Receptų retrospektyva 1: Megapupos nevegetarams

Aš manau, kad atėjo laikas parodyti tikrąjį savo veidą. Yra receptų mano gyvenime, už kuriuos daugelis jūsų ims manęs nekęsti. Bet aš nesivaikau pigios meilės, nes tie, kurie mane myli, mylės tokį, koks aš nesu, nepaisydami mano kanibalistinių trūkumų. O gal tai visai ne trūkumai – juk viskas šiame gyvenime priklauso nuo požiūrio: kas vienam trūkumas, kitas įvertins kaip privalumą.

Taigi, šiandien – tikrasis aš, nepadailintas, neretušuotus ir necenzūruotas. Pradžiai – nešokiruojanti versija: milžiniškos pupos, surinktos nužudytų gyvūnėlių viduriuose.

Štai jos:

Itin šviežios, išluptos, kaip man prisiekinėjo kruviną ranką ant purvino chalato skverno pridėjęs prekeivis, iš jauno ėriuko pilvo.

Ką su jomis veikti, paklaus manęs žingeidus skaitytojas? Reikia nuplauti, nuvalyti plėves ir odeles ir užmerkti šaltame vandenyje, praskiestame citrinos sultimis bent 20 minučių. Be megapupelių dar pričiupau:

• pusę svogūno;
• nepiktą čili;
• saują petražolių;
• kumino, maltos paprikos, juodųjų pipirų;
• sojos padažo;
• pomidorų ir ryžių garnyrui.

Po 20 minučių mirkymo, perplauname megapupeles ir siauru peiliu arba virtuvinėmis žirklėmis pašaliname šlapimtakius – jie nevalgomi net pupelėse. Pačias pupeles supjaustome stambiau.

Kepame šiuos gabalėlius 2 minutes su gabalėliu sviesto ant labai smarkios ugnies. Kaip identifikuoti, kad ugnis buvo pakankamai stipri? Virtuvė turi būti be gailesčio aptaškyta riebalais.

Kepdami intensyviai maišome. Kai tik pupelės ims išskyrinėti sultis, perdedame jas į pašildytą lėkštę, o likusiuose riebaluose kepiname smulkiai pjaustytą svogūną bei papriką. Paskubėkim, viską reikia atlikti vikriai. Kai tik svogūnas taps permatomas, grąžiname pupeles, barstome kuminu, malta paprika, pilame 2-3 šaukštus sojos padažo. Troškiname dar keletą minučių, išjungiame viryklę, barstome kapotomis petražolėmis ir grūstais pipirais. Patiekiame su ryžiais beigi pomidorais.

Skanaus ir sėkmės iki kito karto.

Traškūs vištos papai ir sparnai

Be jokios preliudijos ir įžangos. Perkame:

• vištos biustą;
• vištos sparnų kilogramą
• sojų padažo keletą šaukštų;
• šaukštą krakmolo;
• žalią čili;
• keletą šaukštų aliejaus;
• ilgųjų pipirų
• čili miltelių;
• kmynų
• citrinos sulčių.

Vištos sparnus nuploviau ir palikau marinuotis minimum 6 val. su sojos padažu, citrinos sultimis, šaukštu aliejaus ir kmynais. Vištos biustą apipjausčiau, filė sukapojau kvadratėliais 2*2*2 cm ar panašiai, iš kilio ir petražolės šaknies išviriau kuklų sultinį. Filė gabalėlius užpyliau sojos padažu, pabarsčiau krakmolu ir ilgaisiais pipirais; išmaišiau ir palikau 20 minučių. Kas tie ilgieji pipirai?

Ne, tai ne žirginėliai ir ne kirmėlės. O vištiena marinuojasi.

Tada maksimaliai įkaitinau keptuvėje keletą šaukštų kukurūzų aliejaus ir dėjau vištieną po gabaliuką, kad nesuliptų, intensyviai maišiau, kepiau 3-4 minutes keliomis partijomis, prieš išimant iš keptuvės, pridėjau kapoto čili pipiro (galima pridėti ir išėmus iš keptuvės). Išimti geriau ant popieriniu rankšluosčiu užklotos lėkštės, kad aliejus susigertų.

Vualia, gabalėliai iš išorės traškūs, viduje sultingi, bo tokio metodo esmė, kad mėsos syvai ir prieskoniai užrakinami po traškia luobele. Skanaus. Su alum, jei ką.

