Rageliai, švelniai tariant

Metams einant į pabaigą, manau būtų gražu prisiminti kas juose buvo gero. Bet pradžiai – ragelių receptas pagal tarybinį ГОСТą. Štai tokius ragelius prisimenu iš vaikystės: mokiausi vienoje Senamiesčio mokykloje, perbėgus per pertrauką per gatvę, bandelinėje nusipirkdavome priešpiečiams bandelių po 3 kapeikas, didelių barankų po 5 arba šiltų ragelių po 7.

Kartais jie buvo ragelio formos, bet dažnai jie buvo tiesūs, mes per pamoką pasuolėje nulupdavome plutelę, ją suvalgydavome, o su likusiu minkštimu išdykaudavom, vadindami jį… vienu žodžiu, mes tuos ragelius vadinome bybiais, patys spręskite kodėl.

Nepaisant to, mes viską suvalgydavome, nes rageliai išties buvo tobulo skonio. Jam išgauti mums pagal tą patį ГОСТą reikėtų:

• 500 g kvietinių miltų, kuo baltesnių;
• 280 ml vandens;
• 35 g cukraus;
• 8 g druskos;
• 50 g kambario temperatūros sviesto;
• 7 g sausų mielių.

Labai svarbu tikslus ingredientų kiekis arba proporcijos: jei suklysit, kažko daugiau, kažko mažiau – ir nesigaus rageliai. Todėl svarbu viską pasverti tiksliai. Taip, kiekvienas save gerbiantis duonkepis privalo turėti padorias svarstykles.

Cukrų ištirpiname vandenyje, ten pat po to ištirpiname ir mieles, kad neliktų gumuliukų. Dubenyje ar tiesiog ant stalo maišome miltus su druska ir pilame mielių sirupą. Minkome, kol pamažu susiformuos rutulys. O dabar po truputį dedame aptirpusį sviestą, po nedidelį gabaliuką, maždaug 5-10 gramų ir toliau minkome. Kai tik sviestas tolygiai susigers į tešlą, dedame kitą sviesto gabaliuką ir taip toliau, kol sudėsime visą sviestą. Aš minkau rankomis, bet jei kažkas turi duonkepę arba virtuvinį kombainą su minkymo funkcija – pasilengvinkite sau gyvenimą.

Minkome tol, kol tešla bus glotni ir lygi kaip jaunamartės užpakaliukas.

Jei tešla su celiulitu – reiškia ji jokia ne jaunamartė, todėl minkome toliau. Kai pagaliau pavyksta jaunamartė, uždengiame tešlą plėvele ir paliekame kur nors toliau nuo akių maždaug 1-2 valandom tešlai kilti. Kai tešlos tūris padvigubės, o geriau patrigubės, pasveriame ją ir gautą skaičių padaliname iš 18 mintyse. Būtent tiek mes gaminsime ragelių. O gautas skaičius turėtų būti 48-49 gramai. Būtina, kad visi rageliai būtų vienodo dydžio, antraip jie netolygiai keps.

Imame gabaliuką tešlos, pasveriame. Jei 48 gramai – susukame tarp delnų į kamuoliuką.

Ir taip ant dviejų popieriumi išklotų skardų sudedame po 9 rutuliukus, uždengiame maistine plėvele ir paliekame 15 minučių atsipalaiduoti gliutenui.

Dabar bus lengviau iškočioti maždaug 15 cm ilgio ir 8 cm pločio liežuvius. Prieš tai pasibarstome paviršių miltais.

Sukame šitą tešlą iš siauresnės pusės į vamzdelį, jei norim, suformuojame ragelį, jei norim – paliekame tiesų, ir dedame vėl ant popieriumi išklotos skardos, vėl uždengiame maistine plėvele ir vėl paliekame tešlą kilti dar valandą pusantros.

Kai praeina nurodytas laikas, įjungiame orkaitę 230⁰C, jei įmanoma – su garų funkcija, jei ne – prieš šaunant į orkaitę, ragelius apipurškiame vandeniu truputį. Kepame lygiai 12 minučių. Išimame ant grotelių. Jei turime kantrybės palaukiame kol bent kiek atvės.

Įnamiai skuba prie stalo: “Jūs parduodate duonus?“ “Ne, tik rodau“. “Gražūs…“ (C)

O mes valgome ragelius su sviestu ir saldžia juoda arbata ir bandom prisiminti kas gero įvyko 2021 metais.

