Spontaniški čeburekai

Šiaip tai aš aptingau tiek, kad nebepostinu nieko ir net nenoriu fotografuoti maisto. Todėl šis postas bus beveik be nuotraukų. Bet su daug šviežios muzikos. Nukrypstant nuo maisto temos, dažnai esu kaltinamas tuo, kad įstrigau savo devyniasdešituosiuose ir nebepriimu nieko naujo. Taip, negaliu pakęsti madingos paauglių muzikos, RnB ar HipHopo. Tačiau ir be to yra šviežių reiškinių, nuo kurių šiurpuliukai eina per odą. Pvz, gabaliukas iš puikaus estetiško serialo The New Pope, štai šitas:

Vvieną naktį, kai mėnulio spindulys pažadino mane pro žaliuzės plyšį, pabudęs aš truputį pagulėjau tamsoje ir netikėtai mane užplūdo įkyri mintis apie čeburekus. Tokius trapius, pūslėtus, šiltus, auksaspalvius, kvepiančius sultinga aviena su daug svogūnų ir daug juodųjų pipirų. Štai tokius:

Kažkas gali paklausti kaip pasigaminti tokių čeburekų? Mums reikės:

• 750 g sijotų miltų;
• 50 ml aliejaus tešlai + 1 l kepimui;
• 425 ml karšto (70°C) vandens;
• 500 g smulkintos avienos arba ėrienos;
• 100 g avies lajaus;
• 500 g svogūnų;
• 1 šaukšto maltų ar grūstų juodųjų pipirų;
• šiek tiek druskos ant žaizdų.

Miltus sijojame, beriame žiupsnį druskos, pilame karštą vandenį ir plikomis rankomis minkome kol nesigaus elastinga tešla. Uždengiame ir paliekame šiltai. Tuo tarpu smulkiname avieną ir lajų, mažais kubeliais pjaustome svogūnus ir viską sumaišome. Pridedame daug maltų pipirų ir žiupsnį druskos. Daugiau, Dievas liudininkas, nieko nereikia. Jokių kalendrų, kuminų ar petražolių. Faršą dedame šaltai ir imamės tešlos. Atgnybame maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio gabalą ir kočiojame pabarstydami miltais tol, kol pro apvalų lakštą matysime savo ranką. Ant pusės tešlos lakšto dedame nei daugiau nei mažiau kaip vieną šaukštą faršo, jį paskleidžiame tolygiai ir užklojame, kad suformuotume pusmėnulio formos čebureką. Kraštus kruopščiai užlankstome. ir taip kokius 20 kartų, kol baigsis tešla arba faršas.

Dideliame puode įkaitiname litrą rapsų, medvilnės arba vynuogių kauliukų aliejaus. Gerai įkaitiname, jei turime termometrą, jis turi rodyti 200°C. Dedame po vieną čebureką ir, kai jis iškyla ant įkaitusio aliejaus, šaukštu ar samteliu nuolat palaistome karštu aliejumi jo viršutinę dalį. Kai matome, kad čeburekas ima įgauti auksinį atspalvį, maždaug po 1 minutės nuo įdėjimo, apverčiame ir dar pakepame apie pusę minutės. Išimame su kiaurasamčiu ant popierine servetėle išklotos lėkštės. Imamės kitų čeburekų.

Valgomi čeburekai paprastai su kakava arba su saldžia kava su pienu. Perlaužus gerą čebureką, iš jo bėgą dieviškas sultinys.

O štai dėl naujos geros muzikos: dabar labai gera rusų grupė: Самое большое простое число – Didžiausias sveikas skaičius.

 

Igeliuko beigeliukai

Senas gojus Igelis kviečia visus prie šeštadieninio brančo (tfu, dar vienas hipsterių keiksmažodis) vėlyvų pusryčių stalo. Šalom, pocikai.

Galima beigelius krimsti su sūdyta lašiša ir burokėlių lapeliais. Arba su avokadu ir pomidoru.

Galima su švelniu ožkų sūriu. Arba virta vištienos krūtinėle su trupučiu krienų. Arba tiesiog su šlakeliu šviežutėlio kvapnaus graikiško alyvuogių aliejaus, žalio kaip mylimosios akys.

