Šopska salotos po ilgos pertraukos (ir čanachai)

Sveiki, tikiuosi nepamiršote manęs. Nesiteisinsiu kodėl ilgai nerašiau. Tiesą sakant ne tik nerašiau, bet ir negaminau, nevalgiau ir negėriau. Todėl po ilgo badmečio, siūlau lengvą ir paprastą patiekalą – bulgariškas šopska salotos. Prieš keletą metų vykusiuose geriausio Europos Sąjungos nacionalinio patiekalo rinkimuose, jei neklystu, šios salotos nugalėjo, antroje vietoje palikdamos lietuviškus šaltibarščius. Lietuviškus…

Be trispalvių pomidorų dar imame:

• daug raudonų paprikų;
• pora agurkų;
• baltąjį arba raudonąjį svogūną;
• petražolių;
• aliejaus, acto;
• alyvuogių;
• dėmesio! Sirene sūrio. Galima ir brinzos, o blogiausiu atveju – fetos.

Į gilią lėkštę pjaustome pomidorus stambiai (tarp kitko, pomidorai turi būti mėsingi, ne sultingi), paprikas ilgais plonais šiaudeliais, svogūną postambiais šiaudeliais (jokiu būdu ne žiedais ar pusžiedžiais), agurką nuskutam ir pjaustom postambiai.

Užpilam alyvuogių aliejumi, pašlakstome balzaminiu actu, sutrupiname saują sūrio, įmetame keletą alyvuogių, pripešiojame petražolių.

Druskos nereikia, jei sūris tinkamas. Skanaus.

O tiems, kas pasiilgo mėsos – čanachai pauostyti:

Kaip daryti čanachus? Į molinį indelį ant dugno dedame riebios avienos gabalėlius, žiupsnį druskos, svogūno pusžiedžių, morkos griežinėlius, baklažano kubelius, saliero juosteles, vėl druskos, stambių bulvės kubelių, druskos, chmeli suneli, pomidoro riekelių, šakelę mairūno, nedidelį čiliaką, žiupsnį druskos. Įpilame truputį verdančio vandens, uždengiame ir pašauname į iki 200ºC įkaitintą orkaitę.

Paliekam dviem valandom. Prieš pabaigą užberiam žiupsnį kapoto česnako.

 

Kulinarinė kelionė į Viduržemio jūrą

Šiandien nebus jokių naujų receptų, nes tingiu ką nors virti. Ir kepti. Užtat jūsų dėmesiui siūlau truputį šiltos jūros

gražių užpakalių

ir sotaus korsikietiško maisto. Pradedam? Pradžiai balto naminio sausiuko su ledukais

Tada užkandžiui midijų su šonine balto vyno padaže su svogūnais ir petražolėm (garnyrui, aišku, gruzdintos bulvytės)

Oi, vakarui pakaks, persivalgom. O kas kitą dieną? Kuklūs kaimietiški pietūs. Užkandis – 5 rūšys vytintų kumpių ir dešrų (atsiprašau, nuotrauką suvalgiau). Toliau – starteris. Sriuba su makaronais, kažkas panašaus į italų minestronę (šiukštu nesakykit korsikiečiams, kad jie neoriginalūs!)

Pagrindinis patiekalas – ant laužo keptas ėriukas arba laukinis paršiukas (pasirinktinai) su bulvėmis

Renkamės ėriuką, bet po to gailimės, nes paršiukas tiesiog stebuklingas

Toliau – sūriai su figų uogiene

Desertui – mirtos ledai. Ypač rekomenduoju.

Kaip gi be kavos? Bet čia korsikiečiai atsilieka net nuo turkų, nekalbant apie italus

Dar alkani? Gerai, važiuojam į kitą restoraną. Starteris – vorinio krabo sriuba

Toliau – insalata su karambola ir žaliais pievagrybiais

Atėjęs padavėjas teiraujasi ar ponai valgys mėsą? Tada siūlo šį raudoną

O, štai ir medium raw veršiena. Skanaus

Sūriai su figų uogiene, kaip gi be to…

Desertui – šokoladiniai putėsiai. Blyn, duokit antrą porciją!

