Kčučas, čanachai arba tiesiog – troškinta mėsa su daržovėmis,

Sveiki seniai matyti. Nepraėjo ir pusmetis, kai prisiminiau, kad turiu tinklaraštį. Per tą laiką, deja, virtuvėje beveik nieko nenuveikiau. Užtat įveikiau keletą online kursų apie mitybą. Dar apsilankiau renginyje “Vyno dienos 2014“, kur atradau keletą puikių ispaniškų vynų – pvz. Juan Gil (ačiū MV konsultantei Aušrinei), nusivyliau Makedonijos vynais, užsisakiau 5 litrus kaimiško graikiško alyvuogių aliejaus iš ateinančio rudens derliaus ir susipažinau su linksmu gruzinu Gigo, kuris girdė nerealia čača. Priešais gruzinų stendą stovėjo armėnų stendas ir jie nuolat lyginosi, kurių brendis geresnis. Man pasirodė neblogi ir tie, ir anie, bet gruziniška čača ir armėniška šilkmedžio uogų degtinė geriau.

Ta proga – armėniškas kčučas prieš gruziniškus čanachus. Kaip bebūtų, tai – tiesiog mėsos gabalėliai su įvairiomis daržovėmis, troškinti moliniame puode. Pirma – kčučas, kurį gaminau dar žiemą, kai buvo šalta ir reikėjo karšto ir aštraus patiekalo kaulams sušildyti. Molinių puodų neturėjau (o ir dabar neturiu), todėl gaminau ketaus keptuvėje, uždengtoje valgomu dangčiu. Bet apie tai vėliau. Dabar – ko reikėjo:

  • apie  kg avies blauzdos;
  • saliero gumbo;
  • baklažano;
  • paprikos;
  • svogūno;
  • česnako;
  • keleto bulvių;
  • prieskonių: pipirų, lauro lapų, čili, kumino, kalendros, mairūno, druskos

DSCF6526

Salierą stambiai pjaustome ir dedame ant puodo/ keptuvės dugno

DSCF6529

 

Baklažaną pjaustome šaibom.

DSCF6530

Stambiai kapojame bulves, svogūną pusžiedžiais

DSCF6532

Mėsą pjaustome kąsnio dydžio gabalėliais, dedame visą česnako galvą

DSCF6534

Pasūdome, gausiai apibarstome prieskoniais

DSCF6536

Galiausiai – paprikos griežinėliai

DSCF6537

Įpilame po puodelį verdančio vandens, uždengiame valgomu dangčiu ir kišame į 180°C įkaitintą orkaitę

DSCF6539

Dangtį darome iš miltų ir vandens, aha. Po valandos temperatūrą sumažiname iki 150°C ir troškiname dar pusvalandį.

DSCF6541

Nuėmus dangtį

DSCF6542

Pabarstome kapotais kalendros arba petražolės lapais.

DSCF6546

Taip, beibi, tai Armėnija!

Kai pavalgiau kčučo, atėjo pavasaris

DSCF6555

DSCF6560

Ta proga, išsikepiau duonos

DSCF6524

Ir prisirinkau gležnų dilgėlių

DSCF6637

Dabar birželio pradžioje, kai tiek daug žalumos, Jums, ko gero, tai atrodo juokinga, bet ankstyvą pavasarį, vos nutirpus sniegui, dilgėlių sriuba buvo dangiškas kaifas.

DSCF6639

O štai atėjus pavasariui, vienoje skandinaviškoje parduotuvėje (nesakysiu kokioje, che che), nusipirkau nebrangų, bet puikų divaisą iš ketaus.

DSCF6653

 

Jame gaminau čanachus. Tam dar reikėjo… to paties kaip ir kčučui. Na, dar pridėjau morkų ir pomidorų, o avį pakeičiau kiaule.

DSCF6655

Į puodą viskas dedama panašia seka

DSCF6657

Naa, gal bulves geriau dėti ant viršaus, pabarstyti druska ir rūkytos paprikos milteliais

DSCF6658

Pomidorų dar nededam, o puodą uždengiam ir pašaunam į 180°C įkaitintą orkaitę. Po valandos dedame pomidorus

DSCF6659

Pusvalandį laikome orkaitėje be dangčio

DSCF6660

Štai ir visas antagonizmas, mano mieli draugai. Kitą kartą papasakosiu apie paprastą būdą išsikepti tobulą prancūzišką duoną, kuri nežiedėja. Pasistengsiu, kad kitas kartas nebūtų po pusmečio.