Bet mano žvėriško apetito tai nenumaldė. Todėl užsiėmiau sparnais.

Kepami jie 180ᵒ-200ᵒC orkaitėje po folija 20 minučių ir dar 15 minučių nuėmus foliją.

Kalbant apie mėsą, va ką apie ją mano vegetarai:

 

 

Šikelgrūberis nerekomenduoja nei vištienos, juoba, kad ji truputį apdegusi, nei alaus, bo anas buvo vegetaras ir abstinentas. Bet mes juk ne šikelgrūberiai,ar ne?

Eksperimentas pavyko: dukart ruošta kiauliena, Sičuanio vizitinė kortelė

Tęsiame kinų virtuvės dienas lietuviškoje blogosferoje. Šiandien pasigaminkime žinomiausią Sičuanio provincijos patiekalą – Hui Guo Rou (niekas čia nesikeikia), dukart gamintą (ruoštą) kiaulieną (angl. double-cooked pork). Kadangi neturėjau kai kurių svarbių prieskonių, laisvai improvizavau, tačiau esminis patiekalo akcentas lieka tas pats.

Imam:

• apie 800 g kiaulienos kumpio su riebalų sluoksniu (svarbu!) ir oda;
• porą;
• svogūno laiškų;
• 2 šaukštus cukraus;
• tamsaus sojų padažo;
• ryžių acto;
• hoisino padažo, aš neturėjau, eksperimento vardan paėmiau žuvies padažo nam-pla (ir to, ir ano būna dideliuose PC;
• prieskonių pirmam kartui: Sičuanio pipirų, cinamono pagaliuką, žvaigždinio anyžiaus (galima keletą imbiero griežinėlių, bet aš nedėjau);

• prieskonių antram kartui: džiovintą čili pipirą, keleto česnako skiltelių, supjaustytų plonais griežinėliais.

Visų pirma, užverdame dideliam puode vandens, sudedame pirmajam kartui skirtus prieskonius ir į 2-3 gabalus padalintą mėsą. Verdame 30 minučių, išimam mėsą, nusausinam ir supjaustom va tokiais gabalėliais:

Maksimaliai įkaitiname keptuvę ar woką, įpilam šaukštą aliejaus, dedame susmulkintą čiliaką, po 5 sekundžių dedame mėsą (geriau kepti per du kartus) ir stir-fry principu kepame kol gražiai apskrus – 15-20 sekundžių. Pažadu, kad šaudys ir taukais aptaškys visą virtuvę. Mėsą išimam, taukus nupilam nafig į kloaką, dedam cukrų, maišom, po 5-7 sekundžių grąžinam mėsą, pilam sojos padažą, actą, hoisiną, maišom, mažinam ugnį iki vidutinės, dedam porą ir svogūnus.

Išjungiame viryklę, dedam į lėkštę. Viskas, skanaus. Nieko daugiau prie patiekalo nereikia – skanu taip, kad pirštus galima nusigraužti. Taip, riebu, bet juk žiema, reikia daug kalorijų, kad nesušaltume, ar ne?

 

Na ir silpnaregių žiūrovų pageidavimu:

Šonkauliukai prie alaus: kinietiška interpretacija

Lenkiu galvą prieš didžiąją kinų tautą ir jų istoriją. Yra ko pasimokyti iš kultūros, kurios šaknys toli toli praeityje, daug toliau, nei helenistinės ar net egiptiečių. Štai paklaus Jūsų koks užsienietis, kada Lietuvoje atsirado mūsų “pasididžiavimas” didžkukuliai, ir ką Jūs atsakysite? Mekensite apie tai, kad, galbūt prieš kokius varganus 100 metų juos iš VokiečiŲ (kirtis ant Ų) atsigabeno aškenaziai? O štai kinų, sakau kinų sąlyginai, nes kinų virtuvė labai diversiška, virtuvės pagrindai susiformavo mažiausiai prieš kokius 3000 metų, taigi. Ir nuolat vystosi. Todėl, kai tik imuosi gaminti ką nors iš kinų virtuvės, niekada neužduodu sau klausimo kodėl taip, o ne kitaip?, nes žinau, kad tai laiko patikrinti receptai ir jų patikimumo aš neturiu teisės vertinti.

