Pats paprasčiausias šokoladinis Kaprio tortas

Kaip bičas, nukankintas narzano, atėjus naujiems metams nusprendžiau jo nebevartoti. Na bent kurį laiką. Bet nestipri abstinencija nepalieka nė akimirkai, ir įkyri priklausomybė alkoholiui išstumiama dar įkyresnio potraukio cukrui. Todėl šiandien gaminsime labai paprastą, bet tobulai skanų Kaprio tortą, dar vadinamą Torta Caprese.

# kol rašiau šias eilutes, man netikėtai gimė idėja pakeisti savo leisgyvį pseudokulinarinį blogą ir visas kuklias kūrybines jėgas mesti kilniam tikslui dalintis savo alkoholiko patirtimi su gležnų kūnelių ir skystų protelių šiuolaikiniu jaunimu, kad atgrasyčiau juos nuo stikliuko; arba suvienyti jėgas su jau pažengusiais alchašais ir kandimis  kovoje su žaliuoju slibinu. Bepostrigaudamas apie gėrimą, įsmeigęs pageltusias nuo gėrimo akis į monitorių, prisiminiau vieną gražiausių XX a. 9-ojo dešimtmečio rusiškų dainų, nei tai apie hepatitą, nei tai apie mirtį, nei tai apie tėvystę ar meilę (gaila, kad neišliko geros kokybės klipo).

O kol nuo dainos kūnas eina pagaugais ir lieju bronzos ašaras, kad 90-ieji niekada nebegrįš, sudėlioju ant stalo reikiamus gluten-free ir paleodietinius ingridientus (beveik juokauju):

• 200 g juodo 70 proc. šokolado;
• 250 g migdolų miltų;
• 150 g sviesto;
• 5 kiaušinius;
• 150 g cukraus.

Darome baine-marie su sulaužytom šokolado plytelėmis, o kas nežino kas tai – tiesiog užkaičia puodą su vandeniu ant viryklės, o stiklinį ar metalinį dubenį su šokoladu ir sviestu stato ant puodo, kad verdantis vanduo neliestų dubens dugno. Šokoladas ir sviestas turi ištirpti ant garų, aha. Nepamirštam nuolat maišyti silikonine mentele arba mediniu šaukštu. Kai ištirps, atidedame, kad atvėstų, o tuo tarpu užkaičiame orkaitę ant 160°C ir sutepame torto formą sviestu, o dar geriau – išklojame kepimo popieriumi. Kol kaista orkaitė ir vėsta šokoladas, atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių į atskirus indus. Trynius plakame su cukrumi iki nebeliks cukraus kristalų ir maišome su atvėsusia šokolado mase.

Ech, šliūkštelėčiau Galliano likerio į mišinį, bet juk negalima. Anei Krakeno romo negalima. Nieko negalima. Galima tik Išplakti kiaušinio baltymus iki standžių putų; nebūtinai kaip morengui, be fanatizmo. Ir sumaišom su šokoladine mase ir migdolų miltais.

Mišinį išdrebiame į kepimo formą ir pašauname į įkaitusią orkaitę lygiai 45 minutėms. Iškepusį tortą atsargiai išimame su visa forma ir leidžiame atvėsti kokį pusvalandį, tada atsargiai perkeliame į didelę serviravimo lėkštę ir paliekam atvėsti iki kambario temperatūros. Dėmesio, keliam atsargiai, nes tortas gana minkštas, jis dar bręsta kurį laiką iš savo endoterminės energijos. Tada per sietelį pabarstome cukraus pudra.

Taigi, jei viską darėte teisingai ir niekur nesusimovėte, išeigoje turėsite tobulą desertą be jokių miltų, trapia plutele išorėje ir drėgnai šiltu vidumi. Siūlau tiekti su puodeliu espresso.

Ir kas nors nupirkit man normalų fotiką arba Google Pixel 3a telefoną, kiek galima su tokiom nuotraukom gąsdinti žmones?

