Žaidžiame skvošą su trinta sriuba

Jau ne pirmas kartas kai dedu trintos sriubos receptą. Ir netgi galite mesti į mane akmenį, nes ši sriuba niekuo neįpatinga – tos pačios daržovės, ta pati metodika kaip čia arba ten. Tačiau negaliu nepapostini seno recepto vien dėl smagaus pateikimo. Įdomumui reikės:

  • cukinijos;
  • trupučio brokolio;
  • trupučio žiedinio kopūsto;
  • gabalo saliero;
  • petražolės šaknies;
  • poros trijų morkų;
  • svogūno;
  • sultinio;
  • druskos, pipirų, baziliko, pankolio sėklų, kumino;
  • ir, tsakant, paties skvošo, tai yra kriaušės formos moliūgo.

Tai tas pats moliūgas, skonis jo nė kiek neįpatingas, tačiau forma mūsuose dar nauja.

Kol ten ką, užkaičiame orkaitę ir ant grotelių joje svilinam morkas, cukiniją ir ketvirčiuotą svogūną.

Kol svyla, užkaičiame truputį sultinio ir lėtai verdame kopūstinius bei šakninius ingredientus. Ir, perpjovę skvošą išilgai, išėmę sėklas, išpjovę minkštimą, skaptuojame gražiai jo vidų. Oba.

Kai daržovės orkaitėje gražiai paskrus, dedame jas į puodą, kur verda kitos daržvės, ten pat keliauja ir moliūgo minkštimas. Neilgai pavirę, tik kad suminkštėtų daržovės, išjugiam viryklę, dedam prieskonius, sūdom, triname viską smulkituvu ar, jei neturime, plikomis rankomis. Patiekiame su grietinėle, grietine, sūriu ar dar bala žino kas kam patinka, skvošo dubenėliuose, aha, gaiviai kvepiančiuose rugpjūčiu.

Skanaus, mažučiai. Dar laukia pasta, pagrindinis patiekalas, desertas.

Reklama

Mitai apie Lietuvą ir kaip aš viriau žiemos sriubą

Здаровенкi былы! Žiema eina į pabaigą, nors dar nedrįstu šių dienų vadinti pavasariu. Ir netgi ne dėl meteorologinių sąlygų. Štai daugelis Europos tautų jau mėgaujasi pirmaisiai pavasario daigais: kas kiaulpienių lapeliais, kas pirmąja dilgėle, kiti – žibuoklių žiedais ar net grybais. Mūsuose, deja, valgoma tik tai, kas liko nuo rudens derliaus. O liko, patikėkite, ne kažin kas. Prieš keletą dienų patyriau, kad kai kurie lietuviai vis dar tiki prekeivų ir nesąžiningų ūkinykų skleidžiamais pramanais. Norėdamas ir daugiau žmonių apsaugoti nuo akivaizdaus melo, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą mitų apie lietuviškas daržoves beigi vaisius. Mat, paplitusi nuomonė, esą Lietuvoje užaugintos sodo ir daržo gėrybės, būna geresnės, sveikesnės, ekologiškesnės, nuostabesnės. Skubu Jus nuliūdinti, deja, ne visada. Ir netgi šventvagiškai pareiškiu, kad iš esmės, jos niekuo nesiskiria nuo kitur užaugintų. Be abejo, nuosavam, uošvių, švogerių daržuose užaugintos gėrybės tikrai geresnės už ispaniškas ar olandiškas. Bet kalbant apie turguose ir prekybos centruose parduodamas “lietuviškas bulbikes ir pomidoryčius“ (cė), nepuoselėkime naivių iliuzijų. Visų pirma, Lenkijoje ar Lietuvoje naudojami pesticidai, herbicidai, trąšos yra absoliučiai identiškos, jų cheminė sudėtis vargu bau ar skiriasi. Nesitikėkime, kad lietuviškose daržovėse bus mažiau nitratų/ nitritų. Net jei ir smulkesnis ūkininkas, parduodantis savo derlių turguje, nenaudoja mineralinių trąšų (kuo aš, meskite į mane akmenį, netikiu), tai stopudovai ant laukų krato mėšlą, kuris, dalyvaudamas azoto cikle, virsta tais pačiais nitratais.

