Mano pirmoji boba

Sveiki, šiandien aš jums atnešiau daug geros muzikos, gerų prisiminimų ir kokčiai saldžių bobų. Pradedame nuo saldžių lolitų:

Mongolija – viena iš mažesnių mano svajonių šalia didelių Tibeto, Grenlandijos ir Čilės. Čia tarp kitko. Apie keliones ir bobas svajojau seniai, kai dar gyvenau šalyje, kurioje nebuvo sekso. Pirmoji mano pažintis su bobomis, ko gero, įvyko Vilniaus geležinkelio stoties bufete, kokiais 1985 m. Tai buvo meilė nuo pirmo žvilgsnio. Jos vardas buvo – Roma. Daug metų praėjo, o aš negalėjau niekaip jos pamiršti. Kol visai neseniai iš internetų sužinojau kaip ją atgaivinti pagal GOSTą. Jūsų dėmesiui – Romo boba.

Reikės:

• 212 + 200 g pačių geriausių miltų;
• 147 + 240 + 165 g vandens;
• 5 g sausų mielių;
• 103 g sviesto;
• 105 + 240 + 500 g cukraus;
• 82 g kiaušinio arba melanžo;
• 1.5 g druskos;
• 52 g razinų;
• 5 g romo;
• 5 g citrinos sulčių;
• vanilės ekstrakto;
• svarstyklių;
• termometro;
• daug laisvo laiko.

Atkreipiu dėmesį, kad viskas yra gramo tikslumu – net vanduo. Net menkas nukrypimas nuo recepto sukuria ne Romo bobą, o gaidį. Turėkite omeny.

Trumpa įžanga iš kur atsirado Romo boba: ogi buvo toks nevykęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Leščinskis, kuris labai mėgo saldumynus. Tai jo virėjas ir sugalvojo cukrų skiesti romu, nuo ko, Leščnskis vieną dieną ir mirė.

Bet mes nebijome mirti, todėl iš ryto užsileidžiame naują Becko dainą

Ir sumaišome 212 g sijotų aukščiausios prabos miltų, 5 g sausų mielių ir 147 g šilto vandens. išminkome ir paliekame šiltai kilti 2-4 valandas.

O kol turime laiko, ruošiame cukrinę užtepėlę boboms. 500 g cukraus ištirpiname 165 g vandens, nuolat maišydami ir o truputį šildydami.

Maišome, kol sirupas užvirs. Tada uždengiame, verdame kokias 3-4 minutes, atidengiame ir pamatuojame temperatūrą: kai pasieks 108°C, įpilame citrinos sulčių ir kaitiname iki 117°C. Nuimame ir staigiai atšaldome (tarkim šalto vandens vonioje) puodą su sirupu ir plakame šluotele iki putos ims stingti.

Turime paruoštuką bobų užtepėlei. O per tą laiką tešla turėtų jau būti subrendusi. Todėl maišome į ją dar 200 g miltų, 103 g šilto kambario temperatūros sviesto, vieną didelį arba du mažus kiaušinius, 105 g cukraus (aš ėmiau laikytą su vanilės ankštimi), druskos. Tešla gana lipni. Jokiu būdu nededame miltų daugiau nei nurodyta. Išminkius dedame nuplikytas razinas.

Tešlą paminkome, uždengiame ir dedam į šaldytuvą dviem valandom, išimam, paminkom, vėl dedam į šaldytuvą dar keletui valandų. Dabar daliname tešlą į stalo teniso dydžio gumuliukus ir dedame į formeles.

Paliekame dar dviems valandoms šiltai, kol tešlos kiekis padvigubės.

Kepame apie pusvalandį 180°C temperatūroje orkaitėje.

Iškeptus keksiukus paliekame atvėsti. Ir apskritai, paliekame juos atidengtus džiūti kokias 6 valandas. Ša, nesikeikiame, nes

Galiausiai ruošiame dar vieną sirupą: 240 g cukraus (šį kartą ėmiau rudąjį) tirpiname 240 g vandens, šildome ir viriname, bet temperatūra neturi viršyti 103°C. Sirupą atvėsiname palaipsniui, tada pilame romą, portą, cheresą ar bet ką, kas patinka.

Keksiukų dugnus praduriame mediniu pagaliuku ir mirkome į šiltą sirupą po keletą kartų, kad sugertų kuo daugiau.

Paliekame valandą apverstus, kad sirupas gerai įsigertų. O tuo tarpu karšto vandens vonelėje atitirpiname cukrinę užtepėlę (nes ji per ilgą laiką bus sukietijusi) ir tepame ant keksiukų.

Prisipažinsiu, cukraus rojus. Tikrai tiek daug užtepėlės nereikia, pažiūrėkite iš arčiau.