O 2021 m. išsiveržė ugnikalnis La Palmoje. Dar Vilniuje buvo halas. Nepostinsiu foto, nes pilni internetai. Buvo stipri elektromagnetinė audra, bet pašvaistės Lietuvoje niekas nematė. Kaip ir Leonardo kometos, nes nuolat apsiniaukę buvo. Užtat birželį mačiau sidabrinius debesis. Dar geras dalykas buvo, kad šiemet pavyko išvengti uodų. Kita vertus, kino pasaulyje pastebėjau liūdnas degradacijos tendencijas: negaliu išskirti nei vieno filmo, verto žiūrėti. Net serialų 2021 m. nebuvo padorių. Ir su knygomis gana liūdna: neskaitant Pelevino, nieko neprisimenu. Bet kur ten skaitysi ką nors, kai tiek geros muzikos! Taip, 2021 metai pasižymėjo tikrai įsimenančiais atradimais. Be anksčiau minėtų Viagra Boys, suradau atsigavusius Smashing Pumpkins, Santigold, Alex Cameron, Sleaford Mods ir daug daug kitų. Bet dvi dainos šiemet buvo kojas pakertančios ir šiurpuliukus keliančios. Pirmą dainavo tokia trapi mergaitė su pačiu mieliausiu ryškiu škotišku akcentu. Nepaisant viso jos mielumo ir nekaltumo, daina – nevilties ir desperacijos himnas. Nes prie jos prisidėjo Robertas Smithas iš The Cure.

Kitą dainą dainavo kiek brandesnė moteris su neryškiu australietišku akcentu ir su didele viltimi ir tikėjimu. Kad bus šilta, kad švies saulė, bus geriau.

Taip ir aš linkiu visiems nesužinoti ką jauti, kai skęsti, o geriau bučiuotis po mėlynu Kalifornijos dangumi. Ir stebėti ugnikalnių išsiveržimą saugiu atstumu.

UPD. Buvo vienas filmas 2021 m. kurį rekomenduočiau pažiūrėt – “Petrovai gripe“. Tai šiuolaikinė kafkiška pasaka. Beje, puikus naujametinis filmas, tiems, kas nekenčia Likimo ironijos.

Paskutinės vasaros dienos čachochbili, už kurį galima nužudyti

Gamardžioba, brangieji. Šiandien paskutinė vasaros diena, todėl gaminsime kažką ypatingo. Tai bus – gruziniškas patiekalas čachochbili. Paprastai jis ruošiamas iš viščiuko laukinio fazano. Mes gi savo laukinį fazaną gaudome prekybos centre arba turguje. Dar daugiau – mūsų laukinis fazanas, kurį sumedžiojome, buvo sudarytas tik iš blauzdelių: nei galvos, nei vidurių, nei sparnų – tik geras kilogramas blauzdelių.

Be laukinio fazano pasiimame:

• keletą svogūnų;
• 4-5 pomidorus;
• keletą česnako galvučių;
• čili pipirą;
• žalumynų: baziliko, raudonėlio, kalendros;
• pora šaukštų adžikos;
• šaukštą pomidorų pastos;
• trupučio aliejaus;
• prieskonių: maltų čili pipirų, juodųjų pipirų, maltos kalendros ir chmeli-suneli mišinio bei druskos.

Sunkiame puode įkaitiname aliejų ir apkepame fazano gabalėlius, kad odelė gražiai apskrustų, o atskiroje keptuvėje kepame smulkiai pjaustytus svogūnus, kol taps permatomi. Kai fazano gabalėliai apskrus, uždengiame puodą, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame pusvalandžiui. Po pusvalandžio pas fazaną keliauja kepti svogūnai.

Uždengiame ir paliekame toliau troškintis Dėmesio! Papildomai jokio vandens nereikia, nes, per tą pusvalandį, kol po dangčiu troškinosi fazanas, mes pjaustėme pomidorus.

O tada patroškinome keletą minučių atskiroje keptuvėje (tarkim, kurioje apkepėm svogūnus), pabaigoje įmaišydami šaukštą pomidorų pastos.

Visa tai irgi keliauja į puodą su fazanu.

Štai jums ir papildomas skystis. Dabar galime gerai pasūdyti ir, dar po penkiolikos minučių troškinimo po dangčiu, įmaišome kapotą čiliaką, adžiką bei pusę kapotų žalumynų.

 

Po valandos nuo gaminimo pradžios mėsa jau turėtų po truputį atsiskyrinėti nuo kaulų, todėl dedame prieskonius, kapotą česnaką ir likusius žalumynus.

Išmaišome, uždengiame, išjungiame viryklę ir paliekame dar 15 minučių pastovėt.

Tiekiame su gruziniška duona, ryžiais arba tik su vynu.

Gaila, kad negaliu perduoti jums kvapų. Už dubenėlį čachochbili galėčiau nužudyti.

O tai, kad baigėsi vasara – labai liūdna. Ruduo užknisa.

Vilnius, kurio nebėra (kalmarai a la enfance)

Labai norėčiau šitą postą iliustruoti gausiomis nuotraukomis iš XX a. pabaigos Vilniaus. Savo, deja, bent skaitmeninių, beveik neturiu.

