bent valandai į šaldytuvą.

Skaniausi pusryčiai – mató su medumi, pekanų riešutais ir krekeriais.

DSCF5882

 

Keista, mano pekanų riešutai perdėm panašūs į graikinius… Silpnaregiai, kaip manote, kokie ten riešutai?

DSCF5887

 

Na ir pabaigai – flimų Top 50 nuo 40 iki 36 vietos:

40. Absoliuti tamsa – neįmantraus siužeto, nedidelio biudžeto, bet kažkuo užkabinantis fantastinis filmas. Gana vykęs Vino Dyzelio debiutas didžiajame ekrane ir nevykusios Rydiko epopėjos pradžia.

39.  Amerikos psichopatas (norite atidaryti nuorodą? Teks įrodyti jūtubei, kad jums 18+) – eilinis pavyzdys, kai filmas geresnis už knygą. Superinis garso takelis (kam patinka XX a. 9-ojo dešimtmečio rimtesnė muzika), daug sekso ir smurto, Kristianas Beilas vaidina gerai, o mane labiausiai sužavėjo šmaikščios citatos. Jei nuspręsite pažiūrėti šį filmą, įdėmiai sekite Beilo (anti)herojaus monologus bei dialogus.

38. Marsas atakuoja! – burtoniškai šmaikšti komedija, geriausi Holivudo aktoriai ir Anglijos dainininkai, netikėti siužeto posūkiai ir Sara Džesika Parker kalės kūnu – daugiau nieko nereikia.

37. Niujorko gaujos – epinė istorija, labai tinkanti prašmatni scenografija ir, žinoma, Danielis Dei-Liuisas. Paprastai filmuose išgyveni už pagrindinį herojų, bet šitame Dei-Liuiso vaidyba verčia nepastebėti pagrindinio herojaus (ginkdie, nesakau, kad DiKaprio vaidina prastai).

36. Varnas – nors nieko bendro su Alanu Po kūryba, ir scenarijus, nežinau, bet įtariu, paimtas iš komiksų, tai mano brandžios vaikystės filmas: niūri antiutopinė aplinka, The Cure, Siouxsie and the Banshees, Jesus and Mary Chain muzika, šaunusis Brendonas Ly, kurio, deja, po šio filmo neliko gyvųjų tarpe… Rekomenduoju Helovyno proga.

Suporuotos desertinės Calzone su rikota

Po vakarykščio akibrokšto nusprendžiau nebežaisti su likimu, netampyti liūto už ūsų ir nebegroti veganų nervais. Nepuolu dar į kraštutinumus ir negaminsiu šiandien totoriško kepsnio, tačiau veganai šios dienos patiekalo tikrai nevalgytų – jame bus pieno produktų, be to – mielių. O štai mielus vegetarus – prašau prie stalo. Tik, palaukite, pradžiai užkąsiu: kumpis + gorgoncola beigi grilinti baklažanai + humusas.

Dar kartą noriu atkreipti dėmesį: nuotraukos klikabilinės, nesivaržykite, spauskite, užuot naudoję lupas.

Taigi, kaloconės – perlenktos picos su įdaru. Galima daryti ir su mėsa, bet tiek to, pavarom laktovegetarinį variantą. Reikės:

  • picos tešlos pagal klasikinį receptą;
  • 0,5 kg rikotos arba itin liesos varškės;
  • geros kakavos;
  • kelių datulių;
  • poros šaukštų cukriūko;
  • prieskonių: cinamono, kardamono, gvazdikėlių;
  • vakar pagimdyto pienių sirupo (bet geriau Cointreau arba Maraschino likerio);
  • kadangi nei to, nei ano neturiu, naudoju savo atsargas – Vana Tallinn.

Taigi, minkome elementarią mielinę picos tešlą, kol ji kyla – maigoms rikotą šakute, dalinam į dvi dalis. Vieną maišom su kakava, cukrum ir pienių sirupu, antrą – su maltais prieskoniais, pjaustytom datulėm, likeriu.

Kočiojame tešlą į gražius apvalius blynus, dedame ant kiekvieno po įdarą.

