Šonkauliukai prie alaus: kinietiška interpretacija

Lenkiu galvą prieš didžiąją kinų tautą ir jų istoriją. Yra ko pasimokyti iš kultūros, kurios šaknys toli toli praeityje, daug toliau, nei helenistinės ar net egiptiečių. Štai paklaus Jūsų koks užsienietis, kada Lietuvoje atsirado mūsų “pasididžiavimas” didžkukuliai, ir ką Jūs atsakysite? Mekensite apie tai, kad, galbūt prieš kokius varganus 100 metų juos iš VokiečiŲ (kirtis ant Ų) atsigabeno aškenaziai? O štai kinų, sakau kinų sąlyginai, nes kinų virtuvė labai diversiška, virtuvės pagrindai susiformavo mažiausiai prieš kokius 3000 metų, taigi. Ir nuolat vystosi. Todėl, kai tik imuosi gaminti ką nors iš kinų virtuvės, niekada neužduodu sau klausimo kodėl taip, o ne kitaip?, nes žinau, kad tai laiko patikrinti receptai ir jų patikimumo aš neturiu teisės vertinti.

Nesigilinkime dabar į politines vingrybes, Tibetą aš taip pat myliu, bet pabandykime pasigaminti paprastą ir greitą, bet tobulą užkandį prie alaus: šonkauliukų Wu Xi.

Imame:

  • kiaulienos šonkauliukų – gerą kilogramą;

dscf1354

Užbėgdamas už akių, pasakysiu, kad aš paėmiau 0,5 kg, dėl ko labai gailėjausi – šonkauliukai buvo tiesiog nušluoti nuo stalo per 5 minutes

  • pusę poro;
  • 5-6 skilteles imbiero;
  • 2-3 šaukštus medaus (galima ir dirbtinio ar net cukraus);
  • pomidorų pastos (aš paėmiau šaldytą pomidorą);
  • 3 šaukštus ryžių acto (tamsaus geriausia, bet Vilniuje dar nemačiau);
  • 2 šaukštus tamsaus sojų padažo;
  • 1 šaukštą aliejaus;

dscf1356

Taikome jau mano aprašytą stir-fry technologiją, todėl viso proceso aš  nespėjau nufotkinti.

Pradžioje nuplauname šonkaulius, supjaustome po vieną ir sumetam į puodą su verdančiu vandeniu. Šonkaulius tuojau pat išimame, vos tik vanduo užvirs vėl ir nuvarviname vandenį. Keptuvėje ar woke maksimaliai įkaitiname šaukštą aliejaus, metame šonkaulius ir, intensyviai maišydami, kepame 30 sekundžių, tiksliau, kol gražiai apskrus. Išimame, sumažiname ugnį iki vidutiniškos, pilame medų (arba cukrų), maišome, kol ims ruduoti, grąžiname šonkaulius, pilame actą, sojų padažą, maišome, metame supjautytą porą, susmulknitą pomidorą (arba pora šaukšų pastos) ir imbiero griežinėlius.

dscf1357

Viską išmaišome, užpilame vandeniu, kad apsemtų šonkauliukus ir paliekame kokioms 45-60 minučių, kol padažas sutirštės. Viskas. Pasibarstome sezamo sėklomis arba pjaustytais svogūno laiškais ir – vualia. Skanaus. Maldauju, su alumi.

dscf1359

PS: ir nepamirštam išsivalyti viryklės, kai pavalgysim, silpnaregiai.

dscf1360

Reklama

Pienės. Veganizmo grimasos

Pavasaris įsibėgėjo. Žydi pienės,

mieste jau pražydo alyvos. Moterys demonstruoja kojas, trumpindamos sijonus, įvairiausių formų ir dydžių krūtines, gilindamos iškirptes, apvalius baltus pilvus, vos pridengtus aptemtomis palaidinėmis. Bet nevisi grožisi visu tuo. Aha, veganai – išsekinti rūsčios žiemos, vitaminų bei mikroelementų stokos, kabinasi į gyvenimą silpnais geltonais pirštais, atiduodami visą savo energiją celiuliozės virškinimui, tad nesistebiu, kad jiems nė motais moterų grožybės. O veganams gėjams visai riesta. Norite įsitikinti? Norite paragauti veganiško patiekalo? Ok, prisirenkam pienių žiedų ir jaunų pienių lapelių.