Konditerinis hentajus – žalias šokoladas

Tiesiog žalias. Kaip varlė, zelionkė, ar airiškas smaragdas. Japonai prisigalvoja visokių nesąmonių. Ypač su europietiškais desertais. Padaro, jomajo, kažkokią kulinarinę pornografiją: tai žalią, tai rožinį šokoladą. Kad neatsiliktume nuo pasaulinio desertų gaminimo trendų, pavarysim ir mes saldžios ir lengvos japoniškos pornuškės. Mums reikės:

• mangos su hentajum;
• 400 g baltojo šokolado (žiūrim, kad būtų su kakavos sviestu, ne kokiu pakaitalu);
• 125 ml pačios riebiausios grietinėlės;
• 25 g sviesto;
• 2 šaukštų geros mačos.

Lyrinis nuokrypis apie mačą: Mača – ceremoninė japonų arbata. Gaminama iš specialios arbatos veislės, išdžiovintus lapelius kruopščiai sutrinant akmeninėmis girnomis. Rankų darbo (ar jūs įsivaizduojate kiek šiais laikais kainuoja statistinio japono rankų darbas?! Čia jums ne kinų rankytėmis surinkti aifonai). Ši arbata – viena brangiausių. Todėl nenustebkite, jei Lietuvoje jos arba visai nerasite, arba rasite kinietšką šūduką. Štai man nepasisekė, ir vienoje tinklinėje arbata ir kava prekiaujančioje parduotuvėje man įkišo kinietišką šlamštą – ji tik žalios spalvos, o skonio neaiškaus. Todėl ieškodamas tikros mačos, stačia galva pasinėriau į internetus. Po ilgos analizės nustačiau, kad 100 g mačos iš Japonijos man atsieis nei daug, nei mažai – 17 eurų. Dėl viso pikto, užsisakiau dar iš Kinijos palyginimui – ten kaina 4 eurai, che che. Taigi, japoniškai arbata atvyko per 5 darbo dienas, o va kinietiškos mačos vis dar laukiu. Arbatą bandžiau gerti – žiauriai skanu ir net truputį gaila naudoti šokoladiniam hentajui. Bet tiek to.

Puode pašildome, bet neužverdame, grietinėlę. Ir iškart nedidelėmis partijomis beriame smulkintą šokoladą ir maišome, kad tirptų.

Nepamirštam įdėti sviesto.

Kai gauname vienalytę masę, skubiai sijojame arbatą. Būtinai sijojame, nes joje daug gumulėlių.

Išmaišome. Apie 1 arbatinį šaukštelį atidėtos arbatos pasiliekame.

Išklojame indo dugną kepimo popieriumi ir pilame masę.

Galima naudoti specialią silikoninę formą, bet…

Lyrinis nuokrypis apie silikonines formas: Nusprendęs pasigaminti žalio šokolado, susidūriau su silikoninių formų problema. Paprastos šokolado plytelės formos Lietuvoje tiesiog nėra kur nusipirkti – visokių širdučių kiškiukų yra, o plytelės – xuj. Nu gal ir yra pirkt, bet hipsteriams skirtose parduotuvėse 100 g šokolado plytelės dydžio tokia xujovina kainuoja sušiktus 12 eurų. Aš nuėjau sunkesniu, bet pigesniu keliu – už 2 USD (nepilni 2 eu) užsisakiau iš mylimo aliexpresso.

O kol silikoninė forma keliauja per pusę pasaulio, darom šokoladą archaiškai: indelį su mase paliekame kambario temperatūroje (bet ne aukštesnėje kaip 25°C) pernakt. Kol neapstingo, į šaldytuvą dėti negalima – plytelės nueis baltom dėmėm. Po nakties indelį dar keletui valandų kišam į šaldytuvą. Turėkim omeny, kad su grietinėle, šitas šokoladas bus labai minkštas ir tirpus, be to, jį reikės suvartoti per keletą dienų, nes jis paprasčiausiai suges.

Išimame iš šaldytuvo.

Karštu vandeniu įkaitiname didelį aštrų peilį, nusausiname ir greitai supjaustome šokolado luitą į mažas plyteles. Ant viršaus būtinai pasijojame dar truputį mačos arbatos – tai subalansuos bendrą skonį.

はい！ Afigienai skanu. O kadangi niekas nesiteikė dalyvauti praėjusio rašinio viktorinoje, 400 g žalio šokolado surysiu vienas.

Paveikslėlyje – žalias šokoladas, darytas iš kinietiškos arbatos prieš savaitę – ne toks skanus.

