Kčučas, čanachai arba tiesiog – troškinta mėsa su daržovėmis,

Sveiki seniai matyti. Nepraėjo ir pusmetis, kai prisiminiau, kad turiu tinklaraštį. Per tą laiką, deja, virtuvėje beveik nieko nenuveikiau. Užtat įveikiau keletą online kursų apie mitybą. Dar apsilankiau renginyje “Vyno dienos 2014“, kur atradau keletą puikių ispaniškų vynų – pvz. Juan Gil (ačiū MV konsultantei Aušrinei), nusivyliau Makedonijos vynais, užsisakiau 5 litrus kaimiško graikiško alyvuogių aliejaus iš ateinančio rudens derliaus ir susipažinau su linksmu gruzinu Gigo, kuris girdė nerealia čača. Priešais gruzinų stendą stovėjo armėnų stendas ir jie nuolat lyginosi, kurių brendis geresnis. Man pasirodė neblogi ir tie, ir anie, bet gruziniška čača ir armėniška šilkmedžio uogų degtinė geriau.

Ta proga – armėniškas kčučas prieš gruziniškus čanachus. Kaip bebūtų, tai – tiesiog mėsos gabalėliai su įvairiomis daržovėmis, troškinti moliniame puode. Pirma – kčučas, kurį gaminau dar žiemą, kai buvo šalta ir reikėjo karšto ir aštraus patiekalo kaulams sušildyti. Molinių puodų neturėjau (o ir dabar neturiu), todėl gaminau ketaus keptuvėje, uždengtoje valgomu dangčiu. Bet apie tai vėliau. Dabar – ko reikėjo:

• apie  kg avies blauzdos;
• saliero gumbo;
• baklažano;
• paprikos;
• svogūno;
• česnako;
• keleto bulvių;
• prieskonių: pipirų, lauro lapų, čili, kumino, kalendros, mairūno, druskos

Salierą stambiai pjaustome ir dedame ant puodo/ keptuvės dugno

 

Baklažaną pjaustome šaibom.

Stambiai kapojame bulves, svogūną pusžiedžiais

Mėsą pjaustome kąsnio dydžio gabalėliais, dedame visą česnako galvą

Pasūdome, gausiai apibarstome prieskoniais

Galiausiai – paprikos griežinėliai

Įpilame po puodelį verdančio vandens, uždengiame valgomu dangčiu ir kišame į 180°C įkaitintą orkaitę

Dangtį darome iš miltų ir vandens, aha. Po valandos temperatūrą sumažiname iki 150°C ir troškiname dar pusvalandį.

Nuėmus dangtį

Pabarstome kapotais kalendros arba petražolės lapais.

Taip, beibi, tai Armėnija!

Kai pavalgiau kčučo, atėjo pavasaris

Ta proga, išsikepiau duonos

Ir prisirinkau gležnų dilgėlių

Dabar birželio pradžioje, kai tiek daug žalumos, Jums, ko gero, tai atrodo juokinga, bet ankstyvą pavasarį, vos nutirpus sniegui, dilgėlių sriuba buvo dangiškas kaifas.

O štai atėjus pavasariui, vienoje skandinaviškoje parduotuvėje (nesakysiu kokioje, che che), nusipirkau nebrangų, bet puikų divaisą iš ketaus.

 

Jame gaminau čanachus. Tam dar reikėjo… to paties kaip ir kčučui. Na, dar pridėjau morkų ir pomidorų, o avį pakeičiau kiaule.

Į puodą viskas dedama panašia seka

Naa, gal bulves geriau dėti ant viršaus, pabarstyti druska ir rūkytos paprikos milteliais

Pomidorų dar nededam, o puodą uždengiam ir pašaunam į 180°C įkaitintą orkaitę. Po valandos dedame pomidorus

Pusvalandį laikome orkaitėje be dangčio

Štai ir visas antagonizmas, mano mieli draugai. Kitą kartą papasakosiu apie paprastą būdą išsikepti tobulą prancūzišką duoną, kuri nežiedėja. Pasistengsiu, kad kitas kartas nebūtų po pusmečio.

 

 

 

Vilnius, kurio nebėra (kalmarai a la enfance)

Labai norėčiau šitą postą iliustruoti gausiomis nuotraukomis iš XX a. pabaigos Vilniaus. Savo, deja, bent skaitmeninių, beveik neturiu.