Todėl, jei sugalvosite gaminti Romo bobas, rekomenduoju užtepėlės cukraus kiekį mažinti dvigubai. Man dar išėjo keletas ciberžolinių karamelių iš perteklinio cukraus.

Vargo daug, bet skonis tikrai toks pats, kaip prieš 30 metų stoties bufete.

Pabaigai – dar vienas superinis naujas gabalas

Aš tikiuosi atleisite man tokį sudėtingą receptą.

Ceviche – žali kalmarai

Žalią, termiškai neapdorotą žuvį valgo ne tik japonai, bet ir latinosai. O kad įrodyčiau, jog maistas gali būti ruošiamas ne tik mums įprastu būdu, Jūsų dėmesiui – sevičė. Šis patiekalas gaminamas iš šviežios jūrinės žuvies, krevečių arba kalmarų, išlaikytų koncentruotoje rūgštyje. Bėdos yra dvi: Lietuvoje šviežios jūrinės žuvies labai reta, o taip pat, didelė tikimybė, kad šviežioje žuvyje gyvena parazitai. Ką daryti, kad jūrinės kirmėlės neįlįstų Jums į smegenis? Darome dvigubą apsaugą: kadangi patiekalą gaminsime rūgštyje, didelė tikimybė, kad parazitai žus. Kad visai būtume tikri, imame šaldytą produktą. Skonis, žinoma, ne šviežiena, bet bent jau būsime tikri, kad nesusirgsime. Kad žuvyje ar jūros gėrybėse žūtų parazitai, pakanka keletą parų žuvį palaikyti šaldiklyje. Net Japonijos sašimi šefai palaiko šviežią tuną keletą valandų itin žemoje temperatūroje.

Kadangi Lietuvoje net šaldyta kokybiška žuvis yra deficitas, imame kalmarus. Juoba, net ir kepdami juos, termiškai beveik neapdorojame. Šiam kartui reikės:

• 200 g kalmarų kūnelių;
• 5-6 laimų arba citrinų;
• 2-3 pomidorų;
• raudono svogūno;
• ryšulėlio kalendros;
• avokado;
• druskos.

Nuplautus kalmaro kūnelius pjaustome plonais žiedeliais. Nuvarviname drėgmės perteklių.

 

Iš laimų išspaudžiame sultis. Daug sulčių.

 

Dedam į jas kalmaro gabalėlius.

 

Paliekam 20-30 minučių (nuotraukoje ant paviršiaus gabalėliai kiek didesni, jie ne valgymui skirti, o Harvardo kursų eksperimentui). Dėmesio, ilgiau laikyti rūgštyje tikrai nereikia, nes bus kaip ir su terminiu apdorojimu: kuo ilgiau, tuo kalmarai kietesni. O kol marinuojasi – imamės daržovių salsos. Kapojam pomidorus, kalendrą, svogūną. Aš dar papildomai pridėjau nedidelį baltąjį (ne geltoną) svogūną.

 

Daržoves maišome su marinuotais kalmarais.

Dar druskos pagal skonį.

 

Be abejo, paskaninam namuose augintais čiliakais. Išmaišome. Ant viršaus dedame avokadų griežinėlius. Patiekiame su kukurūzų traškučiais.

 

Kad visai būtume tikri dėl saugumo – užgeriame grynu romu. Silpnaregiams.

 

Bandykite ir Jūs.

 

Apie piratavimą, keptą žuvį, gokamolę ir romą

Buvo laikai, kai į elektroninį paštą gaudavau žinutes su idiotiškais paveiksliukais arba, dar blogiau, su “Alchemiko“ vertom sentencijom, o siuntėjai, o tiksliau, platintojai, grasindavo man amžinom kančiom, erekcijos sutrikimais ir čakrų užsidarymais, jei aš nepersiųsiu tų nesąmonių savo pažįstamiems. Ką gi, aš nepersiunčiau nei vienos tokios debiliškos žinutės, o didžiausia bausmė man buvo nuolatinis laukimas, kada gi pagaliau mane užklups pranašautos nelaimės. Ir štai, atėjo Web 2.0 era, kai kiekvienas moksleiva ar taksistas turi galimybę tiesiogiai dalyvauti internetų, kaip gyvų organizmų funkcionalume. Dabar kiekviena save gerbianti nuobodžiaujanti namų šeimininkė turi savo kulinarinį blogą, o bent kiek prakutęs hipsteris – veidrodinę fotokamerą bei instagramo paskyrą. Ir ką Jūs sau manot? Per savo blogus platina piktybines virusines žinutes, šitaip bandydami paslėpti savo nepilnavertiškumo kompleksus. Čia prieš keletą dienų lietuviškoje kulinarinėje blogosferoje kilo “11 klausimų“ siuntinėjimo vajus. Viena TP paskelbė tą nesąmonę savo mylimam dienorašty,  tai kitos tučtuojau pasigavo. Gavau lygiai 100500 pasiūlymus nebūti zanūda ir nuoširdžiai papasakoti apie save.