Nesigilinkime dabar į politines vingrybes, Tibetą aš taip pat myliu, bet pabandykime pasigaminti paprastą ir greitą, bet tobulą užkandį prie alaus: šonkauliukų Wu Xi.

Imame:

• kiaulienos šonkauliukų – gerą kilogramą;

Užbėgdamas už akių, pasakysiu, kad aš paėmiau 0,5 kg, dėl ko labai gailėjausi – šonkauliukai buvo tiesiog nušluoti nuo stalo per 5 minutes

• pusę poro;
• 5-6 skilteles imbiero;
• 2-3 šaukštus medaus (galima ir dirbtinio ar net cukraus);
• pomidorų pastos (aš paėmiau šaldytą pomidorą);
• 3 šaukštus ryžių acto (tamsaus geriausia, bet Vilniuje dar nemačiau);
• 2 šaukštus tamsaus sojų padažo;
• 1 šaukštą aliejaus;

Taikome jau mano aprašytą stir-fry technologiją, todėl viso proceso aš  nespėjau nufotkinti.

Pradžioje nuplauname šonkaulius, supjaustome po vieną ir sumetam į puodą su verdančiu vandeniu. Šonkaulius tuojau pat išimame, vos tik vanduo užvirs vėl ir nuvarviname vandenį. Keptuvėje ar woke maksimaliai įkaitiname šaukštą aliejaus, metame šonkaulius ir, intensyviai maišydami, kepame 30 sekundžių, tiksliau, kol gražiai apskrus. Išimame, sumažiname ugnį iki vidutiniškos, pilame medų (arba cukrų), maišome, kol ims ruduoti, grąžiname šonkaulius, pilame actą, sojų padažą, maišome, metame supjautytą porą, susmulknitą pomidorą (arba pora šaukšų pastos) ir imbiero griežinėlius.

Viską išmaišome, užpilame vandeniu, kad apsemtų šonkauliukus ir paliekame kokioms 45-60 minučių, kol padažas sutirštės. Viskas. Pasibarstome sezamo sėklomis arba pjaustytais svogūno laiškais ir – vualia. Skanaus. Maldauju, su alumi.

PS: ir nepamirštam išsivalyti viryklės, kai pavalgysim, silpnaregiai.

Keletas vasaros receptų

Nežinau kaip Jums, bet man vasara baigiasi, kai nurausta šermukšnių uogos. O šiemet jos nuraudo kaip niekada anksti – maždaug prieš dvi savaites. Labai greitai prabėgo ši vasara, kad net nespėjau papostinti jokių receptų. Tai nereiškia, kad negaminau nieko įdomaus. Tiesiog ne visada fotografavau, ne visada turėjau noro ar jėgų rašyti. Bet trumpą vasarinių receptų kompiliaciją pateiksiu Jūsų dėmesiui.

Štai – savo daržo gėrybės: cukinijos, baklažanai, paprikos, pabarstytos pipirais bei šviežiais laukiniais raudonėliais, pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Visa tai kepama orkaitėje 200ºC temperatūroje apie pusvalandį.

Daromas padažas iš medaus, citrinos sulčių, druskos ir grūsto česnako.

Ir patiekiama su blanširuotom (nuplikytom verdančiu vandeniu ir palaikytom lediniame vandenyje) šparaginėm pupelėm.

Arba kitas receptas: stir and fry variacija gamtoje su cukinijom, paprika, morkom, saldžiais svogūnais, sojos padaže marinuota kiauliena. Daržovės pjaustomos juostelėm, mėsa taip pat ir pusvalandžiui užpilama sojos padažo ir piprų mišiniu. Svogūnai ketvirčiuojami. Maksimaliai virš laužo įkaitinamas vokas, pilamas šaukštas aliejaus. Daržovės kepamos po keliolika sekundžių iš eilės: morkos, cukinijos su paprika.

Tada svogūnų ketvirčiai, galiausiai – mėsa, ji kepinama ne ilgiau kaip 10 sekundžių, tada į voką grąžinmos daržovės.

Viskas maišoma, dedamas kapotas imbieras, kapotas čili pipiras, pilamas sojos padažas, actas, beriamas cukrus. Prieš nuimant voką nuo ugnies dar beriamas kapotas česnakas.