Gana? Na, tada kukli vakarienė. Tarkim, salotos su vytintu žambonu

Naminiai taljateliai su žuvim

Arba ravioliai su rikota ir špinatais.

Deserto? Biskvitinio vaisinio pyrago, tateno ar tik vynuogių?

Žiū, ryte dar liko euras kavai

Pabučiuojam trumpalaikio romano merginą

Ir au revoir, mon amour, je ne t’aim plus

Biudžetinė tortilija

Iš biudžeto tunkančiam ofiso planktonui ir maistas turi būti biudžetinis, antraip užaugs žandai, o per pilvą nebesimatys pimpalo/ putkos. Kad jau užvedėm kalbą – ne apie anuos organus – apie biudžetinį maistą, turėkite omenyje, kad visos picos, kebabai, šaltibarščiai yra gaminami iš visokių atliekų. Tortilijos, ispaniškos su bulvėmis ir kiaušiniu ar meksikietiškos, apie kurias šiandien kalbėsime – be jokios abejonės pigus biudžetinis užkandis. Taigi, jei norite pigios marichuanos, pigių karštų ūsuotų gražuolių glamonių ir pigaus skanaus maisto, prašau sekti mane.

Mums reikės:

• vakarykštės virtos vištos;
• poros stambiai tarkuotos morkos;
• skardinės raudonų pupelių;
• skardinės kukurūzų;
• konservuoto pomidoro ar dvejų;
• raudono svogūno;
• minkšto rakletės sistemos sūrio;
• česnako;
• čiliako;
• kumino;
• pačios tortilijos;

 

 

Atskirai norėčiau pakalbėti apie tortilijos padą. Visų pirma neužkibkite už mito, esą tortilija gaminama iš kukurūzų: nieko panašaus, jas beveik visada kepa iš kvietinių miltų. Kitas mitas ir smūgis per biudžetniko piniginę – pirkti jau gatavas tortilijas iš Santa-Maria, ar, neduokdie, kokias lenkiškas iš prekybcentrio. Tikros hardkorinės tortilijos gaminamos namų salygomis: 58-60 % kvietinių miltų, 35 % vandens, likusi dalis kukurūzų aliejus ir žiupsnis druskos. Kepamos ant sausos keptuvės. Tyc:

 

Kitoje keptuvėje su trupučiu aliejaus kepamas kuminas, česnakas ir kapotas svogūnas (šalotas, aišku būtų jėga).

 

Po kurio laiko dedamos morkos ir trintas konservuotas pomidoras. Pasūdoma ir troškinama pora minučių.

 

Tada dedamos pupelės.

 

Čiliakas.

 

Prieš pabaigą – smulkinta vištiena ir kukurūzai.

 

Troškiname ant nesmarkios ugnies, kol nugaruos skystis, kad galėtume įdarą dėti ant blyno. Vyniojame, prieš tai gausiai pabarstę tarkuotu sūriu.

 

Pakepiname ant sausos keptuvės abi puses po keletą minučių. Patiekiama su gokamole (receptą rasite čia) ir lengvu šviesiu alumi.

 

Silpnaregiams

 

O kad nepersivalgytume, Jūsų dėmesiui – visų laikų linksmiausias koncertas (jei esate fašistuojantis ar radikalių dešiniųjų pažiūrų, išgerkite raminamųjų, nes fašizmas No pasaran!).

 

Nevilties receptas – lietuviški švilpikai

Būna dienų, kai galva neverda tiek, kad nesugalvoji ką pasigaminti pietums ar vakarienei. Eina, tuomet, su ašaromis akyse tarp parduotuvės lentynų ir nematai nieko, kas potencialiai taptų maistu. Apima neviltis. Tada grįžti kaip našlaitis tuščiomis namo per pusnis ir, pyst

 

gamini bet ką. Na, ne bet ką, o karamelizuotas morkas su cukinija ir česnaku, kepi vištienos krūtinėlę, apvoliotą kiaušinio plakinyje bei kokose su namine adžika. Arba, pyst,

 

salotas iš alyvuogių, pomidorų ir prašmatnaus griuerio, kurį, kažkodėl, Maxima paleido po 30 lt/kg.

