Kelionė JAV. 4 diena

Ketvirta diena Amerikoje jau brėško, kai mane pažadino rietenų triukšmas. Mano bendrakeleivis naktį susikibo su kaimyniniame motelio numeryje gyvenančiu 150 kg meksikiečiu. Aš nieko blogo apie meksikietį pasakyti negaliu, saldžiai miegojau, jis man netrukdė. O štai mano bendrakeleivį suerzino, esą per garsiai kalbantis telefonu kaimynas, todėl jis nuėjo tildyti. Iš pradžių apsižodžiavo, po to apsistumdė, o galiausiai pažadino visą motelį šūkiais iš F raidės. Laukiau dviejų blogų situacijos scenarijų: a) atvažiuos policija ir mus deportuos iš šalies; b) atvažiuos meksikiečių narkomafija, nukirs mūsų trumpus gringiškus pimpalus, o mus pačius ištirpins rūgštyje. Bet viskas baigėsi laimingai: meksikietis užsimetė meto ir užmigo, bendrakeleivis įkalė eilinį puslitrį vadiaros, o aš užsisakiau puikius kaimietiškus pusryčius šalia esančioje cafecito.

Paprasčiausi huevos rancheros su bulvėmis, pupelėmis, tortilja ir daug čili padažo – sotu, skanu ir pigu.

Pusryčiaudamas susiplanavau maršrutą: El Malpais nacionalinis parkas Naujojoje Meksikoje, Suakmenėjusio miško (Petrified forest) nacionalinis parkas Arizonoje, nakvynė Flagstafe, didesniame mieste prie Didžiojo Kanjono.

https://goo.gl/maps/NSMuyojjiex

Nuvažiuota apie 700 km per dykumas, truputį daugiau, nei planuota, nes iš pirmo karto navigatorius nusiuntė ne į El Malpaisą, o kažkodėl į San Rafaelio miestlį, teko apie 30 km grįžti.

El Malpais ispaniškai reiškia bloga žemė ar bloga vieta – badland, vienu žodžiu, dykynė. Patekimas į šį parką nemokamas. Užsukome į lankytojų centrą, maloni darbuotoja paaiškino kaip nuvažiuoti iki gražiausių vaizdų. Štai tokių pvz.:

Arba tokių – visas slėnio vaizdas.

Su komentarais

Labiausiai mus viliojo natūrali arką tarp uolų. Va tokia:

arba kitu kampu

Truputį pasivaikščiojome, išbaidžiau senuką su kemperiu prisistatęs rusu. Be jo ir keleto varnų aplinkui nebuvo nieko.

Grįžtant į greitkelį, sutikome elnių bandą. Važiuojant greitai, labai nesunku partrenkti juos, juoba, kad pakelės pilnos sumaitotų lavonų.

Grįžome į greitkelį ir iki pietų pasiekėme Naujosios Meksikos ir Arizonos sieną.

Saulei esant zenite atvažiavome į Suakmenėjusio miško nacionalinį parką. Lankytojų centre nusipirkome leidimą. Dėmesio! Leidimas kainuoja 80 USD, galioja metus vienam lengvam automobiliui (faktiškai iki 5 žmonių) beveik į visus JAV nacionalinius parkus. Perkant atskirai, įvažiavimas į kiekvieną parką kainuoja 30-50 USD. Taigi, jei lankote JAV ne gimines Čikagoje ir ne Walmartą prie JFK oro uosto, šis leidimas tikrai apsimoka.

Dabar apie Suakmenėjusį mišką, kuris visai ne miškas, o saulės deginama dykuma. Joje pilna prieš milijonus metų suakmenėjusių medžių kamienų.

Yra neblogas mažas muziejus lankytojų centre.

Visa kelionė vyksta automobiliu (kaip ir visuose JAV nacionaliniuose parkuose), įvažiuojama pro vienus vartus ir maždaug už 40 km išvažiuojama kitoje vietoje. Įdomesnės vietos pažymėtos, o prie ypatingai gražių vietų reikia eiti pėsčiomis keletą kilometrų. Rinkti fosilijų šiukštu negalima – baudos tūkstantinės ir kalėjimas. Nu, čia savaime aišku, ar ne?

Taigi, įvažiavus į parką pro šiaurinį įvažiavimą nuo 40 greitkelio, atsiveria gražūs vaizdai į dykumą.

