Šopska salotos po ilgos pertraukos (ir čanachai)

Sveiki, tikiuosi nepamiršote manęs. Nesiteisinsiu kodėl ilgai nerašiau. Tiesą sakant ne tik nerašiau, bet ir negaminau, nevalgiau ir negėriau. Todėl po ilgo badmečio, siūlau lengvą ir paprastą patiekalą – bulgariškas šopska salotos. Prieš keletą metų vykusiuose geriausio Europos Sąjungos nacionalinio patiekalo rinkimuose, jei neklystu, šios salotos nugalėjo, antroje vietoje palikdamos lietuviškus šaltibarščius. Lietuviškus…

Be trispalvių pomidorų dar imame:

• daug raudonų paprikų;
• pora agurkų;
• baltąjį arba raudonąjį svogūną;
• petražolių;
• aliejaus, acto;
• alyvuogių;
• dėmesio! Sirene sūrio. Galima ir brinzos, o blogiausiu atveju – fetos.

Į gilią lėkštę pjaustome pomidorus stambiai (tarp kitko, pomidorai turi būti mėsingi, ne sultingi), paprikas ilgais plonais šiaudeliais, svogūną postambiais šiaudeliais (jokiu būdu ne žiedais ar pusžiedžiais), agurką nuskutam ir pjaustom postambiai.

Užpilam alyvuogių aliejumi, pašlakstome balzaminiu actu, sutrupiname saują sūrio, įmetame keletą alyvuogių, pripešiojame petražolių.

Druskos nereikia, jei sūris tinkamas. Skanaus.

O tiems, kas pasiilgo mėsos – čanachai pauostyti:

Kaip daryti čanachus? Į molinį indelį ant dugno dedame riebios avienos gabalėlius, žiupsnį druskos, svogūno pusžiedžių, morkos griežinėlius, baklažano kubelius, saliero juosteles, vėl druskos, stambių bulvės kubelių, druskos, chmeli suneli, pomidoro riekelių, šakelę mairūno, nedidelį čiliaką, žiupsnį druskos. Įpilame truputį verdančio vandens, uždengiame ir pašauname į iki 200ºC įkaitintą orkaitę.

Paliekam dviem valandom. Prieš pabaigą užberiam žiupsnį kapoto česnako.

 

Bulguro salotos

Sveiki, kaip jau suprantate, esu retas svečias šiame tinklaraštyje. Tikiuosi tai pakeisti netrukus. O kad nepamirštumėte kas čia šeimininkas, siūlau pačių skaniausių salotų receptą. Labai trumpai, nešvaistant laiko. Nežinantiems kas yra bulguras: tiesiog kvietinės kruopos, išvaizda panašios į ryžius, o sudėtimi ir skoniu – į kuskusą. Populiarios pas arabus ir turkus. Pirkti šias kruopas geriau iš turkų, ačiū Dievui, jų parduotuvėlių jau yra Vilniuje. Nepirkit tik pas gandonus iš “ekologiškų“ parduotuvių, ibo būsit durniai. Bet aš jums ne teisėjas.

Pradedame, tarp kitko, nuo daržovių: keleto burokėlių, paprikos, trupučio moliūgo, galime bet ką, kas tinka grilinti. Ir griliname. Kad ir orkaitėje. Aptepę aliejumi.

Iki gražiai apskrus.

O, štai ir bulguras + geras gabalas mocarelkino.

Kruopas perplaunam, beriame į puodą, užpilame verdančiu vandeniu, kad būtų per pirštą apsemtos ir lengvai verdame minutę dvi. Paliekame uždengtas, kad šustų ir sugertų vandenį. Mocarelą pjaustome kubais.

O, štai ir daržovės.

Irgi švelniai pjaustome ir rikiuojame su mocarela.

Maišome su karštom bulguro kruopom, kapota mėta arba petražolėm, geru šlaku alyvuogių aliejaus, citrinos sultimis.

Na, ir išmaišome.

 

Naminė duona ir naminis alus suteiks daugiau malonumo.

Ir silpnaregiams:

Kažkur mėtėsi chačapurio receptas, jei netingėsiu, netrukus įmesiu, jei kam rūpi.

