Atostoginis vištienos šašlykas

Kaip žadėjau ankstesniame įraše, trumpai papasakosiu apie atostogas. Turėjau malonumo praleisti keletą savaičių Aukštaitijos nacionaliniame parke. Na, parkas – kaip parkas, ar ne?

DSCF7112

Galima užsilipti ant Bitės ryšių bokšto. Arba ant Ginučių piliakalnio.

DSCF7148

Nors dauguma, kažkodėl, dročina ant Ladakalnio, Ginučių piliakalnis man labiau patiko.

Galima prasieiti miško takeliu ir prisirinkti pilną skrybėlę lazdyno riešutų.

DSCF7178

Arba pasigauti keletą lynų ir išsivirti prašmatnios šaltienos su paprika ir morkomis (deja, nefotkinau). Antros dienos tokia šaltiena – pati geriausia užkanda prie bet ko. Arba nukirsdinti gaidį ir iš jo krūtinėlės išsikepti šašlyką.

DSCF7179

 

Tereikia tiek nedaug: sumaišyti supjaustytą mėsą, pašlakstytą citrinos sultimis su smulkiai supjaustytu svogūnu ir miške surinktais čiobreliais ir marinuoti gerą pusdienį. Tada suverti ant iešmų ir pabarstyti druska.

DSCF7181

Sudeginti glėbį beržinių malkų ir kepti ant žarijų.

DSCF7186

 

Kartu su paprikomis.

DSCF7187

Patiekti su stebuklingai pigiu ir labai lietuvišku Astravo dvaro alumi.

DSCF7190

Skanaus, toks patiekalas ir ankstyvą rudenį labai gerai: tarkim išsiruošiame grybauti ankstų ūkanotą rytą, po pietų užsikuriame laužą miško laukymėje, o vėsų vakarą mėgaujamės.

Tarp kitko, Labanoro džiunglėse, pasirodo, gyvena kažkokia laukinė gentis. Vieną laukinį žmogų pavyko nufotkinti ties kažkokia protaka tarp ežerų.

DSCF7075

Būkite su laukiniais atsargūs.

Apie Lietuvą ir šerną

Per pastaruosius keletą mėnesių turėjau malonumo išmaišyti visą Lietuvą. Hjustone, Lietuva prašmatni! Ypač pro visureigio langą. Pamačiau labai daug grožio, bjaurasties, turto, skurdo, gėrio, melo ir tiesos. Bet didžiausią įspūdį paliko nedidelis trikampėlis Jonavos rajone tarp Neries ir Šventosios. Ten, miškų glūdumoje, upių apsupty nėra tiltų, beveik nėra jokių kelių, pavieniai kaimai apleisti, gamta laukinė ir beveik nepaliesta žmogaus. Toks jausmas, kad esi Sibire, o temstant apima jei ne nerimas, tai kažkoks nenusakomas ilgesys, rusų vadinamas тоска зелёная. Nenuostabu, kad šiose apulinkėse įsikūrė andai nuo persekiojimų bėgę rusai sentikiai, nes pasiekti šį kraštą net su visureigiu nebuvo lengva, ypač lapkričio vidury.

Miškuose ten bei šen galima aptikti sentikių kapinių. Nepaisant nepatogaus privažiavimo ir to, kad žmonių čia nedaug begyvena, jos neatrodo apleistos. O Perelozų vietovėje (kaimu tos vietos vadinti neapsiverčia liežuvis, nes visi namai tušti) stovi graži medinė cerkvė, kurioje, panašu, kartais renkasi tikintieji.

Per Perelozus teka visiems žinomas upelis Lietava.

Kažkokie pseudoistorikai paskelbė, kad, esą Lietuvos pavadinimas kilo nuo šio griovio

pavadinimo.

