Empatija ir simpatija. Du jausmai, dvejos salotos

Ar žinote kas yra empatija ir simpatija? Ne, neklausiu apie žodžių reikšmę. Man įdomu, ar kas esate patyręs kažką panašaus. Nekalbu apie simpatiją, turiu omenyje užuojautą, pradinę šio žodžio reikšmę. Arba empatija: ar bandote suvokti ką jaučia mušamas mažas vaikas? prievartaujama moteris? žudomas senukas? Jei taip, vadinasi, mes dar nenužmogėjome, ar ne? Kodėl pradėjau tokia liūdna gaida? Šiandien padugnių, pochuistų, cinikų portale radau kupiną empatijos ir simpatijos kreatyvą. Tokį, prieš kurį nublanksta bet kokie biliūnai ar kudirkos. Aš retai pasiduodu emocijoms, ypač retai susigraudinu, bet tas kūrinys sugniuždė. Iš pradžių susigėdau savo juslumo: vajetau, visai apsiseilėjau. Bet paskaičiau komentarus ir supratau, kad net padonkai verkia. Norite perskaityti? Tik mokantiems rusų kalbą – KATINAS.

Grįžus iš darbo nieko nesinorėjo, tik prisilakti. Tik vėlyvą vakarą grįžo apetitas. Šaldytuve radau:

  • cukiniją;
  • kopūstą;
  • pomidorą;
  • papriką;
  • tuno konservų;
  • Parmos sūrio;
  • mocarelos;
  • vytintų alyvuogių;
  • kalendros sėklų, citrinos sulčių, pipirų, druskos, aliejaus, druskos.

Labai greitai ir labai plonai supjaustau cukiniją.

Pabarstau malta kalendra, dedu smulkitą tuną, Parmos sūrio drožlių, saują alyvuogių, pabarstau pipirais, palaistau citrinos sultim.

Vieną turim. Toliau: kopūstui darau čiank čiank dideliu peiliu.

Dedu ant lėkštės, tada pomidorą skrituliais, papriką kubeliais, pabarstau rupia jūros druska, pipirais, palaistau alyvuogių aliejumi. Turim antrą.

Prie viso šito reikia mocarelos. Na ir atšaldyti balto vyno. Ибо нехуй.

Šiandien klausom muzikos? Ne, jokiu būdu, kitą pornografinį klipą išpostinsiu kitą kartą. Šiandien liūdime.

PS Kartais naudojuosi greitųjų žinučių klientu Empathy.

(Pseudo)Cezario salotos. (Pseudo)striptizas

Dar kartą N-18.

Išgirdau darbe pageidavimą. Pagaminti Cezario salotų. Niekada jomis nesižavėjau, nesižaviu ir po to, kai pagaminau. Ne, skanu, kas be ko, bet toli gražu, ne ką tik nušienautos žolės kvapas (būdingas moterims) ar brie sūris (būdingas vyrams). Maža to, originalios Cezario salotos, gaminamos su žaliu kiaušinio tryniu, mūsų klimato sąlygomis, tiesiausias kelias į salmoneliozę. Mums to reikia? Aš irgi taip manau. Todėl pradedu improvizuoti. Kas pakeis žalią kiaušinį? Teisingai, imame:

  • Savojos arba Aisbergo salotų;
  • keletą pomidorų;
  • citriną;
  • rūkytos šoninės (papilvė gerai, o dar geriau – pančeta);
  • Parmos sūrio (kitas čia netiks, galite net nemėginti);
  • česnako;
  • duonos skrudinimui;
  • ančiuvių (radau ančiuvių suktinukų su kaparėliais – triskart pigiau nei paprasti ančiuviai, o skonis – toks pat);
  • alyvuogių aliejaus, pipirų.

Gerai išgaląstu peiliu pjaustome šoninę plonomis juostelėmis ir dedame 15 minučių į įkaitintą orkaitę kokioje nors formoje.

Kai tik gabalėliai traškiai apskrus – išimame,

o jų vieton ant tų pačių riebalų dedame kubeliais supjaustytą duoną (pluteles geriau nupjaustyti). Nuolat pavartydami, skrudiname iki gražios auksinės spalvos.

Kol šoninė ir skrebučiai vėsta, presu spaudžiame keletą skiltelių česnako.

Pilame ant jo 100-150 ml alyvuogių aliejaus ir spaudžiame vienos citrinos sultis.

Tai – pats elementariausas padažas salotoms.

Tada smulkiai kapojame ančiuvius (jie čia atstos kiaušinio trynį).

Na, štai, patiekalas beveik paruoštas, beliko keli akcentai: nuplauti salotų lapus, jei norim – plėšom ir dedam ant didelės plačios lėkštės, kad užklotų dugną. Išimame pomidorų sėklas, o minkštimą supjaustome griežinėliais ir dedame lėkštės pakraščiuose. Tada salotų lapus apibarstome smulkintais ančiuviais, keptos šoninės gabalėliais, skrebučiais, plomomis sūrio juostelėmis (bulvių skustuku labai gerai gaunasi), maltais pipirais.

Pašlakstome viską padažu. Su baltu atšaldytu sausu, o gel net saldžiu vynu iš rūsio – idealu.

Skanaus, nepersivalgykite, gana sūru.

Kiek žinau, Cezario salotos atsirado Meksikoje italų išeivio restorane. Kad jau prakalbome apie Meksiką, Jūsų dėmesiui – lengvas erotinis šou. Andai, kai buvau jaunas, svaigau nuo šios scenos.

Fusilli con pesce alla Dalnevostocce

Kaip žinia, Lietuvoje, ypač Vilniuje, tragiška situacija su šviežia žuvimi. Na, iš bėdos, galima įsigyti “ne pirmo šviežumo” plekšnių ar pašvinkusių doradų. Bet cituojant klasikus: šviežumas būna pirmas ir paskutinis (cė), kitu atveju, žuvies geriau nevartoti maistui. Bet ką tuomet daryti? Juk jei nenorime susirgti silpnaprotyste, privalome bent kartą per savaitę valgyti jūrinę žuvį. Aš apie Baltijos žuvis nekalbu – jos jūra net nekvepia. Belieka misti konservais. Siaubas, bet tai tiesa – kitos išeities, mums lietuviams, nematau.

Šiandien jūsų dėmesiui – šiltos pseudoitališkos salotos su pasta. Šiuo atveju – su fuziliais. Reikia visai nedaug:

  • fuziliai;
  • sauja briuselinių kopūstų;
  • poro galas;
  • konservuota saira;
  • alyvuogių aliejus, druska, pipirai, raudonėlis.

Viskas vyksta greitai, užtruksime vos 10 minučių. Verdame fuzilius pasūdytame vandenyje iki aldente būsenos (nėra reglamentuoto laiko, tiesiog reikia po kokių 7 minučių perkąsti makaroną ir įvertinti jo išvirimo lygį). Geriau šiek tiek neišvirę, nei pervirę. Kol jie verda, blanširuojame (ar yra toks žodis lietuvių kalboje?) ketvirčiuotus kopūstėlius – palaikome verdančiame pasūdytame vandenyje pora minučių; supjaustome porą, susmulkiname žuvį. Kai fuziliai išvirė, nukošiame, sumaišome juos su kopūstais, porais, žuvimi, gausiai palaistome alyvuogių aliejumi, negailime juodųjų piprių ir raudonėlio. Prego, salotas valgome šiltas, nors neblogos ir šaltos.