O jūs kankinkitės:

Nepatetiški šokoladiniai saldainiai su čili

Ir aš sakau, velniop patosą, švelnius jausmus, meiles seiles. Tegyvuoja hardkoras ir čili pipirai.

Kalėdų proga sukau galvas ką padovanoti artimiems ir tolimiems žmonėms, neprikišus jiems nereikalingų daiktų, tuo pačiu parodant deramą pagarbą. Pagalvojau, kad geriausia dovana – rankų darbo ir iš širdies. Kad pavyktų nepulti veidu į purvą, mums reikės:

1. 300 g šokolado. Kuo geresnis, kuo brangesnis, tuo skaniau. Geriasia pirkti iš AJ šokolado gabalais.
2. 300 g gliaudytų saulėgrąžų.
3. 50 g sviesto.
4. Saują čili dribsnių (ne miltelių).

Ne milteleliai, jobta.

Viskas kartu:

Vienu žodžiu, saulėgrąžų ir šokolado santykis turi būti 1:1. Vietoje saulėgrąžų gali būti sezamas ar net sezaminiai ar migdoliniai florentinai – tai jūsų iškrypusios fantazijos reikalas.

Saulgrąžas reikėtų pakepinti ant sausos keptuvės.

O šokoladą ištirpinti… ne ne saujoje, o inde virš vandens vonelės.

Kartu su sviestu. Kai ištirps – maišome su čili dribsniais.

Tada –  su skrudintom saulėgrąžom.

Krupščiai, kad nebūtų jokių gumulų. Tada dedam į tam pritaikytas formeles.

Ir pašaunam… į šaldytuvą bent keletui valandų. O tada jau galima ir ragauti ir dovanoti.

Neįvertinti tirpstantys šokoladiniai pyragėliai

Ne viskas šiame sušiktam gyvenime sekasi taip, kaip mes planuojame. Mes dedame milžiniškas pastangas, o jų niekas nepastebi, mes verčiame kalnus, o to niekam nereikia, mes kuriame šedevrus, kurių niekas nevertina. Ne, šį kartą aš ne apie save, o apie penkis muzikantus, penkias dainas, kurios liko nepastebėtos ir iškeliavo užmarštin. Ir apie penkis mažus pyragėlius, sumautus keksiukus, kurie man nepavyko. Tam, kad nepavyktų tirpstantys šokoladiniai keksiukai (angl. molten chocolate cake), mums reikės:

• 120 g tarkuoto juodo šokolado;
• 100 g sviesto;
• 120 g cukraus;
• 5 kiaušinių;
• 60 g miltų;
• 0.5 g druskos;
• aliuminio folijos.

Sviestą supjaustome į dubenėlį, ten pat beriame tarkuotą šokoladą, dubenėlį dedame ant puodo, kuriame yra vandens, puodą – ant viryklės. Nesmarkiai kaitiname, kol sviestas ir šokoladas ims tirpti.

Po truputį maišome. Kai ištirps, nuimame nuo viryklės ir paliekame atvėsti. Tuo tarpu plakame kiaušinius su cukrumi.

Aha, šokoladas atvėso.

Po truputį maišome į kiaušinių plakinį.

Galiausiai beriame miltus, sumaišytus su druska.

Artėja sunkiausias pyragėlių gaminimo etapas. Jei turite nedidelius indelius, viskas OK, į juos pilate tešlą. Jei ne, gaminamės formeles patys:švaraus alaus butelio apatinę dalį apvyniojame keletu sluoksnių aliuminio folijos, kurią atsargiai nutraukiame nuo butelio.

Štai ir turime vienkartines formeles. Bet mūsų iššūkiai dar nesibaigė. Dabar turime apsispręsti kokiu metodu termiškai apdorosime tešlą. Daugelis linkę rėkti, kad reikia kepti orkaitėje. Kiti, labiau išprusę, sakys, kad reikia kepti orkaitėje verdančio vandens vonelėje. Ką gi, užbėgdamas už akių, rodau kas gaunasi kepant orkaitėje. Prieš kepimą:

Po 15 minučių kepimo 170°C:

Taigi, tai tikrai ne tirpstantys šokoladiniai pyragėliai, o paprasti keksiukai, kokius jau mes gaminome. O mūsų tikslas, kad pyragėliai tiesiogine prasme tirptų. Ir čia mums į pagalbą skuba Harvardo universitetas. Jo profesūra rekomenduoja pyragėlius virti, aha. Taigi, pilame tešlos į aliuminines formeles (geriau iš anksto patepkime jas aliejumi iš vidaus, antraip prilips, kaip man atsitiko).