Bet būna dienų, kai iš nevilties imi:

• 1 kg bulvių;
• apie 300-400 g miltų;
• porą kiaušinių;
• bryzą lašinių;
• svogūną;
• 300 ml grietinės;
• žiupsnį gelsvės;
• druskos, pipirų.

Be jokios vilties verdame bulves, jei naminės – su lupena, o išvirę – sugrūdam, leidžiame atvėsti, pasikūkčiodami įmušame kiaušinius, po truputį, maišydami, beriame miltus, kol tešla beveik nelips prie rankų. Ai, iš sielvarto pamiršau paminėti, kad į tešla galime įmaišyti truputį aliejaus, gerai ir saulėgrąžų. Tešla, jei matote pro ašaras, turi atrodyti tipo taip:

 

Kočiojame, lankstome, formuojame savo švilpikus mums patinkančia forma. Man patinka šita forma:

 

Įdomu, ką apie mano nuotaikų kaitą ir šią formą mano šitas vyriškis?

 

Pašauname skardą su švilpikais į iki 200°C įkaitintą orkaitę. O kol švilpikai ramiai kepa, pasigaminame padažą.

 

Smulkiai pjaustytus lašinius ir svogūnus ramiai be fanatizmo pakepiname, sumažiname kaitrą iki minimumo, pilame grietinę, beriame gelsvę, truputį juodųjų pipirų, po truputį maišome, kol grietinė sušils. Viskas, nuimame keptuvę nuo aukuro. Tuo tarpu švilpikai bus iškepę per kokį pusvalandį ar 40 minučių. Išimame į lėkštę, pilame padažą, užgeriame kvietiniu alumi.

 

Vis dar akys sulipę nuo ašarų? Ne bėda:

Nom nom nom, skanaus. Nebeliūdna? Gyvenimas šviesesnis? Tai, kol kramtote, filmų TOP50. Priešpirmutinis penketukas. Nedaug kentėti liko.

10. Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis – pats spalvingiausias ir efektyviausias Grynavėjaus filmas. Tai – tikrasis menas, su puikia scenografija, muzika, scenarijumi, vaidyba. Ir stipriomis emocijomis. O atmosfera tokia panaši į tai, kas vyksta mūsų gyvenime: turiu pinigų ir galios – darau ką noriu.

9. Pieno kaina – mažai kam žinoma (vos pavyko rasti treilerį, ką jau kalbėti apie ištraukas) stulbinanti naujazelandietiška pasaka. Apie meilę, žinoma. Ir apie tai, kas būna po “…ir jie ilgai ir laimingai gyveno“. Jaudinantis.

8. Tvin Pyksas: Ugnie, keliauk su manim – be abejo, turiu atiduoti duoklę Lynčui už Kopą, Prarastą greitkelį, Žmogų-dramblį… Serialas, aišku geras. Bet mes juk kalbame apie filmus, antraip šiame sąraše būtų ir “Sostų karai“.

7. Milerio sąnkryža – filmas tarsi žaidimas su mirtimi, nuolat gaunant į dūdą. Ilgai sukama afera, kurios tikslo ir prasmės neįmanoma suprasti iki pabaigos. Ką gi, brolių Koenų vienas pirmųjų filmų.

6. O broli, kur tu? – dar vienas Koenų šedevras: spalvinga, linksma ir šviesi Homero “Odisėjos“ interpretacija. Įkvepia visada ieškoti kelio pas brangiausius žmones, kokie pavojai ar pagundos betykotų ir koks nevykėlis bebūtum.

 

Bledski makaronai – pasta puttanesca

Tikiuosi, kad nesusilauksiu sankcijų iš cenzūros dėl pavadinimo. Antra vertus, iš dainos žodžių neišmesi, kaip nuvalkiotai tai beskambėtų. Šiaip, niekada nebuvau nusiteikęs prieš kekšes ir netgi atvirkščiai – visada buvau už jų legalizavimą, kad moterys gautų už savo sunkų darbą bent jau socialines garantijas, o darbo kodeksas garantuotų saugumą darbo vietoje. Deja, mūsų davatkiška visuomenė moka tik pasmerkti, pamiršdama priesaką: kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į mane akmenį.