Ir aš jus myliu.

Kulinarinė kelionė į Viduržemio jūrą

Šiandien nebus jokių naujų receptų, nes tingiu ką nors virti. Ir kepti. Užtat jūsų dėmesiui siūlau truputį šiltos jūros

gražių užpakalių

ir sotaus korsikietiško maisto. Pradedam? Pradžiai balto naminio sausiuko su ledukais

Tada užkandžiui midijų su šonine balto vyno padaže su svogūnais ir petražolėm (garnyrui, aišku, gruzdintos bulvytės)

Oi, vakarui pakaks, persivalgom. O kas kitą dieną? Kuklūs kaimietiški pietūs. Užkandis – 5 rūšys vytintų kumpių ir dešrų (atsiprašau, nuotrauką suvalgiau). Toliau – starteris. Sriuba su makaronais, kažkas panašaus į italų minestronę (šiukštu nesakykit korsikiečiams, kad jie neoriginalūs!)

Pagrindinis patiekalas – ant laužo keptas ėriukas arba laukinis paršiukas (pasirinktinai) su bulvėmis

Renkamės ėriuką, bet po to gailimės, nes paršiukas tiesiog stebuklingas

Toliau – sūriai su figų uogiene

Desertui – mirtos ledai. Ypač rekomenduoju.

Kaip gi be kavos? Bet čia korsikiečiai atsilieka net nuo turkų, nekalbant apie italus

Dar alkani? Gerai, važiuojam į kitą restoraną. Starteris – vorinio krabo sriuba

Toliau – insalata su karambola ir žaliais pievagrybiais

Atėjęs padavėjas teiraujasi ar ponai valgys mėsą? Tada siūlo šį raudoną

O, štai ir medium raw veršiena. Skanaus

Sūriai su figų uogiene, kaip gi be to…

Desertui – šokoladiniai putėsiai. Blyn, duokit antrą porciją!

Gana? Na, tada kukli vakarienė. Tarkim, salotos su vytintu žambonu

Naminiai taljateliai su žuvim

Arba ravioliai su rikota ir špinatais.

Deserto? Biskvitinio vaisinio pyrago, tateno ar tik vynuogių?

Žiū, ryte dar liko euras kavai

Pabučiuojam trumpalaikio romano merginą

Ir au revoir, mon amour, je ne t’aim plus

Kai aruodai tušti – lietuviški burokėliai

Į finansinę bedugnę galima kristi visą gyvenimą, taip ir nepasiekiant dugno. Juk tam ji ir yra – bedugnė. Ekonominio klestėjimo laikais, kai, nesukdamas galvos dėl kainos, pirkdavau šafraną, smidrus, vieno salyklo viskį ar jautienos išpjovas, niekada nesusimąstydavau ką valgo įvaryti į kampą žmonės. Aš ne apie sąmoningai laisvės keliu pasukusius valkatas ar bomžus, o apie statistinį lietuvį, dirbantį smirdančiame ofise, įkinkytą į ipotekos jungą ir atostogas leidžiantį tėvų darže. Paskutiniais metais pradėjau svarstyti ir daryti išvadas.

Makgilo universiteto paskaitose (jau minėjau, kad ką tik pradėjau kursą) buvo užduotis paskaičiuoti kokį procentą pajamų išleidžiame maistui. JAV gyventojai vidutiniškai išleidžia 7%, Vakarų Europos ir Australijos gyventojai – apie 10%, Indijos, Kinijos gyventojai – apie 30%, neturtingų Afrikos šalių gyventojai – virš 50% savo pajamų. Grubiai suskaičiavau kiek išleidžiu aš. Gėda sakyti – 37%. Ir to maisto kokybė toli gražu neprilygsta europietiškam ar net indiškam maistui (asmeninė patirtis).

Pažiūrim ką man pavyko nusipirkti už 37% savo kuklaus atlyginimo:

• keletą nuvytusių burokėlių (nors, kiek pamenu, jie atiteko man nemokamai iš giminių daržo);
• keletą rūgščių lenkiškų obuolių;
• sauja saulėgrąžų (Слава Україні!);
• raudoną svogūną;
• nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• acto (oi kaip seniai aš tą balzamiką turiu!);
• druskos, pipirų.