Formeles dedame į didelį puodą, į kurį atsargiai pilame verdantį vandenį iki pusės formelės aukščio. Puodą statome ant viryklės ir uždengiame. Labai svarbu po dangčiu (t.y. tiesiog ant puodo užmesti) patiesti rankšluostį, kad susiformavęs kondensatas nekristų ant pyragėlių. Deja, viso proceso nepavyko fotografuoti, nes reikėjo sparčiai suktis. Vanduo puode turi nestipriai kunkuliuoti. Pyragėliai verdami apie 12 minučių. Galiausiai mes gauname pyragėlius su plona plutele, kurią prapjovus ar perkandus, viduje randame stulbinančiai skanų, švelnų, šiltą kremą.

Žinau, atrodo nekaip, bet tai nežmoniškai skanu, o tekstūra angeliška. Ar žinote, kad tokius pyragėlius valgo fėjos, vienaragiai bei angelai, po to bezda drugeliai ir vemia vaivorykštėmis?

Straipsnelio pradžioje užsiminiau apie penkias neįvertintas dainas. Jos liko nepastebėtos radijo stočių, aš neabejoju, kad jas esate girdėję nedaugelis. Tačiau, mano galva, jos pernelyg geros, kad neatkreipčiau dėmesio į jas.

1. The Pierces “Please Forgive Me“. Deja, šios dainos Jūs nerasite nei jūtubėj, nei vimeo, nei maispeise. Net googlas kažkodėl panaikinęs bet kokią informaciją apie šią dainą, gal dėl to, kad tai koveris, kažkokio apsiseilėjusio britų berniuko dainos. Originalas visiškai nevertas dėmesio, o štai sesutės “The Pierces“ iš Alabamos padarė šedevrą. Šią išgirdau tokiame vidutiniškame anglų filme “I give it a year“. Jei nuėjote nuoroda į rusų piratų tinklalapį, kurį pasiūliau, ir nusprendėte paklausyti šios dainos, tiesiog spauskite mėlyna play mygtuką (ten tik dvi identiškos dainos versijos). Tarp kitko, duetas “The Pierces“ ir šiaip nepelnytai nepopuliarus.

2. Vanessa Daou “Sunday Afternoons“. Visada maniau, kad ši daina – tik kokybiškas popsas, bet kai rašiau šią apžvalgą, sužinojau, kad tai – acid jazz. Hmmm.

3. Ardis “Sweet As A Candy“. Šiurpuliukai eina nuo šios dainos. Ir kaip ir pirmuoju atveju, ją labai sunku rasti jūtubėj. Keletą kartų ji buvo užblokuota, tad skubėkite pasiklausyti. Atlikėja Ardis – natūraziluota švedė iš Dominikos. Ji sugebėjo išgarsėti Švedijoje tik viena daina, kurią, galbūt, girdėjote net Jūs.

4. Babybird “Babybird“. Šios grupės stilius toks įmantrus, kad, mano manymu, jie aplenkė laiką, dėl ko netapo populiarūs. Ir niekada netaps. Gal ir gerai, nes dėl nedidelės kainos, juos kada nors kas nors atsiveš į Lietuvą.

5. Hidroelektra “Anastasia, ar tu myli mane?“. Ilgai galvojau, kol pasirinkau šią dainą (ir šią grupę). Aš manu, kad jie taip pat aplenkė laiką bent 30 metų. Tada juos vadino pankais. Kokie jie, nafig, pankai? Tik dėl to, kad buvo kitokie, nei tarkim, Fojė ar Antis?

Šokoladinė molė ar šokoladinis molis?

Kiek daug interpretacijų gali kilti, ar ne? Galėjau žodį “molė” parašyti iš didžiosios – būtų dar daugiau. Na ką gi, nuliūdinsiu jaunuosius statybinikus – pasakosiu Jums ne apie molį, tamsiaodžių kreolių iš Anglijos kolonijų mylėtojams irgi teks nusivilti. Ligi šiol nesu tikras ar nahuatlių kalbos žodis mole vartotinas lietuvių kalboje ir, jei vartotinas, kokios jis giminės. Gal kas pasakys?