Laimei, italai mažiau davatkiška tauta nei lietuviai, todėl nepasigėdijo ir sukūrė virtualų paminklą prostitutėms – pasta puttanesca, kas lietuviškai būtų kekšių makaronai. Liūdną istoriją apie tai, kaip Neapolio lūšnynuose atsirado šis patiekalas, galite patys pasiskaityti internetuose. O mes jį pasigaminsime, išreikšdami pagarbą seniausios profesijos damoms. Mums reikės:

• iki 0.5 kg taljatele ar kitų geresnių makaronų;
• pomidorų (savo sultyse);
• (juodų) alyvuogių;
• (marinuotų) kaparėlių;
• keleto ančiuvių (arba jų pastos);
• keleto skiltelių česnako;
• raudonėlių, juodųjų pipirų, druskos, aliejaus;
• Parmos arba pekorino sūrio.

Kaip visada, makaronus verdame dideliame puode su daug vandens iki aldente būsenos arba tiek, kiek nurodyta ant pakuotės -2 min. Kol makaronai verda, keptuvėje įkaitiname aliejaus šaukštą ir kepiname raudonėlius, česnakus, alyvuoges, smulkintus ančiuvius ir kaparėlius. Jei pastebėjote, šiam receptui nereikalingi svogūnai, kas labai reta makaronų padažams.

 

 

Kiek patroškinus šį mišinį, dedami pomidorai ir visa tai troškinama ant lėtos ugnies apie 20 minučių.

 

Patiekiama su kapotomis petražolėmis (jei turime), grūstais juodaisiais pipirais ir tarkuotu kietu sūriu.

 

Negėda šį patiekalą valgyti kekšėms, nebus gėda ir man. Skanaus. Ir pakelkime taurelę į parsiduodančių moterų sveikatą. Cin cin.

 

Ir pabaigai, filmų TOP50. Artėjame prie atomazgos. 15-11 vietos.

15. Septyni samurajai – mano mėgstamiausias Kurosavos filmas. Pamėgau jį vaikystėje labai keistomis aplinkybėmis: tada buvo ant bangos rytų kovos menų filmai su Briusu Li ar apie nindzes. Pradėjau žiūrėti šį filmą su viltimi, kad ir čia bus gerų muštynių. Žiūrėdamas taip įsijaučiau, kad net neatkreipiau dėmesio, kad čia nėra jokių muštynių ir filmas visai ne apie tai, o apie pareigą ir garbę. Aha, dar prieš 20-25 metus mums skiepijo tokias vertybes.

14. Dogma – dar vienas gudriojo trolio Kevino Smito šedevras apie Dievą, angelus ir davatkiškumą. Imponuoja tai, kad kai filmas buvo išleistas, prie kino teatrų ir Miramax būstinės rinkosi tūkstančiai davatkų ir religinių psichų protestuoti prieš tokią bedievystę, ir kartais tarp protestuotojų pasirodydavo ir pats režisierius. Ką jis ten veikė? Protestavo.

13. Traukinių žymėjimas – kontraversiškas filmas: iš vienos pusės narkomanai-herojai labai žavūs ir kieti, iš kitos – narkotikuose žavesio ir romantizmo nedaugiau nei yrančiame kūne. Tarp kitko, dainos “Perfect day“ autorius Lou Reed mirė vos prieš keletą savaičių. Tikiuosi, narkotikai čia niekuo dėti.

12. Negyvėlis – epinė istorija apie mirtį ir kelionę į pomirtinį pasaulį. Jei manai esąs gyvas, toli gražu nebūtinai taip yra iš tikrųjų. Mano galva, šio filmo žavesys slepiasi tobulai parinktame veiksmo laikotarpyje ir vietoje: XX a. pradžios Laukiniai Vakarai.