Nepaslaptis, kad didieji Biržų, Pasvalio ir Anykščių pramoniai sodai, kuriuose užauginama didžioji dalis mūsų mėgiamų trugaus obuolių, gausiai purškiami pesticidais ir herbicidais. Tad gerai pamąstykite, kai renkatės ką pirkti: lekiškus “Šampion“ obuolius po 2,5 lt/kg ar lietuviškus po 4 lt/kg. Kaip bebūtų gaila, jie vienodai nupurkšti.

Tarp kitko, apie braškes. Dažnai tenka važinėti po Lietuvos provinciją. Kaip manote, kokias mintis gali sukelti braškių laukai, kur po krūmeliais šen bei ten boluoja popierių skiautelės? Dar nesupykino? Aš asmeniškai pažįstu žmones, tręšiančius braškes lauko išviečių turiniu. Juk ekologiška, ar ne?

Apie sertifikuotą ekologinę produkciją irgi susidariau savo nuomonę ne iš trečių lūpų. Beje, tikrai ekologinius ūkius esu matęs tik Skandinavijoje, kur nei daržovės, nei vaisiai tikrai nėra tręšiami. Net jei tai neapsimoka.

Ta liūdna gaida ir pradedame virti sriubą iš žieminių nusususių daržovių. Imam:

  • morką;
  • porą bulvių;
  • gabalą saliero šaknies;
  • porą saujų Briukselio kopūstų;
  • keletą askaloninių svogūnėlių (kažkada dievagojausi, kad šalotai yra česnakai, prisipažįstu klydęs, pasitaisau – tai svogūnai);
  • 50 g sviesto;
  • litrą gero krevečių sultinio (na ir vištienos puiku);
  • prieskonių: pankolio, baziliko, čili miltelių, druskos.

Šaknines daržoves supjaustome nedideliais kubeliais.

O kol ten jos kubinasi, puodan šliūkštelnam šlakelį alyvuogių aliejaus, dedame sviesto gabalėlį ir statome ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Kai sviestas aptirps, beriame pankolio sėklas ir metame žiedais pjaustytus svogūnus.

Truputį pakepiname, beriame daržvių kubelius: pradžioje morkas, po kelių minučių salierą, kiek vėliau – bulves.

Truputį pakepiname, užpilame sultiniu, palaukiame, kol užvirs, dedame per pusę perpjautus kopūstėlius. Paverdame dar 10-15 minučių, kol kopūstai bus aldente, t.y. smagiai traškūs, nepervirę, bet jau nesunkiai kramtomi. Išjungiame viryklę, pagardiname sriubą baziliku. Džiovintu, aha, šviežias dar neišlindo iš lovelio. Pilame lėkštėn, išgręžiame truputį citrinos sulčių ir pasibarstome trupučiu čili.

Žiema, žiema, lauk iš kiemo, bliadj.

Skanaus. Dariau su krevečių ir džiovintų čiliakų (guachijų) nuoviru. Gavosi tikras italo-tailandietiškas fjūženas.

Ieškant žuvies: lydekos su daržovėm

Jau ne pirmą ir ne paskutinį kartą eskaluoju žuvies temą. Su jūrine žuvimi Lietovuje situacija tragiška. Laimei, dabar kiek pagerėjo situacija Vilniaus turguose su gėlavandenėmis žuvimis: vis dažniau pavyksta nusipirkti šviežių kuojų, karosų, ešerių. O štai šiadnien gaminsime šviežiai sužvejotas gražuoles lydekas.

Išskrodžiam, nuskutam žvynus, išlupam žiaunas, paliekam ikrus ir galvas. Pagalvojau, kad geriausia troškinti lydekas, tad papildomai pasiimam:

  • morkų;
  • saliero;
  • porą;
  • pusę citrinos;
  • petražolių, pipirų, druskos.

Patiesiam foliją, guldom lydekas, pabarstom druska, pipirais, pašlakstom citrinos sultimis,  šalia dedam morkų ir poro gabalėlius.

Pridedam šiaudeliais pjaustyto saliero, petražolės šakelių.