Kaip jau minėjau, šios apylinkės laukinės, žvėrių daugybė. Pametus kelią, teko važiuoti ir meškotakiais, vilkų pėdsakais, o stirnos ir kiškiai stAčiai patys lipo į automobilio saloną. Bet labiausiai nustebino šernas, jaunas dar, panašu, kad šio pavasario. Tai tas tekis bandė įsibrauti į vairuotojo vietą ir išvažiuoti, bet buvo mandagiai išprašytas. Pamatęs, kad nepavyks ištrūkti iš girios, šernas nuleido kanopas ir nusprendė nusižudyti. Jis tiesiog nusišovė. Ir persipjovė pilvą, paleido sau žarnas. Tada nusidyrė kailį ir išsidarinėjo. Kas man beliko? Tik pasiimti minkštutėlę jo nugarinės išpjovą ir vieną kumpį.

Grįžau namo ir išpjovą iškart padėjau ant folijos, įjungiau orkaitę 200ﹾC. Mėsą pašlakščiau alyvuogių aliejumi, pabarsčiau grūstais kvapiaisiais piprais, įmečiau keletą megaaštrių čili žvakučių ir keletą šakelių čiobrelio. Padejavau, kad neturiu kadagio uogų. Ir, susukęs į foliją, nebėręs druskos, pašoviau į orkaitę.

Po pusvalandžio foliją išvyniojau, kad mėsa truputį paskrustų ir įdėjau kubeliais pjaustytų moliūgų ir smulkintų porų.

Palaikiau orkaitėje dar keletą minučių, kad tik moliūgas suminkštėtų, pabarsčiau viską Himalajų druska. Voila-blia. Skanaus.

O ką daryti su šerno kumpiu? Na, kaulą išpjoviau ir išviriau nerealų sultinį su pastarnokais. Užteks penkioms sriuboms, gygygy. O mėsa tiks šašlykui, manau.

Taigi, mėsą supjaustau graikinio riešuto dydžio gabalėliais. Jokiu būdu neišmetu lašinių – juos supjaustau perpus  mažesniais gabalėliais. Viską užpilu puse butelio koktaus božolė iš Vynotekos (keletas žodžių apie šią parduotuvę: akivaizdžiai pavadinimas neatitinka parduodamų prekių, pagal mane galėtų sėkmingai pasivadinti Rašaloteka; nepaisant to, reikia pripažinti, ten galima įsigyti nebrangių ir kokybiškų stipriųjų gėrimų), įpjaustau 3-4 svogūno galvutes, pusę galvos česnako, įmetu po pundelį peletrūno, raudonėlio ir čiobrelių, pabarstau grūstais juodaisiais pipirais

ir palieku balkone porai dienų, keletą kartų pamaišydamas.

Per keletą dienų mėsa visiškai suminkštėjo. Iš pradžių planavau kepti šašlyką ant laužo. Deja, numatytą dieną smarkiai lijo ir pūtė stiprus vėjas – ne pats geriausias oras iškyloms. Bet gerą šašlyką galima iškepti ir orkaitėje.

Laimei, šaldytuve radau kiaulienos lašinių. Tinka tik nesūdyti ir nerūkyti. Taigi, ant skardos patiesiau folijos, ant folijos padėliojau nedidelių lašinių gabalėlių.

Orkaitę įkaitinau maksimaliai, o kol ji kaito, ant medinių iešmelių suvėriau šernieną, stengdamasis kaitalioti mėsą su šerno lašiniais. Tada ant skardos su lašiniais padėjau groteles, o ant jų – šernienos vėrinukus.

Pašoviau šią konstrukciją į orkaitę, o po ja pastačiau dubenėlį su verdančiu vandeniu – kad kepama mėsa nedžiūtų. Nelindau į orkaitę, kol viršutinė mėsos pusė ant vėrinukų neėmė po truputį skrusti, tuomet juos apverčiau.