Iki pagaminant sumuštinį iš beigelio, jį reikia ištraukti iš orkaitės, kuri buvo įkaitinta iki 190ºC.

Beigeliai joje kepė vos 15 minučių, nes prieš tai jie buvo pabarstyti sezamo ir aguonų sėklomis.

Bet kad sėklos priliptų prie tešlos, o beigeliai būtų gražiai apskrudę, juos reikėjo aptepti kiaušinio baltymo plakiniu. O prieš tai juos reikėjo nusausinti ant rankšluostėlio.

“O kam sausinti?“ paklaus manęs neišmintingas pocas. O tam, kad beigeliai ką tik buvo po 2 minutes verdami dideliame kiekyje vandens, kas pusę minutės apverčiant. Ne daugiau kaip po 3-4 vienu metu.

Beigelių tešla – ypatinga. Ji šiek tiek tąsesnė už paprastų riestainių. Todėl ir reikia ją apvirti prieš kepant orkaitėje. Bet prieš tai – beigelių ruošiniai turėjo apie valandą pusantros pakilti šitoje vietoje, uždengti rankšluostėliu.

Juos reikėjo rankytėmis susukti. Maždaug 15-18 cm ilgio dešrytes. Iš tokių juostelių.

Kurias pagaminome iš maždaug 2 cm storio iškočiotos tešlos lakšto.

Tokia tešla gavosi kilusi šiltai apie dvi valandas, prieš tai ją minkant iki elastingos, švelnios konsistencijos geras 15 minučių, prieš tai, be abejo, sumaišius reikalingus ingredientus.

O tešlai paruošti, nepatikėsite, reikėjo labai paprastų produktų:

• 0.5 kg kvietinių miltų;
• pakelio (7 g) sausų mielių;
• žiupsnio druskos;
• šaukšto cukraus;
• vieno kiaušinio (ir dar vieno kiaušinio baltymo aptepti beigelius);
• apie pusės stiklinės šilto vandens (pripilt daugiau vandens ar įberti miltų, priklausomai nuo tešlos būklės).

Kaip matote, viskas labai paprasta. Ir labai skanu.

O dabar – muzika ne į temą:

Istoriniai blynai su raugu

Artėjančių Užgavėnių kontekste siūlau keletą blynų receptų. Ne šiaip kokių lietinių, o true blynų, užmaišytų pagal skirtingas technologijas. Šiandien, eskaluodami vakarykštę raugo temą, kepsime blynus su raugu. Iš principo, tai yra mieliniai blynai, tik su malonia rūgščia nata. Kodėl?Nes raugas yra niekas kitas, kaip laktobacilų ir mielių kolonija. Ten dar keletas kitų bakterijų rūšių, tačiau jos nei naudingos, nei kenksmingos. Jei jau užvedėm kalbą apie raugą, tai kokybiškas raugas kvepia prabangiu šampanu už kokius $200 už butelį, o jei būti visai tiksliam, tai šampanas kvepia raugu, nes šampaną ir gamina rauge gyvenantys mikroorganizmai. O jei netyčia atsitiko, kad jūsų raugas turi acetono kvapą – neišsigąskite, tai reiškia, kad jūsų rauge vyrauja ne laktobacilos, o glitimą ėdančios bakterijos, kurios, kaip minėjau, nėra nei blogos, nei geros. Tokį raugą tereikia pamaitinti keletą kartų sausu daviniu ir jis atsigaus.

Dovanokite, užsikalbėjau, kepame šampanu kvepiančius blynus. Jiems reikės:

• stiklinės kitos raugo;
• puskilio miltų;
• puslitrio pieno, gal kiek daugiau;
• 50-100 g sviesto;
• 2 kiaušinių;
• poros šaukštų cukraus;
• 0.5 stiklinės nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• žiupsnio druskos.

Visų pirma, atskiriame kiaušinių trynius nuo baltymų. Kol kas atidedame. Raugą praskiedžiame trupučiu šilto vandens dideliame dubenyje. Pamažu įsijojame miltus, beriame cukrų, įmaišome trynius.