Važiuojant į pietus, peizažas keičiasi ir ima gniaužti kvapą nuo vaizdų.

Pakelėje yra keletas archeologinių radimviečių. Labiausiai įspūdį padarė Newspaper Rock – Žinutė ant akmens, palikta senovės žmonių piešinių pavidalu.

Sustojome nuostabos apimti gana plačiame slėnyje, kuris priminė Marso peizažą (dėmesio! pritildykite garsą, nes nuo vėjo kamera labai šnypščia)

Bet visiškai kojas pakirto vaizdai vietoje, vadinamoje Blue Mesa (Mėlynas Stalas ar Mėlyna plynė). Iki gražiausios vietos nėra kelio, reikia eiti pėsčiųjų taku. Automobilį paliekame aikštelėje.

Ir einame apie valandą takeliu, o aplink Tatuino planetos peizažas.

Filmuoti nelabai gavosi, ten pučia stiprus vėjas, kameros mikrofonas neišneša.

Apsvaigę nuo vaizdų, kupini įspūdžių vakare pasiekėme Flagstafą, apsistojome švariame motelyje pas indusus, o valgyti prisipirkome išsinešimui Chipotle užeigoje.

Diena buvo tikrai vykusi. Nom nom nom.

 

Kelionė JAV. 3 diena

Vakaras Amarile buvo labai smagus su puikiais meksikietiškais patiekalais, šalta IPA, miestas pasirodė demokratiškas ir gražus, žmonės nuoširdūs ir draugiški. Amarilas man patiko.

Bet išaušo kita diena ir turėjome važiuoti toliau į vakarus. O maršrutas toks:

https://goo.gl/maps/qhxP6K6Zjn72

Tą dieną nuvažiavome kiek mažiau nei prieš tai – bemaž 700 km, aplankėme Kadilakų Rančą, Santa Rosa miestelį, pižonišką Santa Fe, proletarišką Albukerkę, o vakare apsistojome nedideliame Grantso mieste prie pat Naujosios Meksikos ir Arizonos pasienio, kad kitą dieną keliautume į savo pirmą nacionalinį parką JAV.

Turistų nulankyta Kadilakų Ranča yra vos už keliolikos kilometrų nuo Amarilo, todėl nuvykome ten dar vos prašvitus.

Jokia tai ranča, o tik septyni, jei teisingai pamenu, iki pusės į žemę įkasti kadilakų kėbulai, nuolat apipaišomi, taginami ar kitaip dažomi turistų. Aplinkui mėtosi šimtai panaudotų nitroemalės skardinių. Šis objektas yra nemokamas.

Visą rytą važiavome Route66, ne greitkeliu. Kartkartėmis užvažiuodavome ir į aklavietę.

Pakeliui dažnai matėme dideles kaimenes jautienos. Mano bendrakeleivis netgi pabendravo su tikru kaubojumi meksikiečiu, nu tikrai tikru, ne westerniniu ar atvirukiniu iš Kuproto kalno, o tokiu vėjo ir saulės nugairintu veidu, purvinom panagėm, nušiurusiais plaukais ir prakaituotais marškiniais.

Įdienojus kirtome Teksaso ir Naujosios Meksikos sieną.

Važiuodamas į JAV, maniau, kad Teksase ir Naujoje Meksikoje pamatysiu saulės išdegintą žemę, kone dykumą. Bet kas keisčiausia, Naujoji Meksika rugsėjo pradžioje žaliuoja ir žydi.

Pietauti sustojome Santa Rosa miestelyje Silver Moon užeigoje, kur gavau kalną vištienos salotų ir naminio limonado, o mano pakeleivis futbolo kamuolio dydžio tortilją, užpiltą kibiru padažo. Aptarnavo mus, dėmesio, padavėja Wanda. Aš ėmiau manyti, kad JAV visos padavėjos Wandos.

Sustojome poilsio aikštelėje ir pamačiau nusikaltėlių konvojų: tokį kūdą 160 cm ūgio senį riebaluotais plaukais, grandinėmis surakintomis rankomis ir kojomis, du vinčesteriais ginkluoti policininkai nuvedė į tuliką nusičiurkšt, o po to įgrūdo į furgoną tamsintais stiklais ir išvežė į federalinį kalėjimą. Atrodė kaip iš filmo, xule.