Taigi, legendinis meksikietiškas patiekalas – mole negra su kalakutiena. Variacijų milijonai, kiekvienoje Meksikos provincijoje gaminama vis kitaip, prieksonių rinkiniai skirtingi, tad pateiksiu lietuviškam pilvui priimtiną variantą.

Imame:

• puskilogramį kalakutės papų;
• 400 ml gerų pomidorų savo sultyse (arba šviežių, jei gyvenate Pietų pusrutulyje);
• raudoną svogūną arba keletą šalotų;
• keletą skiltelių česnako;
• 1-5 šviežius arba džiovintus čili;
• 50 g karčiojo šokolado (geriau nesaldaus);
• saują džiovintų slyvų ir abrikosų;
• 50 g sezamo sėklų;
• bananą (prisipažinsiu, nelabai jis buvo reikalingas, geriau nedėti);
• druskos;
• kukurūzų aliejaus;

• prieskonių: kumino, raudonėlio, kalendros;

• čipotlio.

Čipotlis (chipotle) – rūkytas jalapeno pipiras. Nerealus daiktas. Lietuvoje jau galima kai kur įsigyti, bet neapsimoka, geriau atsisiųsti iš kokio Londono. Jei neturite, galima pakeisti, į padažą įdėjus daugiau džiovintų slyvų ir paprastų čili miltelių.

Pradedam. Kubeliais supjaustome kalakutieną ir apkepame be fanatizmo.

Kol kepa, susipjaustome svogūną, česnaką, čili.

Kai tik mėsa truputį apskrus, išimame ją, padedame šiltai. Ant nedidelės ugnies kepame pjaustytas daržoves. Kai suminkštės, dedame pomidorus.

Troškiname 5 minutes. Taip atrodo mole roja, bet mes tęsiame toliau:

Dedame nuplikytus ir susmulkintus džiovintus vaisius.

Jei sugalvojome – ir bananą, bet jau sakiau, kad jis čia nereikalingas.

Dabar sumažiname ugnį iki minimumo. Galima uždengti. Tuo tarpu piestoje arba smulkintuve sutriname sezamą.

Sezamas sutirštins padažą ir suteiks skonio.

Dabar dedame į padažą kalakutieną, padruskiname, suberiame prieskonius ir keletą šaukštų čipotlio drožlių arba miltelių. Truputį pamaišę patroškiname ir suberiame tarkuotą šokoladą. Uždengiame ir troškiname dar 15-20 minučių. Patiekiame su ryžiais, tortijomis ar net keptomis bulvėmis.

Fone – naminis Pupkio alus, be jo šis patiekalas būtų kaip partitūra be smuiko rakto. Skanaus.

Ir dar – silpnaregiams:

Joder por favor, señoritas.

Pašaipus šokoladinis pyragas

Ach taip, prisiminiau, kad seniai čia nerašiau. Ką gi, reikės vėl pradėti, nors ir be to turiu ką veikti. Ką aš veikiu, paklaus manęs smalsus skaitytojas? Kai negeriu ir neužsiimu saviplaka, dažniausiai tyčiojuosi ir šaipausi iš kitų bei savęs. O argi taip galima? išsprūs iš deminutyvinės supermamos arba rudeninius lapus fotografuojančios balzakės burnytės. Galima ir reikia, ypač iš savęs. Arba iš beraščių, pasipūtėlių, nevykėlių, gobšuolių, pedantų, miesčionių ir t.t. ir t.t. Kad nieko švento nebeliktų.

Visa laimė, dabar aš tuo neužsiimu, nes kepu pyragą. Su pretenzija, aha. Dabar Jūsų šansas pasityčioti iš manęs. Nes imu:

• 0.5 kg juodo šokolado (be abejo, tinka tik Šiokolad Naif, bet šaipykitės: naudoju “Meškėną“);
• 300 ml riebios grietinėlės;
• 100 g sviesto;
• 2 kiaušinius + 2 trynius;
• 1 stiklines rudojo cukraus;
• 0.5 stiklinės cukraus, kuriame voliojasi vanilės ankštis;
• 2 stiklines miltų;
• 100 g geros kakavos (bent jau olandiškos, ar ką)
• 0.5 a.š. kepimo miltelių;
• 1 stiklinę pieno.