 

 

 

Reklama

Vilnius, kurio nebėra (kalmarai a la enfance)

Labai norėčiau šitą postą iliustruoti gausiomis nuotraukomis iš XX a. pabaigos Vilniaus. Savo, deja, bent skaitmeninių, beveik neturiu.

Aš, kaip nevykėlių kartos atstovas, augęs su juostiniu magnitafonu Elfa, kasetniku Vilma, Elektrotechnikos stipriaku ir, žinoma, S90 kolonėlėm, mano kumyro Giedriaus Drukteinio įrašytu asmeniškai man The Cure “Pornography“ albumu į zadrypaną BASF kasetę, Melodija plokštelėm, smaguriavęs bezė pyragaičiais iš Pilies kavinės po 15 kp., šaltmėtiniu likeriu ir ledais iš Vilijos, stūmęs pabėgtas pamokas centrinio pašto kompiuterinių žaidimų “paviljone“, prašęs chrencių, kad nupirktų trainyką alaus iš Rūdininkų, įsikliopinęs Mariją iš Kovo 8-osios g. daugiabučio, dėvėjęs kliošines originalias raudonas Levi’s velvetkes ir maikoną su užrašu flomasteriu ant krūtinės “Aš durnas“, o ant nugaros “bet tu dar durnesnis“, žaidęs sifą niekada nebaigtose vienuolyno stroikėse Vito gatvėje, vogęs pomidorus iš vilniečių daržų Rojuje (turbūt nedaug kas žino, kad teritorija prie Bastėjos vadinosi Rojumi ir, esą, ten gyvenęs Vilniaus baziliskas, aha), paveiktas “Vilniaus pokerio“ ir visos Jurgos Ivanauskaitės kūrybos, žinojęs visus Senamiesčio prachodus, kaip aš mylėjau tą miestą… O gal kas pamena, kai dar Černiachovskio aikštė buvo Vilniuje, ten dažnai savo knygas pardavinėjo toks keistas, gal net trenktas senis. Tada jis man buvo senis, dabar gal kitaip pažiūrėčiau į jį. Jis buvo savo lėšomis ant pigaus popieriaus išleidęs keletą savo romanų. Mes su draugu esame ne kartą su juo kalbėję ir netgi įsigiję jo knygų. Tarp jų buvo šizoidinis “Beprotis ir dinozauras“, kuriame, kiek pamenu, autorius Vilnių tapatina su dinozauru, prarandančiu savo dvasią. Panaši siužetinė liniją buvusi ir R. Gavelio romanuose. Ir ką gi? Tas nepavykęs rašytojas teisus – Vilniuje nebeliko dvasios. Tas miestas jau miręs.

DSCF5244

Matote tą tįsantį kūnelį? Siaubas, ar ne? Tik milžiniško kalmaro čiuptuvai apraizgę negyvas gatves.

DSCF5248

Gerai, kad prisiminiau kalmarus. Kaip tik juos šiandien ir gaminsime vakarienei. Kaip mano mama (taip, pasirodo, ir aš turiu mamą, tiksliau net tris) juos gamindavo tais pertekliniais nepritekliaus sovietiniais laikais. Paprastai ji imdavo:

  • pusę kilogramo apdorotų, nuvalytų šaldytų (oi ką jūs, šviežių nebūdavo) kalmarų;
  • porą pomidorų;
  • saliero šaknį;
  • svogūną;
  • visą česnaką;
  • pusės citrinos sulčių;
  • druskos (sojos padažo mes dar nebuvo atradę);
  • prieskonių: gvazdikėlių, pipirų, čili (nuo savęs pridėjau kario);
  • pusę stiklinės aliejaus.