Popiet nusprendėme palikti Route 66 ir padaryti lankstą į Santa Fe. Ir nepasigailėjome: pats kelias ir nuo jo atsiveriantys vaizdai buvo fantastiški.

Vakarų pusėje matėme kylančią audrą su žaibais.

Kelias į Santa Fe vis kyla į kalnus, o miestas įsikūręs gana aukštai kalvose.

Nuvykę į Santa Fe supratome ažiotažą dėl šio miesto: atrodo išlaižytas tvarkingas ir brangus kaip Ispanijos kurortas.

Gyvena tik turtingi pensininkai, bo klimatas labai palankus, tūsinasi tik hipsteriai. Bet iš kitos pusės, man irgi buvo atgaiva, nes galėjau išgerti tiko espresso, daug geresnio nei Starbuckse. Beje, visur ant parduotuvių ir viešbučių kabo čiliakų vėriniai.

Trumpai pabuvę europietiškame anklave, leidomės į Albukerkę, į kultinio Breaking Bad tėvynę, bitch!

Su vėjeliu nusileidome nuo vėsių Santa Fe kalvų į karščiu alsuojančią Albukerkę ir patraukėme prie Walterio White’o namo.

Tokių kaip mes žioplių ten netrūksta, o name gyvena eilinė amerikiečių šeima, todėl net nelipau iš automobilio, kad neerzinčiau kieme sėdinčios moteriškės.

Jau saulei leidžiantis atvažiavome į Naujosios Meksikos ir Arizonos pasienyje ir šalia El Malpais nacionalinio parko įsikūrusį Grantso miestelį. Apsistojome nebrangiame motelyje pas kiniečius korėjiečius.

O naktį prasidėjo nuotykiai!

Kelionė JAV. 2 diena

Antrą kelionės JAV dieną maršrutą susidėliojome taip, kad įveiktume 700 km ir pasiektume Teksasą. Planą įvykdėme su kaupu: nuvažiavome 800 km, paklaidžiojome Kanzaso lygumose, aplankėme Talsos ir Oklahoma Sičio dauntaunus, patyrėme nedidelių nuotykių ir baigėme dieną Amarilo mieste (taip, o ne Amarilju ar Amariju siūlo miestą Teksase vadinti wikipedija).

https://goo.gl/maps/ihoptvw26YQ2

Džopline yra labai įdomi sankryža: važiuojant po 44 greitkelio viaduku, reikia keisti važiavimo kryptį, t. y. važiuojama kaire eismo juosta. Kaip suprantu, taip patogiau išvažiuoti į greitkelį, nors ką aš žinau…

Iš ryto išvykome iš viešbučio į Džopliną apsipirkti: vandens, vazelino, traškučių ir dar balažin ko. Igeliui to neužteko, jam, mat reikėjo būtinai papusryčiauti blyneliais su kiaušiniu ir traškia šonine, užgeriant bjauria kava, kokioje nors pakelės užeigoje. Ieškodami tokios užkandinės ir beklaidžiodami po Džopliną, nutolome nuo greitkelio, išvažiavome į Kanzasą ir susipykome visai dienai. Igelis, vis dėl to, rado užkandinę Galenos miestelyje, toli nuo greitkelio. Įsižeidęs jo bendrakeleivis kategoriškai atsisakė pusryčiauti kartu ir liko išdidžiai gailėtis savęs ir rūkyti saulėkaitoje. Tuo tarpu so European Igelis užkandinėje susipažino su too Midwest gražuole padavėja Wanda, bet visas flirtas baigėsi taip:

Atėjo true rednekai ir Igelis paskubomis sulesęs blynelius spruko pabrukęs uodegą į savo pižonišką Mustangą, spaudė akseleratorių ir vos nepamiršo savo pakeleivio. Toliau klaidžiojome Kanzaso lygumomis, ieškodami 44 greitkelio.

Priešpiet laimingai pasiekėme Talsos centrą (nors man gražiau skamba Tulsa). Miestas atrodo išmiręs, o centre daugybė narkomanų ir šiaip keistų žmogystų.