Aš, kaip nevykėlių kartos atstovas, augęs su juostiniu magnitafonu Elfa, kasetniku Vilma, Elektrotechnikos stipriaku ir, žinoma, S90 kolonėlėm, mano kumyro Giedriaus Drukteinio įrašytu asmeniškai man The Cure “Pornography“ albumu į zadrypaną BASF kasetę, Melodija plokštelėm, smaguriavęs bezė pyragaičiais iš Pilies kavinės po 15 kp., šaltmėtiniu likeriu ir ledais iš Vilijos, stūmęs pabėgtas pamokas centrinio pašto kompiuterinių žaidimų “paviljone“, prašęs chrencių, kad nupirktų trainyką alaus iš Rūdininkų, įsikliopinęs Mariją iš Kovo 8-osios g. daugiabučio, dėvėjęs kliošines originalias raudonas Levi’s velvetkes ir maikoną su užrašu flomasteriu ant krūtinės “Aš durnas“, o ant nugaros “bet tu dar durnesnis“, žaidęs sifą niekada nebaigtose vienuolyno stroikėse Vito gatvėje, vogęs pomidorus iš vilniečių daržų Rojuje (turbūt nedaug kas žino, kad teritorija prie Bastėjos vadinosi Rojumi ir, esą, ten gyvenęs Vilniaus baziliskas, aha), paveiktas “Vilniaus pokerio“ ir visos Jurgos Ivanauskaitės kūrybos, žinojęs visus Senamiesčio prachodus, kaip aš mylėjau tą miestą… O gal kas pamena, kai dar Černiachovskio aikštė buvo Vilniuje, ten dažnai savo knygas pardavinėjo toks keistas, gal net trenktas senis. Tada jis man buvo senis, dabar gal kitaip pažiūrėčiau į jį. Jis buvo savo lėšomis ant pigaus popieriaus išleidęs keletą savo romanų. Mes su draugu esame ne kartą su juo kalbėję ir netgi įsigiję jo knygų. Tarp jų buvo šizoidinis “Beprotis ir dinozauras“, kuriame, kiek pamenu, autorius Vilnių tapatina su dinozauru, prarandančiu savo dvasią. Panaši siužetinė liniją buvusi ir R. Gavelio romanuose. Ir ką gi? Tas nepavykęs rašytojas teisus – Vilniuje nebeliko dvasios. Tas miestas jau miręs.

Matote tą tįsantį kūnelį? Siaubas, ar ne? Tik milžiniško kalmaro čiuptuvai apraizgę negyvas gatves.

Gerai, kad prisiminiau kalmarus. Kaip tik juos šiandien ir gaminsime vakarienei. Kaip mano mama (taip, pasirodo, ir aš turiu mamą, tiksliau net tris) juos gamindavo tais pertekliniais nepritekliaus sovietiniais laikais. Paprastai ji imdavo:

• pusę kilogramo apdorotų, nuvalytų šaldytų (oi ką jūs, šviežių nebūdavo) kalmarų;
• porą pomidorų;
• saliero šaknį;
• svogūną;
• visą česnaką;
• pusės citrinos sulčių;
• druskos (sojos padažo mes dar nebuvo atradę);
• prieskonių: gvazdikėlių, pipirų, čili (nuo savęs pridėjau kario);
• pusę stiklinės aliejaus.

Svarbiausia gamybos proceso dalis – teisingai supjaustyti daržoves (svogūnus labai smulkiai, česnako skilteles stambiau, nuplikytus ir nuluptus pomidorus – kubeliais, salierą – plonais šiaudeliais)

ir pačius kalmarus. Šiuos būtina atšildyti, kruopščiai nuplauti, kiek įmanoma nusausinti, perpjauti, kad iš varpo formos kūnelio gautųsi išklotinė ir bukąja peilio galo puse nupiešti koordinačių tinklelį ant vidinės kalmaro mantijos pusės:

Tada tą mantiją susukti į standų vamzdelį

ir supjaustyti plonais žiedeliais

Iš pusės kilogramo kalmarų gausis gera krūva balkšvų ilgų kirminų. Juos dar galima palikti kiaurasamtyje virš kriauklės, kad nuvarvėtų drėgmė. Tada maksimaliai įkaitiname aliejų puode arba gilioje keptuvėje (dėmesio! šaudys riebalai), per 4-5 kartus porcijomis kepame kalmarų juosteles. Lygiai 15 sekundžių. Na gerai, gal ir 20, bet nuo ilgesnio terminio apdorojimo, kalmarai virs padangų atraižomis.