 

Burokėlius tarkuojame stambia tarka, obuolius pjaustome kubeliais, svogūną – smulkiai.

 

Saulėgrąžas kaitiname keletą minučių ant sausos keptuvės. Viską sumaišome su keletu šaukštų aliejaus, žiupsniu druskos, šlakeliu acto. Valgome su juoda sužiedėjusia duona. Ir jokio alaus ar vyno. Tik grynas medicininis spiritas.

 

Skanaus. Laukiame pavasario ir algos. Tarp kitko, aš abejoju ar veganai gali tai valgyti, juk actą gamina bakterijos, jei ką. O štai žaliavalgiai, jei tik saulėgrąžas kaitins iki 42°C ir nedaugiau – zaprašami prie stalo.

Lengvos salotos, sunkus filmas

Kad jau atėjo pavasaris, tai laikas eiti į kiną. Ir štai, tolumoje pasirodo archeologas, antropologas, istorikas, filosofas, nardytojas, režisierius ir šiaip, gražuolis Mantas Kvedaravičius.

Galvoje gimsta lietuviška minitis: dar vienas kinomeeeenininkas, blyn. Juoba, ką čia slėpti – gražuolis. Smalsumas nugali ir aš jau premjeroje (ačiū mano Cukriūkui). Lietuviškai-suomiška domunentika “Barzakh“.

Pagal sumanymą ir scenarijų, manau filmas turėtų būti slegiantis, sunkus, slogus. Ką gi, debiutuojančiam režisieriui tai pavyko. Bet tegul jis neužmiega ant laurų ir neužsižaidžia kino triukais, nes tie triukai, taikantys į žiūrovo emocijas, veikia tik seanso metu. Gaila, po seanso visos emocijos išgaravo. Taip, autorius turi talentą, bet iki Glavogerio, Hercogo ar Hanekės manipuliacijų jausmais dar trūksta patirties bagažo, nors, regis, būtent ir siekta pamanipuliuoti žiūrovų jausmais. Deja, filmas savo forma pralenkė turinį. O gal atvirkščiai, taip ir geriau? Ai, ir ne tik patirties, bet ir objektyvumo trūko. Bet į politiką aš nesivelsiu.

Kad ir koks pagiežingas esu, sveikinu autorių, kreatyvas pavyko, bet kokiu atveju tai buvo daug įdomiau už Mamontovo/ Martinsono nuobodybes. Зачот! Kurk dar.

Kad nepasirodyčiau nykiu niurzga, prašom, truputis pozityvo. Jam sukurti prireiks:

• 4-5 sultingų apelsinų;
• pankolio šaknies;
• askalotinio česnako galvutės arba trupučio poro;
• šakelės rozmarino;
• šlakelio alyvuogių aliejaus;
• kelių lašų vyno acto;
• druskos, pipirų.

Nupjaustom apelsinų žievelę, stengiamės, kad jos liktų kuo mažiau.

Porą supjaustom labai plonais žiedeliais, apelsinus – šaibom, pankolį – plonomis plokštelėmis.

Ant plačios lėkštės išdėliojame apelsinų skritulius, apibarstom poru ir pankoliu, smulkintu rozmarinu ir pankolio lapais, druska ir pipirais, pašlakstom aliejumi bei actu. Užpilam po pjautymo likusiomis apeksinų sultimis.

Galima patiekti su orkaitėje ant čiabatos riekelių užlydyta mocarela su bazaliku ar raudonėliu. Skanaus. Ir nueikite į “Kino pavasarį“.