Dabar buvo Igelio eilė išdidžioje vienatvėje sėdėti automobilyje, kol jo bendrakeleivis rūkė su Talsos dauntauno kekšėmis, o narkušos fotkino jį jo prašmatniu fotiku negyvų dangoraižių fone.

Popiet paspaudę 44 greitkeliu atskubėjome į Oklahoma Sitį. Šis didmiestis buvo kiek gyvesnis ir gražesnis. Dauntaune aplankėme memorialą, 1995 m. Trumpo fanų susprogdinto dangoraižio vietoje.

Nesu jautruolis, bet šiurpoka vieta. Pasirodo, tame susprogdintame pastate buvo vaikų darželis, o sprogdintojas apie tai žinojo.

Būnant Oklahoma Sityje du kartus mane nufilmavo Apple Maps automobilis. Jei kas naudojatės Apple produkcija, gal rasite mane Street View.

Į vakarus nuo Oklahoma Sičio prasideda nykus pragariškas peizažas: lygumos ir kukurūzai. Kai bendrakeleivis nesikalba su tavim, galima ramiai miegoti prie vairo spaudžiant 140 km/h.

Kad jau visai neužmigčiau, kartkartėmis nusukdavau iš greitkelio į lygiagrečiai einantį Route 66. Vienoje pakelės parduotuvėje nusipirkau meškėno skalpą, labai smagus daiktas.

Į pavakarę atvykome į Teksola miestelį prie Oklahomos ir Teksaso sienos.

Kol nepamačiau savo akimis, vyliausi čia surasti motelį. Teko traukti toliau į Teksasą.

O bendrakeleivis nuolat rūkė.

Teksase užsukome į Šemroko miestelį. Moteliai su sunkvežimių vairuotojais pasitikėjimo nekėlė. Maža to, parduotuvėje mane išgąsdino prasigėrusi bedantė boba, kuri, pasirodo, buvo pardavėja. Dar sužinojome, kad Teksase sekmadieniais neparduoda stipraus alkoholio, o alaus galima nusipirkti tik vienoje Šemroko specializuotoje parduotuvėje. Verygos rankos pasiekė ir Teksasą.

Kol laukiau savo bendrakeleivio, perkančio alų, į aikštelę kriokdamas atvarė Chevrolet Camaro kabrioletas, laužydamas bamperį, persirito per bordiūrus, iš jo išlipo girta kaip tapkė į Britney Spears panaši blondinė nuoga bamba ir nupėdino į parduotuvę. Nežinau kuo ten baigėsi.

Teksase poilsio aikštelėse atsirado lentelės, įspėjančios apie gyvates.

Jau temstant pasiekėme nuostabų Amarilo miestą su superiniu ir labai pigiu moteliu (jei gerai pamenu, Baymont), o šalia – gausybė texmex užkandinių, viena kurių maloniai pasinaudojau.

Kita diena – kelionė per saulėtą Teksasą. Bus daugiau.

 

 

Kelionė JAV. 1 diena

Sveiki,

tęsiame pasakojimą apie Igelio kelionę per Jungtines Valstijas.

Turėjau tikslą aplankyti JAV vakaruose esančius nacionalinius parkus, o mano bendrakeleivis – pravažiuoti Route 66. Teko daryti kažkokį kompromisą. Rytinė Route 66 dalis, einanti per žemės ūkio naudmenas, man didelio susidomėjimo nekėlė, todėl užsibrėžiau tikslą pirmomis dienomis nuvažiuoti kuo toliau į vakarus, aplenkiant didmiesčius.

Rugsėjo 1 d. labai anksti iškeliavome iš Džolieto.

Gerą pusdienį važiavome 55-uoju greitkeliu, retkarčiais sustodami išrūkinti mano bendrakeleivį. Poilsio aikštelėse Ilinojuje visur numestu sudaužyti automobiliai, tipo socialinė reklamą laikytis eismo taisyklių.

Beje, pirmomis kelionės dienomis mūsų Mustangas buvo šaltas ir nemielas, kiek per brutalus man.

Bet vėliau, aplipdamas purvu ir sutraiškytais vabzdžiais, vis artimiau pažįstamas, darėsi vis mielesnis, o kelionės pabaigoje net pamilau jį. Dabar Vilniuje pastebiu vieną tokį patį vyšninį, tik kiek galingesnį, ir apima Amerikos ilgesys. Aš būtinai ten grįšiu.