 

Paminkome truputį. O tada šildome pieną ir jame tirpiname sviestą. Bet pienas turi būti šiltas, ne karštas, ne daugiau 40ºC.

 

Pilame į tešlą ir maišome, nepamirštame druskos. Kai tešla bus padorios lietinių konsistencijos, gal kiek tirštesnė, įmaišome saulėgrąžų aliejų.

 

Paliekame uždengtą tešlą 2-3 valandom šiltoje vietoje. Ji turėtų gerokai išsipūsti per tą laiką.

 

Čia dar ne viskas. Jei pamenate, mums liko kiaušinių baltymai. Juos išplakame iki standžios putos ir atsargiai įmaišome į tešlą.

 

Dabar kepame, be jokių riebalų ketaus keptuvėje (na gerai, prieš pilant tešlą pirmajam blynui reikėtų patepti aliejumi keptuvės dugną, bet vėliau tikrai nereikia).

Jei neturim ketaus, tiks bet kokia netraukianti keptuvė. Iškeptus blynus krauname į krūvą, patys nevalgom ir įnamius vaikome nuo blynų, nes jie dar nesubrendę.

 

Įspėju, kad tai ne desertiniai saldūs blyneliai, tai – sotūs pusryčiai drūtam, darbščiam, rūgštelę mėgstančiam vyrui ir jo moteriai. Patiekiami, paprastai su grietine ir ikrais, bet, kadangi nesu labai darbštus, tai ikram neuždirbu. Tik rūgščiam jogurtui.

 

Dar neblogai turėtų šie blynai eiti su medumi, bet čia jau на любителя. Iš arčiau silpnaregiams.

 

Miltai dar nesibaigė mano aruoduose, todėl, pažadu, iki Užgavėnių dar bus blynų. Laimės ir laisvės, broliai ir seserys

Pachlava ir patarimai jaunikaičiams

Nuo ko pradėti šios dienos sesiją? Nuo recepto ar nuo patarimų. Nežinau, kas dažniau apsilanko mano kukliame internetų kampelyje – panelės ar jaunikaičiai, todėl pradėsiu nuo recepto. Pachlava arba, kaip ją kartais vadinai skirtingos tautos, baklava, labai būdingas Juodosios jūos regiono pyragas. Egzistuoja daugybė recepto variantų ir kiekvienas armėnas ar turkas garsiausiai rėkia, kad jo pachlava pati tikriausia. Aš eisiu kulinarine takoskyra ir pasiūlysiu bulgarišką variantą, pagerintą armėniškomis variacijomis. Kodėl bulgariškas? Na, kad ir dėl to, kad gavau dovanų iš bulgarų kolegų, švelniai tariant, įdomią kulinarinę knygą.

 

Vadovaujantis šioje knygoje pateiktu baklavos receptu mums reikės:

• 0.5 kg sluoksniuotos tešlos (nevarkime, o nusipirkime šaldytos);
• 300 g graikinių riešutų;
• 150 g sviesto (sumažinau bulgarišką variantą nuo 300 g iki armėniškai padorių 150 g, nes iš akies matėsi, kad bus per riebu);
• 3 geri kaupini šaukštai armėniško medaus veitoj 300 g bulgariško cukraus;
• žiupsnis bulgariško cinamono ir 3-4 išlukštenti ir sugrūsti armėniški kardamonai.

Grūdam arba malam riešutus.

 

Tirpiname sviestą,

kurių aptepame sluoksnį iš pusės tešlos.

 

Ant tešlos lakštų dedame riešutus, sumaišytus su prieskoniais.

 

Pašlakstome lydytu sviestu, užklojame antru tešlos sluoksniu, aptepame sviestu arba plaktu kiaušinio tryniu ir supjaustome labai aštriu peiliu į lygiašonius keturkampius – rombus ar kvadratus.

 

Pašauname į 180°C įkaitintą orkaitę. O tuo tarpu po aptepimų likusiame svieste tirpiname medų, jei jis neskystas.