Iškeptus kalmarus atidedame, o ten, kur jie kepė, dabar kepiname svogūną, kiek vėliau dedame česnaką, tada pomidorus, išspaudžiame citrinos sultis, kiek patroškiname,

padruskiname, dedam prieskonius, galiausiai – saliero šiaudelius. Sumažiname ugnį po puodu iki minimumo ir troškiname, kol salieras bus aldente, t.y. maždaug 10 minučių.

Prieš pat pabaigą grąžiname į puodą kalmarus, kad pasišildytų padaže. Viskas. Patiekiame su ryžiais.

Tai…

O čia – mano andai mėgiamiausia daina

Senelės pasaka ir naujametinis kepsnys + desertas

Su Naujaisiais Metais. Ir nesvarbu, kad vėluoju beveik dvi savaites. O vėluoju, nes apšerkšniję mūsų žiemos/ balta balta kur dairais

Pusnynuos nykštykai miega

Brenda pušys eglės iš pusnynų ir išbrist niekaip negal

Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų

Baigiam tą eiliuotą sodomiją.

Jūsų dėmesiui – tai, kaip pietavau Naujųjų Metų dieną. Ne išvakarėse, o būtent šventinę pirmąją dieną.

Man reikėjo:

• apie 1 kg kiaulienos nugarinės;
• 2 svogūnų;
• česnako galvutės;
• 2 morkų;
• saliero šaknies;
• paprikos;
• kadagio uogų (kokia laimė buvo jas rasti ant kadagių apsnigtame miške);
• pipirų, druskos, aliejaus;
• labai svarbu – 200 ml balto sauso putojančio vyno (kokia laimė, kad nuo išvakarių puotos liko būtent tiek kAvos (ne kavOs).

Produktų nuotraukos nesulauksite šį kartą. Taigi, nugarinę nuplaunam, nupjaustom taukų liekanas, nusausinam, iš visų pusių subadom siauru peiliu. Į skyles prikišame česnako skiltelių. Visą gabalą įtriname aliejumi, pabarstom pipirais ir paliekam pusvalandžiui pailsėti. Tada įkaitiname savo mylimiausią sunkią keptuvę (su ranteliais grilinimui dar neturiu) ir apkepame nugarinės gabalą po keletą minučių iš visų pusių. Be fanatizmo, bet tiek, kad užsivertų mėsos poros. Gilesnėje keptuvėje arba storapadžiame puode, be fanatizmo vėl gi, apkepiname pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, kapotas morkas, šiaudeliais pjaustytą salierą, pas kuriuose netrukus perkeliame apkeptą nugarinę. Viską pabarstome trupučiu pipirų bei kadagio uogomis. Užpilame baltu vynu. Jokiu būdu ne raudonu. Putojantis – idealu.

Uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies gerą valandą, retkarčiais apversdami nugarinę. Prieš išjungiant viryklę, įpjaustome papriką. Paliekame dar 15-20 minučių uždengtą, kad paprikos suminkštėtų nuo liekaninės kaitros.

Patiekiame su lengvu raudonu vynu (Pinot Noir), ryžiais bei svogūnų uogiene (ačiū giminėms iš Kauno).

Silpnaregiai puotauja kartu

Paprastai, po sočių pietų norisi rūk choder kokio deserto.

• Pora bananų;
• stiklinė riebios grietinėlės;
• šaukštas vanilinio cukraus;
• keletas stiklinių pieno;
• truputis melasos cukraus;
• keletas maraskininių vyšnių.

Grietinėlę plakam su vaniliniu cukrumi, pieną su bananais ir melasos cukrumi. Supilame į kokteilines taures (kas turi), ant viršaus dedame plaktą grietinėlę, laimei, ji neskęsta. Akcentas – vyšnia ant viršaus.

Buvo malonu.