Tai buvo lyrinis nuokrypis. Tą dieną pravažiavome du Springfildus – Ilinojuje ir Misūryje. Buvo noras nusifotkinti prie šių miestų įvažiavimo, bet greitkelyje to padaryti nepavyko.

Nors ir labai skubėjome, keletą kartų palikome greitkelį ir važiavome tikruoju Route 66. Pavyzdžiui Maunt Olivo miestelyje, kur beprotiškai čirškė cikados ir buvo nepakeliama tvankuma.

Pietų sustojome Pink Elephant Antique Mall – tai kompleksas parduotuvių ir užkandinių turistams.

Ten visokių kičinių statulų ir skulptūrų.

Palindau po sijonu. Taip, ten baltos kelnaitės ir kupranugario kanopa. Nufotkinti pritrūkau drąsos, nes aplink zujo šeimos su vaikais ir pabijojau, kad neiškviestų policijos iškrypėliui iš Lietuvos. Užkandome siaubingai neskaniais burgeriais, nevalgomomis bulvytėmis, bjauriai riebiais ledais ir kibiru daktaro Peperio.

Toliau kirtome Misisipę Sent Luise. Labai įspūdingai atrodo upė, skailainas ir miesto arka. Deja, eismas intensyvus, sustoti nebuvo kur, negalėjau fotkinti, o mano bendrakeleivis nesidalina nuotraukomis.

Po nuobodaus Ilinijaus peizažo įvažiavome į Misūrį. Nesitikėjau, kad čia bus taip gražu: žalios kalvos, upės ir visiškai mažai žemės ūkio. Norėjau surasti Ebingo miestelį ir apžiūrėti tris bilbordus, bet jis kiek atokiau nuo greitkelio.

Su bendrakeleiviu tai pykomės, tai taikėmės. Tą pirmą dieną dar nebuvau perpratęs jo psichinės sveikatos.

Vakarop, įveikę bemaž 900 km, artėdami prie Misūrio, Kanzaso ir Oklahomos sankirtos, apsistojome Džoplino miesto pakraštyje esančiame motelyje.

Tai buvo pirmas ir priešpaskutinis kartas, kai apsistojome motelyje be išankstinės rezervacijos booking.com. Abiem atvejais gerokai permokėjome ir gavome ne pačius geriausius kambarius.

Vakarienei valgėme McDonalde pirktas salotas, beje labai pasigendu South West salotų Lietuvos McD. Aš užgėriau jas IPA, pakeleivis – degtine, ir taip baigėsi mūsų pirma rimta kelionės diena.

https://goo.gl/maps/9Ffgr7DNFv22

Kelionė į JAV. Įvadas

Sveiki. Šį kartą nebus jokių receptų. Ir kitą kartą nebus, ir dar ilgai nebus, nes pasakosiu apie savo kelionę į JAV. Jei pamente iš senesnių mano elgetavimo postų, iš pradžių buvo sumanyta kelionė tik istoriniu Route 66 keliu nuo Čikagos iki Los Andželo. Bet palankiai susiklosčius aplinkybėms, pavyko tą kelionę išplėsti, aplankant visus pagrindinius JAV vakarinės dalies nacionalinius parkus.

Grubiai, visas maršrutas buvo maždaug toks:

https://goo.gl/maps/Pwc45oQAjnz

Detalesnius žemėlapius įkelsiu, kai aprašinėsiu kelionę po dieną.

Pagrindinė kelionės statistika:

Kelionės trukmė: 17 dienų (rugpjūčio 31 – rugsėjo 17)

Aplankytos valstybės: Danija, Suomija, JAV, Jungtinė Karalystė.

Skrydžiai: Kaunas-Kopenhaga (Ryanair), Kopenhaga-Helsinkis (Finnair), Helsinkis-Čikaga (Finnair), Čikaga-Londonas Hytrou (British Airways), Lutonas-Vilnius (Wizzair).

Nuvažiuota automobiliu: 6600 mylių (10600 km) JAV, 100 km Lietuvoje, 100 km JK iš Hytrou į Lutoną.

Aplankyta JAV valstijų – 16: Ilinojus, Misūris, Kanzasas, Oklahoma, Teksasas, Naujoji Meksika, Arizona, Kalifornija, Nevada, Juta, Aidahas, Montana, Vajomingas, Pietų Dakota, Nebraska, Ajova.