 

Šį mišinį šaukštu pilame į pyrago tarpus kas 10 minučių, t.y. 3-4 kartus 30-35 kepimo minučių metu.

 

Išimame iš orkaitės, kai paviršius bus skaniai gintarinis, ir paliekame bent keletą valandų susigerti medui į tešlą.

 

Štai ir viskas.

O dabar patarimas jaunikaičiams (panelės galite nebeskaityti toliau – jums tai nebus įdomu), kurie surado arba artimiausiu metu planuoja susirasti savo gyvenimo meilę, su kuria apsisprendė praleisti visą likusį gyvenimą. Visada prieš tokį sprendimą reikalaukite pažinties su mergaitės motina. Pamatę ir pažinę savo būsimą uošvę, jūs žinosite kaip atrodys jūsų išrinktoji po 20 metų, kaip ji elgsis, kaip kalbės, kaip rengsis, dažys plaukus, galų gale ir mąstys. Jei yra galimybė, stebėkite kaip dažnai ir kaip žiauriai ta moteris pisa protą savo vyrui, nes tai yra jūsų protas bus pisamas proporcingai. Pagalvokite, nes moksliškai įrodyta, kad dukros ilgainiui tampa savo motinomis su 95% tikimybe.

 

Saldžių jums metų.

Ir dar kartą pagalvokite

Mano kūčiukai Ukrainai

Aš stengiuosi nerašyti politinėmis temomis. Bet tai, kas vyksta šiuo metu Ukrainoje – tai ne politika, o gėrio ir blogio kova. Kaip Žiedų valdove. Jei kris Ukraina – kris ir Lietuva. Ne, ne atviroje kovoje, ne kare, bent artimiausiu metu. Tai bus ukrainiečiams, kaip ir mums, artimų vertybių žlugimas. Ir žinote, aš bijau, kad blogis laimi, deja. Jei jis laimės, Ukrainą suės jų prezidento zeko ir pederasto (ne gėjaus) orkai su jų vertybėmis bei kalėjimo paniatkėmis.

Kodėl čia aš taip susirūpinau Ukraina? Ten gyvena mano giminės, ten išsiunčiau kalėdinę dovanėlę kaip anoniminis Kalėdų Senelis per vieną blogą. Ir dar – neseniai atradau superinę ukrainiečių merginų grupę, nuo kurios muzikos ir viso performanso šiurpuliukai eina per nugarą.

Šiandien aš kepu kūčiukus. Žinote kas yra kūčiukai? Visų pirma – tai pasninko valgis. Visų antra – dar pagonybės laikais lietuviai kepdavo mažyčius duonos kepaliukus, kuriuos aukodavo dievams, bent taip Beresnevičius rašė. Aš irgi aukoju. Dalį dievams, dalį ukrainiečiams. Kad nugalėtų meilė ir gėris. Pradžiai reikia:

• 1 kg kvietinių miltų;
• 300-400 ml šilto pieno;
• 10-15 g sausų mielių;
• 50 g cukraus;
• geros saujos aguonų;
• keleto šaukštų kanapių saulėgrąžų aliejaus.

Mieles, cukrų ir šaukštą miltų

 

užpilame šiltu pienu, išmaišome ir paliekame penkiolikai minučių, kad suburbuliuotų. Tada beriame aguonas ir likusius miltus, pilame aliejų.

 

Ilgai minkome iki vienalytės tešlos, kuri nelimpa prie rankų.

 

Tešlą, jei pamenate iš mano senesnių rašinių, galima palyginti su krūtimis. Šiuo atveju krūtys turi būti maitinančios moters – minkštos, šiltos, jaukios ir kvepiančios pieneliu.

Tešlą paliekame šiltai bent valandai, kad tešlos tūris padvigubėtų. O tada pasibarstome stalą miltais ir, atgnybę nuo tešlos nedidelį kiekį, kočiojame ilgas plonas gyvates,

 

kurias supjaustome, dedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos

ir pašauname į iki 180°C įkaitintą orkaitę. Kepame 15-20 minučių arba, kol pasirodys, kad kūčiukai gražiai apskrudo.