Šildanti kalėdinė chašlama

Kalėdos ir Nauji Metai praūžė, žmonės atsigavo nuo daugiadienių, ir atėjo laikas paskelbti tai, ką pižonai valgė per esmines šventes. Naujametinį receptą parašysiu artimiausiu metu. O dabar – armėniški vėdarai, cepelinai ir cibulienė viename ant Kalėdinio stalo. Jei Kalėdų naktį pasiklysite Aragaco apylinkėse ir, siaučiant kalnų pūgai, užklysite į Gurgeno Ter-Sarkisiano, dirbančio Teghero bažnyčios sargu, namelį, būtinai būsite pavaišinti armėniška chašlama ir stikleliu šilkmedžio uogų degtinės. Bet ar įsivaizduojate ką turėjo nuveikti šaunusis Gurgenas, kad paruoštų puodą kvapniosios chašlamos?

Atsibudęs ryte, Gurgenas pabučiavo žmoną Arpi ir per pusnis išskubėjo pas kaimyną Genelį, vienintelį Teghero kaimelyje auginantį avis. Anas vakar papjovė ėriuką Kalėdoms, o ne tokiam turtingam Gurgenui pažadėjo ėriuko kojas. Grįžęs namo, Gurgenas ėriuko kojas sukapojo per sąnarius ir kruopščiai nuplovė.

Avių Gurgeno šeima neaugino, tačiau žmona karštomis vasaromis puoselėjo nemažą daržą ant akmenuoto Aragaco ugnikalnio šlaito. Ir jos pastangų dėka, visą žiemą Ter-Sarkisianai turėjo daržovių. Štai ir dabar, Gurgenas iš rūselio atsinešė:

• keletą bulvių;
• keletą pavytusių morkų;
• saliero šaknį;
• pastarnoko šaknį;
• porą kvapnių paprikų;
• porą svogūnų;
• česnaką.

Kaip bebūtų keista, bet nieko ypatingo, kad paruoštų stebuklingą patiekalą, Gurgenas nedaro. Jis tik keletą valandų verda ėriuko kojas dideliame puode ant silpnos ugnies. Verda tol, kol mėsa ima luptis nuo kaulelių. Tada deda visą neluptą česnaką, žiedais kapotą svogūną, stambiai pjaustytas bulves, morkas, salierą ir pastarnoką, beria gerą žiupsnį druskos, pipirų, saujoje trintų kumino sėklų. Kiek vėliau, beveik prieš išjungiant ugnį po puodu, įdeda stambiai pjaustytas paprikas.

Ir, kai į apšalusį trobelės langą pasibeldžiate Jūs, sušalę, išsigandę ir alkani, Gurgenas Jus, kaip garbingiausius svečius sodina prie stalo, pila taurelę šilkmedžio degtinės, o jo žmona skuba patiekti lėkštę kvapnios virtos avienos ir virtų daržovių – tai ir yra chašlama.

Skanaus, ir būkite svetingesni.

Luiziana namuose – gumbo su šamu

Jeigu turėčiau galimybę keliauti po JAV, būtinai aplankyčiau šiaurės rytus dėl jūros gėrybių, Teksasą dėl Tex-Mex bei Luizianą dėl prancūziško paveldo. O ryškiausia prancūziško kulinarinio paveldo žvaigždė – prašmatnusis patiekalas gumbo, dažniausiai gaminamas iš gėlavandenių žuvų, krevečių bei šventosios trejybės: svogūnų, paprikos ir salierų. Apie tai, kaip formavosi kreolų ir kažūnų virtuvė galite pasiskaityti patys. Tuo tarpu aš skubu pranešti, kad Merkio šamų augintojai (kaip suprantu, su Merkio upe nedaug kas juos sieja) buvo tokie malonūs, kad padovanojo man visą gyvą šamą, aha, kad aš galėčiau Jums papasakoti, kaip gaminamas tikras naujaorleanietiškas gumbo. Ar kalbainiai pataisys mane, kad reikia šį patiekalą vadinti gumbas?