Spėju, daugeliui kyla klausimas, kam tie kiaulienos lašiniai reikalingi? Ne, aš jų nevalgiau, tačiau lydydamiesi jie neleido šernienai džiūti, be to, šiek tiek dūmijo, sukurdami pseudolaužo efektą. Taip imitavau tikrą laužą savo virtuvėje.

Va kas gavosi:

Valgiau su lavašu, acte marinuotais svogūnais, blanširuotom paprikom, marinuotais chalapeniais, dažiau į aštrų čili padažą, užgėriau šviežiai spaustomis granatų sultimis. Dėl Dievo meilės, labai skanu. Ir net skudučių formos šonkauliukai buvo prašmatnūs. Skanaus ir Jums, silpnaregiai:

 

Būti gurmanu – rudeniškas pautų šašlykas

Skirtumą tarp gurmė ir gurmano įsisąmoninau jau ankstyvoje paauglystėje, gliaudydamas tarybinius detektyvus. Na ir dar pranciškonas bei laisvamanis padėjo. Taigi, prisipažinsiu: mėgstu skaniai ir egzotiškai pavalgyti, kartais ir daug. Tačiau mane baugina restoranai su išpederastintais patiekalais, kuriuos net nežinočiau kaip valgyti. Na, Jūs nutuokiate apie ką aš. Taigi, šiandien užsiminsiu apie tai, kaip valgo gurmanai, o gurmė bus pasiųsti na**ui.

Žadėjau avino pautų šašlyką? Šekit. Dienos vėsta. Lapai gelsta, tuoj voratinkliai ims skraidyti. Ilgu, blia. Kad taip nebūtų, kuriame laužą, kad būtų daug anglių. Ką Jūs naudosite – ниибёт, gali būti ir lapuočių malkos, ir medžio anglys. O geriausia – svarainių ir akacijų šakos. Bet užsiknisit. Imam:

  • 4-6 avino pautus prieš tai valandą pamirkytus laaaabai silpnam acto tirpale (kokio 1%);
  • daržovių: cukinijų, paprikų, čiliakų;
  • žalumynų: svogūnų laiškų, kalendros, petražolių;
  • džiūvėsėlių;
  • prieskonių: čili miltelių, kumino, druskos.

Taigi, pautus supjautom į kokias keturias dalis, maunam ant iešmo, pabarstom džiūvėsėliais ir čili. Daržoves – maksimaliais gabalais. Jokios druskos!

Jei lauže pakankamai daug karštų anglių ir nebeliko ugnies – pradedam kepti.

Daržovės juoduoja ir svyla? Viskas normaliai, taip ir turi būti.

Jos iškepė pirma, tad jų vietą užima kiaulienos šonkauliukai (čia tarp kitko).

Svarbu neperkepti pautų, mums juk nereikia trintukų. Turi būti traški plutelė ir minkštas sultingas vidus. Pakaks 15 minučių, pabarstom druska ir kuminu prieš nuimdami nuo žarijų.

Na o daržves nuvalome, kad nebeliktų degėsių. Laimei, tai paprasta, nes tereikia nulupti atšokusią odelę (kairėje žaliava, dešinėje – maistas).

Kas toliau? Valgom su žalumynais ir lavašu, užgerdami baltu vynu arba baltu alum.

Skanaus, gurmanai.

Ir nesvarbu, kad prisivalgėme, vis vien širdyje nerimas ir liūdesys, ar ne? Tas nelemtas ruduo, kai išskrenda gervės, kai trumpėja dienos, kai vis rečiau išeina maudytis ežere. Ir veidai niaukiasi, mažėja šypsenų, moterų sijonus keičia kelnės, sodrios lūpos praranda sultis ir vis dažniau skeldėja. Ką tik siautėjome vasaros fiestoje, dabar santūriai einame į gelstantį parką. It was summer, now it’s autumn…

Eurovizinis plaukimas Merkiu + klasikinis tarybinis šašlykas

Netikėtai šį savaitgalį užklupus gražiems orams, nieko kito nebeliko kaip susipakuoti mantą, baidarę, keletą mėsgalių, porą litrų juodojo Malvazo, porą litrų Czeck-in lagerio ir leistis į nesudėtingą plaukimą. Po neilgų svarstymų su kolega Pupkiu nusprendėme užpildyti dar vieną baltą dėmę Dzūkijos žemėlapyje – Merkio vidurupio dalį nuo Paluknio iki santakos su Šalčia Valkininkuose.