Keptos salotos – kaip sukontroliuoti savo pyktį

Šiandien aš piktas, vaniūčkos jūs. Ant visų. Už šikančius šunis pievelėse, už rūkančius kaimynus apatiniame aukšte, už dibilus vairuotojus, signalinančius į nugarą prie žalios rodyklės į dešinę, nors man reikia tiesiai, už kaitrą, neveikiančią ventiliacijos sistemą darbe, už bomžus, sulaužančius stiklo konteinerį, už latentinius pedikus, smurtaujančius prieš nelatentinius pedikus, už pasaulinį sionistų sąmokslą, kuris neapsieitų be snarglinų fašistuojančių pseudopatriotų maršų, už pačius blogiausius suši rolus mano gyvenime, užsakytus iš “Čili“, už odontologų aplaidumą, už nesipraususias moteris iš gretimo skyriaus, už visus coitus interruptus, už mižnių alaus pardavėją, nesugebantį paaiškinti koks tas, o koks anas alus… Ai, pakaks. Apie alų: atradau Nekropolio Maximoj naują parduotuvę, kur pilsto lietuvišką ir vokišką alų. Būtent, pačioje Maximoje prie alaus skyriaus. Visiškas feilas ta parduotuvė: alus gal ir nieko, bet imamas mokestis už plastmasinę tarą (50 ct., aha) ir laukinio kapitalizmo kainos nebeskatina manęs ten grįžti. Ar normalu už paprasto alaus litrą mokėti 9-11 Lt? Ir aš sakau, kad primetęs dar kelis litus, verčiau nusipirksiu litrą (litrą, blia!) puikaus vokiško vyno, Rivanerio ar Mueller Thurgau iš Domininko Veličkos parduotuvės.

Paprastai pyktis užklumpa žmones, kai trūksta gliukozės kraujyje. Kad taip neatsitiktų, skubiai reikia užkąsti. Jūsų dėmesiui, išskirtinės armėniškos salotos iš ant grotelių keptų daržovių. Reikės:

• keleto baklažanų;
• kelių paprikų;
• kelių pomidorų;
• raudono svogūno;
• česnako;
• žalumynų: krapų, petražolių, kalendros, baziliko, rukolos – tiks bet kas;
• druskos, vyno acto, alyvuogių aliejaus.

Uždegam laužą arba įjungiam orkaitę. Baklažanus subadom, juos, paprikas ir pomidorus truputį aptepam aliejumi ir kišam ant grotelių į orkaitę (pomidorus kiek vėliau). Tuo tarpu pjaustome svogūną, česnaką, žalimynus.

Kai tik daržovių odelė ims juoduoti, traukiame jas lauk. Beje, baklažanai keps ilgiausiai.

Lupam daržovėms odeles, minkštimus pjaustom postambiais gabalėliais.

Nuo daržovių bus daug sulčių, ypač nuo pomidorų, tad stengiamės nupilti jas į kokį indą (mums jų prireiks rytoj). Visas daržoves sumaišome dubenyje, pabarstome druska, užpilam šaukštu dviem acto ir aliejaus.

Patiekiame su duona, o dar geriau – su geru šašlyku. Degtinė tiks irgi. O aš jau pasitenkinsiu medaus alumi, ką jau čia.

Skanaus, brangieji. Nesipykite niekada. O jei susipykote – taikykitės.

PS: mano lyrinio herojaus nuomonė ne visada sutampa su mano nuomone (autorius).

Epifanija, salotos ir dėkingumas už tai, ką turime

Lietuviškai sakant, kartais aplanko apreiškimas. Gal dėl nesibaigiančio karščio imi suvokti, kad be reikalo zyziame, nuolat kažkuo nepatenkinti, trokštame neįmanomų arba nereikšmingų dalykų. Tereikia apsidairyti, kad suprastume kiek daug gauname: besileidžiančią į jūrą saulę, mažą šiltą vaiko delną rankoje, išsiilgtos moters apkabinimą, pagaliau išsikrovusį mobilųjį telefoną. Ir už šias mažas epifanijas turėtume būti dėkingi.

Konkrečiai šįvakar esu dėkingas už:

• salotų lapus;
• pomidorus;
• raudoną svogūną, nors ir ne Krymo;
• gabalėlį mocarelos, bala nematė, kad ne feta ar brinza;
• puikias dideles alyvuoges;
• citriną, gerą šlaką alyvuogių aliejaus, druską ir čipotlio pipirus.

Nuplautus salotos lapus suplėšau, supjaustau postambiai pomidorus, nedideliais kubeliais sūrį, pusžiedžiais svogūną. Pridedu alyvuogių, pabarstau čipotliu, druska, išspaudžiu truputį citrinos, užpilu aliejumi.