Trumpai apie xaliavną šamą: gyvo svorio iš akies buvo kiek virš 1 kg. Visų pirma, šamą reikia nugalabyti. Laimei, skirtingai nuo daugelio kitų žuvų, jo daužyti nereikia, pakanka padėti šaltai ir Jūsų niekas nevadins žudiku. Tada dorojam: galva sudaro bene trečdalį viso kūno. Iš pradžių maniau ją panaudoti, kaip visada darau su kitomis žuvimis, žuvienei, tačiau, deja, labai daug vargo su žiaunomis, praktiškai neįmanoma jų išimti. Žvynų nėra. Tikrų vidurių beveik neradau, bet užtat labai daug ikrų. Deja, ne eršketo, tad na liubitelia. Kaulas, praktiškai, tik vienas, tad ašakų galima nebijoti. Nežinau kaip kiti doroja šamus, bet aš išpjoviau filė: aštriu peiliu nuo abiejų šonų nupjoviau gražius plokščius galablus išilgai stuburo, o tada labai nesunkiai nulupau odą. Dorojimo proceso nefotkinau, nes rankos buvo kruvinos iki pažastų. Gal kitą kartą nufilmuosiu, nes skirtingai nuo kitų gėlavandenių žuvų dorojimo, šamas buvo tikras malonumas.

Ką gi, dabar pradedam ruošti gumbo. Reikės:

• šamo filė apie 500 g;
• saujos krevečių;
• minėtos “šventosios trejybės“: svogūno, paprikos, saliero stiebų – maždaug panšiomis proporcijomis;
• keleto skiltelių česnako;
• 5 šaukštų miltų;
• 3-4 šaukštų lydyto sviesto (nuotraukoje ką tik pagamintas, dar skystas) arba aliejaus;
• morkos;
• citrinos;
• Kajeno pipirų, druskos;
• petražolių arba kalendros;
• ybiškių (deja, visame Vilniuje nei šviežių, nei šaldytų neradau, o pernai augintos darže neužderėjo, bliamba, tad apsieisime be jų).

Pradedam nuo to, kad išlukštename krevetes, bet kiautų neišmetame, o su morkomis verdame sultinį.

Kol verda sultinys, pjaustome daržoves ir viską patogiai susidėliojame, nes reikės suktis greitai. Tada įkaitiname ketaus keptuvę ar šiaip kokį storapadį puodą ir pradedam ruošti prancūzų, kreolų ir kažūnų kulinarijos pamatinį padažą rū (pranc. roux). Kažkada norėjau jo gamybą aprašyti atskiru rašinėliu, bet tiek to, vietos jis daug šiame recepte neužims: keptuvėje gerai įkaitiname lydytą sviestą aka gy, aliejų arba taukus (šiukštu, sviestas čia netiks – padažas svils ir bus kartus) ir beriame miltus. Plakame šluotele nesustodami.

Kai tik padažas ims gelsti – mažiname ugnį iki viditiniškos ir, vis palakant šluotele, stebime, kaip pamažu kinta spalva. Daugeliui prancūziškų patiekalų pakanka geltono rū. Gumbo gi paprastai gaminamas su rudos, šokoladinio kremo spalvos rū. Aš truputėlį, kaip vėliau paaiškėjo – be reikalo, pabijojau, kad prisvilinsiu, tad mano variantas buvo tarpinis, bet, apskritai, rekomenduočiau tamsų rū.

Taigi, kai rū pasieks pageidaujamą atspalvį, dedame supjaustytas daržoves ir, maišydami, kepame 5-7 minutes, kol jos ims minkštėti.

Dabar jau galima pilti karštą krevečių sultinį, viską pasūdyti ir, uždengus palikti troškintis ant silpnos ugnies 20 minučių. Maišyti nebūtina.

O štai ir šamo eilė: dedame kąsneliai pjaustytą filė.

Žuvis labai švelni, tad jai pakanka 5 minučių pavirti padaže. Tada dedam kapotą česnaką, krevetes (jei šviežios – dedam kartu su žuvim), truputį juodųjų pipirų.

Palaikom uždengę 10 minučių, dedam į dubenėlį ant prėskų ryžių, spaudžiam daug citrinos, gausiai pasibarstome Kajeno pipirais bei žalumynais. Voila!

Bon apetit

Guliašo sriuba darganotoms dienoms

Specialiai Nijajui mėsiškas receptas. Kad nesušaltų ir nemirtų badu misdamas picomis ar tirpiomis sriubomis.

Noriu pranešti Jums naujieną: guliašas nėra troškinys, bent jau Vengrijoje. Sako, kad ir čaNACHai nė karto ne troškinys, o tiršta sriuba. Gal kas norit pasiginčyti? Apie čanachus gal kada kitą kartą.