 

Maitiname dievus, vaikus, alkstančius, o kas liko – siunčiame į Ukrainą.

 

Tradiciškai – silpnaregiams.

 

Na o desertui – Donbaso Rožės by Dakų Dukterys

Nevilties receptas – lietuviški švilpikai

Būna dienų, kai galva neverda tiek, kad nesugalvoji ką pasigaminti pietums ar vakarienei. Eina, tuomet, su ašaromis akyse tarp parduotuvės lentynų ir nematai nieko, kas potencialiai taptų maistu. Apima neviltis. Tada grįžti kaip našlaitis tuščiomis namo per pusnis ir, pyst

 

gamini bet ką. Na, ne bet ką, o karamelizuotas morkas su cukinija ir česnaku, kepi vištienos krūtinėlę, apvoliotą kiaušinio plakinyje bei kokose su namine adžika. Arba, pyst,

 

salotas iš alyvuogių, pomidorų ir prašmatnaus griuerio, kurį, kažkodėl, Maxima paleido po 30 lt/kg.

Bet būna dienų, kai iš nevilties imi:

• 1 kg bulvių;
• apie 300-400 g miltų;
• porą kiaušinių;
• bryzą lašinių;
• svogūną;
• 300 ml grietinės;
• žiupsnį gelsvės;
• druskos, pipirų.

Be jokios vilties verdame bulves, jei naminės – su lupena, o išvirę – sugrūdam, leidžiame atvėsti, pasikūkčiodami įmušame kiaušinius, po truputį, maišydami, beriame miltus, kol tešla beveik nelips prie rankų. Ai, iš sielvarto pamiršau paminėti, kad į tešla galime įmaišyti truputį aliejaus, gerai ir saulėgrąžų. Tešla, jei matote pro ašaras, turi atrodyti tipo taip:

 

Kočiojame, lankstome, formuojame savo švilpikus mums patinkančia forma. Man patinka šita forma:

 

Įdomu, ką apie mano nuotaikų kaitą ir šią formą mano šitas vyriškis?

 

Pašauname skardą su švilpikais į iki 200°C įkaitintą orkaitę. O kol švilpikai ramiai kepa, pasigaminame padažą.

 

Smulkiai pjaustytus lašinius ir svogūnus ramiai be fanatizmo pakepiname, sumažiname kaitrą iki minimumo, pilame grietinę, beriame gelsvę, truputį juodųjų pipirų, po truputį maišome, kol grietinė sušils. Viskas, nuimame keptuvę nuo aukuro. Tuo tarpu švilpikai bus iškepę per kokį pusvalandį ar 40 minučių. Išimame į lėkštę, pilame padažą, užgeriame kvietiniu alumi.

 

Vis dar akys sulipę nuo ašarų? Ne bėda:

Nom nom nom, skanaus. Nebeliūdna? Gyvenimas šviesesnis? Tai, kol kramtote, filmų TOP50. Priešpirmutinis penketukas. Nedaug kentėti liko.

10. Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis – pats spalvingiausias ir efektyviausias Grynavėjaus filmas. Tai – tikrasis menas, su puikia scenografija, muzika, scenarijumi, vaidyba. Ir stipriomis emocijomis. O atmosfera tokia panaši į tai, kas vyksta mūsų gyvenime: turiu pinigų ir galios – darau ką noriu.

9. Pieno kaina – mažai kam žinoma (vos pavyko rasti treilerį, ką jau kalbėti apie ištraukas) stulbinanti naujazelandietiška pasaka. Apie meilę, žinoma. Ir apie tai, kas būna po “…ir jie ilgai ir laimingai gyveno“. Jaudinantis.

8. Tvin Pyksas: Ugnie, keliauk su manim – be abejo, turiu atiduoti duoklę Lynčui už Kopą, Prarastą greitkelį, Žmogų-dramblį… Serialas, aišku geras. Bet mes juk kalbame apie filmus, antraip šiame sąraše būtų ir “Sostų karai“.

7. Milerio sąnkryža – filmas tarsi žaidimas su mirtimi, nuolat gaunant į dūdą. Ilgai sukama afera, kurios tikslo ir prasmės neįmanoma suprasti iki pabaigos. Ką gi, brolių Koenų vienas pirmųjų filmų.