Viską kruopščiai suvyniojame į foliją ir dedame į iki 200°C įkaitintą orkaitę. Troškiname pusvalandį, tada nuimam višutinį folijos sluoksnį, kad žuvis truputį apskrustų. Viskas, daugiau nieko nereikia daryti. Nebent išsivirti bulvių su gelsve, atsidaryti tamsaus alaus butelį ir susirasti šaukštą krienų.

Skanaus. Pradedame nuo galvos – ten skaniausia mėsa.

Saldžiosios šaknelės su kumpiu

Atėjus tikroms rudeniškoms darganos, ne nuodėmė sukirsti ką nors riebesnio. Ta proga einam į turgų ir nusiperkam pigios kiaulienos. Aš pirkau nedidelį gabalą kumpio su kaulu, su oda ir su trupučiu riebalų. Bet į turgų, visų pirma, verta nueiti dėl sezono prekės – įvairių šaknelių. Salierai, morkos, pastarnokai, petražolės, griežčiai, ropės, ridikai, kaliaropės, krienai, burokėliai, burokai… o kiek dar pamiršau?

Šiandien imu tik kai kurias šaknis:

  • salierą;
  • pastarnoką;
  • morkų;
  • pankolį*;
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • džiovintų slyvų;
  • kumpio gabalą;
  • pipirų, maltos kalendros, lauro ir saliero lapų – prieskoniams.

*pankolį perku Rimi, turguje nesu matęs. Nors ir kaip nemėgstu šio tinklo, būten ten pankoliai pigiausi Vilniuje.

Šakneles susipkautom kaip kam patinka, o kumpį nuplaunam, nusausinam ir kepame giliame puode, su lauro lapais, pabarstydami kalendra ir pipirais, kad gražiai apskrustų, užsidarytų poros, o mėsa būtų sultinga ir minkšta.

Tada dedame svogūno griežinėlius, kai šie suminkštės – pjaustytas morkas, salierą, pastarnoką, pilame stiklinę kitą vandens arba balto vyno, jei negaila, uždengiam ir paliekam pusvalandžiui ant silpnos ugnies. Netrukus ateina ir pankolio bei slyvų valanda.

Troškiname dar kokį pusvalandį, dedam kapotą česnaką ir džiovintus saliero lapus. Išjungiame viryklę, išimame kumpį ir nupjaustom nuo kaulo mėsą, kurią grąžiname į puodą. Paliekame uždengtą puodą dar dešimčiai minučių. Patiekiame su rugine duona, raugintais čiliakais ir, būtinai, su krienais. Žinoma, ir su atitinkamu gėrimu.

Skanaus. Po tokio maisto ir darganos nebaisios.

Traški saldi žuvis ir keletas patarimų

Jau ne kartą minėjau ir dar minėsiu, kad valgyti žuvį ne tik sveika, bet ir būtina. Bent tris kartus per savaitę. Na gerai, Lietuvoje kertelę galima nuleistis iki karto, bet tada ta žuvis turi būti jūrinė. Deja, nėra viskas taip paprasta: žvejoti ne visi mėgstame, ne visada laiko ir noro prie jūros vykti yra, o turguose ir prekybcentriuose mums begėdiškai siūloma pasenusi  nugaišusių žuvų maita, užšaldyti kubeliai arba pridusę karpiai-kanibalai. Ką daryti žuvies mėgėjams? Keletas patarimų kaip pasirinkti mažesnę blogybę iš krūvos didelių:

  1. Kuo dažniau žvejokime patys.
  2. Pirkime iš brakonierių tik tos pačios dienos laimikį.
  3. Nepirkime “ferminių“ žuvų: karpių, norvegiškų lašišų.
  4. Jei jau perkame šaldytą, rinkimės jūrines žuvis: grenadierius, hekus, Argentinos lydekas (ar kaip jos ten). Venkime gėlavandenių: pangasijų, skorpionžuvių, plekšnių, tilapijų (nors šitos man patinka). Kodėl taip rinktis? Dėl taršos, hormonų, parazitų – viso to jūrinėse žuvyse mažiau.
  5. Venkime užterštuose vandenyse pagautų žuvų: Baltijos, Šiaurės, Viduržemio, Pietų Kinijos jūrų, Afrikos ežerų ar Mekongo deltos.
  6. Nepiktnaudžiaukime plėšriomis žuvimis – jose kaupiasi sunkieji metalai: skumbrės, unguriai, o ir menkės bei jų kepenys jau net šviečia nuo sunkiųjų metalų.
  7. Mano kuklia nuomone, maistui geriausiai tinka Šiaurės Atlante arba prie Argentinos sužvejotos žuvys – ten mažiausiai taršos.