Regis, nieko nepamiršau? Tada, pradedam nuo to, kad gaminame ganašą – prašmatnų šokoladinį padažą būsimam pyragui. Sukapojam peiliu 300 g šokolado

 

ir užpilame įkaitinta, bet neužvirusia grietinėle

 

Lėtai ištirpiname šokoladą ir padedame šaltoje vietoje, kad sustingtų. Ganašas kaip ir paruoštas.

Dabar atskirai tirpiname likusius 200 g šokolado. Maišome dubenyje sijotus miltus, kakavą, kepimo miltelius. Kitame dubenyje triname kambario temperatūros sviestą su cukrumi.

 

Kai sviestą ir cukrų ištriname iki vienalytės masės, po vieną įplakame kiaušinius ir trynius bei šokoladą.

 

Šitą mišinį po truputį įmaišome į miltus su kakava. Galiausiai įpilame pieną ir taip pat kruopščiai išmaišome. Įkaitiname orkaitę iki 160ᵒ-170ᵒC, kepimo formą pabarstome kakava, dedame pusę pyrago tešlos ir kepame 40-50 minučių arba, kol, įsmeigus dantų panaudotą krapštuką, prie jo nieko neprilips. Išimame ir laukiame kol atvės. O kol vėsta, taip pat kepame antrą tešlos dalį. Atvėsusio pirmojo pyrago ruošinio viršų gerai aptepame jau sustingusiu ganašu, dedame ant viršaus atvėsusį antrąjį ruošinį. Dabar visą konstrukciją aptepame ganašu iš visų pusių.

 

Galite tyčiotis, bet puošti ir tepti aš nemoku – rankos ne iš ten dygsta. Galiu tik pamaigyti, pamozoti ir išterlioti. Bet gi skanu ir taip, ar ne, trumparegiai?

 

Randu tik S žodžius apibūdinti šį pyragą: sodrus, saldus, sunkus, sveikas, seksualus.

Skanaus.

Cassata Siciliana – mylimiausiems

Žadu pagaliau tapti populiariu, kiek gi galima vilktis blogosferos marginalų uodegoje, a? O tam reikės pasikeisti: pradėti dėvėti kostiumą, liautis keiktis ir tauzyti niekus (apie seksą tame tarpe), susikurti akauntą supermamų portale, pagarbiai šnekėti apie vyresniuosius beigi vaikus. Savo meilę žmonijai, savo filantropijos užuomazgas atskleisiu pagamindamas praštmatnų sicilietišką tortą cassata.

Metu visas dvasines masturbacijas į šalį – juk dabar aš galvoju apie kitus – ir bėgu per Vilniaus parduotuves, ieškodamas šių produktų:

• 500 g rikotos sūrio (nepakeičiamas šiame recepte), galima ir daugiau;
• 300-400 g gražių džiovintų vaisių bei/ arba cukatų;
• 150 g juodojo šokolado (jei būčiau tapęs geru žmogumi kiek anksčiau, sakyčiau, tiktų ir “Karūna“, bet ne, visi nulaužyti blogio spygliai kužda, kad netiks, todėl renkuosi “Meškėno“ produkciją);
• 50 g migdolų arba nesūdytų pistacijų;
• stiklinės cukraus;
• pusės stiklinės miltų;
• vienos citrinos žievelės;
• 4 kiaušinių;
• 50 ml Maraskino ar šiaip kokio vyšnių likerio;
• 200 ml riebios grietinėlės;
• keleto šaukštų vanilinio cukraus.

Džiovintus vaisius renkuosi spalvingesnius: papajas, greipfrutus, melionus, kriaušes.

Pradedu nuo biskvito. Kažkas gali pasinaudoti prekybos centruose parduodamomis zagatofkėmis, bet tik ne aš – juk tampu populiariu. Todėl atskiriu kiaušinių baltymus nuo tryniu. Plaku baltymus taip standžiai, kad šluotele suformuota banga nesukrenta.

Po truputį, atsargiai beriu miltus, trečdalį stiklinės cukraus, tarkuotą citrinos žievelę, žiupsnį druskos, įmaišau trynius.

Įkaitinu orkaitę iki 180ﹾC, tešlą dedu į torto formą, išklotą kepimo popieriumi, pašaunu į orkaitę. Kepu biskvitą 40 minučių. Išimu, truputį atvėsinu.