Pakeleivių – 1 senstantis prasigėręs fagotas.

Visiems labiausiai rūpimas klausimas – išleista babkių: 1600 eurų. Čia įskaičiuota viskas: lėktuvų bilietai, automobilių nuoma, sveikatos draudimas, kuras, maistas, moteliai, alkoholis, lankytinos vietos, kava, sušikti suvenyrai, arbatpinigiai ir visa kita. Gana biudžetinis variantas, turint noro, galima išleisti žymiai daugiau, galima ir mažiau, bet nežymiai. Beje, gauta parama prieš kelionę – 50 eurų (ačiū, Adomai, bet pinigus aš tau grąžinsiu).

Kelionė buvo suplanuota dviems žmonėms, abu sociopatai (aš ne toks išreikštas). Viskas prasidėjo nuo bilietų paieškų. Bandyti įvairūs variantai: momondo, expedia, skyskanner, freetravel, bet geriausi pasiūlymai būna tiesiai oro kompanijų tinklapiuose, reikia tik patykoti nuolaidų. Mūsų kelionė buvo suplanuota konkrečiomis dienomis, todėl teko ieškoti tinkamo varianto. Optimalus pasirodė skrydis už 300 eurų iš Kopenhagos per Helsinkį į Čikagą su Finnair ir grįžimas iš Čikagos į Londoną su British Airways. Vėliau surasti bilietai iš Kauno į Kopenhagą su Ryanair už 30 eurų ir iš Lutono į Vilnių už 35 eurus su Wizzair. Papildomai reikėjo nuvažiuoti iš Vilniaus į Kauną į naktinį skrydį su City bee (19 eurų) ir transfero su šatlu iš Hytrou Londone į Lutoną už 27 svarus.

Kai bilietai užsakyti, reikėjo užsisakyti ESTA, supaprastintą vizą iš JAV valstybės departamento (ar iš kur ten). Kaina 14 eurų, anketa užpidoma online. Į elektroninį paštą atsiunčia patvirtintimą per keletą dienų. Viskas.

Kelionei JAV buvo iš anksto pradėtas ieškoti automobilis nuomai. Problema ta, kad iš pricipo neturiu kreditinės kortelės, o daugelis nuomos bendrovių nenori nuomoti debetininkams. Ypač didelė problema, jei norim nuomotis per brokerius, pvz. rentalcars. Laimei, didelės nuomos bendrovės nesibodi ir debetinių kortų. Buvau beišsinuomavęs mažą automobilį iš Europcar angliško (co.uk) tinklapio už itin gerą kainą, bet jų tinklapis užlūžo ir labai mane supykdė. Bet štai Avis savo tinklapyje paleido akciją Mustang kabrioletams su visais draudimais už itin malonia kainą – 700 eurų be kreditinės kortos. Vienintelis jų reikalavimas – grįžimo bilietai ir 100 dolerių užstatas, užšaldomas debetinėje kortelėje. Tai buvo tai, ko reikėjo.

Būsto nakvynei nuoma. Motelį pirmai nakvynei teko užsisakyti iš anksto per booking.com, nes pildant ESTA anketą, būtina nurodyti adresą JAV, kur planuojama apsistoti. Čikagoje, ypač prie O’Hare oro uosto, kainos labai didelės, todėl pirmai nakvynei pasirinkau Džolieto miestą, už 70 km nuo oro uosto, važiuojant Route 66. Vėliau nusistatėm schemą, kad nuomotis per booking.com apie 50 procentų pigiau nei tiesiog taip atvažiavus į motelį, todėl atvykę prie motelio, per aplikaciją užsisakydavome kambarį ir eidamome vidun. Vieną kartą užsisakėme iš anksto, bet nespėjome nuvažiuoti iki numatytos vietos, todėl teko apsistoti kitur, bet bookingas po keleto laiškų grąžino pinigus, nors ir neprivalėjo.