Dar vienas kelioninis receptas – višta, kepta tešloje (arba molyje). Iš vakaro višta marinuojama aliejaus, čipotlių, kmynų ir čiobrelių marinate – tiesiog aptepama. Beje, prieš tai, subadyta siauru peiliu ir “prikimšta“ į skylutes česnako skiltelių.

Kitą dieną užkuriamas laužas (mano atveju – krosnis). Iš miltų ir vandens daromas didžiulis blynas,

į kurį kruopščiai, nepaliekant nė menkiausio plyšio, vyniojama višta.

Tas didelis miltuotas (sakau, galima sukti it į molinį blyną) kamuolys metamas į laužo žarijas arba į gerai įkaitintą krosnį maždaug valandai.

Rezultatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekoks.

Tačiau mes tos sudegusios ir anglimis aplipusios tešlos galime ir nevalgyti. Mus domina tik sultinga kvapni vištiena, tūnanti viduje. (Pupki, nenumanai, kodėl neradau tos esminės vištos nuotraukos?).

Kol kas tiek, ilgainiui Jūsų dėmesio dar laukia keleto upių aprašymai. Tad, so long yo!

Duoklė svetimoms moterims – vištienos sriuba su žolelėmis

Eskaluosime 9-ojo Dievo įsakymo svarstymą. Kas nežino, jis byloja, kad neturėtume geisti svetimos žmonos ar svetimo vyro. Daugumos svetimų moterų niekas negeidžia, nes jos neįdomios vien tuo, kad yra svetimos. Yra dar svetimų moterų tipas, kurių tyliai pageidi, nueini išpažinties, ir toliau, tylomis jų geisdamas, pamažu pamiršti, geisdamas jų vis mažiau. Yra dar vienas tipas svetimų moterų, kurių geisti ne tik, kad negalima, bet ir nesinori. Todėl, kad kaip bežiūrės – jos puikios moterys. Ir tai vienintelė priežastis, kodėl jų geisti neišeina. Net tai, kad jos geriausių draugų moterys, tarsi ir netrukdytų jų geisti, nes juk galima su geriausias draugais susipykti, kad nebųtum geriausiu draugu, paimti jų moteris – ir problemos kaip nebūta (kas pakišo šią mintį? Egziuperi? Kamiu?).

Gana tuščiažodžiavimų. Noriu padėkoti bobai Ievai už žoles, iš kurių išviriau dar vieną blaivinančią sriubą. Iš to, ką davė boba Ieva reikės:

• rūgštynių;
• juozažolių;
• laiškinio česnako;
• svogūnų laiškų;
• taip pat: paprikos, morkos, agurko, sojos padažo, sezamo aliejaus, vištienos papų.

Sumetam kubeliais pjaustytus vištos papus į versnatį vandenį. Kol užvirs, supjaustom daržoves elipsėmis. Pas išvirusią vištieną pirmos keliauja morkos, po poros minučių paprika. Vėliau – rūgštynės.

Po poros minučių išjungiam viryklę, ir pridedam agurkų. Paskaninam sojos padažu.

Viskas, ką dar reikia padaryti – pilti sriubą į dubenėlius, pabarstyti kapotais laiškais ir juozažolėm, palaistyt sezamo aliejum.

Skanaus.

 

 

 

 

Dukart ruošta kiauliena atvirkščiai

Kažkada jau pasakojau kaip pasigaminti įžymiąją dukart ruoštą sičuanišką kiaulieną. Pasirodo, efektyviai galima ją dukart pasigaminti, procesą vykdant, kone atvirkščiai. Tam reikalui pasiruoškime:

• 0,5 kg gabalą riebios kiaulienos šoninės;
• Briuselio kopūstų arba špinatų;
• mažą svogūną arba askalotinių bei paprastų česnakų;
• imbiero gumbą;
• Hoisino beigi sojos padažų;
• geltonojo ryžių vyno, sauso chereso arba sauso vermuto.

Hoisiną pamiršau įtraukti į natiurmortą, štai jis:

Kiaulieną supjaustome stambiais šmoteliais, tipo taip:

ir marinuojame nuo pusvalandžio iki valandos su šaukštu sojos padažo ir geru šlaku vyno, žiūrint kokio turim.

Stambiai susipjaustome česnakus ir imbierą.