6. O broli, kur tu? – dar vienas Koenų šedevras: spalvinga, linksma ir šviesi Homero “Odisėjos“ interpretacija. Įkvepia visada ieškoti kelio pas brangiausius žmones, kokie pavojai ar pagundos betykotų ir koks nevykėlis bebūtum.

 

Virtinukai ir сексуальный прибалтийский акцент

Prisiminiau kairiakrantę Ukrainą. Pyragėliai su bulvėmis, kopūstais, uogiene, virtinukai su vyšniomis, braškėmis ar varške. Apie milžiniškas gamyklas, šachtas, tirikonus, baltų keramikinių plytelių namukus, saldžius kumščio dydžio melionus nepasakosiu. Tik apie virtinukus. Būtent virtinukai – tai kas skaniausia ten. Apskirtai, ukrainiečių ir rusų virtuvėje miltiniai patiekalai užima išskirtinę vietą. Beje, žodis колдуны, pasirodo, nėra prastai rusiškai kalbančių, ir žodžio пельмени nežinančių, lietuvių prasimanymas – toks patiekalas tikrai egzistuoja Ukrainoje, Baltarusijoje ir Vakarų Rusijoje.

Какой скиртум, pradedame gaminti virtinukus arba вареники. Prieš tai nusiplauname rankas, tai būtina. Imame:

• 0,5 kg kvietinių sijotų miltų;
• 0,5 l riaženkos arba kefyro (riaženka autentiškiau, б/п);
• 2 kiaušinius;
• 1/4 a.š. sodos;
• druskos;
• 200 g varškės;
• su cukrumi trintų šviežių uogų, mano atveju – spanguolės, bet gerai ir vyšnios, braškės, serbentai ar net О-БЛЯ-ПИХА.

Кароче, užbėgdamas už akių, noriu pasakyti, kad toks tešlos ir įdaro santykis nesveikai neproporcingas: sunaudojau gal tik šeštadalį tešlos, apsirijau, todėl likusią tešlą užšaldžiau juodai dienai.

Ruošiame tešlą: į kambario temperatūros riaženką dedam sodą – taip ji užsigesins, žiupsnį druskos, kiaušinius (geriau tik trynius), išmaišome ir pamažu beriame miltus bei nuolat minkome. Beriame miltus tol, kol tešla pasidarys elastinga (kaip jaunamartės krūtys (mano Cė)) ir nebelips prie rankų. Atidame tešlą pusvalandžiui, darome įdarą. Tiesiog per sietelį arba šakute gerai pertriname varškę, pridedame trintų uogų ir фсё!

Pradedame kočioti tešlą nedidelėmis porcijomis. Lakštas turi būti tikrai plonas, nes ukrainietiškų virtinikų esmė – permatoma tešla. Stikline ar forma padarome tešlos skritulius ir dedame į juos varškės įdarą.

Forma ne esmė, nes dalį virtinukų dariau iš kvadratinių lakštelių. Dedam ant miltais pabarstytos lėkštės.

Toliau mes turime du pasirinkimus: virti juos vandenyje arba ant garų. Pasisekė tiems, kas turi garpuodį (буржуяй, превед!), o tokie kaip aš bando konstruoti tokį divaisą:

Užkaičiame dideliame puode litrą vandens, dedame sviestu suteptą дуршлёка ir gariname jame virtinukus. Prisipažinsiu, padariau taip vieną partiją ir spjoviau: žinoma, taip žymiai skaniau, bet vargo – нуивон**х. Kitas partijas tiesiog dėjau į didelį kiekį verdančio vandens, palaukiau kol virtinukai iškils į paviršių, dar paviriau 1-2 minutes ir kiaurasamčiu ištraukiau.

Skanu шопе***ц, apvalkalas kaip šilkinis, įdaras – tiesiog tirpsta burnoje. Valgome tai su grietine, sviestu arba su tuo ir anuo. Skanaus.