Kaip žinia, Merkio vagos dalis nuo Vokės iki Pirčiupių yra sureguliuota, t.y. čia Merkys ne upė, o kanalas, kuo netrukom įsitikinti.

Kaip styga tiesi vaga, žemi ir nuobodūs krantai mūsų neišgąsdino. Pradedam kelionę.

Paplaukiam keletą kilometrų ir įsitikiname, kad nėra taip blogai plaukti kanalu: pakrantėse prižėlę daug krūmų ir jautiesi jei ne kaip Vogos ar Misisipės deltoje, tai bent jau kaip Rusnės salos protakose. Kita vertus, tai visai netrukdo plūduriuoti neirkluojant, maukiant alų ir lyginant “kurio ilgesnis“.

Netrukus kanalas baigiasi ir pamatome pirmą atrakciją:

Pasirodo, kaimiečiai puikiai moka naudotis atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Va dar kaip šita Pirčiupių HE atrodo iš kitos pusės:

Beje, ačiū jiems už paliktą pakankamai platų tarpą baidarėm praplaukti.

Netrukus ėmė temti, tad apsistojome nakvynei labai gražioje pievoje. Laužas, milžiniškas mėnulis ir Eurovizijos finalas – ko dar gali prireikti? Ogi šašlyko! Dar prieš išvažiuodamas iš namų užmarinavau puskilį stambokai pjaustytos kiaulienos sprandinės svogūnų-lauro-lapų-pipirų-kalendros-rupios-druskos-vyno-acto marinade, tad prie laužo beliko tik išsidrožti iešmus, suverti mėsą ir pakepti virš žarijų keliolika minučių.

Padažui sukapojau svogūną, sultingą pomidorą, pabarsčiau rupia druska, primečiau kalendros lapų, o Pupkis atliko esminį akcentą: užpylė džiovintą Guajillo čili pipirą verdančiu vandeniu, palaikė keletą minučių, o po to nuskuto minkštimą nuo odelės savo aštriu peiliu ir įmaišė į padažą. Muaaaa! Nerealiai. Garnyrui: agurkai, svogūno laiškai, kalendra, vytintos alyvuogės.

Ir, žinoma, juodas alus.

Pažiūrėjom Eurovizijos finalą, laimei radom per ką:

Kitą dieną, artėjant prie Valkininkų, atradome tikrąjį Dzūkijos krašto grožį: apleistas fermas, novorišų sodybas, kaimo turizmo sodybas su girtais marozais ir… krizės pasekmes:

Na ir kartuves, jei krizė užpiso.

Beje, atkarpoje nuo tilto, kur Merkys kerta A4 kelią (truputį už Pirčiupių) iki Valkininkų, plaukimas nebuvo labai nuobodus: gana daug užvartų, toks jausmas, kad ten praūžė viesulas, kai kuriose vietose, nusekus vandeniui, gali tekti net neštis krantu.

Kelionę maloniai baigėme Santakos parke Valkininkų apylinkėse, Užuperkasio kaime. Beje, ten visai padorus parkas pritaikytas šeimoms su vaikais ir neįgaliesiems, bo nutiesti lentiniai takeliai už EU milijonus, kuriais nuo automobilių stovėjimo aikštelės galima pasiekti gražiausias vieteles ir regyklas. Skubėkite, kol dar neišlaužė visų lentų kaimiečiai.

Šį kartą tiek, susitiksime po kitų plaukimų. Laimės jums.