Na gerai, išdėstysiu, ta proga, savo požiūrį į piratavimą: kelionės jūra, prekybinių laivų plėšimai ir užgrobimai, romas, uosto kekšės, nemokami filmai, elektroninės bibliotekos, šviežia jūrinė žuvis – visa tai turi būti laisvai prieinama geros valios žmonėms. O kopiraiteriai – tik godžių korporacijų sarginiai šunės, o ne autorių teisių gynėjai.

Kol ten kiti kala pinigus, pristatau Jums, gal jau ir matytą, bet kiek papildytą receptą su kepta žuvim. Šį kartą, pavyko nusipirkti šviežių vilkešerių (ačiū mamai Maximai, be sarkazmo).

Puiki žuvis, be ašakų, neutralaus skonio, puikiai tinkanti grilinimui. Lengvai skutami žvynai, lengvai valomi viduriai ir lupamos žiaunos, nupjaunamos galvos, iš kurių atskirai verdamas žuvies sultinys, o kūneliai sudorojami filė principu. Filė gabaliukai marinuojami keletą valandų druskos, alyvuogių aliejaus, šlakelio citrinos sulčių, žiupsnio grūstų pipirų bei raudonėlių mišinyje.

O kol žuvis marinuojasi, gaminame gokamolės padažą. Jam reikės: dviejų trijų prinokusių avokadų, poros pomidorų, maaažo svogūnėlio, keleto skiltelių česnako, gero šlakelio citrinos sulčių, kumino, raudonėlio, (rūkyto) čili miltelių, druskos.

Luptus avokadus su prieskoniais ir druska triname piestoje iki vienalytės masės. Pomidorus ir svogūną smulkiai kapojame, česnaką perleidžiame per spaustuvą. Viską maišome kartu su citrinos sultimis.

Gokamolė skaniausiai bent per naktį pastovėjusi šaldytuve ar kitoje vėsioje vietoje, turėkite omeny. Na o žuvį kepame orkaitėje ar lauke ant grotelių, kaip aukščiau nurodytame skumbrės recepte.

Kiviai čia labai dera.

O kaip gi romas? A, galime maukti vieną, kaip tikri Karibų jūros piratai. Galime šildyti su prieskoniais, kaip sustirę nuo šalčio britų jūrininkai. Arba:

Erlgrėjaus arbata, būtinai saldinta, apelsino riekelė, šlakelis gero romo. Pasiūlykite sušalusiai nepažįstamajai gatvėje, gal ir Jums pasiseks, nepaisant spamo siuntinėtojų pranašysčių.

Skanaus ir nebūtinai tantrinio

Boksas, inteligentai ir sviestinis pyragas

Taip, aš domiuosi boksu. Ir kartais stebiu bokso varžybas. O va anądien vykusi sunkiasvorių dvikova tarp ukrainiečio Vitalijaus Kličko ir zimbabvio Dereko Čizoros sudomino ne tik sportu, bet ir intrigomis.

Viskas prasidėjo per sportininkų pristatymą, kai Čizora skėlė Vitalijui Kličko antausį

ir pažadėjo nukautuoti dabartinį čempioną 8-ame raunde, į ką Kličko atrėžė, kad iki 8-ojo raundo skriaudikas neišgyvens. Asmeniškai mano akyse, Čizora nusmuko kaip šunsnukis ir nusprendžiau sirgti už Kličko. Mano simpatijos Čizorai susilpnėjo ir prieš pat dvikovą, kai tiesiog ringe Čizora išspjovė vandenį į Vitalijaus brolio Vladimiro veidą

Pripažinkime, kad sporto tokie akibrokštai nepuošia ir Čizorai tikrai ne vieta ringe. Tačiau prasidėjus kovai, mano simpatijos ėmė krypti būtent į jo pusę. Nepaisant mažesnio svorio ir ūgio, Čizora laikė Kličko ant trumpo pavadžio. Daugelis prognozavo jam greitą nokautą, tačiau vaikinas atsilaikė visus 12 raundų ir pralaimėjo tik taškais. Kaip boksininkas, jis vertas pagarbos.