Be to, nusiperkam/ pasivagiam/ užsiauginame pomidorą, agurką, svogūno laiškų, citriną, aliejaus, druskos.

Ir ką? Darom elementarias salotas, tik vietoje salotų lapų, priplėšom į dubenį pienių lapų. Pakankamai karčių, kad suprastume – salotos sugadintos.

Bet esmė ta, kad veganai tikrai valgo tokias salotas. O kam dar to maža, nuskabo pienių žiedlapius nuo taurėlapių.

Pabarsto cukrumi, įpila truputį vandens, išspaudžia citrinos sulčių ir verda sirupą ant lėtos ugnies maždaug pusvalandį.

Aš tai dariau. Ir veganu netapau. Nes man moterys patinka.

Kituose mūsų nereguliaraus elektroninio fanzino numeriuose matysite radikaliai priešingos kulinarinės mokyklos atstovų patiekalų receptus. Ačiū už dėmesį.

Puikusis Masciarelli vynas ir puikioji japoniška miso sriuba

Kaip žadėjau ankstesniame poste apie Vyno dienas, pagaliau atsidariau ten nusipirktą vyno mūzos Marinos Cvetić gaminį Masciarelli Trebbiano D’Abruzzo. Deja, šis vynas nesulaukė jūros gėrybių ar žuvies patiekalo, tačiau prie jo nusipirkau nerealaus minkšto Luigi Guffanti avies-karvės pieno sūrio.

Sunku man pasakoti apie vynus: galiu pasakyti, kad skanus arba neskanus, patiko arba ne, tiko prie to ar ano patiekalo arba ne. Pasirodė, kad Trebbiano D’Abruzzo vynuogė kažkiek panaši į mano mėgiamą Gewurtztraminer, gal kiek mažiau saldumo. Kvapas gaivus vaisiškas, skonyje dominuoja obuoliai ir kriaušės, truputį jaučiasi pipirai. Su pasirinktu sūriu labai gerai derėjo. Vynas gerai geriasi ir vienas.

Na o šios dienos pagrindinis patiekalas, tiksliau sriuba, nieko bendro su vynu neturi.

Šiandien gaminau japonišką miso sriubą, japonų valgomą visur ir visada. Jos pagrindą sudaro miso pasta, gaminama iš fermentuotų sojos pupelių, tofu sūris, gaminamas iš sojos ir grybai, paprastai šiitakiai. Aš, žinoma, neturiu visų ingredientų, todėl leidžiu sau kai ką pakeisti.

Iš šaldytuvo traukiu:

  • puodą stipraus sultinio;
  • keletą šampinjonų (šiitakiai, žinoma, geriau);
  • gabalą kieto tofu (kietumas – realetyvi sąvoka virtuvėje, che che);
  • sojos pupelių daigų (šviežių ar konservuotų);
  • keletą svogūno laiškų;
  • miso pastos (būna pirkti prie “egzotinių prekių“ prekybos centruose);
  • šlakelį sojos padažo.

Sultinį užvirinam ir dedam plonais griežinėliais supjaustytus grybus.

Paverdame 3 minutes, dedame miso pastą, pilame šlakelį sojos padažo, tada – pupeles, o galiausiai – kubeliais pjaustytą tofu.

Išjungiame viryklę, uždengiame puodą, palaukiame pora minučių, tada pilame sriubą į dubenėlį.

Pasiskaniname svogūno laiškais, lašeliu sezamo aliejaus, kaip opcija – kapotas čiliako galas. Skanaus.

Labai švelni ir jauki sriuba. Pavalgęs jos, jaučiuosi kaip trobelėje ant Ramiojo vandneyno kranto Hokaido salos šiaurėje.