Dideliu peiliu padalinu biskvito skritulį į tris dalis. Labai sunkus ir kruopštumo reikalaujantis darbas.

Kol turiu laisvą minutę, supjaustau stambiai riešutus, o vaisius smulkiais – kubeliais. Beje, dalį gražiausių vaisių palieku, jų dar prireiks.

Sutarkuoju šokoladą.

Tada verdu sirupą nedideliame puode iš 2/3 stiklinės cukraus ir 100 ml vandens. Labai svarbu virti ant silpnos ugnies, antraip gausis ne sirupas, o ledinukai.

Sirupas turi gautis gražios gintarinės spalvos. Maišau jame taurelę likerio.

Galiausiai darau kremą pertepimui: dubenyje sutrinu rikotą, pilu šiek tiek atvėsintą sirupą, beriu riešutus, vaisių gabalėlius, šokoladą. Viską kruopščiai išmaišau. Dedu pirmą biskvito skritulį, ant jo tepu pusę kremo.

Dedu antrą “blyną“ užtepu likusį kremą, dedu paskutinį biskvito gabalą. Visa tai galima daryti formoje, bet man labiau patinka laisvė didelėje lėkštėje.

Visas šias operacijas atlikinėjau vėlyvą vakarą, tad tortą nešu į balkoną (galima ir į šaldytuvą) ir palieku nakčiai (minimum 3 val.), laimei temperatūra labai palanki. Einu miegoti tyrų minčių apniktas.

Ryte plaku grietinėlę su trupučiu vanilinio cukraus.

Plakta grietinėle aptepu tortą.

Belieka papuošti tortą vaisiais. Nesu dizaineris, ką jau čia, ir šiaip, rankos ne iš tos vietos auga, tad labai nesmerkite – aš pasitaisysiu, būsiu geras ir malonus.

Ei, meilės visiems.

Seksualumo pyragas. Šokoladas, figos, mėtos. N-18

Pastebėjau, kad seksualumo, o ypač sekso, tema blogosferoje, švelniai tariant, beveik negvildenama. Juk šiam reikalui aptarti, jei nesate paauglys ar beviltiškas infantilas, didelio išsimokslinimo nereikia, ar ne? Pabandysiu pažvelgti į seksualumą neatsitraukdamas nuo viryklės. Užbėgdamas už akių davatkoms ir visokiems tomams viluckams, pacituosiu popiežių Joną Paulių II-ąjį: “Seksualumas – didžiausia Dievo dovana žmogui“. Nu ar tipo panašiai. Taip kad, davatkos, prašom nekelti furoro komentaruose. Ačiū.

Maistas gali būti seksualus ir žadinti aistras, nieko naujo čia nepasakysiu. Tačiau kiekvienas turi skirtingas asociacijas. Štai, tarkim, man nėra nieko seksualiau už single malt viskio aromatą: kai geriu jį, jaučiuosiu tarsi bučiuočiau goslias moters lūpas. Arba labai kokybiška kakava su kakavos sviestu: palaikius šį mišinį pirštuose, kad truputį sušiltų, pirštai ima kvepėti… na kaip subtiliai lietus mylimą moterį. Panašiai kvepia šviežias alyvuogių aliejus – ką tik nupjauta žole. Apie tešlos minkymą mes jau diskutavome.

Šiandien gaminame labai sunkų, kaloringą ir nežmoniškai saldų pyragą, prifarširuotą afrodiziakų: šokolado, figų ir mėtų. Beje, nuolat mane glumina liaudyje sklandantis mitas, esą mėtos silpnina seksualumą ar net, neva, sukelia impotenciją. Briedas totalus, jei taip būtų, visi Magribo vyrai vaikščiotų su “puse šešių“. Bet kiek girdėjau, Vakarų Europos, o Rytų taip pat, damos veržte veržiasi į tunisus-marokus visai ne apelsinų žiedų aromatu mėgautis. Mėtose gausu eterinių aliejų, kurie atvirkščiai – žadina aistras. Taip pat norėčiau apginti ir kmynų garbę.

Imame:

• 300 g šokolado;
• pusę stiklinės miltų;
• pusę stiklinės grietinėlės;
• 50 g sviesto;
• kiaušinį;
• žiupsnį kepimo miltelių;
• šaukštą geros kakavos;
• keletą figų;

• mėtų.