Ryšys. Pačią pirmą dieną Džoliete nusipirkau T-mobile sim kortą už 45 USD, skirtą turistams. Su šia kortele galima 21 dieną neribotai skambinti JAV ir Kanadoje, neribotai siųsti sms į bet kurią pasaulio šalį ir neribotai naudotis mobiliu internetu, tiesa, išeikvojus 2 GB, greitis turėtų nuo 4G nukristi iki 128 kbps. Korta tikrai pravertė kasdien naviguojant, užsakinėjant motelius ir bendraujant su Lietuva. Problema tik ta, kad T-mobile gerai veikia tik dideliuose miestuose ir greitkeliuose, o dykumose, mažuose kaimuose ryšys šiaip sau. Pietų Dakotoje neveikė apskritai.

Atsiskaitymas. Turėjau truputį grynųjų, Luminor kortą atsargai, bet pagrindinė priemonė – Revolut. Labai patogu atsiskaitinėti, kol… neprireikia pilti kurą. Visose JAV degalinėse galima susimokėti tiesiog prie šliongo, neinant į vidų, bet visada mano Revolut ir Luminor, ir mano pakeleivio anglišką kortą atmesdavo ir tekdavo kulniuot į degalinės parduotuvę ir prašyti, kad užpiltų darbuotojas. Iš pradžių užsirezervuodavau šiek tiek didesnę sumą, nei telpa į baką, nes man visi degalinių darbuotojai dievagojosi, kad nepanaudotus pinigus grąžins į mano kortą. Deja, po keleto nusuktų dolerių, nusprendžiau piltis šiek tiek mažiau kuro. Grynuosius leidau tik arbatpinigiams.

Kuras. Beveik visos mašinos benzininės. Dyzelis kainuoja labai daug ir jo sunku rasti. Benzino kaina mažėja nuo 3.5 dolerio už galoną (3.78 litro) Čikagoje važiuojant į vakarus iki 2.5 Teksase, o po to palaipsniui auga iki 5 dolerių Los Andžele.

Maistas. Normalus tas maistas. Man labiausiai patiko meksikiečių užkandinėse. Alus – IPA visur gera. Kava – nuolat teko ieškoti Starbucks, nes tai buvo mažiausia blogybė iš visų.

Nacionaliniai parkai. Dauguma jų kainuoja 30-50 USD už automobilį. Bet galima nusipirkti metus galiojančią kortelę už 80 USD, su kuria būsite įleidžiami beveik į visus nacionalinius parkus su automobiliu. Beje, jei kas planuoja kelionę į JAV, galiu atiduoti savo kortelę, nemanau, kad per metus dar važiuosiu ten.

Navigacija. Turėjau telefone offline Google Maps ir Maps me. Pastarieji tikrai labai prasti, sunku ką nors rasti. Googlas offline irgi nelabai veikia. Visa laimė, patogi navigacija buvo integruota nuomotame automobilyje.

Taigi, pirma kelionės diena buvo labai ilga ir varginanti. Turėjau išvažiuoti iš namų apie 4 val ryto, kad spėčiau į 6 val. skrydį iš Kauno į Kopenhagą. Tam pasirinkau City Bee. Gavau padorų hibridą prie pat namų, tik kažkokie šmikiai paliko jį be kuro, todėl dar teko Gariūnuose užsukti į degalinę.

Kopenhagoje buvau 7.00, o 9.00 turėjau skrydį į Helsinkį. Čia sutikau savo nelemtąjį pakeleivį, kuris, kaip vėliau paaškės, gadins man visą kelionę

Dar pora valandų – ir mes lėktuve iš Helsinkio į Čikagą.

Įdomu tai, kad iš Helsinkio išskridę 13 val., Čikagoje buvome 15 val. vietiniu laiku. Saulė tą dieną taip ir nenusileido. Be to, Čikaga mus pasitiko 30 laipsnių karščiu ir 90 procentų drėgme.

Be jokių trikdžių praėjome sienos kontrolę, Avis autobusas nuvežė į automobilių nuomos centrą, kuris šiek tiek atokiau nuo oro uosto. O ten paaiškėjo, kad mūsų nelaukia joks Mustangas, o darbuotoja pasiūlė… gėjišką geltoną VW vabalą. Buvau besutinkąs paimti didelį patogų visureigį be priemokos, bet čia mano pakeleivis išmetė tokį fintą, kokį Kisa Vorobjaninovas išmetė aukcione.