O štai aš, nepagalvojęs nusipirkau skorpionžuvę, tokią šamo giminaitę iš Pietryčių Azijos. Be to, ji turi kitą artimą giminaitę – pangasiją. Ir abi, pasirodo – tikras šlamštas. Kol ieškojau internete receptų kaip skaniai kinietiškai paruošti tą sumautą skorpionžuvę, sužinojau daug baisių dalykų apie ją: auginamos klaikiuose telkiniuose Mekongo deltoje baisiau nei karpiai, maitinamos genetiškai modifikuotų tapiokų miltais bei nugaišusių kitų žuvų miltais, šaldomos tiesiog parazitų knibždančiame ir labiausiai pasaulyje užterštame Mekongo vandenyje, į Europą gabenamos keletą mėnesių (tai iki Lietuvos važiuoja keletą metų, che che). O aš jau buvau tą žuvį nusipirkęs. Nu negi išmest? Pagalvojau, kad žžostkai ją pamarinuosiu, termiškai apdorosiu, gal nenumirsiu suvalgęs.

Marinavau sojos padaže su baltais pipirais gal pusę dienos. Tada pasiėmiau:

  • salierą;
  • imbierą;
  • česnaką;
  • kiaušinio baltymą + šaukštą krakmolo;
  • cukraus, acto, aliejaus.

Išplakiau baltymą su krakmolu. Keptuvėje maksimaliai įkaitinau ketvirtį stiklinės aliejaus. Mirkiau žuvies gabalėlius plakinyje ir dėjau į keptuvę. Apkepiau po keletą minučių abi puses, kol gabalėliai pasidarė traškūs. Išėmiau.

Skaniai atrodo, bet nusprendžiau dar nevalgyti, o tuose pačiuose riebaluose, sumažinęs ugnį, pakepinau imbierą bei anyžių su cukrum ir actu.

Kai tik pradėjo formuotis karamelė, sudėjau šiaudeliais supjaustytą saliero šaknį, patroškinau kol suminkštėjo. Tada grąžinau žuvies gabalėlius ir, atsargiai sumaišęs su padažu, patroškinau dar keletą minučių. Išjungęs viryklę, patiekalą pabarsčiau kapotu česnaku. Valgiau su nežmoniškai skaniu ir aštriu naminiu kimči.

Skanu, nieko neprikiši. Tačiau daugiau šios žuvies aš nebepirksiu. Gal bus geriau karosai ar, bala nematė, Valinsko karpis.

Sėkmės, kruopščiau rinkitės maistą.

Daržovių užkepėlė. Apie poeziją

Ar kas skaito poeziją? Dažnas juokiasi iš jos. Be to, egzistuoja toks žmonių tipas, kurie įsitikinę, kad biezdariaus Andriaus Mamontovo dainų tekstai yra poezija. Nė velnio, poeziją dainoms rašė tik du poetai – Džimis Morisonas ir Nikas Keivas.

Prisipažinsiu, bet aš skeptiškai žiūriu į “namudines“ eiles. Dar skeptiškiau – į romantinę lietuviškąją poeziją. Kaip beje, ir į lietuvišką virtuvę. Nemėgstu ir rusiškos romantikos, ypač jesenščinos, dvelkiančios paniatkėmis. Užtat nuo jaunų dienų esu pametęs galvą dėl prancūzų. Ir nesvarbu kas tai bebūtų: demoniškasis Šarlis Bodleras, egzaltuotasis Oskaras Milašius (kažkas tuoj leptels, kad jis lietuvis… bet rašė – prancūziškai), švytintis kilnusis Polis Eliuaras ar laisvamaniškas Artiuras Rembo. Be tom kad poezija yra gražu, ji dar lavina atmintį ir atitolina Alzaimerio grėsmę.

Eilės eilėmis, o jau išalkau.

  • bulvės;
  • morkos;
  • saliero stiebai;
  • cukinija;
  • poras;
  • svogūnas;
  • česnakas;
  • sūris a la rakletė;
  • žalumynai, lauro lapai, druska, piprai, saulėgrąžų aliejus.