Ложки в руки, ну и фсе дилаааа…

PS. Mano mylimiausia lietuviška daina su teisingu akcentu:

 

Pagerinti rusiški blynai – dangiškoji mana

Lietuvoje gal ir nepastebėjome, tačiau mūsų kaimynai rytinėje pusėje nelabai seniai atšventė Масленицą. Tobiš, Užgavėnės buvo. Ir ta proga, kepsime blynus – nesvarbu, kad už lango Velykos.

Rusų babytės receptui įgyvendinti reikės:

• 200-400 g miltų;
• 0.5 l pieno (labas, Karbauski);
• 2 kiaušinių;
• 3-4 šaukštų manų kruopų;
• saulėgrąžų aliejaus;
• padažui: cukraus, vandens, šaukšto sviesto.

Užvirinam pieną ir į jį silpna srovele, nuolat maišydami, beriame manus. Tą skystą košelę uždengiame ir paliekame, kol atvės. Virti tikrai nereikia. O tuo tarpu kiaušinius išplakame su puse stiklinės vandens. Aha, nesuklydote.

 

Į plakinį įmaišome atvėsusią manų košę ir, po truputį įmaišome miltus. Nežinau tikslaus kiekio: dedame iš akies, kol tešla bus tinkama lietiniams lieti. Dar įmaišome keletą šaukštų aromatingo saulėgrąžų aliejaus.

 

Ką gi, liejame blynus įkaitintoje keptuvėje, o kol jie kepa, nedideliame puode ištirpiname sviestą, dedame cukraus, įpilame 50 ml vandens.

 

Lietiniai išties gaunasi šilkiniai.

 

Kol prikepame jų visą rietuvę, ant lėtos ugnies verdame sirupą, į kurį prieš pabaigą išmelžiame pusę laimo ar citrinos.

 

Iškeptus lietinius apipilame sutirštėjusiu sirupu.

 

Išsidirbinėjimo viršūnė būtų apipilti visa tai šlakeliu konjako ir padegti, bet aš tiek neuždirbu.

Taip, tai vienas iš nedaugelio variantų labai turtingos rusų blynų receptūros, kurią, net ir labai stengdamasis, aš vargu ar kada apžvelgsiu. Skanaus. Pavasaris jau atėjo pas Jus?

Tuščiažodžiavimo praktika arba porų pyragas

Kalbėsiu ne apie poras, bet apie porus. Poras – tai ne tik gėjų vyrų duetas, bet ir žalia daržovė, svogūno puseserė. Žinau, yra žmonių, valgančių svogūnus kaip obuolius, o porus – kaip margaspalvius atlaidų saldainius iš cukraus pudros lipdomus ne itin švarių babyčių rankyčių. O, apie rankas, gerai, kad prisiminiau. Tai gi apie pyragą kalbama, nes vienų porų, kad ir virtų, valgyti negalėčiau. Na ir darau juos, “apvoliotus tešloje”. Geriausias daržovių pyragas – iš sluoksniuotos tešlos. Oi, prisikankinau su ta tešla. Mat, kamuoja mane penio sindromas (kas žiūrėjo k.f. Irina Palm, supras apie ką aš kalbu), o minkyti oi kaip daug reikia.

Kaip daryti sluoksniuotą tešlą? Reikia paimti:

• 300 g sijotų kvietinių miltų;
• 150 g sviesto;
• 150 ml šalto vandens;
• 50 ml aliejaus (geriau lydyto sviesto, bet tingėjau terliotis);
• druskos.

Viską, išskyrus sviestą sumaišome, kočiojame, formuojame rutulį, įpjaunam va taip:

Dedame į maišelį arba vyniojame į plėvelę ir slepiame šaldytuve pusvalandžiui. Po pusvalandžio išimam, ant miltais pabarstyto paviršiaus kočiojame stačiakampį iš šito lotoso žiedo, braukiam prakaitą, pjaustome plonai šaltą sviestą ir tolygiai išdėliojame ant tešlos stačiakampio. Lenkiame po 1/4 lakšto iš abiejų pusių į vidų, kaip knygos aplankalą, tada – tą “knygą” užverčiame. Dedam dar pusvalandžiui į šaldytuvą (maišelyje).