Pradedame nuo tešlos: greitai maišome miltus, smulkintą sviestą, kepimo miltelius, kiaušinį, šaukštą ledinio vandens, suvyniojame į plėvelę ir pusvalandžiui paslepiame šaldytuve. Tada kočiojame ploną padą, planuodami pjaustyti vėliau jį į 3 lygias dalis. Dedame ant kepimo popieriaus, uždengiame kitu popieriaus lapu ir užberiame kilogramą pupelių.

Dedame į iki 200°C įkaitintą orkaitę 10-15 minučių, po to nuimame pupeles ir viršutinį popieriaus lapą ir dar paskrudiname padą iki tokios būsenos:

Supjaustome į tris dalis ir paliekame atvėsti. Tada imamės šokolado: tirpiname jį inde ant karšto vandens vonelės, po truputį pildami grietinėlę.

Kai ištirps, įmaišome kakavą.

Į pasirinktą patogią formą dedame pirmąjį tešlos pado sluoksnį, tepame šokolado mase, barstome delnuose sutrintomis džiovintomis arba smulkiai pjaustytomis šviežiomis mėtomis.

Dedame antrą tešlos sluoksnį, barstome smulintom figom.

Užpilame dar šokoladinės masės. Dedame dar tešlos ir dar vieną šokolado sluoksnį su mėtomis. Uždengiame plėvele ir paslepiame šaldytuve bent iki ryto. Arba geriau parai. Jei išvėrėme, štai rezultatas:

Neskaičiuokite kalorijų, verčiau sudeginkite jas mylėdamiesi. Skanaus.

Ir jūs, mano brangūs silpnaregiai, nusipelnote meilės ir sekso:

Be jokios abejonės, aš dar eskaluosiu šią temą. Ir neapvilkite velionio Švetojo Tėvo – nešvaistykite Dievo dovanos veltui.

Mažas šokoladinis stebuklas

Iš kur aš traukiu receptus? Na jau tikrai aš jų nesapnuoju ir nekuriu ilgais žiemos vakarais. Taip, daug ką plagijuoju, skolinuosi ar tiesiog vagiu, be abejonės, ir pridėdamas kažką savo. Nemanau, kad ir J.O. viską pats sugalvoja.

Beveik visada kulinarinės išminties semiuosi internetuose, dažniausiai nelietuviškuose. Ir turiu tokį kumyrą, kulinarijos guru, kuriuo sekdamas labai daug ko išmokau. Žinau tik tiek, kad jis gydytojas, vardu Andrejus ir yra rusas, blogosferoje besivadinantis Хрундель. Prieš pora dienų jis paskelbė nerealų šokoladinių keksų receptą. Aš nesusiturėjau ir pabandžiau pasigaminti tą desertą pats. Taigi, gaunasi, kad receptas vogtas, na bent jau nuotraukos mano.

Reikės:

• 100 g sviesto;
• plytelės juodojo šokolado;
• 4 kiaušinių;
• po 2 šaukštus vanilės cukraus ir geros kakavos;
• prieskonių: kardamono arba cinamono.

Puode ištirpiname sviestą, o jame – šokoladą.

Vos tik ištirpsta – nuimam nuo viryklės ir leidžiam atvėsti, beriame prieskonius. Mano atveju – grūstas kardamono sėklas.

Kol šokoladas vėsta, imamės kiaušinių. Ne savo! O vištos. Ir atskiriame trynius nuo baltymų. Baltymus gerai išplakame su vanilės (ne vaniliniu!) cukrumi iki standžių putų. Tada pridedame trynius ir vėl plakame iki putų. Pridedame kakavos.

Išplakame ir sumaišome su atvėsusia šokolado mase.

Kepimo formą ištepame sviestu ir pabarstome cukrumi.

Pilame tešlą į formą ir kišam į iki 220°C įkaitintą orkaitę 10 minučių.

Įdėmiai stebime kepimo proceso, kad nepražiopsotume momento, kai paviršius ims tamsėti – traukiam tučtuojau, antraip sudegs.

Oba, valgom karštą, kol plutelė traški, o viduje trykšta skysta šokolado masė.

Skanaus.

O štai ORIGINALAS.