11. Šventė – kokiais 1998 ar panašiai, keletas Danijos kino menininkų pasirašė Dogme peticiją, kurioje įsipareigojo kurti gryną kiną: be efektų, pagražinimų, net be lydinčios muzikos. Buvo sukurti keli filmai po Dogme šūkiu. “Šventė“ – pats įspūdingiausias savo istorija, aktorių vaidyba ir, ypač, jausmais, kuriuos sukelia.

Tuščiažodžiavimo praktika arba porų pyragas

Kalbėsiu ne apie poras, bet apie porus. Poras – tai ne tik gėjų vyrų duetas, bet ir žalia daržovė, svogūno puseserė. Žinau, yra žmonių, valgančių svogūnus kaip obuolius, o porus – kaip margaspalvius atlaidų saldainius iš cukraus pudros lipdomus ne itin švarių babyčių rankyčių. O, apie rankas, gerai, kad prisiminiau. Tai gi apie pyragą kalbama, nes vienų porų, kad ir virtų, valgyti negalėčiau. Na ir darau juos, “apvoliotus tešloje”. Geriausias daržovių pyragas – iš sluoksniuotos tešlos. Oi, prisikankinau su ta tešla. Mat, kamuoja mane penio sindromas (kas žiūrėjo k.f. Irina Palm, supras apie ką aš kalbu), o minkyti oi kaip daug reikia.

Kaip daryti sluoksniuotą tešlą? Reikia paimti:

• 300 g sijotų kvietinių miltų;
• 150 g sviesto;
• 150 ml šalto vandens;
• 50 ml aliejaus (geriau lydyto sviesto, bet tingėjau terliotis);
• druskos.

Viską, išskyrus sviestą sumaišome, kočiojame, formuojame rutulį, įpjaunam va taip:

Dedame į maišelį arba vyniojame į plėvelę ir slepiame šaldytuve pusvalandžiui. Po pusvalandžio išimam, ant miltais pabarstyto paviršiaus kočiojame stačiakampį iš šito lotoso žiedo, braukiam prakaitą, pjaustome plonai šaltą sviestą ir tolygiai išdėliojame ant tešlos stačiakampio. Lenkiame po 1/4 lakšto iš abiejų pusių į vidų, kaip knygos aplankalą, tada – tą “knygą” užverčiame. Dedam dar pusvalandžiui į šaldytuvą (maišelyje).

Po pusvalandžio kočiojame iš “knygos” stačiakampę ploną tešlą. Vėl lenkiame tešlos lakštą kaip pirmajame epizode. Vėl pusvalandžiui į šaldytuvą. Taip galima kartoti iki pasaulio pabaigos – nuo to tešla bus tik geresnė, bet man pakako trijų epizodų.

Ačiū Dievui, tešla paruošta, dedu ją į formą. Beje, tarpe tarp kočiojimo pasiruošiu įdarą pyragui:

• 6-7 porus;
• 300 g rakletės sūrio;
• gerą saują garstyčių sėklų;
• juodųjų maltų pipirų, džiovinto raudonėlio;
• 1 kiaušinį.

Įkaitinu orkaitę iki 230. Porus supjaustau, nuplaunu, blanširuoju pasūdytame vandenyje, nusausinu popieriniais rankšluosčiais; sūrį sutarkuoju, garstyčias pakepinu iki riešutų aromato ant sausos keptuvės, sugrūdu. Dedu porus ant tešlos (hehe, jis pasakė dedu)

Apibarstau raudonėliais, grūstais pipirais ir garstyčių sėklomis (hehe, jis pasakė sėklomis).

Viską uždengiu tarkuotos rakletės sluoksniu.

Išplaku kiaušinio trynį, aptepu tešlos kraštus. Šaunu į orkaitę ir laikau ten pyragą pusvalandį arba kol tešla taps auksinė, o sūris gražiai apsilydys.

Valgau kol dar karštas. Su tamsiu alum arba su gira – daug geriau.

Nerandantiems akinių

Skanaus.