DSCF5260

Svarbiausia gamybos proceso dalis – teisingai supjaustyti daržoves (svogūnus labai smulkiai, česnako skilteles stambiau, nuplikytus ir nuluptus pomidorus – kubeliais, salierą – plonais šiaudeliais)

DSCF5264

ir pačius kalmarus. Šiuos būtina atšildyti, kruopščiai nuplauti, kiek įmanoma nusausinti, perpjauti, kad iš varpo formos kūnelio gautųsi išklotinė ir bukąja peilio galo puse nupiešti koordinačių tinklelį ant vidinės kalmaro mantijos pusės:

DSCF5266

Tada tą mantiją susukti į standų vamzdelį

DSCF5267

ir supjaustyti plonais žiedeliais

DSCF5268

Iš pusės kilogramo kalmarų gausis gera krūva balkšvų ilgų kirminų. Juos dar galima palikti kiaurasamtyje virš kriauklės, kad nuvarvėtų drėgmė. Tada maksimaliai įkaitiname aliejų puode arba gilioje keptuvėje (dėmesio! šaudys riebalai), per 4-5 kartus porcijomis kepame kalmarų juosteles. Lygiai 15 sekundžių. Na gerai, gal ir 20, bet nuo ilgesnio terminio apdorojimo, kalmarai virs padangų atraižomis.

Iškeptus kalmarus atidedame, o ten, kur jie kepė, dabar kepiname svogūną, kiek vėliau dedame česnaką, tada pomidorus, išspaudžiame citrinos sultis, kiek patroškiname,

DSCF5270

padruskiname, dedam prieskonius, galiausiai – saliero šiaudelius. Sumažiname ugnį po puodu iki minimumo ir troškiname, kol salieras bus aldente, t.y. maždaug 10 minučių.

Prieš pat pabaigą grąžiname į puodą kalmarus, kad pasišildytų padaže. Viskas. Patiekiame su ryžiais.

DSCF5273

Tai…

cat_its_beautiful

O čia – mano andai mėgiamiausia daina

Senelės pasaka ir naujametinis kepsnys + desertas

Su Naujaisiais Metais. Ir nesvarbu, kad vėluoju beveik dvi savaites. O vėluoju, nes apšerkšniję mūsų žiemos/ balta balta kur dairais

DSCF4996

Pusnynuos nykštykai miega

DSCF4998

Brenda pušys eglės iš pusnynų ir išbrist niekaip negal

DSCF5013

Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų

DSCF4962

Baigiam tą eiliuotą sodomiją.

DSCF4977

Jūsų dėmesiui – tai, kaip pietavau Naujųjų Metų dieną. Ne išvakarėse, o būtent šventinę pirmąją dieną.

Man reikėjo:

  • apie 1 kg kiaulienos nugarinės;
  • 2 svogūnų;
  • česnako galvutės;
  • 2 morkų;
  • saliero šaknies;
  • paprikos;
  • kadagio uogų (kokia laimė buvo jas rasti ant kadagių apsnigtame miške);
  • pipirų, druskos, aliejaus;
  • labai svarbu – 200 ml balto sauso putojančio vyno (kokia laimė, kad nuo išvakarių puotos liko būtent tiek kAvos (ne kavOs).

Produktų nuotraukos nesulauksite šį kartą. Taigi, nugarinę nuplaunam, nupjaustom taukų liekanas, nusausinam, iš visų pusių subadom siauru peiliu. Į skyles prikišame česnako skiltelių. Visą gabalą įtriname aliejumi, pabarstom pipirais ir paliekam pusvalandžiui pailsėti. Tada įkaitiname savo mylimiausią sunkią keptuvę (su ranteliais grilinimui dar neturiu) ir apkepame nugarinės gabalą po keletą minučių iš visų pusių. Be fanatizmo, bet tiek, kad užsivertų mėsos poros. Gilesnėje keptuvėje arba storapadžiame puode, be fanatizmo vėl gi, apkepiname pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, kapotas morkas, šiaudeliais pjaustytą salierą, pas kuriuose netrukus perkeliame apkeptą nugarinę. Viską pabarstome trupučiu pipirų bei kadagio uogomis. Užpilame baltu vynu. Jokiu būdu ne raudonu. Putojantis – idealu.

DSCF5070

Uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies gerą valandą, retkarčiais apversdami nugarinę. Prieš išjungiant viryklę, įpjaustome papriką. Paliekame dar 15-20 minučių uždengtą, kad paprikos suminkštėtų nuo liekaninės kaitros.

DSCF5079

Patiekiame su lengvu raudonu vynu (Pinot Noir), ryžiais bei svogūnų uogiene (ačiū giminėms iš Kauno).

DSCF5080

Silpnaregiai puotauja kartu

DSCF5081

Paprastai, po sočių pietų norisi rūk choder kokio deserto.

  • Pora bananų;
  • stiklinė riebios grietinėlės;
  • šaukštas vanilinio cukraus;
  • keletas stiklinių pieno;
  • truputis melasos cukraus;
  • keletas maraskininių vyšnių.