Perlenkiame, stengdamiesi išlaužti pusmėnulį, nu xule, neišėjo, tai neišėjo. Šakute užspaudžiame kraštus. Šauname į 200ﹾC įkaitintą orkaitę 15-20 minučių, tiksliau, kol įgaus gražią auksinę spalvą.

Pjaustom, kol dar karštos ir valgom, kol dar karštos. Na kad ir su pienu.

Skanaus, neapsideginkite. Ir kad viskas būtų poromis. Pora akių, pora rankų, pora kiaušų, pora krūtų, Jūs su pora ir pora vaikų.

Cannelloni su rikota, bešamelio padažu ir trumais

Ok, everybody lie down on the floor and keep calm.

Kad nė krust, kol gaminsiu šį patiekalą, nes bus nežmoniškai sunku ir jokios garantijos, kad pavyks.

Visų pirma, apie trumą. Arba triufelį. Kas kaip norit. Žinoma, iš kur man nabagui paimt tą trumą Lietuvoje. Ir už kokius pinigus? Laimei, turiu gerų supratingų draugų. Ačiū tau, Kristino.

Va kaip atrodo trumas iš arti:

O štai taip – jo pjūvis:

(dar kartą primenu silpnaregiams: spustelėkite pele ant paveikslėlio – jis padidės)

Na ką, trumas, kaip trumas, kvepia riešutais, žeme po lietaus ir… šokoladiniais triufeliais. Normalūs žmonės trumus naudoja po truputį, tausoja juos, stengiasi išspausti iš jų kuo daugiau aromato. Kadangi aš nelabai normalus, pabandysiu suvartoti jį jei ne vienu ypu, tai kuo greičiau, nes rekomenduojama jį suvalgyti per 7 dienas. O taip. Pradžiai – italo-prancūziškas fjūženas: pasta su bešameliu ir jau minėtais trumais.

  • tsakant, pasta – keliolika cannelloni vamzdelių (arba lazanjos lakštų);
  • 50 g špinatų lapų;
  • 400 g rikotos;
  • 50 g sviesto;
  • 50 g miltų;
  • 300 ml pieno;
  • druskos, pipirų – ir viskas, daugiau jokių prieskonių, nes esminis akcentas – trumas.

Pradedam nuo to, kad sušinkuojam špinatus.

ir sumaišom sumaigom su rikota.

O jau tada prasideda tikras vargas: kemšam šitą masę į kanelonių vamzdelius. Kaip tai padarysite – Jūsų problemos, aš kišau desertinio šaukštelio rankena.

Įjungiame orkaitę 150ﹾC temperatūrai. Kol kaista, ruošiame bešamel… bešamelmučiooooo! Oi, apie ką čia aš? A, va: storapadyje puode ant vidutinės ugnies išlydome sviestą ir beriame miltus.

Toliau nefotkinau, nes reikėjo suktis it vijurkui, kad padažas neprisviltų ir nesusidarytų miltų gumulėlių. Tad, dėmesio: šluotele intensyviai maišome miltų-sviesto masę. Kai tik ji ims švelniai gelsti, pamažu, plona srovele pilame pašildytą pieną ir nesustojame plakti šluotele. Darbuojamės, kol padažas pasidarys maloniai tirštas ir homogeniškas, kaip tešla lietiniams. Akimirkoje tarp plakimo, beriame žiupsnį druskos ir truputį grūstų juodųjų pipirų.

Kanelonius suguldome į karščiui atsparų indą ir užpilame bešameliu. Tiesiog taip.

Ir slepiame orkaitėje 20-čiai minučių, šiukštu, ne ilgiau. Ką mes turime po 20-ies minučių?

Patiekiame, pasibartydami trumu, papjaustyto itin plonomis plokštelėmis. Galima ir truputį raudonėlio.

Nu ir iš arčiau:

Skanaus.

Vietoje epilogo: bešamelį galima pakeisti konservuotais pomidorais savo sultyse, sudrožtais smulkintuve.