Kai mėsa pasimarinuos… aš sakiau mėsa? Atsiprašau, ten šoninė, mėsos ne kažin kiek. Kai šoninė pasimarinuos, dedame ją į įkaitintą keptuvę su keliais lašais aliejaus ir imbieru. Intensyviai maišydami, kepame ne ilgiau minutės ant maksimalios ugnies.

Spirgus išimame į lėkštę, taukus pilame priešui į veidą, jei neturim priešų – į klozetą.

Keptuvės nešluostom, vėl įkaitinam, bet tik vidutiniškai, ir dedam kopūstus beigi askalotinius česnakus ir kepam minutę dvi.

Grąžiname šoninę, dedame gerą šaukštą Hoisino padažo, išmaišome, sumažiname ugnį, pilame verdančio vandens, kad iki pusės apsemtų kopūstus ir paliekame troškintis pusvalandžiui. Manau, galima net uždengti keptuvę. Išjungiame viryklę, dedame kapotą česnaką.

Patiekiame su ryžiais ir kimči. Nėra kimči? Ne bėda, rauginti kopūstai dera geriau už bet ką.

Riebi šoninė visai neatrodo riebi, o truputį traški, su vos juntamu vermuto aromatu, salstelėjusi, gal kiek primena šokoladą, tad tam saldumui kompensuoti rauginti kopūstai ir reikalingi. Bliamba, kaip skanu. Tik pažiūrėkite:

PS. Dėmesio, upeiviai ar šiaip žmonės, važinėjantys pro Dūkštas: kaip ten vanduo Dūkštoje? Gal jau plaukiojama? Gal potvynis prasidėjo po lietaus?

Traškios baklažanų juostelės

Dažnas manęs klausia kaip pagaminti baklažanus, kad jie nebūtų riebūs. Bėda ta, kad kepami ar troškinami baklažanai sugeria labai daug riebalų. Kaip baklažanai kepami ant grilio ar orkaitėje praktiškai be riebalų, jau pasakojau. Dabar papasakosiu apie paradoksalų būdą: kuo daugiau riebalų keptuvėje, tuo mažiau jų prisigers baklažanas.

Kokią riebalinę terpę naudoti? Kadangi baklažanus kepsime maksimaliai aukštoje temperatūroje, pasistenkime naudoti kuo aukštesnio degimo laipsnio aliejų: garstyčių, avokadų, žemės riešutų ar sezamo. Beje, paskutiame savo poste pamiršau padėkoti žaviems Žaliakalnio ponams už nuostabų sezamo aliejų. Ačiū, brangieji ir brangiosios.

Mums prireiks:

• poros baklažanų;
• poros morkų;
• mažos cukinijos ir keleto Briuxelio kopūstų (nebūtinai);
• mažo svogūno;
• česnako;
• kiaušinio baltymo;
• šaukšto krakmolo;
• šaukšto cukraus;
• sojos padažo;
• ryžių acto;
• aliejaus – naudoju garstyčių.

Daržoves, bent jau baklažanus ir morkas, pjaustome šiaudeliais.

Kiaušinio baltymą atsainiai išplakame, pridėdami truputį krakmolo. Plakinys turėtų būti nei per skystas, nei per tirštas.

Plakinį ir kelis lašus sojos padažo užpilame ant baklažanų. Išmaišome juosteles taip, kad plakinys kuo geriau pasiskirstytų.

Įkaitiname keptuvėje ar voke pusę ar net du trečdalius stiklinės aliejaus. Maksimaliai. Pusę minutės kepame morkas, išimame, pusę minutės kepame cukiniją su kopūstais.

Išimame. Iki minutės arba kol ims skrusti kepame baklažanų juosteles. Patariu kepti mažesnėmis partijomis.

Sumažiname ugnį iki vidutinės, į keptuvę beriame šaukštą cukraus, pilame acto, sojos padažo, sugrąžiname visas keptas daržoves, dedame svogūną, intensyviai maišydami kepame 20 sekundžių. Išjungiame viryklę. Dedame kapotą česnaką. Aš kiek perlaikiau baklažanus padaže, jie nebuvo tokie traškūs kaip norėtųsi. Bet Jums, tikiu, pavyks.

Skanaus, brangieji, iš Žaliakalnio. Ir visiems kitiems linkiu.