DSCF5072

Grietinėlę plakam su vaniliniu cukrumi, pieną su bananais ir melasos cukrumi. Supilame į kokteilines taures (kas turi), ant viršaus dedame plaktą grietinėlę, laimei, ji neskęsta. Akcentas – vyšnia ant viršaus.

DSCF5075

Buvo malonu.

Šildanti kalėdinė chašlama

Kalėdos ir Nauji Metai praūžė, žmonės atsigavo nuo daugiadienių, ir atėjo laikas paskelbti tai, ką pižonai valgė per esmines šventes. Naujametinį receptą parašysiu artimiausiu metu. O dabar – armėniški vėdarai, cepelinai ir cibulienė viename ant Kalėdinio stalo. Jei Kalėdų naktį pasiklysite Aragaco apylinkėse ir, siaučiant kalnų pūgai, užklysite į Gurgeno Ter-Sarkisiano, dirbančio Teghero bažnyčios sargu, namelį, būtinai būsite pavaišinti armėniška chašlama ir stikleliu šilkmedžio uogų degtinės. Bet ar įsivaizduojate ką turėjo nuveikti šaunusis Gurgenas, kad paruoštų puodą kvapniosios chašlamos?

Atsibudęs ryte, Gurgenas pabučiavo žmoną Arpi ir per pusnis išskubėjo pas kaimyną Genelį, vienintelį Teghero kaimelyje auginantį avis. Anas vakar papjovė ėriuką Kalėdoms, o ne tokiam turtingam Gurgenui pažadėjo ėriuko kojas. Grįžęs namo, Gurgenas ėriuko kojas sukapojo per sąnarius ir kruopščiai nuplovė.

DSCF4952

Avių Gurgeno šeima neaugino, tačiau žmona karštomis vasaromis puoselėjo nemažą daržą ant akmenuoto Aragaco ugnikalnio šlaito. Ir jos pastangų dėka, visą žiemą Ter-Sarkisianai turėjo daržovių. Štai ir dabar, Gurgenas iš rūselio atsinešė:

  • keletą bulvių;
  • keletą pavytusių morkų;
  • saliero šaknį;
  • pastarnoko šaknį;
  • porą kvapnių paprikų;
  • porą svogūnų;
  • česnaką.

DSCF4953

Kaip bebūtų keista, bet nieko ypatingo, kad paruoštų stebuklingą patiekalą, Gurgenas nedaro. Jis tik keletą valandų verda ėriuko kojas dideliame puode ant silpnos ugnies. Verda tol, kol mėsa ima luptis nuo kaulelių. Tada deda visą neluptą česnaką, žiedais kapotą svogūną, stambiai pjaustytas bulves, morkas, salierą ir pastarnoką, beria gerą žiupsnį druskos, pipirų, saujoje trintų kumino sėklų. Kiek vėliau, beveik prieš išjungiant ugnį po puodu, įdeda stambiai pjaustytas paprikas.

DSCF4954

Ir, kai į apšalusį trobelės langą pasibeldžiate Jūs, sušalę, išsigandę ir alkani, Gurgenas Jus, kaip garbingiausius svečius sodina prie stalo, pila taurelę šilkmedžio degtinės, o jo žmona skuba patiekti lėkštę kvapnios virtos avienos ir virtų daržovių – tai ir yra chašlama.

DSCF4955

Skanaus, ir būkite svetingesni.

Luiziana namuose – gumbo su šamu

Jeigu turėčiau galimybę keliauti po JAV, būtinai aplankyčiau šiaurės rytus dėl jūros gėrybių, Teksasą dėl Tex-Mex bei Luizianą dėl prancūziško paveldo. O ryškiausia prancūziško kulinarinio paveldo žvaigždė – prašmatnusis patiekalas gumbo, dažniausiai gaminamas iš gėlavandenių žuvų, krevečių bei šventosios trejybės: svogūnų, paprikos ir salierų. Apie tai, kaip formavosi kreolų ir kažūnų virtuvė galite pasiskaityti patys. Tuo tarpu aš skubu pranešti, kad Merkio šamų augintojai (kaip suprantu, su Merkio upe nedaug kas juos sieja) buvo tokie malonūs, kad padovanojo man visą gyvą šamą, aha, kad aš galėčiau Jums papasakoti, kaip gaminamas tikras naujaorleanietiškas gumbo. Ar kalbainiai pataisys mane, kad reikia šį patiekalą vadinti gumbas?