Risotto su rūkytu upėtakiu

Šiaip, nesu girdėjęs, kad italai naudotų rūkytą žuvį, gamindami risotto. Ir nax jiems to reikia, kai pilna šviežios žuvies. O štai mums, nabagams, jūrinės megavalstybės piliečiams, galima sakyti, pasiseka, jei gaunam paragauti rūkytos ar vytintos kuojos. O štai man dešimteriopai nuskilo – turiu rūkytą upėtakį. Aišku, jį ir taip skanu suryti prie alaus, bet nedidelį gabalėlį panaudojau ruošdamas risotto. Norėjau bent kiek jūrinio skonio, todėl dar panaudojau skardinę marinuotų kalmarų. Vėliau paaiškėjo, kad jie buvo visai nereikalingi.

Imam:

• rūkytą upėtakį;
• stiklinę ilgagrūdžių ryžių;
• keletą šakelių brokolio;
• keletą šaukštų konservuotų žirnelių (turite žalių – nerealu);
• gabalėlį sviesto;
• nedidelį svogūną;
• 300 ml žuvies sultinio (galima ir vištienos);
• 150 ml (+ tiek, kiek suvartosime gamybos metu) balto sauso vyno; vynas neturi būti prastas, nes kokios kokybės vyną naudosite, toks ir bus risotto skonis; aišku, prabangaus Chabli pilti nebūtina, bet tiks čilietiškas Chardone ar Sovignon Blanc už 20 lt;
• keliolika šafrano kuokelių;
• juodųjų grūstų pipirų, džiovinto raudonėlio, žalumynų;
• Parmos arba Grano Padano sūrio (Džiugas eina toli toli);
• nelemtųjų marinuotų kalmarų; manau, kad atvėsinti žiedai arba nedideli aštuonkojai būtų geriau.

 

 

 

Štai kaip vyksta risotto evoliucija. Fotkinau kiekvieną etapą.

Sultinį pašildome, 20 ml įpilame į atskirą indą, suberiame šafraną, kad pritrauktų.

 

Gilioje keptuvėje įkaitiname keletą lašų alyvuogių aliejaus, dedam sviestą, beriam žiupsnį raudonėlio, sudedame smulkiai supjaustytą svogūną, kepame kol pasidarys skaidrus. Beriame ryžius.

 

Intensyviai maišome, kad ryžiai sugertų riebalus, tada skrudiname tiek, kiek patinka. Štai man patinka, kai ryžiai vos vos ima gelsti, kitam gal – kai tampa juodais.

Vos tik ryžiai apskrudo, pilame vyną, dedame brokolius. Vis pamaišome, palaukiame, kol išgaruos vynas, pilame šafrano trauktinę.

 

Dieve, koks aromatas!

Netrukus sumažiname kaitrą po keptuve iki minimumo, pilame samtį karšto (sic!) sultinio, švelniai maišome mediniu šaukštu ar mentele, kad kiekvienas ryžio grūdelis sugertų drėgmę. Risotto ruošimas nereikalauja kažkokių ypatingų virėjo įgūdžių – tik švelnumo ir trupučio kantrybės. Taigi, kai tik pastebėsime, kad sultinys susigėrė į ryžius, vėl pilame samtį sultinio, vėl švelniai maišome. Taip tęsiame, kol baigsis sultinys arba paragavę keletą ryžių nuspręsime, kad jie jau beveik išvirę (al dente būsenos). Jei sultinys baigėsi ankčiau – ne bėda, galima pilti verdantį vandenį.

Ką gi,  ryžiai jau beveik gatavi, tad dedame susmulkintus kalmaro gabalėlius.

 

Jei pastebėjote, jų spalva skiriasi nuo tų, kur figūruoja pirmoje nuotraukoje. Aš juos nuploviau, bo marinatas užmuštų visą skonių gamą.

 

Po kalmarų dedame žirnelius, nieko baisaus, jei paklius šiek tiek skysčio.

 

Išmaišome, dedame rūkytą žuvį. Aš panaudojau ketvirtį to upėtakio, kurį matėte pirmoje foto.

 

Išjungiame viryklę, pabarstome viską žalumynais (mano atveju – krapais).

 

Uždengiame dangčiu ir paliekame pabręsti ryžius dar 10 minučių.