Cassata Siciliana – mylimiausiems

Žadu pagaliau tapti populiariu, kiek gi galima vilktis blogosferos marginalų uodegoje, a? O tam reikės pasikeisti: pradėti dėvėti kostiumą, liautis keiktis ir tauzyti niekus (apie seksą tame tarpe), susikurti akauntą supermamų portale, pagarbiai šnekėti apie vyresniuosius beigi vaikus. Savo meilę žmonijai, savo filantropijos užuomazgas atskleisiu pagamindamas praštmatnų sicilietišką tortą cassata.

Metu visas dvasines masturbacijas į šalį – juk dabar aš galvoju apie kitus – ir bėgu per Vilniaus parduotuves, ieškodamas šių produktų:

  • 500 g rikotos sūrio (nepakeičiamas šiame recepte), galima ir daugiau;
  • 300-400 g gražių džiovintų vaisių bei/ arba cukatų;
  • 150 g juodojo šokolado (jei būčiau tapęs geru žmogumi kiek anksčiau, sakyčiau, tiktų ir “Karūna“, bet ne, visi nulaužyti blogio spygliai kužda, kad netiks, todėl renkuosi “Meškėno“ produkciją);
  • 50 g migdolų arba nesūdytų pistacijų;
  • stiklinės cukraus;
  • pusės stiklinės miltų;
  • vienos citrinos žievelės;
  • 4 kiaušinių;
  • 50 ml Maraskino ar šiaip kokio vyšnių likerio;
  • 200 ml riebios grietinėlės;
  • keleto šaukštų vanilinio cukraus.

Džiovintus vaisius renkuosi spalvingesnius: papajas, greipfrutus, melionus, kriaušes.

Pradedu nuo biskvito. Kažkas gali pasinaudoti prekybos centruose parduodamomis zagatofkėmis, bet tik ne aš – juk tampu populiariu. Todėl atskiriu kiaušinių baltymus nuo tryniu. Plaku baltymus taip standžiai, kad šluotele suformuota banga nesukrenta.

Po truputį, atsargiai beriu miltus, trečdalį stiklinės cukraus, tarkuotą citrinos žievelę, žiupsnį druskos, įmaišau trynius.

Įkaitinu orkaitę iki 180ﹾC, tešlą dedu į torto formą, išklotą kepimo popieriumi, pašaunu į orkaitę. Kepu biskvitą 40 minučių. Išimu, truputį atvėsinu.

Dideliu peiliu padalinu biskvito skritulį į tris dalis. Labai sunkus ir kruopštumo reikalaujantis darbas.

Kol turiu laisvą minutę, supjaustau stambiai riešutus, o vaisius smulkiais – kubeliais. Beje, dalį gražiausių vaisių palieku, jų dar prireiks.

Sutarkuoju šokoladą.

Tada verdu sirupą nedideliame puode iš 2/3 stiklinės cukraus ir 100 ml vandens. Labai svarbu virti ant silpnos ugnies, antraip gausis ne sirupas, o ledinukai.

Sirupas turi gautis gražios gintarinės spalvos. Maišau jame taurelę likerio.

Galiausiai darau kremą pertepimui: dubenyje sutrinu rikotą, pilu šiek tiek atvėsintą sirupą, beriu riešutus, vaisių gabalėlius, šokoladą. Viską kruopščiai išmaišau. Dedu pirmą biskvito skritulį, ant jo tepu pusę kremo.

Dedu antrą “blyną“ užtepu likusį kremą, dedu paskutinį biskvito gabalą. Visa tai galima daryti formoje, bet man labiau patinka laisvė didelėje lėkštėje.

Visas šias operacijas atlikinėjau vėlyvą vakarą, tad tortą nešu į balkoną (galima ir į šaldytuvą) ir palieku nakčiai (minimum 3 val.), laimei temperatūra labai palanki. Einu miegoti tyrų minčių apniktas.

Ryte plaku grietinėlę su trupučiu vanilinio cukraus.

Plakta grietinėle aptepu tortą.

Belieka papuošti tortą vaisiais. Nesu dizaineris, ką jau čia, ir šiaip, rankos ne iš tos vietos auga, tad labai nesmerkite – aš pasitaisysiu, būsiu geras ir malonus.

Ei, meilės visiems.

