Netradicinė grikių košė

Vis dar per mažai dėmesio skiriu pusryčių meniu. O šitą receptą puoselėjau taip ilgai, kad jau ėmė rodytis, kad jį esu išpostinęs prieš n metų. Būtent prieš metų aš su juo susidūriau Švedijoj, nors nesu tikras, jog tai švediškas patiekalas, tačiau, bala nematė, priskirkime jį prie švediškų patiekalų. Juoba, švedai, turiu omeny kaimo švedus, ypač Skonės ar Siodermanlando kraštų, valgo daug grikių.

Norėčiau dar pabrėžti, kad šis patiekalas yra saldus, kitoks nei daugelis įpratęs valgyti grikius. Pradedam. Vienai porcijai mums reikės:

  • stiklinaitės grikių;
  • banano;
  • 50 g sezamo sėklų;
  • saujos razinų (na, aš panaudojau džiovintus mangus, bet razinos tikrai geriau).

DSCF5996

Iš karto nuplauname ir užpilame razinas verdančiu vandeniu.

DSCF5998

 

Tegul mirksta. O tada imamės labai svarbios procedūros – grikių plovimo. Šiaip, rekomenduočiau plauti visas kruopas prieš virimą. Ypač grikius, ryčius ir žirnius. Keletą kartų tekančiu šaltu vandeniu.

Perplautus grikius užkaičiame ant stiprios ugnies su nemažu kiekiu vandens. Vos tik užvirs vanduo, jį nupilame ir dar kartą perplauname šaltu vandeniu. Žinote kodėl taip reikia? Todėl:

DSCF6002

 

Po pirmo virimo susidaro daug nemalonių drumzlių. Kaip ir po pirmo virimo mėsos ar kaulų – tą pirminį sultinį būtina išpilti.

Antrą virimą pradedame su nedideliu kiekiu vandens ant silpnos ugnies po dangčiu. Kad kruopos lėtai brinktų ir šustų. O tuo tarpu smulkintuvu sutriname, kiek įmanoma, sausas sezamo sėklas,

DSCF5999

po truputį įpilant razinų nuoviro. Daug nereikia, kad padažas būtų grietinės konsistencijos. Pabaigoje įpjaustome bananą ir dar truputį paplakame.

Grikiai turėtų išvirti per 15-20 minučių, kai tik susigers visas vanduo į juos. Patiekiame su sezamo padažu bei mirkytomis razinomis. Kai kas mėgsta paskaninti iš vakaro užmerktomis linų sėmenimis.

DSCF6010

 

Tai mano viena mėgstamiausių košių, nes sezamo padažas saldus, su kartumo nata, o grikiai, po praplovimo neutralūs ir birūs. Skanaus.

Ir tradicinis filmų TOP50. 20-16 vietos:

20. Geras, blogas ir bjaurus – stulbinantis vesternas, nors derėtų pabrėžti, kad tai nėra tikrasis vesternas, o taip vadinamas “spaghetti western“, kurių daug prikepė italai, o ypač – Serdžio Leonė. Ir šie vesternai tikrai įdomesni už amerikietiškus. Nu ir Enio Marikonė, aha.

19. 12 kėdžių – man asmeniškai ši versija daug mielesnė už Leonido Gaidajaus režisuotąją. Gal ana versija linksmesnė, paprastesnė, o ši – šedevras: Marko Zacharovo scenarijus, muzika, Papanovo ir Mironovo vaidyba – nesu matęs geresnės vaidybos (Замрите ангелы, смотрите – я играю).

18. Bulvarinis skaitalas – turbūt nėra nei vieno, nemačiusio šio filmo, būtų tai apsitorčinęs hipsteris, girtas banditas, spuoguotas paauglys ar supermama riebaluotais plaukais. Kas daro šį filmą šedevru? Dialogai ir nenuspėjamas siužetas, kuris nenuspėjamas, net jei žiūrite šį filmą šimtąjį kartą.