Aš, kaip nevykėlių kartos atstovas, augęs su juostiniu magnitafonu Elfa, kasetniku Vilma, Elektrotechnikos stipriaku ir, žinoma, S90 kolonėlėm, mano kumyro Giedriaus Drukteinio įrašytu asmeniškai man The Cure “Pornography“ albumu į zadrypaną BASF kasetę, Melodija plokštelėm, smaguriavęs bezė pyragaičiais iš Pilies kavinės po 15 kp., šaltmėtiniu likeriu ir ledais iš Vilijos, stūmęs pabėgtas pamokas centrinio pašto kompiuterinių žaidimų “paviljone“, prašęs chrencių, kad nupirktų trainyką alaus iš Rūdininkų, įsikliopinęs Mariją iš Kovo 8-osios g. daugiabučio, dėvėjęs kliošines originalias raudonas Levi’s velvetkes ir maikoną su užrašu flomasteriu ant krūtinės “Aš durnas“, o ant nugaros “bet tu dar durnesnis“, žaidęs sifą niekada nebaigtose vienuolyno stroikėse Vito gatvėje, vogęs pomidorus iš vilniečių daržų Rojuje (turbūt nedaug kas žino, kad teritorija prie Bastėjos vadinosi Rojumi ir, esą, ten gyvenęs Vilniaus baziliskas, aha), paveiktas “Vilniaus pokerio“ ir visos Jurgos Ivanauskaitės kūrybos, žinojęs visus Senamiesčio prachodus, kaip aš mylėjau tą miestą… O gal kas pamena, kai dar Černiachovskio aikštė buvo Vilniuje, ten dažnai savo knygas pardavinėjo toks keistas, gal net trenktas senis. Tada jis man buvo senis, dabar gal kitaip pažiūrėčiau į jį. Jis buvo savo lėšomis ant pigaus popieriaus išleidęs keletą savo romanų. Mes su draugu esame ne kartą su juo kalbėję ir netgi įsigiję jo knygų. Tarp jų buvo šizoidinis “Beprotis ir dinozauras“, kuriame, kiek pamenu, autorius Vilnių tapatina su dinozauru, prarandančiu savo dvasią. Panaši siužetinė liniją buvusi ir R. Gavelio romanuose. Ir ką gi? Tas nepavykęs rašytojas teisus – Vilniuje nebeliko dvasios. Tas miestas jau miręs.

Matote tą tįsantį kūnelį? Siaubas, ar ne? Tik milžiniško kalmaro čiuptuvai apraizgę negyvas gatves.

Gerai, kad prisiminiau kalmarus. Kaip tik juos šiandien ir gaminsime vakarienei. Kaip mano mama (taip, pasirodo, ir aš turiu mamą, tiksliau net tris) juos gamindavo tais pertekliniais nepritekliaus sovietiniais laikais. Paprastai ji imdavo:

• pusę kilogramo apdorotų, nuvalytų šaldytų (oi ką jūs, šviežių nebūdavo) kalmarų;
• porą pomidorų;
• saliero šaknį;
• svogūną;
• visą česnaką;
• pusės citrinos sulčių;
• druskos (sojos padažo mes dar nebuvo atradę);
• prieskonių: gvazdikėlių, pipirų, čili (nuo savęs pridėjau kario);
• pusę stiklinės aliejaus.

Svarbiausia gamybos proceso dalis – teisingai supjaustyti daržoves (svogūnus labai smulkiai, česnako skilteles stambiau, nuplikytus ir nuluptus pomidorus – kubeliais, salierą – plonais šiaudeliais)

ir pačius kalmarus. Šiuos būtina atšildyti, kruopščiai nuplauti, kiek įmanoma nusausinti, perpjauti, kad iš varpo formos kūnelio gautųsi išklotinė ir bukąja peilio galo puse nupiešti koordinačių tinklelį ant vidinės kalmaro mantijos pusės:

Tada tą mantiją susukti į standų vamzdelį

ir supjaustyti plonais žiedeliais

Iš pusės kilogramo kalmarų gausis gera krūva balkšvų ilgų kirminų. Juos dar galima palikti kiaurasamtyje virš kriauklės, kad nuvarvėtų drėgmė. Tada maksimaliai įkaitiname aliejų puode arba gilioje keptuvėje (dėmesio! šaudys riebalai), per 4-5 kartus porcijomis kepame kalmarų juosteles. Lygiai 15 sekundžių. Na gerai, gal ir 20, bet nuo ilgesnio terminio apdorojimo, kalmarai virs padangų atraižomis.

Iškeptus kalmarus atidedame, o ten, kur jie kepė, dabar kepiname svogūną, kiek vėliau dedame česnaką, tada pomidorus, išspaudžiame citrinos sultis, kiek patroškiname,

padruskiname, dedam prieskonius, galiausiai – saliero šiaudelius. Sumažiname ugnį po puodu iki minimumo ir troškiname, kol salieras bus aldente, t.y. maždaug 10 minučių.

Prieš pat pabaigą grąžiname į puodą kalmarus, kad pasišildytų padaže. Viskas. Patiekiame su ryžiais.

Tai…

O čia – mano andai mėgiamiausia daina