Pene su mangoldais ir šviežiu sūriu

Kas yra pene? Dar viena makaronų rūšis, vamzdelio formos. Lietuviškai dauguskaita būtų peniai, bet skamba labai jau dviprasmiškai: peniai su šviežiu sūriu. Ar ne? Kas yra šviežias sūris? Nebūtinai nesugedęs su nepasibaigusiu galiojimo laiku. Mano galva – tai nebrandintas sūris: rikota, brinza, feta… Kas yra mangoldas? Ne, ne žydiška pavardė, o paprasta lapinė daržovė, buroko ar runkelio giminaitė (kokios asociacijos: runkelis – žydo giminaitis, che che). Šiam patiekalui, be minėtų produktų dar reikės česnako ir alyvuogiųa aliejaus.

Užkaičiame makaronus kaip visada, verdame iki al dente. Kol verda, nesmarkiai įkaitiname keptuvę, pilame aliejaus, dedame keletą kapotų česnako skiltelių ir supjaustytus mangoldų lapus.

Kepame labai trumpai, kad tik suminkštėtų mangoldų lapkočiai ir sumaišome su pasirinktu sūriu. Manau, labiausiai čia tiktų rikota.

Na o toliau – elementaru, tereikia suvalgyti.

Čia šiaip, kai nėra daugiau ko valgyti ar nėra laiko gaminti ką rimčiau. Skanaus.

Gelato di Ricotta – kaip pasigaminti ledų be specpriemonių

Štai ir praūžė šventės ir daugiabučiuose bei jų kiemuose tapo tylu, ramu ir jauku. Niekas nebepisa proto, todėl galima susikaupti ties darbu, kūryba, moterimis. Saldumynais taip pat. Atėjo ledų valgymo sezonas. Daug kas pasakys, kad vargas su tais ledais, reikia įgūdžių, brangių produktų, ledų mašinos, pagaliau. Nieko panašaus, prasisukau su kokiais 10 lt, be mašinos, sugaišau 20 minučių, palaukiau kelias valandas ir dabar mėgaujuosi. Galiu ir jums pasiūlyti.

Imam:

  • 0,5 kg rikotos (didesniuose PC tikrai yra, keisti niekuo nepatariu);
  • 400 ml riebios grietinėlės;
  • pusę stiklinės cukraus;
  • 4 kiaušinių trynius;
  • 50 ml romo (ech, gerai būtų šveicariško Kirchschnaps…);
  • pusės citrinos žievelės.

Kimbame į darbą pasiraitoję rankoves ir užsidėję prijuostę. Išplakame trynius su cukrumi iki standžių putų – geriau šluotele ar šakute, nėra taip sunku, bet jei jau tingim, tai galima ir plaktuvu. Plakdami kas kažkiek laiko vis šliūštelnam po truputį romo, nepamirštam ir į burną šliūkštelėt (su Havana Club – tik Cuba Libre). Po to šakute pertriname rikotą, kad neliktų gumulėlių, ir sumaišome su plaktais tryniais. Į  mišinį įtarkuojame citrinos žievelę. Dabar imamės grietinėlės: čia jau tikrai nepakenks plaktuvas. Plakame iki standžių putų, bet atsargiai, nepersistenkim, bo galim netyčia sumušt ir iki sviesto. Plaktą grietinėlę šaukštas po šaukšto atsargiai sumaišome su trynių ir rikotos mišiniu. Didesnį bliūdelį išklojame maistine plėvele, supilame paruoštą mišinį, išlyginame paviršių, uždengiame ir paslepiame šaldiklyje.

Be plėvelės ledai šals prie indo kraštų, formuosis gumulai bla bla bla, karoče, termodinamika. Šaldiklyje ledai turi stingti 3-4 valandas. Šiaip, nebūtina, bet geriau karts nuo karto juos pamaišyti, kad tolygiau stingtų. Na, aš palikau stingti per visą naktį. Ir štai ryte turėjau kuo smaguriauti.

Paskaninti geriausia šviežiom uogom, bet kadangi nesezonas, galima tarkuotu juodu šokoladu, pistacijom, migdolais, džiovintom figom. Užgeriu bealkoholiniu imbieriniu likeriu. Skanaus. Nesušalkite.

ir dar - iš paukščio skrydžioir dar – iš paukščio skrydžio