17. Legenda apie Narajaną – stiprus, graudus ir pamokantis filmas apie pasiaukojimą. Įdomus tuo, kad be pagražinimų parodytas valstiečių gyvenimas. Toks jis buvo ir Japonijoje, ir XIX a. Lietuvoje: su kanibalistiniu (ne, anaiptol žmogienos niekas nevalgo) požiūriu į išgyvenimą, taip būdingu žemdirbių kultūroms.

16. Apsigimę žudikai – Tarantino scenarijus – anaiptol ne stipriausia filmo pusė. Daug daugiau padarė režsierius Oliveris Stounas, išnagrinėjęs neapykantos ir smurto anatomiją. Ir nors žmogžudystės ir žiaurumas romantizuojami, Stounas pateikia istoriją hiperbolizuotai, todėl visiškai nesinori būti tokiu (anti)herojumi kaip Mikis Ir Melori Noksai.

Reklama

Šokoladinė molė ar šokoladinis molis?

Kiek daug interpretacijų gali kilti, ar ne? Galėjau žodį “molė” parašyti iš didžiosios – būtų dar daugiau. Na ką gi, nuliūdinsiu jaunuosius statybinikus – pasakosiu Jums ne apie molį, tamsiaodžių kreolių iš Anglijos kolonijų mylėtojams irgi teks nusivilti. Ligi šiol nesu tikras ar nahuatlių kalbos žodis mole vartotinas lietuvių kalboje ir, jei vartotinas, kokios jis giminės. Gal kas pasakys?

Taigi, legendinis meksikietiškas patiekalas – mole negra su kalakutiena. Variacijų milijonai, kiekvienoje Meksikos provincijoje gaminama vis kitaip, prieksonių rinkiniai skirtingi, tad pateiksiu lietuviškam pilvui priimtiną variantą.

Imame:

  • puskilogramį kalakutės papų;
  • 400 ml gerų pomidorų savo sultyse (arba šviežių, jei gyvenate Pietų pusrutulyje);
  • raudoną svogūną arba keletą šalotų;
  • keletą skiltelių česnako;
  • 1-5 šviežius arba džiovintus čili;
  • 50 g karčiojo šokolado (geriau nesaldaus);
  • saują džiovintų slyvų ir abrikosų;
  • 50 g sezamo sėklų;
  • bananą (prisipažinsiu, nelabai jis buvo reikalingas, geriau nedėti);
  • druskos;
  • kukurūzų aliejaus;

dscf1561

  • prieskonių: kumino, raudonėlio, kalendros;

dscf1563

  • čipotlio.

dscf1562

Čipotlis (chipotle) – rūkytas jalapeno pipiras. Nerealus daiktas. Lietuvoje jau galima kai kur įsigyti, bet neapsimoka, geriau atsisiųsti iš kokio Londono. Jei neturite, galima pakeisti, į padažą įdėjus daugiau džiovintų slyvų ir paprastų čili miltelių.

Pradedam. Kubeliais supjaustome kalakutieną ir apkepame be fanatizmo.

dscf1565

Kol kepa, susipjaustome svogūną, česnaką, čili.

dscf1564

Kai tik mėsa truputį apskrus, išimame ją, padedame šiltai. Ant nedidelės ugnies kepame pjaustytas daržoves. Kai suminkštės, dedame pomidorus.

dscf1566

Troškiname 5 minutes. Taip atrodo mole roja, bet mes tęsiame toliau:

dscf1567

Dedame nuplikytus ir susmulkintus džiovintus vaisius.

dscf1568

Jei sugalvojome – ir bananą, bet jau sakiau, kad jis čia nereikalingas.

dscf1570

Dabar sumažiname ugnį iki minimumo. Galima uždengti. Tuo tarpu piestoje arba smulkintuve sutriname sezamą.

dscf1571

Sezamas sutirštins padažą ir suteiks skonio.

Dabar dedame į padažą kalakutieną, padruskiname, suberiame prieskonius ir keletą šaukštų čipotlio drožlių arba miltelių. Truputį pamaišę patroškiname ir suberiame tarkuotą šokoladą. Uždengiame ir troškiname dar 15-20 minučių. Patiekiame su ryžiais, tortijomis ar net keptomis bulvėmis.

dscf1575

Fone – naminis Pupkio alus, be jo šis patiekalas būtų kaip partitūra be smuiko rakto. Skanaus.