Mergina prie desko pasimetė ir iškvietė menedžerį. Maniau mus tuoj ims mušti arba išvarys. Bet viskas baigėsi laimingai: po valandos laukimo gavome raudoną Mustangą, dar šlapią, matyt ką tik išvalytą po paskutinės nuomos.

Išdidžiai pakeltomis galvomis ir nuleistu stogu, apvažiuodami mokamus kelius, patraukėme į Džolietą. Po valandos jau buvome Motel 6 prie greitkelio. Taip ta be galo ilga diena ėjo į pabaigą. Na, dar įvyko keletas konfliktų ir isterijų iš mano pakeleivio pusės, bet tai buvo menkniekis, palyginti su tuo, kas manęs laukė kitą dieną.

Paslaptingas Elektros dingimas: kaip gopnikas kepė manų pyragą

Ar dažnas susiduria nūdienos Lietuvoje su mįslingai pradingstančia elektra? Su vandeniu kartą metuose susiduriu nuolat, o štai elektra niekada nedingsta. O jei dingsta, imu gūglinti ir randu štai ką (geriausia, ką pavyko šiais metais rasti

Bet nuo aukštų materijų eikime prie žemiškųjų ir kepame pyragą iš manų, tokį paprastą, kad net gėda. Reikės:

• 3 kiaušinių;
• 200 g kefyro;
• 200 g cukraus;
• 200 g manų kruopų;
• 100 g sviesto;
• žiupsnelio kepimo miltelių;
• apelsino;
• citrinos.

Sviestą ištirpiname iš anksto, kad atvėstų. Kiaušinius plakame, po truputį pilame cukrų, plakame, pilame kefyrą ir lydytą sviestą, plakame, beriame kruopas su kepimo milteliais, plakame, tarkuojame apelsino ir citrinos žievę.

Formą aptepame sviestu, įpilame tešlą ir paliekame pusvalandžiui manams išbrinkti.

Įkaitiname orkaitę iki 180ºC ir pašauname. Kepame 30 minčių.

Išėmę leidžiame atvėsti truputį, apverčiame į lėkštę. Galima pabarstyti cukraus pudra ar ten kokiais melisų lapeliais dėl grožio. O galima tiesiog suvalgyti nepuošiant.

Prieš dieną, beje gaminau lazaniją su pomidorų padažu. Turiu jums keletą svarbių žinučių: niekada iš anksto nevirkite lazanijos lakštų. Jie sausi dedami į formą ir užpilami skystu padažu – pomidorų ar tuo pačiu bešameliu.

Mano atveju tai jautienos faršą truputį pakepiau su svogūnu, gerais pomidorais savo sultyse ir daug česnako, papildomai padėjau čorizo dešros, raudonėlio ir šviežių pomidorų. Būtinai reikia atsidaryti pigaus raudono Itališko rašalo.

Pašauti į 190°C orkaitę, kepti kokių 25-30 minučių, išimti, dėti mocarelą, rikotą ar pekoriną, kas jums arčiau širdies. Pas mane mocarela ir lietuviškas avių sūris iš Ūtos.

Kepti dar 10 minučių, kol sūris išsilydys.

Ir lakštai jau bus gerai persisunkę padažu ir gatavi.

Ai, po pirmo ir kol kas paskutinio mano video susilaukiau pastabų, esą atrodau “Soooo gayyy“. Tai kad nesusidarytumėte klaidingos nuomonės:

 

 

Igelis goes video ir pirmas rimtas komercinis pasiūlymas

Sveiki,

įsigijau vaizdo kamerą, todėl pereinu į kitą lygmenį.

Netempsiu gumos.

Tiksliai: rugpjūčio 31 – rugsėjo 16 dienomis turiu tikslą įveikti 9000 km Ford Mustang kabrioletu (jau rezervuotas) nuo Čikagos iki Los Andželo žymiuoju 66-uoju plentu, grįžtant palei Kanados pasienį, aplankant pagrindinius nacionalinius parkus (Josemito, Sekvojos, Jeloustouno, Didžiojo Kanjono, Mirties slėnio ir kt.), filmų bei serialų veiksmo vietas (Albukerkė pirmoje vietoje, Dedvudas – antroje) ir, žinoma, vietines knaipes ir viską filmuojant veiksmo kamera.

Ieškau rėmėjų, bent jau padoresnei kamerai įsigyti.