Po pusvalandžio kočiojame iš “knygos” stačiakampę ploną tešlą. Vėl lenkiame tešlos lakštą kaip pirmajame epizode. Vėl pusvalandžiui į šaldytuvą. Taip galima kartoti iki pasaulio pabaigos – nuo to tešla bus tik geresnė, bet man pakako trijų epizodų.

Ačiū Dievui, tešla paruošta, dedu ją į formą. Beje, tarpe tarp kočiojimo pasiruošiu įdarą pyragui:

• 6-7 porus;
• 300 g rakletės sūrio;
• gerą saują garstyčių sėklų;
• juodųjų maltų pipirų, džiovinto raudonėlio;
• 1 kiaušinį.

Įkaitinu orkaitę iki 230. Porus supjaustau, nuplaunu, blanširuoju pasūdytame vandenyje, nusausinu popieriniais rankšluosčiais; sūrį sutarkuoju, garstyčias pakepinu iki riešutų aromato ant sausos keptuvės, sugrūdu. Dedu porus ant tešlos (hehe, jis pasakė dedu)

Apibarstau raudonėliais, grūstais pipirais ir garstyčių sėklomis (hehe, jis pasakė sėklomis).

Viską uždengiu tarkuotos rakletės sluoksniu.

Išplaku kiaušinio trynį, aptepu tešlos kraštus. Šaunu į orkaitę ir laikau ten pyragą pusvalandį arba kol tešla taps auksinė, o sūris gražiai apsilydys.

Valgau kol dar karštas. Su tamsiu alum arba su gira – daug geriau.

Nerandantiems akinių

Skanaus.

Ačma – adžariškas chačapuris

Liūdna kartais pasidaro, apasilankius prekybos centruose Vilniuje. Spėju, kad ir kituose miestuose ne ką geriau: šviežių daržovių nėra, mėsos nėra, žuvis – tik už pirmojo ir, tuo pačiu, paskutioniojo šviežumo ribų. O šiandien nusivyliau, nes sūrių pasirinkimas apgailėtinas. Kaip gi man pagaminti gruzinišką chačapurį, kai neturiu nei imeretietiško sūrio, nei sulugunio ir net brinzos. Apie maconi irgi galima tik pasvajoti. Bet chačapurio labai norisi, tad ieškau pakaitalų.

Ieškome parduotuvėse:

• 3 stiklines miltų;
• 0,5 stiklinės pieno;
• 5-6 šaukštai nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• 2 kaiušinio baltymų – tryniais patepsime pyragėlio viršų;
• keletas šaukštų cukraus, žiupsnis druskos, 1/4 šaukštelio sodos, gesintos citrinos sultimis.

Tai buvo tešlai reikalingi ingredientai. Įdarui reikės:

• 0,5 kg fetos sūrio, imkime patį brangiausią, kokį tik rasime parduotuvėje;
• 3 kiaušinių;
• šviežios kalendros arba petražolių ryšulėlio.

Pradedam nuo tešlos: maišom visus nurodytus ingredinetus, minkom iki labai standžios tešlos, standesnės nei jaunamartės krūtys. Vyniojam į plėvelę ir dedam pusvalandžiui į šaldytuvą.

 

Tuo tarpu smulkiname sūrį, kapojame kalendrą, įmušame kiaušinius.

 

Intensyviai išmaišome įdarą.

 

Tešlą padaliname į penkias dalis, kočiojame 5 lakštus. Ant skardos dedame aliejumi pateptą kepimo popierių, ant šio – pirmąjį tešlos lakštą, ant kurio – ketvirtadalį įdaro.

 

Dedame antrąjį tešlos lakštą ir vėl – ketvirtį įdaro. Ir taip iki penktojo tešlos lakšto, kurį aptepame plaktais kiaušinio tryniais.

 

Pašauname į iš anksto iki 170 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame iki paviršius gražiai paskrus, maždaug pusvalandį. Tipo taip:

 

Patiekiame su šviežių kopūstų ir marinuotų kaparėlių salotomis. Ir su alum. Skanaus.