Kaip bebūtų, manau, kad iššaukiantis Čizoros elgesys – tik šou dalis. Deja, boksas išsigimsta. Viskas daroma dėl transliacijų ir pinigų. Bijau pagalvot, kad boksas gali virsti kažkuo panašiu į amerikietiškas imtynes. O grįžtant prie inteligentų: kovą žiūrėjau per lenkų TV, tai komentatorius papasakojo liūdną Čizoros istoriją. Esą jis kilęs iš išsilavinusios turtingos zimbabviečių šeimos, kuri viską praradusi po to, kai į valdžią atėjo komuniakos. Čizoros pabėgo į Angliją. O ir pats Derekas gyvenime – išprusęs, mandagus ir inteligentiškas vaikinas. Kuo netrukus įsitikino visas pasaulis, pasižiūrėjęs jo interviu po kovos.

Va taip inteligentiškai gurkšnodamas Warsteinerio alų pagrasino nušauti, o vėliau sudeginti kitą boksininką.

O kad turėtume “popkorno“, kol stebėsime šias inscenuacijas, greitai greitai kepame pyragą. Reikės:

• 200 g sviesto;
• 200 g miltų;
• 3 kiaušinių;
• pusės stiklinės cukraus pudros;
• poros šaukštų rudojo cukraus;
• cinamono;
• saujos razinų;
• šlakelio romo;
• apelsino;
• druskos.

Nuplautas razinas užmerkiame rome. Dalį, apie 150 g, kambario temperatūros sviesto išsukame su cukraus pudra ir žiupsneliu druskos iki kreminės masės.

Po vieną įmušame kiaušinius, nuolat plakdami.

Tada po truputį sijojame į kremą miltus, dedame razinas, įtarkuojame apelsino žievelę.

Dedame tešlą į formą ir pašauname į 160ﹾC karščio orkaitę. O kol kepa, sukame likusį sviestą su ruduoju cukrumi ir cinamonu.

Po 20 minučių pyragą išimame iš orkaitės

ir aptepame sveisto, cukraus ir cinamono mišiniu.

Paliekame, kad susigertų 10 minučių. O tada, įsipilame pieno, atsipjauname gabalėlį pyrago ir įsijungiame boksą.

Skanaus ir malonių įspūdžių.

Gelato di Ricotta – kaip pasigaminti ledų be specpriemonių

Štai ir praūžė šventės ir daugiabučiuose bei jų kiemuose tapo tylu, ramu ir jauku. Niekas nebepisa proto, todėl galima susikaupti ties darbu, kūryba, moterimis. Saldumynais taip pat. Atėjo ledų valgymo sezonas. Daug kas pasakys, kad vargas su tais ledais, reikia įgūdžių, brangių produktų, ledų mašinos, pagaliau. Nieko panašaus, prasisukau su kokiais 10 lt, be mašinos, sugaišau 20 minučių, palaukiau kelias valandas ir dabar mėgaujuosi. Galiu ir jums pasiūlyti.

Imam:

• 0,5 kg rikotos (didesniuose PC tikrai yra, keisti niekuo nepatariu);
• 400 ml riebios grietinėlės;
• pusę stiklinės cukraus;
• 4 kiaušinių trynius;
• 50 ml romo (ech, gerai būtų šveicariško Kirchschnaps…);
• pusės citrinos žievelės.

Kimbame į darbą pasiraitoję rankoves ir užsidėję prijuostę. Išplakame trynius su cukrumi iki standžių putų – geriau šluotele ar šakute, nėra taip sunku, bet jei jau tingim, tai galima ir plaktuvu. Plakdami kas kažkiek laiko vis šliūštelnam po truputį romo, nepamirštam ir į burną šliūkštelėt (su Havana Club – tik Cuba Libre). Po to šakute pertriname rikotą, kad neliktų gumulėlių, ir sumaišome su plaktais tryniais. Į  mišinį įtarkuojame citrinos žievelę. Dabar imamės grietinėlės: čia jau tikrai nepakenks plaktuvas. Plakame iki standžių putų, bet atsargiai, nepersistenkim, bo galim netyčia sumušt ir iki sviesto. Plaktą grietinėlę šaukštas po šaukšto atsargiai sumaišome su trynių ir rikotos mišiniu. Didesnį bliūdelį išklojame maistine plėvele, supilame paruoštą mišinį, išlyginame paviršių, uždengiame ir paslepiame šaldiklyje.

Be plėvelės ledai šals prie indo kraštų, formuosis gumulai bla bla bla, karoče, termodinamika. Šaldiklyje ledai turi stingti 3-4 valandas. Šiaip, nebūtina, bet geriau karts nuo karto juos pamaišyti, kad tolygiau stingtų. Na, aš palikau stingti per visą naktį. Ir štai ryte turėjau kuo smaguriauti.

Paskaninti geriausia šviežiom uogom, bet kadangi nesezonas, galima tarkuotu juodu šokoladu, pistacijom, migdolais, džiovintom figom. Užgeriu bealkoholiniu imbieriniu likeriu. Skanaus. Nesušalkite.

ir dar – iš paukščio skrydžio