Štai ko man reikia. Viską gražiai supjaustau, išskyrus česnaką. Oba:

ir dar:

tada dar

Ten ne kraujas, o nuo vakarykščio patiekalo likusios pomidorų sultys. Neturite jų, tiks ir sultinys, labai nedaug.

Tada dar bulvės:

Pabarstom druska, pipirais, pašlakstome nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi ir kišam į orkaitę. Po 30-40 minučių išjungiame orkaitę, jei bulvės iškepusios.

Apdėliojame sūriu ir grąžiname į vėstančią orkaitę penkioms minutėms.

Valgom keikdamiesi, kad užgerti turime tik vandens.

Skanaus. Ir nepamirškite išmokti bent vieną eilėraštį. Na kad ir šitą:

Minestrone – vasariška sriuba

Ši sriuba – vienas kertinių italų virtuvės akmenų. Ir įsidėmėkite, kad ruošiama ji tik iš šviežių daržovių, tų, kurias galima esamu momentu rasti darže ar bent turguje. Yra milijonai recepto atmainų, bet esmė – šviežios daržovės.

Šiandien darže radau:

  • cukiniją;
  • moliūgo gabalėlį;
  • keletą saliero stiebų;
  • porą;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • pankolio šaknį;
  • pomidorą;
  • keletą morkų;
  • ryšulėlį petražolių;
  • keliolika ankščių pupų;
  • podėlyje: saują smulkių makaronų, alyvuogių aliejaus, gabalėlį sviesto, lauro lapų, druskos pipirų, Parmos sūrio.

Svogūną, morkas bei porą supjaustome plonais griežinėliais, pupas išlukštename iš ankščių, česnaką paliekame koks yra, o visas kitas daržoves supjaustome kubeliais (čia turėjo būti labai pavykusi supjaustytų daržovių foto, bet per žioplumą paspaudžiau shift+delete…). Dideliame puode nesmarkiai įkaitiname keletą šaukštų aliejaus, išlydome ten gabalėlį sviesto, įberiame žiupsnį raudonėlio. Dedam svogūnus ir porą ir kepiname keletą minučių ant silpnos ugnies švelniai maišydami.

Noriu pabrėžti, kad minestrone yra gaminama išskirtinai tik ant silpnos ugnies, neskubant ir viską atsargiai maišant: taip geriausiai atsiskleidžia daržovių aromatai.

Taigi, pas svogūnus ir porą dedame pankolį, po 5 minučių – morkas ir salierą, dar po 10 minučių – cukiniją, moliūgą, pupas ir visą, nepjaustytą ir neluptą česnaką bei keletą lauro lapų.

Visa tai užpilame verdančiu vandeniu, kad apsemtų daržoves, beriame druskos ir, uždengę, paliekame ant labai silpnos ugnies maždaug 40 minučių.

Neabejoju, kad kils natūralus klausimas: o kur mėsa? Na, jei taip norite, pačioje pradžioje su svogūnu, galite pakepinti rūkytos šoninės. Arba vietoje verdančio vandens naudoti mėsos sultinį. Bet pažadu, kad tiek šoninė, tiek sultinys užgoš daržoves, o Jūs taip ir liksite nepajutę vasaros skonio, o rudenį būsite irzlūs ir pikti, kaltindami visą pasaulį, tik ne save, tipo, vasara vėl nenusisekė.

Po 40 minučių patikriname ar pupos jau išvirė. Jei taip, reiškia kitos daržovės irgi gatavos, tad beriame saują makaronų arba ryžių į sriubą, po kelių minučių dedame kapotas petražoles ir pomidorus. Išjungiame viryklę.

Dar kartą subalansuojame druską sriuboje, pilame į lėkštę. Pasigardiname tarkuotu Parmos sūriu ir šviežiais maltais pipirais.

Skanaus. Silpnaregiai, vegetarai ir net veganai kviečiami į šią gyvenimo šventę.

Beje, kad jau valgome itališkai, gal ir muzika itališka nebus labai jau blogai…

o štai čia – geriausias visų laikų gabalas. Asmeniškai. Raskite 10 skirtumų