Mėgaujuosiu su šviežia čiabata.

Užgeriu šeivamedžio arbatėle, praskiesta vandeniu 1:4 su ledukais. Tikras Švedijos skonis. Oi, kaip ilgiuosi Stokholmo Šergordo, plaukiojimo kanoja baltosiomis vasaros naktimis tarp tūkstančių salelių.

Vos nepamiršau silpnaregių:

Skanaus.

Štai ir lengvu erotizmu dvelkianti daina į temą (spaudžiam nuorodą, nes myspace klipų kažkodėl wordpressas nepalaiko, beje N-18).

PS. Naudoju Epiphany interneto naršyklę.

Empatija ir simpatija. Du jausmai, dvejos salotos

Ar žinote kas yra empatija ir simpatija? Ne, neklausiu apie žodžių reikšmę. Man įdomu, ar kas esate patyręs kažką panašaus. Nekalbu apie tą simpatiją, turiu omenyje užuojautą, pradinę šio žodžio reikšmę. Arba empatija: ar bandote suvokti ką jaučia mušamas mažas vaikas? prievartaujama moteris? žudomas senukas? Jei taip, vadinasi, mes dar nenužmogėjome, ar ne? Kodėl pradėjau tokia liūdna gaida? Šiandien padugnių, pochuistų, cinikų portale radau kupiną empatijos ir simpatijos kreatyvą. Tokį, prieš kurį nublanksta bet kokie biliūnai ar kudirkos. Aš retai pasiduodu emocijoms, ypač retai susigraudinu, bet tas kūrinys sugniuždė. Iš pradžių susigėdau savo juslumo: vajetau, visai apsiseilėjau. Bet paskaičiau komentarus ir supratau, kad net padonkai verkia. Norite perskaityti? Tik mokantiems rusų kalbą – KATINAS.

Grįžus iš darbo nieko nesinorėjo, tik prisilakti. Tik vėlyvą vakarą grįžo apetitas. Šaldytuve radau:

• cukiniją;
• kopūstą;
• pomidorą;
• papriką;
• tuno konservų;
• Parmos sūrio;
• mocarelos;
• vytintų alyvuogių;
• kalendros sėklų, citrinos sulčių, pipirų, druskos, aliejaus, druskos.

Labai greitai ir labai plonai supjaustau cukiniją.

Pabarstau malta kalendra, dedu smulkitą tuną, Parmos sūrio drožlių, saują alyvuogių, pabarstau pipirais, palaistau citrinos sultim.

Vieną turim. Toliau: kopūstui darau čiank čiank dideliu peiliu.

Dedu ant lėkštės, tada pomidorą skrituliais, papriką kubeliais, pabarstau rupia jūros druska, pipirais, palaistau alyvuogių aliejumi. Turim antrą.

Prie viso šito reikia mocarelos. Na ir atšaldyti balto vyno. Ибо нехуй.

Šiandien klausom muzikos? Ne, jokiu būdu, kitą pornografinį klipą išpostinsiu kitą kartą. Šiandien liūdime.

PS Kartais naudojuosi greitųjų žinučių klientu Empathy.

(Pseudo)Cezario salotos. (Pseudo)striptizas

Dar kartą N-18.

Išgirdau darbe pageidavimą. Pagaminti Cezario salotų. Niekada jomis nesižavėjau, nesižaviu ir po to, kai pagaminau. Ne, skanu, kas be ko, bet toli gražu, ne ką tik nušienautos žolės kvapas (būdingas moterims) ar brie sūris (būdingas vyrams). Maža to, originalios Cezario salotos, gaminamos su žaliu kiaušinio tryniu, mūsų klimato sąlygomis, tiesiausias kelias į salmoneliozę. Mums to reikia? Aš irgi taip manau. Todėl pradedu improvizuoti. Kas pakeis žalią kiaušinį? Teisingai, imame:

• Savojos arba Aisbergo salotų;
• keletą pomidorų;
• citriną;
• rūkytos šoninės (papilvė gerai, o dar geriau – pančeta);
• Parmos sūrio (kitas čia netiks, galite net nemėginti);
• česnako;
• duonos skrudinimui;
• ančiuvių (radau ančiuvių suktinukų su kaparėliais – triskart pigiau nei paprasti ančiuviai, o skonis – toks pat);
• alyvuogių aliejaus, pipirų.