Trumpai apie xaliavną šamą: gyvo svorio iš akies buvo kiek virš 1 kg. Visų pirma, šamą reikia nugalabyti. Laimei, skirtingai nuo daugelio kitų žuvų, jo daužyti nereikia, pakanka padėti šaltai ir Jūsų niekas nevadins žudiku. Tada dorojam: galva sudaro bene trečdalį viso kūno. Iš pradžių maniau ją panaudoti, kaip visada darau su kitomis žuvimis, žuvienei, tačiau, deja, labai daug vargo su žiaunomis, praktiškai neįmanoma jų išimti. Žvynų nėra. Tikrų vidurių beveik neradau, bet užtat labai daug ikrų. Deja, ne eršketo, tad na liubitelia. Kaulas, praktiškai, tik vienas, tad ašakų galima nebijoti. Nežinau kaip kiti doroja šamus, bet aš išpjoviau filė: aštriu peiliu nuo abiejų šonų nupjoviau gražius plokščius galablus išilgai stuburo, o tada labai nesunkiai nulupau odą. Dorojimo proceso nefotkinau, nes rankos buvo kruvinos iki pažastų. Gal kitą kartą nufilmuosiu, nes skirtingai nuo kitų gėlavandenių žuvų dorojimo, šamas buvo tikras malonumas.

Ką gi, dabar pradedam ruošti gumbo. Reikės:

  • šamo filė apie 500 g;
  • saujos krevečių;
  • minėtos “šventosios trejybės“: svogūno, paprikos, saliero stiebų – maždaug panšiomis proporcijomis;
  • keleto skiltelių česnako;
  • 5 šaukštų miltų;
  • 3-4 šaukštų lydyto sviesto (nuotraukoje ką tik pagamintas, dar skystas) arba aliejaus;
  • morkos;
  • citrinos;
  • Kajeno pipirų, druskos;
  • petražolių arba kalendros;
  • ybiškių (deja, visame Vilniuje nei šviežių, nei šaldytų neradau, o pernai augintos darže neužderėjo, bliamba, tad apsieisime be jų).

Pradedam nuo to, kad išlukštename krevetes, bet kiautų neišmetame, o su morkomis verdame sultinį.

Kol verda sultinys, pjaustome daržoves ir viską patogiai susidėliojame, nes reikės suktis greitai. Tada įkaitiname ketaus keptuvę ar šiaip kokį storapadį puodą ir pradedam ruošti prancūzų, kreolų ir kažūnų kulinarijos pamatinį padažą (pranc. roux). Kažkada norėjau jo gamybą aprašyti atskiru rašinėliu, bet tiek to, vietos jis daug šiame recepte neužims: keptuvėje gerai įkaitiname lydytą sviestą aka gy, aliejų arba taukus (šiukštu, sviestas čia netiks – padažas svils ir bus kartus) ir beriame miltus. Plakame šluotele nesustodami.

Kai tik padažas ims gelsti – mažiname ugnį iki viditiniškos ir, vis palakant šluotele, stebime, kaip pamažu kinta spalva. Daugeliui prancūziškų patiekalų pakanka geltono rū. Gumbo gi paprastai gaminamas su rudos, šokoladinio kremo spalvos rū. Aš truputėlį, kaip vėliau paaiškėjo – be reikalo, pabijojau, kad prisvilinsiu, tad mano variantas buvo tarpinis, bet, apskritai, rekomenduočiau tamsų rū.

Taigi, kai rū pasieks pageidaujamą atspalvį, dedame supjaustytas daržoves ir, maišydami, kepame 5-7 minutes, kol jos ims minkštėti.

Dabar jau galima pilti karštą krevečių sultinį, viską pasūdyti ir, uždengus palikti troškintis ant silpnos ugnies 20 minučių. Maišyti nebūtina.

O štai ir šamo eilė: dedame kąsneliai pjaustytą filė.

Žuvis labai švelni, tad jai pakanka 5 minučių pavirti padaže. Tada dedam kapotą česnaką, krevetes (jei šviežios – dedam kartu su žuvim), truputį juodųjų pipirų.

Palaikom uždengę 10 minučių, dedam į dubenėlį ant prėskų ryžių, spaudžiam daug citrinos, gausiai pasibarstome Kajeno pipirais bei žalumynais. Voila!