O guliašo sriubai prireiks:

• iki 1 kg jautienos nuo šlaunies;
• poros gerų paprikų;
• pomidoro, jokiu būdu ne plastikinio;
• svogūno;
• šaknų: morkos, saliero, pastarnoko;
• česnako;
• balzaminio acto arba sauso raudono vyno;
• prieskonių: saldžios paparikos miltelių, aitrios paprikos miltelių (ne čili) – po gerą šaukštą, kmynų – pusę saujos, lauro lapų, raudonėlių;
• aliejaus, druskos.

Prieskoniai iš arčiau

Viskas paprasta: didelėje keptuvėje įkaitiname aliejaus, kepame graikinio riešuto dydžio gabalėliais supjaustytą mėsą, pabarstome druska, kai apskrunda – pridedame žiedais pjaustytus svogūnus, kiek palaukę – šiaudeliais pjaustytas paprikas, sumažiname ugnį, kepiname keletą minučių.

Tada beriame prieskonius, išmaišome, pilame vandens, sultinio arba raudono vyno. Kokį litrą. Dedam neluptą česnako galvą, uždengiame ir troškiname ant silpnos ugnies apie valandą.

Po valandos išsikviečiame pomidorą. Maniškis gyvena šaldiklyje.

Supjaustom jį į guliašą. Jei nenaudojom vyno, pilam keletą lašų balzaminio acto. Tada dedame šakneles, pjaustytas kaip kam patinka. Patroškiname dar 20-30 minučių.

Per valandą su viršum jautiena puikiai išsitroškino, pasidarė minkštutėlė. Tiekiame guliašą su grietine.

Kvapnu, sodru, sotu, stipru, karšta, vyriška. Skonio gama itin turtinga. Seniai taip stipriai buvau valgęs. Skanaus.

 

Troškintas Easter Bunny – kaip sugadinti Velykas visiems

Velykų šiemet nebus. O todėl, kad uždubasinau Velykinį Kiškutį, o be jo, kaip žinia, Velykos tokios pat nevykusios kaip Kalėdos be Kalėdų Senelio. Maža to, kad uždubasinau tą gyvulį, tai dar nudyriau kailį, pasiėmiau letenėlę kaip raktų pakabuką, iš vidaus organų, t.y.: širdies, kepenėlių, inkstų ir pautukų, pasitaisiau prašmatniausią savo gyvenime pastą,

o ir kūnelį ištroškinau grietinėlėje. Tam man reikėjo:

• nakties, kad triušis pasimarinuotų citrinos sultyse, alyvuogių aliejuje ir pankilio sėklose (aišku, kad be druskos);
• 3 morkų;
• pusės saliero šaknies;
• poro;
• 200 ml grietinėlės;
• aliejaus, druskos, baltųjų pipirų.

Tai, kaip supratote, triušis buvo sukapotas ir užmarinuotas nakčiai. Kitą dieną, nuvalytos, nuplautos ir supjaustytos daržovės.

Tada triušio gabalėliai apkepinami, kad susidarytų traški plutelė. Tada ketaus keptuvės arba puodo dugnas išklojamas morkomis, dedama apkepta mėsa, į tarpus prikišant saliero. Užpilama grietinėle, tuputį pasūdoma. Kai pasitroškins 20 minučių ant silpnos ugnies, dedami porai.

Dar patroškinama 10-15 minučių, tuo tarpu grūdami baltieji pipirai.

Prieš pabaigą patiekalas pabarstomas pipirais. Patiekiama su bulvių koše, pagardinta gelsve, tarkuotais šviežiais burokėliais su svogūno laiškais, Modenos actu, nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi, jūros druska, “Globus“ žirneliais, viską pabarsčius šviežiu raudonėliu ir dar kartą baltaisiais pipirais.

Tai taip lietuviška, kad man tikrai negėda dėl nužudyto Easter Bunny. Skanaus.

Buvo sriuba, dabar pagrindinis patiekalas, dar liko desertas (iš šio velykinio ciklo).