Gerai išgaląstu peiliu pjaustome šoninę plonomis juostelėmis ir dedame 15 minučių į įkaitintą orkaitę kokioje nors formoje.

Kai tik gabalėliai traškiai apskrus – išimame,

o jų vieton ant tų pačių riebalų dedame kubeliais supjaustytą duoną (pluteles geriau nupjaustyti). Nuolat pavartydami, skrudiname iki gražios auksinės spalvos.

Kol šoninė ir skrebučiai vėsta, presu spaudžiame keletą skiltelių česnako.

Pilame ant jo 100-150 ml alyvuogių aliejaus ir spaudžiame vienos citrinos sultis.

Tai – pats elementariausas padažas salotoms.

Tada smulkiai kapojame ančiuvius (jie čia atstos kiaušinio trynį).

Na, štai, patiekalas beveik paruoštas, beliko keli akcentai: nuplauti salotų lapus, jei norim – plėšom ir dedam ant didelės plačios lėkštės, kad užklotų dugną. Išimame pomidorų sėklas, o minkštimą supjaustome griežinėliais ir dedame lėkštės pakraščiuose. Tada salotų lapus apibarstome smulkintais ančiuviais, keptos šoninės gabalėliais, skrebučiais, plomomis sūrio juostelėmis (bulvių skustuku labai gerai gaunasi), maltais pipirais.

Pašlakstome viską padažu. Su baltu atšaldytu sausu, o gel net saldžiu vynu iš rūsio – idealu.

Skanaus, nepersivalgykite, gana sūru.

Kiek žinau, Cezario salotos atsirado Meksikoje italų išeivio restorane. Kad jau prakalbome apie Meksiką, Jūsų dėmesiui – lengvas erotinis šou. Andai, kai buvau jaunas, svaigau nuo šios scenos.

Fusilli con pesce alla Dalnevostocce

Kaip žinia, Lietuvoje, ypač Vilniuje, tragiška situacija su šviežia žuvimi. Na, iš bėdos, galima įsigyti “ne pirmo šviežumo” plekšnių ar pašvinkusių doradų. Bet cituojant klasikus: šviežumas būna pirmas ir paskutinis (cė), kitu atveju, žuvies geriau nevartoti maistui. Bet ką tuomet daryti? Juk jei nenorime susirgti silpnaprotyste, privalome bent kartą per savaitę valgyti jūrinę žuvį. Aš apie Baltijos žuvis nekalbu – jos jūra net nekvepia. Belieka misti konservais. Siaubas, bet tai tiesa – kitos išeities, mums lietuviams, nematau.

Šiandien jūsų dėmesiui – šiltos pseudoitališkos salotos su pasta. Šiuo atveju – su fuziliais. Reikia visai nedaug:

• fuziliai;
• sauja briuselinių kopūstų;
• poro galas;
• konservuota saira;
• alyvuogių aliejus, druska, pipirai, raudonėlis.

Viskas vyksta greitai, užtruksime vos 10 minučių. Verdame fuzilius pasūdytame vandenyje iki aldente būsenos (nėra reglamentuoto laiko, tiesiog reikia po kokių 7 minučių perkąsti makaroną ir įvertinti jo išvirimo lygį). Geriau šiek tiek neišvirę, nei pervirę. Kol jie verda, blanširuojame (ar yra toks žodis lietuvių kalboje?) ketvirčiuotus kopūstėlius – palaikome verdančiame pasūdytame vandenyje pora minučių; supjaustome porą, susmulkiname žuvį. Kai fuziliai išvirė, nukošiame, sumaišome juos su kopūstais, porais, žuvimi, gausiai palaistome alyvuogių aliejumi, negailime juodųjų piprių ir raudonėlio. Prego, salotas valgome šiltas, nors neblogos ir šaltos.