Prego, pasibarstome juodaisiais pipirais, užsitarkuojame sūrio ir čepsim, užgerdami neprabangiuoju baltuoju. Skanaus

 

Ir silpnaregiams:

 

Apie ką aš čia norėjau dar pakalbėti? Nepamenu. Iki.

PS. A, norėjau pasakyti, kad tai valgoma su šaukštu, ne su šakute, jei ką. Jei neturite šaukšto – rankomis.

Ačma – adžariškas chačapuris

Liūdna kartais pasidaro, apasilankius prekybos centruose Vilniuje. Spėju, kad ir kituose miestuose ne ką geriau: šviežių daržovių nėra, mėsos nėra, žuvis – tik už pirmojo ir, tuo pačiu, paskutioniojo šviežumo ribų. O šiandien nusivyliau, nes sūrių pasirinkimas apgailėtinas. Kaip gi man pagaminti gruzinišką chačapurį, kai neturiu nei imeretietiško sūrio, nei sulugunio ir net brinzos. Apie maconi irgi galima tik pasvajoti. Bet chačapurio labai norisi, tad ieškau pakaitalų.

Ieškome parduotuvėse:

• 3 stiklines miltų;
• 0,5 stiklinės pieno;
• 5-6 šaukštai nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• 2 kaiušinio baltymų – tryniais patepsime pyragėlio viršų;
• keletas šaukštų cukraus, žiupsnis druskos, 1/4 šaukštelio sodos, gesintos citrinos sultimis.

Tai buvo tešlai reikalingi ingredientai. Įdarui reikės:

• 0,5 kg fetos sūrio, imkime patį brangiausią, kokį tik rasime parduotuvėje;
• 3 kiaušinių;
• šviežios kalendros arba petražolių ryšulėlio.

Pradedam nuo tešlos: maišom visus nurodytus ingredinetus, minkom iki labai standžios tešlos, standesnės nei jaunamartės krūtys. Vyniojam į plėvelę ir dedam pusvalandžiui į šaldytuvą.

 

Tuo tarpu smulkiname sūrį, kapojame kalendrą, įmušame kiaušinius.

 

Intensyviai išmaišome įdarą.

 

Tešlą padaliname į penkias dalis, kočiojame 5 lakštus. Ant skardos dedame aliejumi pateptą kepimo popierių, ant šio – pirmąjį tešlos lakštą, ant kurio – ketvirtadalį įdaro.

 

Dedame antrąjį tešlos lakštą ir vėl – ketvirtį įdaro. Ir taip iki penktojo tešlos lakšto, kurį aptepame plaktais kiaušinio tryniais.

 

Pašauname į iš anksto iki 170 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame iki paviršius gražiai paskrus, maždaug pusvalandį. Tipo taip:

 

Patiekiame su šviežių kopūstų ir marinuotų kaparėlių salotomis. Ir su alum. Skanaus.

“Falšyva” Pizza Margherita – nu ir ką jūs man? Nuteisit?

Pagaliau įvyko! Italai pažabojo visokius buterbrodų kepėjus, pasiekdami, kad š. negali vadintis Margherita – Europos įstatymai gina griežtą klasikinę receptūrą, tuo pačiu ir pavadinimą. O kada baigsis picos su šlapianka?

Bet manęs tai neliečia. Nepaisant, kad neturiu buivolių pieno mocarelos ir neapolietiškų pomidorų, savo kepinį vadinu Margherita. Prašome pateikinėti ieškinius, muahahaha.

Picai per dvi standartines skardas reikės:

• 1,5 stiklinės miltų (padui);
• 1/3 pakelio arba 4 g sausų mielių (padui);
• Žiupsnio cukraus (padui);
• 1/4 stiklinės šilto vandens (padui);
• 1 skarba gerų itališkų konservuotų pomidorų (padažui);
• mažo svogūno (padažui);
• 1-2 skiltelių česnako (padažui);
• žiupsnio džiovinto raudonėlio (padažui);
• vokiškos pseudomocarelos (itališkos niekada neteko matyti PC);
• šviežio baziliko;
• rupios jūros druskos;
• extra vergine alyvuogių aliejaus.