Žaidžiame skvošą su trinta sriuba

Jau ne pirmas kartas kai dedu trintos sriubos receptą. Ir netgi galite mesti į mane akmenį, nes ši sriuba niekuo neįpatinga – tos pačios daržovės, ta pati metodika kaip čia arba ten. Tačiau negaliu nepapostini seno recepto vien dėl smagaus pateikimo. Įdomumui reikės:

• cukinijos;
• trupučio brokolio;
• trupučio žiedinio kopūsto;
• gabalo saliero;
• petražolės šaknies;
• poros trijų morkų;
• svogūno;
• sultinio;
• druskos, pipirų, baziliko, pankolio sėklų, kumino;
• ir, tsakant, paties skvošo, tai yra kriaušės formos moliūgo.

Tai tas pats moliūgas, skonis jo nė kiek neįpatingas, tačiau forma mūsuose dar nauja.

Kol ten ką, užkaičiame orkaitę ir ant grotelių joje svilinam morkas, cukiniją ir ketvirčiuotą svogūną.

Kol svyla, užkaičiame truputį sultinio ir lėtai verdame kopūstinius bei šakninius ingredientus. Ir, perpjovę skvošą išilgai, išėmę sėklas, išpjovę minkštimą, skaptuojame gražiai jo vidų. Oba.

Kai daržovės orkaitėje gražiai paskrus, dedame jas į puodą, kur verda kitos daržvės, ten pat keliauja ir moliūgo minkštimas. Neilgai pavirę, tik kad suminkštėtų daržovės, išjugiam viryklę, dedam prieskonius, sūdom, triname viską smulkituvu ar, jei neturime, plikomis rankomis. Patiekiame su grietinėle, grietine, sūriu ar dar bala žino kas kam patinka, skvošo dubenėliuose, aha, gaiviai kvepiančiuose rugpjūčiu.

Skanaus, mažučiai. Dar laukia pasta, pagrindinis patiekalas, desertas.

Mitai apie Lietuvą ir kaip aš viriau žiemos sriubą

Здаровенкi былы! Žiema eina į pabaigą, nors dar nedrįstu šių dienų vadinti pavasariu. Ir netgi ne dėl meteorologinių sąlygų. Štai daugelis Europos tautų jau mėgaujasi pirmaisiai pavasario daigais: kas kiaulpienių lapeliais, kas pirmąja dilgėle, kiti – žibuoklių žiedais ar net grybais. Mūsuose, deja, valgoma tik tai, kas liko nuo rudens derliaus. O liko, patikėkite, ne kažin kas. Prieš keletą dienų patyriau, kad kai kurie lietuviai vis dar tiki prekeivų ir nesąžiningų ūkinykų skleidžiamais pramanais. Norėdamas ir daugiau žmonių apsaugoti nuo akivaizdaus melo, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą mitų apie lietuviškas daržoves beigi vaisius. Mat, paplitusi nuomonė, esą Lietuvoje užaugintos sodo ir daržo gėrybės, būna geresnės, sveikesnės, ekologiškesnės, nuostabesnės. Skubu Jus nuliūdinti, deja, ne visada. Ir netgi šventvagiškai pareiškiu, kad iš esmės, jos niekuo nesiskiria nuo kitur užaugintų. Be abejo, nuosavam, uošvių, švogerių daržuose užaugintos gėrybės tikrai geresnės už ispaniškas ar olandiškas. Bet kalbant apie turguose ir prekybos centruose parduodamas “lietuviškas bulbikes ir pomidoryčius“ (cė), nepuoselėkime naivių iliuzijų. Visų pirma, Lenkijoje ar Lietuvoje naudojami pesticidai, herbicidai, trąšos yra absoliučiai identiškos, jų cheminė sudėtis vargu bau ar skiriasi. Nesitikėkime, kad lietuviškose daržovėse bus mažiau nitratų/ nitritų. Net jei ir smulkesnis ūkininkas, parduodantis savo derlių turguje, nenaudoja mineralinių trąšų (kuo aš, meskite į mane akmenį, netikiu), tai stopudovai ant laukų krato mėšlą, kuris, dalyvaudamas azoto cikle, virsta tais pačiais nitratais.