Ir dar – silpnaregiams:

dscf1576

Joder por favor, señoritas.

Tchina, humusas, baklažanai… Artimieji Rytai

Yra daugybė dalykų, vienijančių Artimųjų Rytų arabus, žydus ir krikščionis. Bet vienas dalykas toks zašibenas, kad tai pastebėjo net Brüno – tai humusas. Ne, tai ne tas humusas, kurį mėgsta kimšt už žando Stanislava Monstvilienė. Aš papasakosiu kaip pasigaminti humusą iš avinžirnių aka nuto, kuriuo kasdien mėgausasi tūkstančiai peisuotųjų, rankšluosčiuotųjų ir kryžiuotųjų Levanto gyventojų. Jei norite bent trumpam persikelti į Libano kedrų giraitę ar Izraelio alyvų sodelį, susikaupkite, perskaitykite ir eikite pirkti:

  • 0,5 kg avinžirnių;
  • 100 g sezamo sėklų;
  • baklažano;
  • česnako;
  • citrinos;
  • alyvuogių bei sezamo aliejų (labai įsitempti nebūtina, pakaks ir kurio nors vieno);
  • mėtų (šviežių arba džiovintų), kalendros (tik šviežios);
  • saldžios paprikos arba aštraus čili miltelių.

Na bent kalendros, tai galima užsiauginti ant palangės.

Ką gi,užkaičiame dar nuo vakar užmerktus avinžirnius ir, nugriebdami putas, verdame 20-30 minučių. Kol jie verda, nuplauname baklažaną, subadome jį iš visų pusių šakute,

aptepame aliejumi ir dedame ant grotelių į įkaitintą orkaitę dvidešimčiaiminučių.Be jokios abejonės, geriausia baklažaną kepti ant žarijų, bet tiek to, lauže kepsime kai ateis laikas. Aha, štai ką mes gavome:

Baklažano oda lengvai lupasi, tad išimame minkštimą, supjaustome nedideliais gabalėliais, dedame pora skiltelių česnako, mėtų, druskos, alyvuogių aliejaus, išmaišome ir paliekame atvėsti.

Tuo tarpu avinžirniai jau turėtų būti išvirę, tad išjungiame viryklę, nupimame nuovirą į atskirą indą ir, kol nuoviras aušta, sutriname nutą grūstuve arba elektriniu smulkintuvu.

O štai dabar, laikas imtis humuso pagrindo – tchinos. Nieko čia blatno nėra: elektriniu smulkintuvu sumalame sezamo sėklas, tada įpilame keletą šaukštų sezamo aliejaus, malame toliau, kol gausis varškės konsistencija. Dabar po truputį pilame avinžirnių nuovirą ir vis darbuojamės smulkintuvu. Tchina gatava, jei panaši į grietinę. Dedame ją į trintą avinžirnių masę, pridedame keletą skiltelių česnako, druskos, išspaudžiame pusę citrinos.

Žinoma,visa tai išmaišome, nuolat pildami likusį nuovirą. Vertėtų įsidėmėti, kad humusas turi būti skystos grietinės ar gero riebaus jogurto konsistencijos – aušdamas jis tirštėja, tad nebijokite, nuoviro nepadauginsite.

Vualia, humusą galima valgyti tiek šiltą, tiek šaltą. Dedame baklažaną į lėkštę, šalia – humusą, jį apibarstome paprika arba čili, palaistome alyvuogių aliejumi, pasibarstome kapota kalendra. Ai, pamiršau į pirkinių sąrašą įtraukti pitas arba lavašą. Na, jūs patys susipraskite, kas jums labiau patinka.

Užgerti geriausia vynu. Beje, šiuo atveju, tai – šimtaprocentinis vegetariškas patiekalas (gal net ir veganiškas?). Mėsėdžiai arba turingesnieji baklažaną gali pakeisti kepintu avienos arba jautienos faršu su svogūnais, čiobreliais, kuminu… Silpnaregiai, dėmesio!

Tebūnie taika Levanto žemėje ir jūsų širdyse.