Pradedame nuo raugo tešlai: mielės, cukrus, 2 šaukštai šilto vandens ir 2 šaukštai miltų sumaišomi ir paliekami pusvalandžiui.

Darome tešlą: ant stalo supilame kauburėlį iš stiklinės miltų ir padarom virduryje skylę, į kurią pilame raugą ir 1/4 stiklinės šilto vandens. Išmaišome ir minkome, vis pabarstydami sauja miltų iki tešla bus, na Jūs patys žinote, į ką panaši. Iš gauto kiekio tešlos turi išeiti du picos padai.

Tešlą dedame į dubenį, uždengiame švariu rankšluosčiu ir šiltai laikome apie valandą, kol jos tūris padvigubės. Kol tešla kyla, susipjaustome sūrį ir gaminame pomidorų padažą: aromatizuojame ant keptuvės alyvuogių aliejų raudonėliais, apkepame smulkiai pjaustytą svogūną, dedame pomidorus su visom sultim ir troškiname ant vidutinės ugnies maždaug pusvalandį, kol padažas nebetekės. Suberiame kapotą česnaką. Viskas.

Jei tešla iškilo, galima kočioti picos padą – jo storis neturi viršyti 2-3 mm. Nepamirštam aliejumi patepti skardą. Ant pado tepame padažą.

 

Tada dedame mocarelą ir pabarstome rupia druska.

 

Pašauname skardą į iš anksto iki 200 laipsnių įkaitintą orkatę. Kepame 10-15 minučių. Išimame, pabarstome baziliko lapais.

 

Prego, skanaus, mano brangieji silpnaregiai.

 

Paprastai pica valgoma ne apdergus ją Suslos kečupu, o pašlaksčius alyvuogių aliejumi ir pabarsčius juodaisiais pipirais.

Prisipažinsiu, tik viena skarda buvo skirta Margheritai – ir tai tik выебонуй, antroji pica buvo žymiai maistingesnė. Raz:

 

Papildomi produktai: cukinija, šampinjonai, alyvuogės, rakletė. Dva:

 

Atsiprašau už nekokį vaizdelį – patingėjau imti švarią lėkštę fotosesijai.

Sūris. Keptas sūris

Ech jūs. Nesulaukęs nei vieno komentaro apie tai, kokioje šalyje lankysimės šiandien, suvokiau, kad mano rašliava internetuose niekam nereikalinga ir neįdomi – tik sau pačiam. Dievaži, kai nebežinau ką pasigaminti pietums, kartais panaršau randomiškai. Ir kadangi vis vien niekas neskaito, manau, istorijos pasakoti neverta.

Einu į parduotuvę ir perku beskonį Camembertą ir beskonį Brie. Jei būtų su skoniu, tikrai nekepčiau, o suvalgyčiau su šviežia duona, pomidoru, alyvuogėm ir užgerčiau kokiu rizlingu. Deja, Lietuvoje minkšto sūrio su kvapeliu ir skoniu dar neteko pirkti.

Be sūrio dar reikės: kiaušinio, išplakto su žolelėmis ir čili milteliais, džiūvėsėlių saujos, vienos kitos šviežios paprikos, aliejaus kepimui.

 

Pusę stiklinės gerai įkaitinu keptuvėje, sūrio gabalą apvolioju kiaušinio plakinyje, tada džiūvėsėliuose, tada dar plakinyje ir dar kartą džiūvėsėliuose. Kepu vieną pusę ant vidutinės ugnies keletą minučių, tada apverčiu. Sic! Vengiu sudeginti.

 

Minkštam sūriui daug nereikia, jis po plutele išsilydė. O tame pačiame aliejuje, kur kepiau sūrį, tik nupylęs iki minimumo, ant labai stiprios ugnies pora minučių kepu paprikos griežinėlius garnyrui. Kadangi patiekalas nužiūrėtas iš kulinarijos nevykėlių čekų, būtinai užgeriu alumi.

 

O štai taip, mieli trumparegiai, keptas sūris atrodo iš arti.

 

Šiai dienai viskas, skanaus.