Nepaslaptis, kad didieji Biržų, Pasvalio ir Anykščių pramoniai sodai, kuriuose užauginama didžioji dalis mūsų mėgiamų trugaus obuolių, gausiai purškiami pesticidais ir herbicidais. Tad gerai pamąstykite, kai renkatės ką pirkti: lekiškus “Šampion“ obuolius po 2,5 lt/kg ar lietuviškus po 4 lt/kg. Kaip bebūtų gaila, jie vienodai nupurkšti.

Tarp kitko, apie braškes. Dažnai tenka važinėti po Lietuvos provinciją. Kaip manote, kokias mintis gali sukelti braškių laukai, kur po krūmeliais šen bei ten boluoja popierių skiautelės? Dar nesupykino? Aš asmeniškai pažįstu žmones, tręšiančius braškes lauko išviečių turiniu. Juk ekologiška, ar ne?

Apie sertifikuotą ekologinę produkciją irgi susidariau savo nuomonę ne iš trečių lūpų. Beje, tikrai ekologinius ūkius esu matęs tik Skandinavijoje, kur nei daržovės, nei vaisiai tikrai nėra tręšiami. Net jei tai neapsimoka.

Ta liūdna gaida ir pradedame virti sriubą iš žieminių nusususių daržovių. Imam:

• morką;
• porą bulvių;
• gabalą saliero šaknies;
• porą saujų Briukselio kopūstų;
• keletą askaloninių svogūnėlių (kažkada dievagojausi, kad šalotai yra česnakai, prisipažįstu klydęs, pasitaisau – tai svogūnai);
• 50 g sviesto;
• litrą gero krevečių sultinio (na ir vištienos puiku);
• prieskonių: pankolio, baziliko, čili miltelių, druskos.

Šaknines daržoves supjaustome nedideliais kubeliais.

O kol ten jos kubinasi, puodan šliūkštelnam šlakelį alyvuogių aliejaus, dedame sviesto gabalėlį ir statome ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Kai sviestas aptirps, beriame pankolio sėklas ir metame žiedais pjaustytus svogūnus.

Truputį pakepiname, beriame daržvių kubelius: pradžioje morkas, po kelių minučių salierą, kiek vėliau – bulves.

Truputį pakepiname, užpilame sultiniu, palaukiame, kol užvirs, dedame per pusę perpjautus kopūstėlius. Paverdame dar 10-15 minučių, kol kopūstai bus aldente, t.y. smagiai traškūs, nepervirę, bet jau nesunkiai kramtomi. Išjungiame viryklę, pagardiname sriubą baziliku. Džiovintu, aha, šviežias dar neišlindo iš lovelio. Pilame lėkštėn, išgręžiame truputį citrinos sulčių ir pasibarstome trupučiu čili.

Žiema, žiema, lauk iš kiemo, bliadj.

Skanaus. Dariau su krevečių ir džiovintų čiliakų (guachijų) nuoviru. Gavosi tikras italo-tailandietiškas fjūženas.

Ieškant žuvies: lydekos su daržovėm

Jau ne pirmą ir ne paskutinį kartą eskaluoju žuvies temą. Su jūrine žuvimi Lietovuje situacija tragiška. Laimei, dabar kiek pagerėjo situacija Vilniaus turguose su gėlavandenėmis žuvimis: vis dažniau pavyksta nusipirkti šviežių kuojų, karosų, ešerių. O štai šiadnien gaminsime šviežiai sužvejotas gražuoles lydekas.

Išskrodžiam, nuskutam žvynus, išlupam žiaunas, paliekam ikrus ir galvas. Pagalvojau, kad geriausia troškinti lydekas, tad papildomai pasiimam:

• morkų;
• saliero;
• porą;
• pusę citrinos;
• petražolių, pipirų, druskos.

Patiesiam foliją, guldom lydekas, pabarstom druska, pipirais, pašlakstom citrinos sultimis,  šalia dedam morkų ir poro gabalėlius.

Pridedam šiaudeliais pjaustyto saliero, petražolės šakelių.

Viską kruopščiai suvyniojame į foliją ir dedame į iki 200°C įkaitintą orkaitę. Troškiname pusvalandį, tada nuimam višutinį folijos sluoksnį, kad žuvis truputį apskrustų. Viskas, daugiau nieko nereikia daryti. Nebent išsivirti bulvių su gelsve, atsidaryti tamsaus alaus butelį ir susirasti šaukštą krienų.

Skanaus. Pradedame nuo galvos – ten skaniausia mėsa.