Bon apetit

Guliašo sriuba darganotoms dienoms

Specialiai Nijajui mėsiškas receptas. Kad nesušaltų ir nemirtų badu misdamas picomis ar tirpiomis sriubomis.

Noriu pranešti Jums naujieną: guliašas nėra troškinys, bent jau Vengrijoje. Sako, kad ir čaNACHai nė karto ne troškinys, o tiršta sriuba. Gal kas norit pasiginčyti? Apie čanachus gal kada kitą kartą.

O guliašo sriubai prireiks:

  • iki 1 kg jautienos nuo šlaunies;
  • poros gerų paprikų;
  • pomidoro, jokiu būdu ne plastikinio;
  • svogūno;
  • šaknų: morkos, saliero, pastarnoko;
  • česnako;
  • balzaminio acto arba sauso raudono vyno;
  • prieskonių: saldžios paparikos miltelių, aitrios paprikos miltelių (ne čili) – po gerą šaukštą, kmynų – pusę saujos, lauro lapų, raudonėlių;
  • aliejaus, druskos.

Prieskoniai iš arčiau

Viskas paprasta: didelėje keptuvėje įkaitiname aliejaus, kepame graikinio riešuto dydžio gabalėliais supjaustytą mėsą, pabarstome druska, kai apskrunda – pridedame žiedais pjaustytus svogūnus, kiek palaukę – šiaudeliais pjaustytas paprikas, sumažiname ugnį, kepiname keletą minučių.

Tada beriame prieskonius, išmaišome, pilame vandens, sultinio arba raudono vyno. Kokį litrą. Dedam neluptą česnako galvą, uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies apie valandą.

Po valandos išsikviečiame pomidorą. Maniškis gyvena šaldiklyje.

Supjaustom jį į guliašą. Jei nenaudojom vyno, pilam keletą lašų balzaminio acto. Tada dedame šakneles, pjaustytas kaip kam patinka. Patroškiname dar 20-30 minučių.

Per valandą su viršum jautiena puikiai išsitroškino, pasidarė minkštutėlė. Tiekiame guliašą su grietine.

Kvapnu, sodru, sotu, stipru, karšta, vyriška. Skonio gama itin turtinga. Seniai taip stipriai buvau valgęs. Skanaus.

 

Troškintas Easter Bunny – kaip sugadinti Velykas visiems

Velykų šiemet nebus. O todėl, kad uždubasinau Velykinį Kiškutį, o be jo, kaip žinia, Velykos tokios pat nevykusios kaip Kalėdos be Kalėdų Senelio. Maža to, kad uždubasinau tą gyvulį, tai dar nudyriau kailį, pasiėmiau letenėlę kaip raktų pakabuką, iš vidaus organų, t.y.: širdies, kepenėlių, inkstų ir pautukų, pasitaisiau prašmatniausią savo gyvenime pastą,

o ir kūnelį ištroškinau grietinėlėje. Tam man reikėjo:

  • nakties, kad triušis pasimarinuotų citrinos sultyse, alyvuogių aliejuje ir pankilio sėklose (aišku, kad be druskos);
  • 3 morkų;
  • pusės saliero šaknies;
  • poro;
  • 200 ml grietinėlės;
  • aliejaus, druskos, baltųjų pipirų.

Tai, kaip supratote, triušis buvo sukapotas ir užmarinuotas nakčiai. Kitą dieną, nuvalytos, nuplautos ir supjaustytos daržovės.

Tada triušio gabalėliai apkepinami, kad susidarytų traški plutelė. Tada ketaus keptuvės arba puodo dugnas išklojamas morkomis, dedama apkepta mėsa, į tarpus prikišant saliero. Užpilama grietinėle, tuputį pasūdoma. Kai pasitroškins 20 minučių ant silpnos ugnies, dedami porai.

Dar patroškinama 10-15 minučių, tuo tarpu grūdami baltieji pipirai.

Prieš pabaigą patiekalas pabarstomas pipirais. Patiekiama su bulvių koše, pagardinta gelsve, tarkuotais šviežiais burokėliais su svogūno laiškais, Modenos actu, nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi, jūros druska, “Globus“ žirneliais, viską pabarsčius šviežiu raudonėliu ir dar kartą baltaisiais pipirais.

Tai taip lietuviška, kad man tikrai negėda dėl nužudyto Easter Bunny. Skanaus.

Buvo sriuba, dabar pagrindinis patiekalas, dar liko desertas (iš šio velykinio ciklo).